Kraitis (pasoga) - tai turtas, kurį jaunoji (marti) atsineša į vyro šeimą po vestuvių. Ši tradicija, turinti gilias šaknis lietuvių kultūroje, atspindi ne tik materialinę, bet ir socialinę bei simbolinę reikšmę.
Anksčiau kraitis buvo svarbus vestuvių elementas, rodantis jaunosios darbštumą ir šeimos gerovę. Šiandien ši tradicija išlieka svarbi, nors ir įgavo naujų formų.
Kraitis Istorijos Tėkmėje
Lietuvių vestuvių papročiai turi nemažai bendrų bruožų su kitų tautų tradicijomis. Pagal senąsias bendruomeninio gyvenimo tradicijas vestuvės buvo viso kaimo šventė.
Kraitis XVI-XVII a. buvo vežtas į vyro namus. Apie tai liudija 1638 Įsruties ir kitų lietuviškų apskričių bažnytinės vizitacijos dokumentas Recessus generalis [Generalinis aplankymas]. Jame rašyta, kad jaunoji būriui jaunikio palydovų pagal paprotį išdalijanti daug dovanų: drobės, marškinių, nosinių, megztų vilnonių daiktų ir pinigų, o iš svečių tegaunanti labai menkas dovanėles.
Moters gyvenimo naujo tarpsnio pradžia paryškinama mergautinio galvos apdangalo pakeitimu į ištekėjusios moters galvos apdangą.
Kraitis Anksčiau
Anksčiau, ypač brangi būdavo motinos vyriausiajai dukteriai perduota kraičio skrynia, o ši saugodavo ir perduodavo tą brangenybę užaugintai savo vyriausiajai. Taip skrynia tapdavo gija, jungiančia net kelias šeimos moterų kartas.
Kraičio išvežimas iš nuotakos namų buvo labai svarbus vestuvių momentas, tai buvo tam tikras nuotakos pristatymas: sunkios ir puošnios skrynelės rodė jaunosios darbštumą ir turtingumą, todėl pasitaikydavo, kad būsima nuotaka skrynios dugne pripildavo grūdų, ar įdėdavo keletą akmenų, kad tik kraitvežiams skrynia per lengva neatrodytų, kad tik nesijuoktų iš marčios tinginės...
Lietuviška kraičio skrynia
Simbolika ir Puošyba
Kadangi kraičio skrynia ne tik baldas, bet kartu ir vestuvių apeigų atributas, jos puošyba taip pat dažnai siejama su vestuvių apeigų simbolika. Daugiausiai būdavo dekoruojamas skrynios priekis, rečiau dangtis ir šonai.
Skrynios priekį metaliniai apkaustai gali dalinti į keletą laukų, o jei plokštuma būdavo padalinta į tris laukus, tai centre labai dažnai būdavo vaizduojamas stilizuotas gyvybės medis, išaugantis iš įvairiausių formų vazonėlių, pražystantis gėlių žiedais (dažniausiai tulpėmis, lelijomis), simbolizuojančiais merginos jaunystės grožį, skaistumą, augalo viršūnę neretai puošdavę paukščiai: lakštingala - mergaitės jaunų dienų, linksmumo, nerūpestingumo simbolis, gandras - kraičio saugotojas ir globėjas, gaidys, kuris, siejamas su gamtos ritmu, jos nuolatine kaita, višta - vaisingumo, nesibaigiančios gyvenimo tąsos simbolis.
Kas Sudarė Kraitį?
Kraitį sudarė įvairūs audiniai, drabužiai, patalynė, baldai (kraičio skrynia ar kuparas, spinta, komoda, indauja, staklės, ratelis, kultuvės ir kita).
- Audiniai: pačios merginos išausta lininė drobė, pakulinis, pašukinis, trinytas, maišinis audeklas, raštuoti ir paprasti rankšluosčiai, staltiesės, lovatiesės, vilnoniai ir skaroms skirti audiniai, milas drabužiams, daug juostų, siaurų juostelių (pakelės) kojinėms susirišti, megztos pirštinės ir kita.
- Drabužiai: keliolika pasiūtų marškinių, marginių, liemenių, pamuštinė (kailiniai), galvos apdangalai ir kita.
- Patalynė: bent dvejos duknos (pūkiniai patalai), iki 10 pagalvių iš geriausių žąsies plunksnų bei pūkų.
| Kraitį Sudarė | Aprašymas |
|---|---|
| Audiniai | Lininė drobė, rankšluosčiai, staltiesės, lovatiesės |
| Drabužiai | Marškiniai, liemenės, kailiniai, galvos apdangalai |
| Patalynė | Duknos, pagalvės |
| Baldai | Skrynia, kuparas, spinta, komoda |
Šiuolaikinis Kraitis
O dabar, XX a., šiuolaikiniame „Kraityje“ galima rasti tik pinigų ar šiaip buitinių daiktų.
Nors tradicinis kraitis nebėra toks įprastas, tačiau daugelis porų vis dar vertina materialinę paramą, kuri padeda pradėti bendrą gyvenimą. Tai gali būti pinigai, baldai, buitinė technika ar kitos dovanos, skirtos namų įkūrimui.
Svarbu paminėti, kad kraitis visada buvo asmeninė moters nuosavybė, naudota šeimos reikalams. Jei žmona mirdavo praėjus metams po vestuvių arba jei nebūdavo palikuonių, nepanaudotas kraitis galėjo būti grąžintas jos tėvams. Jei likdavo vaikų, mirusiosios kraitis atitekdavo jiems.
Vestuvių Papročiai ir Kraitis
Lietuviškose vestuvėse, jaunojo pulkas atvyksta pas jaunąją. Pasitinka svočia ir vyriausia pamergė. Muzikantas groja "Ar aš tau, sese, nesakiau". Varteliai ar durys užtverti juosta.
Vyriausias pabrolys paima lėkštutę, užtiestą servetėle, ant kurios guli mažas rūtų vainikėlis. Vyriausia pamergė jį prisega nuotakai. Muzikantai groja "Aš pasėjau žalią rūtą...". Pamergės prisega gėlytes pabroliams, svočia sujuosia piršlį juosta. Vyriausia pamergė prisega gėlytę jaunajam.
Artėjant dvyliktai valandai svočia paprašo visų susikaupti, nes bus atliekama vainiko nuėmimo ceremonija. Vainikas, tai jaunystės, nerūpestingumo simbolis, mergautinio gyvenimo ženklas, svajonių, meilės nuojautos, pirmų džiaugsmų ir vilčių atspindys. Vainiką reikia ne deginti, o įdėti į kraičio skrynią. Nuotaka jį turi saugoti atminčiai. Rūtų vainikėlis turi būti atneštas išsaugotas švenčiant sidabrines bei auksines vestuves.