Šaltakraujiškumas - tai gebėjimas išlikti ramiu ir santūriu net ir stresinėse situacijose. Tai savybė, kuri gali būti tiek naudinga, tiek ir kelianti iššūkių, ypač paauglystėje, kai formuojasi asmenybė ir socialiniai įgūdžiai. Tačiau ar visada verta būti šaltakraujišku? Ar visuomenė tinkamai supranta šią savybę?
Šaltakraujiškumas paauglystėje
Paauglystėje aktyviai prasidedantis asmenybės formavimosi laikotarpis nėra lengvas ir kiekvienam labai skirtingas. Būtent šiuo gyvenimo laikotarpiu (ankstyvoje paauglystėje) būti priimtam draugų, tapti populiariu, jų mėgiamu yra itin svarbu kiekvienam paaugliui. Paauglystėje tikriausiai dažnai galima pagauti save mąstant ar esi normali, ar atrodai taip kaip visi, ar mąstai ir elgiesi kaip jie.
Viena paauglė, besimokanti 7 klasėje, dalijosi savo patirtimi: ji jaučiasi kitokia nei bendraamžiai, nes domisi kitokia muzika, gerbia tėvus ir ją labiau domina diskusijos, o ne nereikšmingos nesąmonės. Jos mama teigia, kad jos mąstymas yra vyriškas, nes ji niekada neverkia, nėra itin atvira ir į viską reaguoja šaltakraujiškai. Tačiau šaltakraujiškumas, kuris anksčiau kėlė pasididžiavimo jausmą, dabar tapo skaudus, kai tai išrėžė klasiokė.
Tokia situacija rodo, kad paauglystėje svarbu ne tik pažinti save, bet ir mokėti bendrauti su kitais, net jei interesai ir vertybės skiriasi. Vietoj bandymo tapti tokia kaip visi toliau stenkis geriau pažinti save, atrasti savo stipriąsias bei silpnąsias puses, dominančias sritis, interesus. Pažinimo procese nevertėtų iš karto atmesti tavęs nedominančių dalykų, nes norėdama atrasti turi pabandyti, tarkim vietoj mėgstamo knygų skaitymo laisvu laiku, pabandyti aktyvesnę veiklą, vietoj klausomo roko, pabandyti ne tik popsą, bet ir klasikinę muziką.
Svarbu suprasti, jog dėlto turėtum atsisakyti tau priimtinų vertybių pasirinkimų, kurie atspindi būtent tavo asmenybę. Visi tavo klasiokai paauglystėje susidurs su nerimu, įvairiomis problemomis, tačiau skirtingu metu ir ne tokiomis pačiomis. Todėl ir klasiokės komentaras, jog esi kitokia tave nemaloniai užgavo.
Gyvenime mes turime daugybę galimybių ir kuo mažiau stengiamės lygiuotis į kitus, apriboti save tuo daugiau džiaugsmo galime sau suteikti.
Kaip nuolat išlikti ramiam: psichologija ir psichinė sveikata
Šaltakraujiškumas mene ir literatūroje
Šaltakraujiškumas dažnai vaizduojamas mene ir literatūroje, kartais kaip teigiama savybė, leidžianti priimti racionalius sprendimus, o kartais - kaip neigiama, rodanti empatijos trūkumą. Pavyzdžiui, Trumano Capotės romane „Šaltakraujiškai“ nuodugniai aprašoma žiauri Klaterių šeimos tragedija, paremta tikrais įvykiais. Ši knyga, daugelio laikoma pirmuoju true crime žanro kūriniu, atkuriama žmogžudystė ir tyrimas, po kurio žudikai buvo suimti, teisiami ir sulaukė atpildo.
Capotės pasakojimas yra toks detalus, kad skaitytojas pasijunta beveik kaip įvykių dalyvis. Iki smulkmenų atkurti lemtingos nakties įvykiai ir pasekmės - šiurpą keliantis, jaudinantis žurnalistinio meistriškumo ir vaizduotės derinys. „Šaltakraujiškai“ - tai kūrinys, pranokęs savo laiką ir pateikiantis taiklių įžvalgų apie Amerikos smurto prigimtį.
Tačiau knygoje kontraversišku galime laikyti ne ištisą knygos turinį, o veikiau jau vieno iš žudikų, Perio Smito, paveikslą. Ypač įsiminė šie du visiškai tarpusavyje nederantys jo bruožai: nuoširdus švelnumas vieną akimirką, o nesuvaldomas žiaurumas - kitą. Žudikas, savo surištoms aukoms padedantis pagalvę, kad joms būtų patogiau - tikrai ne dažniausiai aptinkamas reiškinys. Skaitant Smito ir Hikoko gyvenimo istorijas esi nepaliaujamai užliejamas tolygiomis atjautos ir smerkimo bangomis. Gėris ir blogis? Juk nė vienas negali egzistuoti be kito, tad kam mėginti viską matyti vien tik balta ar juoda spalvomis? Ir pagaliau ar verta būti tokiems dažnai net nepagrįstai kategoriškiems kito atžvilgiu?
Visuomenės požiūris į šaltakraujiškumą
Visuomenės požiūris į šaltakraujiškumą gali būti įvairus. Vienas incidentas Danijoje parodė, kaip skirtingai gali būti vertinamas šaltakraujiškas elgesys. Laukinis vilkas, kuris po 200 metų pertraukos grįžo į šalį, buvo šaltakraujiškai nušautas. Nors gyvūnas nerodė jokios agresijos, vietiniai gyventojai ir ūkininkai baiminosi dėl jo keliamo pavojaus.
Švedijos universiteto Agrokultūros mokslų profesorius Guillaume Chapronas teigė, kad toks žmogaus poelgis yra „visiškai nepriimtinas“, juolab, kad vilkas nerodė jokių agresijos požymių. „Stebint vaizdo įrašą matyti, kad gyvūnas nekelė jokio pavojaus žmonėms. Be to, nepastebėta ir jokių indikacijų, kad jis galėtų sukelti grėsmę“, - kalbėjo mokslininkas.
Šis įvykis sukėlė aršią diskusiją dėl vilkų išlikimo. Gyvūnų teisių saugotojai tikina, kad vilkų gaujos šalyje turi būti apsaugotos, tuo tarpu kiti tame įžvelgia pavojų - Vakarų Jutlando krašto gyventojai neva bijo šių plėšrūnų ir teigia, kad šioje šalyje jiems vietos nėra.
Šis pavyzdys iliustruoja, kad šaltakraujiškumas, ypač susijęs su gyvybės atėmimu, visuomenėje vertinamas nevienareikšmiškai ir priklauso nuo konteksto bei vertybių.
tags: #jai #reikia #buti #saltakraujiai