Islamo religijos pastatai: Mečetės, istorija ir tradicijos Lietuvoje

Mečetė (arab. mesdžid - maldos vieta) - musulmonų maldos namai. Kaip maldos namai susiklostė 7 amžiuje.

Mečetės architektūra ir struktūra

Mečetės planas gali būti kvadrato, stačiakampio arba apskritimo formos, dažnai su kupolu (kuba) - dangaus ir dieviškumo simboliu.

Mečetės interjeras su kupolu

Pagrindinė mečetės dalis - dembliais ir kilimais išklota didelė maldų salė (haramas) su pusapvale arba daugiakampe niša (mihrabu) sienoje, atgręžta į Mekos pusę. Didesnėje mečetėje įrengiama sakykla (minbaras), pakyla (daka), nuo kurios skaitomas Koranas, valdovų kalifų ložė (maksura). Prie maldų salės yra kolonada (rivaku) apjuostas didelis kiemas (sahnas). Jo viduryje - šulinys, fontanas (mida) arba kvadratinis (kartais daugiakampis) baseinas (hauzas), skirtas ritualiniam apsiplovimui (guslis).

Būdinga mukarnas, pleištinės, pasaginės, daugialapės arkos, stiuko, akmens ir medžio reljefai, mozaikos, inkrustacijos, glazūruotų plytelių apdaila, arabeskos, maureskos, kufiškojo rašto ornamentai. Prototipas - pranašo Mahometo gyvenamasis namas Medinoje.

11-15 a. Nuo 15 a. statytos ir Lietuvoje: Kaune, Vilniuje, Keturiasdešimt Totorių, Nemėžio, Raižių (Alytaus rj.

Islamas Lietuvoje: istorija ir bendruomenė

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 str. Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas. O pagal Lietuvos Respublikos Religinių bendruomenių ir bendrijų istatymo 8 str. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) apgyvendintų islamo religijos išpažinėjų istorija siekia beveik 700 metų.

Yra visiems žinoma, kad totoriai, kaip atskira etnokonfesinė grupė, turėjo visišką autonomiją ir religinę-teisinę savivaldą (santuokų, gimimų ir mirčių registravimas, paveldėjimas buvo tvarkomi bendruomenėje, nesikišant centrinei ar vietinei valdžiai).

Lietuvos valstybė pasirodė išties esanti tolerantiška kitatikių atžvilgiu. Musulmonų gyvenimas nebuvo sunkinamas nei valdžios, nei krikščionių daugumos. Kadangi per šimtmečius totoriai išliko ištikimi musulmonų tikėjimui - Islamui. Nenuostabu, kad XIX amžiaus pradžioje palei Nemuno upės krantą (vad. Totorių skvere) turėjo medinę mečetę ir savo etnokonfesines kapines, kuri per Napoleono kariuomenės žygius 1812 m.

1847 m. Kauno mūrinė mečetė, A. Vietinis totorių kilmės kaunietis Aleksandras Iljasevičius, žinomos “Turkiškos kepyklos” Kaune savininkas, tarpininkaudamas su vietine valdžia, gavo leidimą pastatyti naujus Dievo namus - mečete - paskirtoje teritorijoje.

1906 metais, jis pastatė jo mirusių tėvų atminimui, kurie buvo palaidoti šiose kapinėse (miziare), medinę mečetę (10×8 m² dydžio). Taip pat netoli mečetės buvo pastatytas medinis pastatas, kuris buvo paskirstytas į Imamo (musulmonų dvasininko) namus ir mokyklėlę (medrasą). Visa teritorija buvo prižiūrima bei aprūpinta gražiu sodu. O kapinėse buvo toliau laidojami vietinės musulmonų bendruomenės nariai. Šios bendruomenės narių buvo apie 120.

Yra žinoma, jog netoli totorių musulmonų kapinių buvo palaidoti apie šimtas turkų kareivių, kurie mirė nelaisvėje Kaune per Rusijos - Osmanų karą 1877 - 1878 metais. (aut.p. Po Antrojo pasaulinio karo Kauno mūrinė mečetė buvo nacionalizuota (1941 m.) ir uždaryta (1947 m.), bendruomenės medinis pastatas buvo nugriautas (1954 m.), o visa konfesinių kapinių teritorija buvo sunaikinta 1959 metais ir paversta „Ramybės“ parku.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, didmiesčiuose pradėjo atgimti dvasinė kultūra. Tas palietė ir musulmonus gyvenančius Kaune. 1990 metais Kauno miesto taryba priėmė sprendimą suremontuoti Kauno mečetės patalpas ir ją grąžinti tikintiesiems.

Todėl atsižvelgiant į bendruomenės narių aktyvumą šiais metais Kauno miesto musulmonų religinės bendruomenės pirmininkas kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyrių su prašymu dėl žemės sklypo ar teritorijos viešosiose Kauno miesto kapinėse skyrimo, o skirtame sklype aiškiai sukalti riboženklius, kurie aiškiai žymėtų musulmonų konfesijai priklausantį sklypą. Buvo gautas teigiamas atsakymas į pateiktą Bendruomenės prašymą, kuriame skyriaus vedėjas A.

Lietuvos totoriai išpažįsta sunitų apeigų Abu Hanifos pakraipos islamo tikėjimą. Lietuvos totoriai, prieš 600 metų atvykę į Lietuvą, atsinešė savo tikėjimą, tradicijas ir mąstymą. Nuo to laiko jie gyveno apsupti kito tikėjimo tautų ir toli nuo musulmoniško pasaulio, todėl patyrė krikščionybės įtaką, o kartu jų religiniame mąstyme ir papročiuose išliko senojo ikimusulmoniško tikėjimo - šamanizmo bruožų. Tokiomis sąlygomis Lietuvos totoriams pavyko išlaikyti ir perduoti naujoms kartoms islamo tikėjimą ir tradicijas.

Pagrindinis šio tikėjimo teiginys -"Lia iliahu Ilellahu Muchamed resiuliullahu (Nėra dievo be Viešpaties Dievo, o Mahometas - Dievo pranašas) - Islamo teorijos, jos svarbiausių etinių ir moralinių principų kūrėjas. Jis suvaidino milžinišką vaidmenį pasaulio istorijoje, atverčiant tautas į naują tikėjimą. Jo perduota islamo šventoji knyga Koranas - kiekvieno musulmono gyvenimo vadovas. Musulmonai tiki pomirtiniu gyvenimu, rojumi ir pragaru, angelais ir šėtonais.

Tikras musulmonas būtinai turi mokėti skaityti Koraną, nes tik tada galės tinkamai melstis. Svarbi musulmono pareiga yra labdarybė: išmaldos (sadogos) dalijimas, aukojimas religiniams reikalams, parama vargšams, našlaičiams ir seneliams, tačiau girtis gerais darbais yra nuodėmė. Vienąkart per savo gyvenimą musulmonas turi atlikti hadžą - aplankyti šventąsias vietas - Meką ar Mediną.

Kaaba Mekoje

Pamaldus musulmonas turi melstis penkis kartus per dieną, o svarbiausios bendros pamaldos vyksta mečetėje penktadieniais. Melstis galima tiktai atlikus ritualinį apsiplovimą. Lietuvos totoriai religiniame gyvenime naudojasi musulmonų kalendoriumi.

Labai svarbi priedermė musulmonų religijoje yra pasninkas, kuris trunka visą Ramadano (Lietuvos totoriai taria " ramazano") mėnesį. Tai trisdešimt susitaikymo, apsivalymo, apmąstymo dienų. Pasninkauti pradedama 2 valandas prieš saulės patekėjimą ir baigiama saulei nusileidus. Lietuvos totoriai nevisada griežtai laikosi šios tradicijos, kartais pasninkaujama po kelias dienas mėnesio pradžioje, viduryje ir pabaigoje. Visą šį mėnesį mečetėse vakarais vyksta pamaldos. Svarbiausia iš jų Ramazan bairam, kuri švenčiama pasibaigus pasninkui. Ji trunka tris dienas.

Pirmąją dieną anksti rytą mečetėje vyksta pamaldos, kai kurie totoriai atneša imamui šventinę auką fitre. Vėliau totoriai meldžiasi kapinėse, kartais ten dalijama sadoga. Kita panaši šventė Kurban bairam - aukojimo šventė (bairam osmanų kalba šventė) trunka keturias dienas. Sena šios šventės tradicija - jaučio ar avino aukojimas Alacho garbei. Po šventinių maldų turtingesnių totorių paaukotas jautis ar avinas skerdžiamas priešais mečetę, jo mėsa išdalijama aukojančiojo giminėms, neturtingiesiems ir kitiems dalyvaujantiems. Įprasta, kad aukotojas gali paimti tik vieną mėsos gabalą. Šis paprotys, nors būdingas visiems musulmonams, tikriausiai turi ir senas tiurkiškas gimininio bendravimo šaknis. Vėliau totoriai eina į kapines.

Trečioji metinė šventė - Ašuro diena. Šią dieną totoriai meldžiasi mečetėje, vėliau lanko gimines ir pažįstamus.

Mečetės Lietuvoje: istorinis kontekstas

Pirmosios mečetės Lietuvoje tikriausiai buvo pastatytos XV amžiaus pradžioje - Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais, kuris pirmasis įkūrė didesnes totorių gyvenvietes. Manoma, kad XVI amžiaus pradžioje Lietuvos totoriai turėjo mečetes Trakuose, Vilniuje (Lukiškėse), Keturiasdešimt Totorių kaime, Prūdžionyse (prie Vokės), Naugarduke, Lososnoje, Daubutiškėse, Pleščevičiuose.

XVII amžiuje pasitaikė ir netolerancijos totorių atžvilgiu (1609 metais buvo sudeginta Trakų mečetė), buvo sunkumų, norint pastatyti naujas mečetes, ypač ten, kur jų nebūta. 1768 ir 1775 metų konstitucijomis buvo panaikinti visi apribojimai atnaujinti ir statyti naujas mečetes.

XVIII - XIX amžių sandūroje keitėsi totorių gyvenviečių išsidėstymas, kai kur buvo pastatytos naujos mečetės, kitur dėl įvairių priežasčių jų nebeliko. Po paskutiniojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo Lietuvos totoriai turėjo septyniolika mečečių: Lietuvos Vilniaus gubernijos Ašmenos apskrityje -Daubutiškių, Trakų apskrityje - Keturiasdešimt Totorių , Raižių, Prūdžionių, Vilniaus apskrityje - Nemėžio ir Lukiškių (Vilniuje), Gardino gubernijos Lydos apskrityje - Nekrašiūnų, Naugarduko apskrityje - Lovčicų ir Naugarduko, Minsko gubernijoje - Minsko, Slucko apskrityje - Osmolovo, be to, totorių mečetės buvo Volynės gubernijos Ostrogo apskrityje ir Podolės gubernijoje.

XIX amžiuje Rusijos imperijoje, kaip ir Prūsijoje bei Austrijoje, Lietuvos totorių bendruomenė religinės priespaudos nepatyrė, todėl atsirado daugiau mečečių (Minsko gubernijoje Slucko apskrityje -Liachovičių ir Klecko, Kauno gubernijoje Zarasų apskrityje - Vidžių, Minsko gubernijoje Igumeno apskrityje - Smilavičių ir Uzdos, Vileikos apskrityje - Medilo, Vilniaus gubernijos Ašmenos apskrityje - Muraučiznos).

Rusijos valdžia suskirstė mečetes į katedrines (kuriose laikomos kasdienės ir šventinės pamaldos) ir penkialaikes (kuriose laikomos tik kasdienės pamaldos), tačiau Lietuvos totoriai realiame gyvenime nesilaikė šio skirstymo.

Po I - ojo pasaulinio karo Lenkijos Respublikoje buvo 17 Lietuvos totorių maldos namų, Lietuvos Respublikoje -3 (Alytaus apskrities Butrimonių valsčiuje - Raižių, Vilkaviškio apskrities Bartninkų valsčiuje - Vinkšnupių ir Kauno), Baltarusijos TSR - 4.

Lietuvos ir Lenkijos vyriausybės buvo palankios Lietuvos totoriams, susidarė sąlygos religiniam ir kultūriniam atgimimui. Baltarusijoje mečetės buvo uždaromos ir naikinamos.

Lietuvos totorių mečetės neturtingos, medinės, žemos, jos labai skyrėsi nuo musulmoniškų kraštų religinių šventovių. Jas statydavo vietiniai meistrai, todėl kartais jos primindavo kaimo bažnytėles ar cerkves. Dažniausiai tai kvadratinės formos pastatai su kūginiais stogais. Virš stogo statomas nedidelis bokštelis - minaretas, papuoštas musulmonų religijos simboliu - pusmėnuliu ir penkiakampe žvaigžde.

Pati įdomiausia buvo XVIII amžiaus mečetė Daubutiškėse, kurios architektūrinis stilius panašus į Krymo mečetes. Tai stačiakampis pastatas, dengtas dideliu bizantišku kupolu, su kvadratiniu minaretu. Mečetė stovėjo iki 1989 metų, tai buvo seniausia Europoje išlikusi medinė mečetė.

Kiekviena mečetė turi priemenę, kurioje tikintieji, įeidami į mečetę, palieka savo avalynę. Lietuvos totorių mečečių vidus labai kuklus, paprastas. Viduje mečetė padalinta į dvi dalis: didesnioji dalis skirta vyrams, o mažesnioji, kairėje, - moterims. Jas skiria pertvara su plyšiu, kuris uždengtas plona užuolaida. Kiekviena dalis turi savo įėjimą. Toks mečetės padalijimas būdingas tik Lietuvos totoriams, pagal jų papročius tikintieji maldos metu negali matyti priešingos lyties asmenų. Pamaldos visada vyksta vyrų pusėje. Svarbus mečetės elementas yra michrabas, tai - niša, rodanti Mekos kryptį, priešais ją sėdi dvasininkas.

Mečetės grindys dažniausiai išklojamos žalios spalvos takais ar kilimais (ankstesniais laikais paprastai tai būdavo laidojimo drobulės, kurios po laidotuvių paaukojamos mečetei, jų kampe išsiuvinėjama mirusiojo pavardė ir vardas), ant jų klūpo ar sėdi besimeldžiantieji. Ligotiems ir vyresniojo amžiaus tikintiesiems, kurie negali melstis klūpodami ant grindų, pastatyti suolai.

Mečetė visada yra aplink ją susitelkusios totorių bendruomenės (parapijos) centras. Lietuvos totorių religinė bendruomenė vadinama džemiatu. Tai savarankiška, niekam nepavaldi struktūra. Džemiatui vadovavo visos bendruomenės renkamas dvasininkas, oficialiai vadinamas imamu, o kasdieniame gyvenime - mula. Imamas ir jo pavaduotojas muedzinas (Lietuvos totoriai taria mezimas) buvo renkami iš vietinių totorių. Tai bendruomenės gerbiami, geros kilmės, kiek daugiau išsilavinę, paprastai savamoksliai totoriai, mokantys skaityti arabiškai ir gerai išmanantys tikėjimo tiesas, apeigas ir tradicijas.

Šios žinios, perduodamos iš kartos į kartą, kartu su religine raštija - Lietuvos totorių didžiausias turtas, religinės kultūros paveldas. Imamo pareigas, nors jos ir renkamos, dažnai perimdavo iš tėvo sūnus ir t.t. Mokytojas, kuris moko totorių vaikus skaityti Koraną, vadinamas chodžia.

Mečetė ir jos dvasininkai buvo išlaikomi bendruomenės. Dvasininkai dirbo mečetei priklausančias žemės valdas - vakufą ir iš tų pajamų gyveno, kartais gaudavo iš parapijiečių pinigines dotacijas. Žemės valdos paprastai buvo turtingesnių totorių, besirūpinančių savo sielos išganymu, dovanojamos arba užrašomos testamentu.

Rusijos imperijoje Lietuvos totorius priskyrė Simferopolio Taurijos mahometonų valdybai, todėl išrinktus dvasininkus turėjo tvirtinti Taurijos muftis. Toks priverstinis ryšys buvo labai nepatogus ir nenatūralus, tuo labiau, kad Lietuvos totoriai, nors išsaugoję musulmoniškas tradicijas, savo kultūra ir gyvenimo būdu labai skyrėsi nuo Krymo ir Pavolgio totorių.

Islamo atgimimas ir dabartinė situacija

XX amžiaus pradžioje, sužlugus Rusijos imperijai, totorių bendruomenėje įvyko dideli pasikeitimai. Totorių inteligentų pastangomis išsklaidyta totorių bendruomenė sutelkiama įvairiose religinėse ir visuomeninėse organizacijose, jaunuoliai siunčiami mokytis į musulmonų mokyklas užsienyje, gauna teologinį aukštąjį išsilavinimą.

1925 metais didžiausia Lietuvos totorių bendruomenė (gyvenanti Lenkijos Respublikoje), sukūrė savo aukščiausią religinį organą- muftiatą ir išsirinko mufčiu Jokūbą Šinkievičių. Muftiatas organizavo religinę veiklą. 1938 metais Vilniuje įvykęs visos Lenkijos I - asis musulmonų kongresas išrinko Aukščiausiąją musulmonų kolegiją. Lenkijoje buvo įkurta Lenkijos musulmonų religinių parapijų sąjunga, kuri organizuoja religinių parapijų veiklą ir dabar.

XX amžiaus devintame dešimtmetyje totorių bendruomenių religinė ir kultūrinė veikla visose trijose šalyse, kur gyvena Lietuvos totoriai, atgijo. Šiuo metu Lietuvoje yra penkios religinės bendruomenės - Vilniaus, Nemėžio, Keturiasdešimt Totorių, Kauno ir Raižių. Dešimtame dešimtmetyje įvyko daug gerų permainų: buvo atidaryta Kauno mečetė, pastatyti Raižių parapijiniai namai, atstatyta Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetė, restauruotos Raižių ir Nemėžio mečetės.

1994 metais Baltarusijoje įkurtas musulmonų religinis susivienijimas, atsikūrė ir oficialiai įregistruotos 25 religinės bendruomenės. Atnaujinti ryšiai su Artimųjų rytų musulmonų šalimis - Turkija, Saudo Arabija, Jungtiniais Arabų Emiratais, totorių bendruomenėse įvairiomis progomis lankosi jų delegacijos. Saudo Arabijos musulmonų organizacijų kvietimu du Lietuvos totoriai galėjo atlikti hadžą.

1998 metais Lietuvoje buvo atkurtas Lietuvos musulmonų sunitų dvasinis centras - muftiatas. Tai labai svarbus įvykis Lietuvos totorių religiniame gyvenime. Muftiato valdybos pirmininku ir mufčiu buvo išrinktas jaunas Lietuvos totorius Romualdas Krinickis, kuris yra baigęs Z.Binfachretdino vardo medresę Ufoje (Nepriklausomų valstybių sandraugoje - Baškorstane) ir šiuo metu neakivaizdžiai mokosi Turkijoje - Erdžijes universiteto teologijos fakultete.

Pagrindiniai muftiato tikslai - atgaivinti religines tradicijas, auklėti jaunimą Islamo dvasia. Gyvybiškai svarbus uždavinys - pastatyti mečetę Lietuvos sostinėje Vilniuje, kur gyvena daugiausia totorių. Šiam projektui įgyvendinti tikimasi musulmoniškų šalių paramos.

Minsko mečetė: atgimimas ir reikšmė

Minsko mečetė yra viena pagrindinių Baltarusijos musulmonų šventovių ir svarbus islamo religijos paveldo objektas. Ji įsikūrusi Minske, Baltarusijos sostinėje, Fabryčnaja gatvėje. Tai svarbi vieta, simbolizuojanti Baltarusijos musulmonų, daugiausia totorių, bendruomenės religijos ir kultūros tapatybę.

Pirmoji Minsko mečetė buvo pastatyta 1902 metais, kai mieste gyveno gana didelė totorių bendruomenė, kilusi iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų. Tačiau ši originali mečetė buvo sunaikinta 1962 metais Sovietų valdžios laikotarpiu, kai religija buvo persekiojama, o daugelis religinių pastatų buvo uždaryti arba sunaikinti. Ilgą laiką Minskui trūko centrinės mečetės, tačiau musulmonų bendruomenė nuolat siekė ją atkurti.

Dabartinė Minsko mečetė buvo pastatyta ir iškilmingai atidaryta 2016 metais, finansuojant Turkijos vyriausybei ir pagal Turkijos architektų projektą. Statybos darbus prižiūrėjo Turkijos valstybinė religinė organizacija Diyanet. Šios modernios mečetės statyba simbolizuoja religijos ir kultūrinio paveldo atgimimą po ilgų represijų laikotarpio.

Naujosios mečetės atidaryme dalyvavo Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka ir Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, pabrėžiant mečetės svarbą tarptautiniu lygmeniu.

Mečetės architektūra yra klasikinio osmanų stiliaus, panašiai kaip daugelis kitų šiuolaikinių mečečių, pastatytų Turkijos įtakoje. Pastatas yra su centriniu kupolu, kurį supa mažesni kupolai, bei vienu aukštu, 25 metrų aukščio minaretu. Mečetė suprojektuota laikantis tradicinių islamiškų architektūrinių formų - kupolai ir minaretai, simboliniai religiniai ženklai, subtiliai sujungti su modernia architektūra. Viduje mečetė turi didelę maldos salę, puoštą marmuru, kaligrafija bei islamo meno motyvais. Mečetė talpina apie 1 500 tikinčiųjų.

Minsko mečetė pasižymi ne tik savo architektūriniu grožiu, bet ir savo reikšmingumu vietos musulmonų bendruomenei. Čia vyksta reguliarios pamaldos, didžiausios musulmonų šventės, tokios kaip Eid al-Fitr ir Eid al-Adha, taip pat bendruomenės renginiai, susiję su islamo švietimu ir kultūra. Ši mečetė yra ne tik maldos vieta, bet ir švietimo bei socialinio gyvenimo centras, kur renkasi Minsko ir kitų Baltarusijos miestų musulmonai.

Mečetė tapo reikšmingu musulmonų bendruomenės identiteto simboliu Baltarusijoje, nes šalyje yra palyginti nedaug musulmonų šventovių.

Svarbiausi musulmonų religiniai terminai:

• Islamas - nuolankumas, paklusnumas (Viešpaties valiai).
• Musulmonas - tas, kuris pasiduoda, paklūsta (tikėjimui, Viešpaties valiai).
• Mečetė - garbinimo vieta, musulmonų maldos namai.
• Imamas - lyderis, esantis priekyje, vedantis maldas.

Sunaikinti religiniai, šventi objektai:

• Abu Bakro namas (House of Abu Bakr, Meka)
• Alfamos mečetė (Alfama Mosque)
• Al-Askario mečetė (Al-Askari Mosque, Samara)
• Al-Madinos mečetė (Al-Madina Mosque, Mosulas)
• Al-Mutawakkilo Didžioji mečetė (Great Mosque of al-Mutawakkil)
• Al-Qarafos mečetė (Al-Qarafa Mosque, Kairas)
• Al-Tahira bažnyčia (Al-Tahira Church, Mosulas)
• Al-Tekiyeh mečetė (Al-Tekiyeh Mosque, Sirija)
• Antroji Jeruzalės šventykla (Second Temple)

Ši lentelė apibendrina pagrindinius faktus apie sunaikintas šventas vietas, paminėtas straipsnyje:

tags: #islamo #religijos #bustas