Tautinis atgimimas - liaudies kūrybos atradimas. Nors dainos, padavimai, pasakos jau daugelį amžių gyvavo žmonių lūpose, tačiau jų kultūrinė, meninė ir tautinė reikšmė buvo suvokta tik paskutiniaisiais šimtmečiais.
XIX a. pripažįstama tautosakos, kaip neatsiejamo tautos kultūrinio ir dvasinio paveldo dalies, vertė. To meto kūrėjams, aišku, ir Maironiui, tai naujas impulsas kūrybai, naujos temos ir nauji, visiems suprantami ir gilūs simboliai. Tautosaka, kaip ir mitologija, - pagrindas visų žmogaus sielos ir būties problemų sprendimams, tarsi medis, kurio šakos skverbiasi į visas vėlesnes literatūros kryptis bei sroves.
Maironis
"Uosis ir žmogus" - Filosofinė Kūryba
„Uosis ir žmogus“ - vienas iš įdomesnių Maironio asmeninės lyrikos eilėraščių. Pagal temą ir problematiką jis priskirtinas filosofinei poeto kūrybai (galima lyginti su „Išnyksiu kaip dūmas“ir „Vakaro mintys“), tačiau nutolsta nuo jos ne tik savo forma, bet ir kiek kitokiu žmogaus būties traktavimu.
Iš pirmo žvilgsnio - tai tobula dvinarės lietuvių liaudies dainos stilizacija, nes labai lengvai išskiriamos dvi eilėraščio dalys: pirmoji - uosio, antroji - žmogaus gyvenimo apibendrinimas, tačiau negalima nepastebėti ir savitų, Maironio poezijai būdingų bruožų.
Iš liaudies kūrybos perėmęs žmogaus ir medžio paralelę, neskubrų, liūliuojantį ritmą, kai kurias žodžių formas („uoselis“) bei atvirą jausmo išsakymą, poetas lieka ištikimas savo pagrindiniams žodžiams - „raktams“ („viesulai“, „žvaigždės“, „dūma“) ir ne kartą kituose eilėraščiuose dvasingos, išskirtinės asmenybės koncepcijai.
Taip pat galbūt stebintų ir sumanymas plačiau pavaizduoti uosio, o ne žmogaus likimą (dainose šių dviejų dalių santykis lygus), tačiau iš esmės paskutiniai du posmai yra eilėraščio, viso ankstesnio lyrinio pasakojimo apibendrinimas, filosofinė kūrinio prasmė, todėl nederėtų jų laikyti nelygiavertėmis.
Dainose medis - liepa, ąžuolas, jovaras ir kiti - dažniausiai yra ne vien lyrinio subjekto likimo antrininkai, bet ir universalus archajinio pasaulio medžio simbolis, šaknimis bei šakomis jungiantis dangų ir požemį, mirtį ir amžiną gyvenimą.
Viskas yra bendra, viskas linkę kartotis, ir žmogus tėra vienas iš šios sistemos elementų, paklūstantis tiems patiems egzistencijos dėsniams. Žinoma, Maironis savo kūryboje neakcentuoja tos pagoniškosios pasaulio sampratos, bet šiame eilėraštyje labiau negu kituose jaučiamas kai kurių idėjų, teiginių giminingumas.
Visų pirma vyrauja ne dramatiška, bet lyriška nuotaika, nejaučiamas toks sielos nerimas, blaškymasis, kančia. Viskas natūralu, suvokiama. Be didesnių svarstymų paklūstama nusistovėjusiems būties dėsniams.
Nors užsimenama, kad „daužė jį viesulai“, bet tai daugiau trafaretinis sunkumų, gyvenimo išbandymų apibūdinimas, o ne vidinės disharmonijos, pilnatvės ilgesio ženklas. Ir eilėraščio žmogus, ir personifikuotas medis, kaip jo likimo, egzistencijos antrininkas, - statiškos, nekintančios esybės, iš tikrųjų daugiau idėjos atšvaitai negu realybė.
Remdamasis uosio pavyzdžiu, kuris apibendrinamas žmogiškąja patirtimi, Maironis nurodo žmogaus gyvenimo prioritetus. Greta kituose kūriniuose aukštinamo dvasingumo, sielos tobulėjimo, kilnių idealų („o kai žvaigždės nušvis“), šiame eilėraštyje atsiranda dar viena - dvasinės ir gyvenimiškosios patirties perdavimo kitai kartai, vertybių sistemos tęstinumo - būtinybė, kuri čia svarbesnė už individo sielos problemas ir siekius („jau nerūpi miškai / taip nežiūri aukštai“).
Vadinasi, visuomenės, jos sąmonės likimas yra žymiai svarbesnis už asmenybės likimą, todėl ir mirtis, jau nugyvenus prasmingą gyvenimą, nėra tragedija, o tiesiog natūralus dėsningumas.
Įdomu, kad dabar net tokių dviejų, regis, visiškai priešingų dalykų sugretinimas, atrodo natūralus, atitinkantis viso eilėraščio prasmės kontekstą. Vienintelis skirtumas - uosio gyvenimą baigia žmogaus valia, o žmogaus gyvenimą (numanoma) lemia Dievas.
Žmogaus ir medžio likimo paralelė neužmirštama ir paskutinėje eilėraščio strofoje, kuri, atrodytų, įrėmina visą eilėraštį. Pasirinktas daugiaprasmis vaizdas-motina ir vaikas-ne tik dar kartą pakartoja pagrindinę eilėraščio mintį apie kelių kartų dvasinių vertybių tęstinumą (motina - tradicijos tęsėja, svarbiausios žmogui informacijos perdavėja), bet ir tarsi pabrėžia dainos magiškumą - ji tampa ritualu, vaiko gyvenimo užkalbėjimu („Auk, maželi, gražus, / kaip tas uosis puikus“), turinčiu nepaprastą reikšmę - tiek dėl motinos ir vaiko ryšio, tiek dėl dainoje užkoduotos universalios žmogaus gyvenimo patirties, perduodamos jau kūdikystėje.
Kaip Maironio individualiosios lyrikos eilėraščius galime laikyti asmenybės ieškojimais, žvilgsniu į žmogaus sielos gelmes, taip jo filosofiniai kūriniai gali padėti suvokti poeto pripažįstamą egzistencijos prasmės ir individo vietos pasaulyje sampratą.
Daugiausia ji remiasi krikščioniškuoju mokymu ir Dievo visagalybės pojūčiu, bet eilėraštyje „Uosis ir žmogus“ pateikiamas platesnis požiūris, jaučiamas žmogaus darbų, dvasios ir siekių nemirtingumas, sujungiantis visas kartas į vieną nesibaigiančią grandinę.
Palimpsesto Terminas Maironio Kūryboje
Palimpsesto terminas pasitelktas kaip teorinė metafora aptarti Maironio kūrybos santykiui su tradicija. Ši metafora įprasmina savitą rašymo būdą - rašymą ten, kur būta ankstesnio teksto, kuris yra ištrintas ar išsitrynęs, bet prasišviečia pro tai, kas parašyta.
Palimpsesto terminas literatūros srityje padeda įvardyti specifinį santykį su paveldu: santykį, kurio neužtenka apibrėžti citatos, nuorodos, aliuzijos į jo tekstus terminais. Tai formų suliejimas, kontaminacija, derinimas - kaip būdas apgyvendinti negyvenamą vietą, įkomponuoti į naują statinį griuvėsius, nuoskilas, dabarčiai naujame ansamblyje atverti praeities erdves ar detales.
Palimpsestas bet kuriuo atveju yra tradicijos lūžio reiškinys. Tai yra naujovės dominavimo, tradicijų kvestionavimo, netgi atsisakymo laiko ženklas. Palimpsestiškame tekste (tiek kalbiniame, tiek erdviniame) ryškesnis, dominuojantis, pirmesnis yra naujas sluoksnis. Palimpsestas nėra restauracija.
Literatūros tradicijoje tai toks rašymas, kuris paviršiuje atrodo besikuriąs pats iš savęs, ištrinąs ir atšaukiąs praeities tekstus kaip jam nebūtinus, bet iš tiesų persiima jų simboline energija, ją perduoda ateičiai.
Maironiui reikėjo ne tik rūpintis savo poezijos kalbos gramatiškumu, derinantis prie sparčiai kintančių bendrinės kalbos normų, bet ir vienakalbiame kūrybos korpuse suderinti paveldėtus kultūrinius dialektus.
Savo kūryboje jis performavo tradicijos perspektyvą: išsiskaidžiusį, kartais jau į „priešingus balsus“, anot T. Venclovos metaforos, besiskiriantį paveldą jis sutvirtino savo tekstu, padarė jį vientisą, rašydamas ant viršaus. Ne tuščioje vietoje, bet nerestauruodamas jokio dekoro.
Skaitydami Maironio poeziją, skaitome tarsi daugiasluoksnį palimpsestą - žemaičių lituanistus, A. Mickevičių ir A. Palimpsesto pobūdžio santykį su tradicija atskleidžia pirmasis stambesnis Maironio kūrinys - rankraščiu likusi poema „Lietuva“ (1888).
Kultūros Tradicija Kaip Kraštovaizdis
Itin iškalbinga tai, kad poemoje kultūros tradicija modeliuojama kaip kraštovaizdis, o jos pažinimas, pristatymas - kaip kelionė po kraštą. Tokiu būdu aktualizuojamas savitas santykis su tradicija: tai gyvenimo erdvė, gyvenamasis pasaulis, ne koks nors archyvas ar muziejus; todėl ji yra ir simbolinis atminties tekstas, nužymėtas paminklais, kurie sužadina atmintį ir iš jos iškelia gyvenimo orientyrus, eksponatus. Tradicija yra kūrybos erdvė (žemė - vientisas plotas), ne praeitis.
Galima sakyti, kad savo pirmuoju didesniu tekstu Maironis sukūrė sau tarsi poetinę „kanvą“ - kultūrinį Lietuvos reljefą. Jame matyti Maironio užmojis - sujungti tai, kas yra atskira ir ką nėra paprasta sujungti, - nebuvo anuomet, nėra ir šiandien: Maironio Lietuvos kultūrinė panorama apėmė tokias daugialypio paveldo kraštines kaip K. Donelaitis (Prūsijos Lietuva) ir A. Šį kultūrinį kraštovaizdį Maironis detalizavo svarbiausiuose debiutinio rinkinio „Pavasario balsai“ tekstuose.
Vilnius Maironio Kūryboje
1891 m., studijuodamas Peterburgo Romos katalikų dvasinėje akademijoje, Maironis nelegalioje lietuvių spaudoje publikavo du eilėraščius, kurie įėjo į „Pavasario balsų“ ir apskritai visos Maironio poezijos kanoną: „Vilnius (Prieš aušrą)“ ir „Trakų pilis“.
Neatsitiktinai šiedu eilėraščiai, parašyti imperijos sostinėje, yra susiję su Lietuvos sostinėmis, istoriniais, kultūriniais, dvasiniais tradicijos centrais. Su Vilniumi buvo susietas pirmasis XIX a. klasicistinis patriotinis eilėraštis - žemaičių bajorų tautinis-kultūrinis manifestas - S. Stanevičiaus odė „Šlovė žemaičių“ („Mačiau Vilnių, šaunų miestą…“).
Maironio „Vilnius“ primena S. Stanevičiaus klasicistinio eilėraščio „Šlovė žemaičių“ retorinį patosą, panaši ir tekstų pradžia - odei būdingas plačiai aprėpiančio žvilgsnio motyvas. Tačiau emocinis patoso turinys ir regėjimo lauką apibrėžianti tamsos-šviesos semantika esmingai skiriasi.
S. Stanevičiaus odėje žvilgsnis sujungia ir dabartį - žemaičius Vilniuje, ir praeitį - regi LDK valdovus, kunigaikščius. Tekstas kupinas optimizmo, visuomeninio entuziazmo ir, anot A. Žentelytės, jaunatviškos bravūros.
Maironio Vilnius skendi nakty prieš aušrą: „Antai pažvelki! Tai Vilnius rūmais / Dunkso tarp kalnų plačiai! / Naktis jį rūbais tamsiais kaip dūmais / Dengia! Jis miega giliai!“ Tamsa, dengianti Vilnių, pabrėžtinai gretinama su dūmais - Maironio poezijoje tai istorinio laiko, žmogaus būties nykimo, praeinamumo įvaizdis (plg. „Išnyksiu kaip dūmas“).
Sukuriama įspūdinga metafora - Vilnius yra užgesusi tėvynės akis: „Norėtum brangią išvysti pilį, / Kur garsūs amžiai užmigę tyli, / Kai Vilnius buvo mums kaip akis, / Kai švietė jis Lietuvai, mūsų tėvynei.“
Atsinaujinimo viltis siejama su gamtiniu laiku (aušra), natūraliu jo ciklu bei vitališkąja jos energija, nors S. Stanevičiaus odė išreiškė herojinį užmojį pataisyti, „ką amžiai pagadino“. Maironio eilėraščio retorinį patosą galima aiškinti ne odės, bet trėnų situacija - tai garbingo mirusiojo, Vilniaus, kaip užgesusio tradicijos kūno, apraudojimas.
Maironio eilėraštyje - patetiško gedėjimo situacija, analogiška herojiniam žuvusiųjų pagerbimo vaizdui iš istorinės dainos „Oi neverk, matušėle!“: „Saulė leidos raudona ant Vilniaus kapų, / Kai duobę kareiviai ten kasė, / Ir paguldė daug brolių greta milžinų, / O Viešpats jų priglaudė dvasią“.
Vilniaus, taip pat senosios Lietuvos sostinės Trakų sąsaja su mirties, tamsos, lyg tam tikro ciklo pabaigos, vaizdiniais, viena vertus, galėtų atrodyti kaip atsisveikinimas su istorine bei politine Vilniaus tradicija, netgi savotiškas jos atsisakymas. Praeitį apgaubusioje tamsoje neleidžiama išryškėti jokiems konkretiems daiktų kontūrams.
Tačiau ši Vilniaus vaizduosena į teksto paviršių iškelia itin seną, ikiistorinį Vilniaus mito tekstą, kurį yra rekonstravęs Vladimiras Toporovas. Vilniaus kraštovaizdis ir su juo siejami išlikę senieji pasakojimai (legendos apie Šventaragį ir jo įsteigtą mirusiųjų deginimo ritualą, apie Vilniaus įkūrimą), Vilniaus, Neries ir Vilnios vardų semantika iškelia Vilnių, Vilniaus kraštovaizdį kaip mitinio gyvybės-mirties-gyvybės virsmo vietą, kaip gyvybės ir mirties misterijos erdvę ir topografinį mito tekstą.
Atrodo, kad misterijos nuotaiką Maironis pagavo cituotoje „Oi neverk, matušėle!“ eilutėje: „Saulė leidos raudona ant Vilniaus kapų…“ Taigi ir Vilniaus apraudojimas suvoktinas kaip dvasinio apsivalymo ritualas, padedantis išgyventi gyvybės-mirties-gyvybės virsmą, anot V. Toporovo, šis ritualinis „atsigręžimas į chaosą ir mirtį paremia kosmoso elementų regeneraciją“.
Drauge lietuvių moderniajai poezijai sugrąžinamas lietuvių tradicijos mitinės pradžios matmuo ir jos šaltinis. Norint sujungti tai, kas istorijoje yra išsiskaidę, grįžtina prie visiems bendros pradžios. Maironio poezijoje šis įvairiomis formomis realizuojamas, skirtingus naujesnius palimpsesto sluoksnius ir jo paties kūrybinę energiją sujungiantis pra-tekstas yra mitas.
Vilniaus mitas - t. y. Vilniaus mitiškumą ir jo kraštovaizdžio misteriškumą Maironis, suprantama, buvo suvokęs dar iki mokslinių Vilniaus mito rekonstrukcijų; šį suvokimą skatino gausi mitologinės Vilniaus temos perdirbimo, peraiškinimo istoriniuose veikaluose tradicija (T. Čackio, M. Balinskio, T. Narbuto, J. I. Kraševskio darbai).
Maironis jau poemoje „Lietuva“ Vilniaus peizažą pažymėjo pirmiausia mitologinių ar mitologinių-istorinių veikėjų, tokių kaip Šventaragis, Lizdeika, Gediminas, vardais. Vis dėlto įspūdingiau, kad Maironis junta gilųjį šio teksto lygmenį; iškelia ne tik pagonišką paviršinį Vilniaus ornamentą („Ugnis Šventragio čionai rusėjo. / Garbingų vyrų čia kaulai smilko“), bet ir gelminio archetipo generuojamą, nors iki galo nepasakytą, simbolį - žaibuojantį kryžių: „Ant Nerio upės Vilnius žaibuoja, / Bažnyčių kryžiais aukštai iššovęs“.
Į žaibuojančio kryžiaus simbolį A. Mickevičiaus poetinėje apysakoje „Konradas Valenrodas“ ypatingą dėmesį atkreipė mitologas G. Beresnevičius ir iškėlė Valenrodo paveikslo sąsajas su Perkūno figūra: „Jis [t. y. Valenrodas - B. S.] apibūdinamas besikryžiuojančių žaibų arba trenkiančios iš kryžiaus perkūnijos metaforomis. Kryžius su jo centre susikryžiavusiais žaibais ar du susikryžiavę žaibai yra Perkūno simbolis“.
Vytautas poemoje pasirodo ir kaip būsimas literatūros personažas - Vilniaus mitas juntamas kaip būsimų literatūrinių siužetų branduolys.
Maironio kūryba atskleidžia, jog tokia tradicija modernybei reikalinga kaip tam tikras literatūrinės, kultūrinės vaizduotės „genomas“, kaip sutrauktų ir galimų įvairiopai išskleisti siužetų archyvas.
Kaip atskleidžia V. Toporovas, Vilniaus „reljefo ypatybės atvėrė realią galimybę „pagrindinio“ mito turinio schemą perkelti į topografijos kalbą, susieti su konkrečiais lokaliniais objektais. Būtent čia mitas naujai prabilo: reljefo elementai įgavo naują semantinę funkciją, o šių elementų visuma tapo savotišku mitologiniu tekstu“.
Kraštovaizdiniame Vilniaus mito tekste svarbiausias veikėjas yra Vilnia - srauni upė kalvų „kulisuose“; jos santakoje su Nerimi esąs Šventaragio slėnis aktualizuoja žemumo lygmenį; su Perkūnu yra siejama aukštuma, kalnas.
Itin svarbu tai, kad, viena vertus, „Vilniaus reljefas išsamiausiai įkūnijo mito schemą“, bet, kita vertus, ši schema buvo perkeliama į kitas vietas, „į vakarus nuo Vilniaus, dažnai iki pat jūros“.
Panašus erdvinis judrumas pastebimas ir šią mitologinę struktūrą eksploatuojančioje poezijoje: Maironio kūryboje kraštovaizdinė Vilniaus mito struktūra - kalnas, srauni upė, lėta gili upė - yra ne kartą perkeliama į kitą geografinę vietovę.
Mitinės upių poros realizacija laikytinas toks atvejis kaip Maironio Nemunas ir Šešupė: „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka…“ Arba „Susimąstęs tamsus Nevėžis“ ir „srauni Dubysa“, kurios balsą ir šviesią - sraunumo - energiją yra perėmusios lietuvės „sesutės visos“ eilėraštyje „Lietuva brangi“.
Tad eilėraštyje „Lietuva brangi“ poetinė Lietuvos panorama yra modeliuojama pagal kraštovaizdinį Vilniaus mito tekstą: jo struktūrą sudaro kalnai-kapai, srauni upė kalvų kulisuose, gili lėta upė. Jo gilią mintį težino Dievas.
Vilniaus kraštovaizdis kaip mito tekstas nulemia visos Lietuvos kultūrinio kraštovaizdžio panoramą. Lietuva-Tėvynė yra izomorfiška Vilniaus kraštovaizdžiui.