Šiame straipsnyje apžvelgsime senovinius jakutų būstus ir jų ypatumus, taip pat pakeliausime po Skriaudžių buities muziejų, kuris įkurtas Prienų rajone, Veiverių seniūnijoje, Skriaudžiuose. Būsto tipas priklausė nuo gamtos sąlygų, socialinės struktūros ir kultūros tradicijų.
Jakutai (savivardis sacha) - Azijos tauta, gyvenanti Rusijos Federacijoje, daugiausia Jakutijoje. Iš viso 21 amžiaus pradžioje buvo apie 400 000 jakutų. Kaba jakutų kalba. Amatai: medienos, tošies, kailio, odos, metalų (geležies, sidabro, vario) apdirbimas, lipdytinė keramika. Jakutai susidarė Sibiro taigos autochtonams evenams, evenkams ir tungusams susimaišius su 10-13 amžiuje čia atsikrausčiusiomis tiurkų-mongolų gentimis. 17 amžiaus pradžioje Rusija užgrobė jakutų gyvenamąją teritoriją. 17 amžiuje susiformavo jakutų tauta. Nuo 19 amžiaus vidurio prasidėjo intensyvi rusų ir rusakalbių kolonizacija, jakutus imta persekioti, 20 amžiaus 3 dešimtmečio antroje pusėje-4 dešimtmetyje jie patyrė sovietų valdžios represijų (tik 20 amžiaus 7 dešimtmetyje tauta pradėjo atsigauti).
Pirčių lankymo tradicija | Lietuvos kodas
Jakutijos Respublika žemėlapyje
Tradicinis Jakutų Būstas
Jakutai, gyvenę atšiauriose Sibiro sąlygose, turėjo unikalius būstus, pritaikytus prie klimato ir aplinkos. Tradiciniai jakutų būstai buvo vadinami "Balagan" (балаган). Tai buvo mediniai statiniai, pastatyti ant polių, kad būtų apsaugoti nuo įšalo ir potvynių. Sienos buvo apšiltintos žeme, moliu ir gyvūnų kailiais.
Žiemos gyvenvietės buvo netoli šienavimo vietų, jas sudarė 1-3 jurtos, vasaros - netoli ganyklų, jas sudarė iki 10 jurtų. Žieminė jurta buvo nuolaidžiomis plonų rastų sienomis, ręstinio karkaso dengta žemu dvišlaičiu stogu. Sienos iš vidaus buvo aptepamos su mėšlu sumaišytu moliu. Būstas statytas orientuotas į pasaulio šalis: įėjimas į rytus, langai - į pietus ir vakarus. Vasarinės jurtos mažai kuo skyrėsi nuo žieminių.
Pagrindiniai Jakutų Būstų Bruožai:
- Polių konstrukcija: Apsauga nuo įšalo ir potvynių.
- Medinės sienos: Dažniausiai statytos iš rąstų.
- Šiltinimas: Žemė, molis, gyvūnų kailiai.
- Židinys: Pagrindinis šilumos ir maisto gaminimo šaltinis.
Tradicinis jakutų būstas - Balagan
Skriaudžių Buities Muziejus: Lietuviškos Etninės Kultūros Puoselėjimas
Skriaudžių buities muziejus įkurtas 1967 m. ankstyvą pavasarį. Parodą apžiūrėję dailininkai iš Vilniaus, gerai įvertino darbus ir paskatino Kuprių kultūros namų direktorių Steponą Jarošą prie kultūros namų įkurti etnografinį muziejų. Netrukus buvo surinkta keletas tūkstančių eksponatų. Surinktiems rankdarbiams eksponuoti 1968 m. vasarą Kuprių gyvenvietėje buvo pastatyta suvalkietiška dūminė stuba (tokie gyvenamieji namai šiame krašte stovėjo daugiau kaip prieš 100 metų). Vėliau buvo pastatyta kalvė ir mergaičių klėtelė. Šie pastatai pastatyti buvusio „Dainavos“ kolūkio pirmininko iniciatyva.
1978 m. ekspozicija šiuose pastatuose ir etnografinė dalis, buvusi Juozaičių sodyboje, buvo sujungta ir pavadinta „Suvalkietiška sodyba - muziejus“. Sujungus du kolūkius ir kolūkio centrui persikėlus į Skriaudžius, 1987 m. pastatai buvo pervežti į Skriaudžius ir prigludo prie Skriaudžių kanklių ansamblio įkūrėjo Prano Puskunigio sodybos. Prie trijų pastatų buvo pastatyta dar viena klėtis, atvežta iš Janaukos kaimo. Muziejaus rinkinį sudaro XVIII a., XIX a., XX a. Ši ekspozicija išdėstyta keturiuose pastatuose, kurie priklauso vienam ansambliui.
Skriaudžių buities muziejus
Muziejaus Ekspozicijos
Muziejuje galima pamatyti įvairias ekspozicijas, kurios atspindi skirtingus laikotarpius ir gyvenimo būdus:
- Mergaičių Klėtelė: Tai XIX a. pastatas, kuriame stovi XVII - XVIII a. kraičkubilis, vėlesnio laikotarpio kraičio skrynios ir kupariukas, parsivežtas iš Amerikos (1910 m.) su audiniais.
- Kalvė: Tai XX a. pastatas.
- Klėtis: Pastatyta 1921 metais. Pastato išorė nukabinta senų, jau sunykusių kapų kryžiais ir tvorelėmis. Viduje eksponuojami įvairūs rankdarbiai, seni baldai, 1799 metais pagaminta virtuvinė spinta, linų apdirbimo, derliaus valymo įrankiai. Įdomi skalbinių gręžimo mašina, pagaminta 1896 metais Amerikoje ir 1910 metais Jono Kuro parsivežta į Skriaudžius. Unikalūs ir kiti eksponatai: medinis skobtas kubilas, naudotas žąsiukams perinti su išpjaustyta data - 1840 m., iš lazdelių padaryta dviejų aukštų dėžė sūriams džiovinti, pagaminta 1869 m. Klėtyje yra veikiantis detektorinis radijo imtuvas, kurio klausėsi 2002 m.
- Dūminė: Tai XVIII a. gyvenamasis namas. Pirkioje eksponuojami namų apyvokos reikmenys, verpimo ir audimo staklės. Seniausias muziejaus eksponatas yra virtuvinė spinta, ant kurios išpjaustyta: 1799 marca dnia 8. Galima spėti, kad ir tais laikais kovo 8-oji buvo kažkuo ypatinga. Čia eksponuojama buvusio skriaudiečio, vėliau ilgamečio Kauno medicinos universiteto docento daktaro Leono Džekčioriaus padovanota trispalvė, kurią jis, kaip jaunas ūkininkas, gavo 1938 metais ir išsaugojo per visą sovietinę okupaciją.
Ekspozicija Skriaudžių buities muziejuje
Kalendorių Ekspozicija
Kalendorių parodos juostelė pirmą kartą buvo perkirpta 1997 m. Tada buvo parodyta 336 kalendoriai iš 8 valstybių. Tuomet seniausią kalendorių, išleistą 1923 m. ir pavadintą Lietuvos liaudies kalendoriumi, parodai pateikė kanklininko A. 1998 m. gegužės 7 d. buvo gautas 1000-asis kalendorius. Žinia apie unikalią kalendorių parodą pasklido po visą Lietuvą. Iš pradžių negausi kolekcija greitai plėtėsi ir neužilgo buvo pripažinta kaip kalendorių muziejus, kuris įsikūrė atskirose patalpose, tinkamose eksponuoti kalendorius. Kiekvienais metais kolekcija papildoma 400-500 eksponatų. Kalendorių muziejuje yra 3 XIX amžiaus kalendoriai. Seniausias - išleistas 1848 m. Vilniuje lenkų ir rusų kalbomis. 2002 metais muziejuje buvo sukaupta 3000 kalendorių iš 52 valstybių, esančių visuose žemynuose. Daugiausia kalendorių surenka patys darbuotojai, dovanoja lankytojai, kalendorių leidėjai ir sudarytojai.
Šiuo metu veikia ekspozicija apie Skriaudžių ansamblį „Kanklės“.
Ankstyvojo paleolito žmonės dažniausiai gyveno kalnų urvuose ir olose. Paleolito ir mezolito būstas buvo palapinės tipo, apskrito arba ovalaus plano. Europos ir Azijos miškų zonoje apskrito plano būstus jau paleolite pradėta statyti iš įvairaus tankumo statmenų šulų, kurie būdavo išpinti šakomis ir apkrėsti moliu, su viduryje išgrįsta aikštele židiniui.
Po paskutinio ledynmečio pasaulio klimatui atšilus imta kurti sėslias gyvenvietes. Artimuosiuose Rytuose, Pietryčių ir Vidurio Europoje neolito gyvenamieji pastatai dažniausiai keturkampiai, kartais su akmeniniais pamatais (Sesklas, Tesalija), jų karkasai iš rąstų, sienos glaistytos moliu, stogai plokšti (Çatal Hüyükas, Turkija), arba pastatų konstrukcija stulpinė, jie šiek tiek įleisti į žemę, su dvišlaičiu stogu (Achilėjas, Tesalija); židiniai dažniausiai buvo įrengiami kieme.
Rytų Europoje buvo paplitusios žeminės ir pusiau žeminės. Vidurio ir Vakarų Europoje (ir Lietuvoje) statyti būstai buvo keturkampiai (6-8 m ilgio, 4-6 m pločio), stulpinės konstrukcijos, su atviru židiniu prie angos (Tolkmicko gyvenvietė, Lenkija, Šventoji, Palanga). Sienos darytos iš pavienių arba dvigubų kuolų eilių. Tarpai užpildyti gulsčiomis kartimis ir šakomis, samanomis. Stogas keturšlaitis arba dvišlaitis, rėmėsi į pėdžių eilę statinio viduje. Stogo paklotas darytas iš eglių mauknų, dengtas nendrėmis arba velėna. Be keturkampių, iki bronzos amžiaus statyti ir ovalūs pėdinės konstrukcijos būstai (Samantonių stovyklavietė), jų sienos pintos žabais ir iš abiejų pusių apkrėstos moliu. Šiaudų ir mauknų stogą laikė būsto viduje į žemę įkastos dvi storos pėdžios, ant kurių pašelmenyje gulėjo permetinis rąstas gegnėms užkabinti. Vėliau apskrito ar ovalaus plano dažniausiai buvo tik kulto pastatai; jų liekanų randama piliakalniuose.
Vėlyvajame neolite pradėta statyti ilgus, kelių patalpų būstus su giliau įleista asla ir dvigubų šulų eilių sienomis. Židiniai buvo įrengiami visose patalpose, dažniausiai duobėse. Tokių būstų (tik židiniai apdėti akmenimis) randama ir ankstyvuosiuose piliakalniuose. Paskutiniais amžiais pr. Kr. ir pirmo tūkstantmečio pirmaisiais amžiais patalpos kampe iš akmenų pradėta mūryti primityvias krosnis (Kernavė). Pradėjus naudoti metalinius darbo įrankius (kirvį ir kaltą) pastatų konstrukcija tobulėjo, sudėtingesnis tapo ir būsto dalių apdorojimas, sienas pradėta ręsti iš gulstinių rąstų.