Šis straipsnis apie Davidą Walliamsą, britų autorių, sugebėjusį nors kuriam laikui grąžinti vaikus prie knygų ir padėti jiems patirti skaitymo džiaugsmą. Todėl ir kyla klausimas, kas jis ir kaip jam tai pavyko. Rašoma, kad dėl jo knygų vaikai kraustosi iš proto.
Davidas Walliamsas
Sėkmės formulė
Walliamsui pavyko laimėti galbūt talento, o galbūt ir laiko sėkmės loterijoje. Tereikia rasti sėkmės formulę - atsidurti tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Pasirinkęs rašyti pramoginę literatūrą, pasimėgauti jos teikiamu žaismu, jis sugebėjo ne tik suteikti vaikams skaitymo malonumo akimirkų, poilsį, bet ir ne itin sudėtingame tekste leido rasti filosofinių gelmių užuomazgų.
Skaitant jo apysakas apima jausmas, kad liaujiesi kvėpuoti, bet džiaugiesi, nuoširdžiai kvatoji ir paskui perki dar vieną ir dar vieną, ir dar kitą jo knygą tikėdamasis vėl pasimėgauti laisvalaikiu. Jei nori, gali dėl filosofinių problemų nesukti galvos, gali pasidžiaugti akimirkos situacija, atsipalaiduoti, pagaliau pamiršti visas mokyklos gyvenimo negandas ir tiesiog pailsėti. Jo knygų išmintis ateina ne primygtinai brukant gyvenimiškas tiesas, jos atsiveria tarsi netyčia, potekstėje, bet giliaprasmiškumo čia gal vis dėlto esama. Adresato amžius gana aiškiai apibrėžtas. Tai jaunesnysis paauglys, maždaug nuo devynerių iki dvylikos metų. Juk tai priklauso nuo skaitymo patirties, interesų, vertybinių poreikių.
Kad kūrinys atrastų skaitytoją, reikia labai daug arba - paradoksalu - labai mažai. Tiesiog reikia talento. Tikro, prigimtinio. Arba vadybinės ir kūrybinės energijos. Pajausti, kas skaitytojui patiks ir įtiks.
Populiarumas ir pasiekimai
Jo knygos išverstos į daugiau kaip 50 pasaulio kalbų. Jų tiražas stulbinantis - parduota daugiau nei 40 mln. egzempliorių. Informacijos apie Davidą Walliamsą tiek daug, kad sunku ją susisteminti, atskirti neiškreiptus ar komerciniais tikslais skleidžiamus faktus. Jis apibūdinamas kaip komikas, aktorius, televizijos laidų dalyvis, vaikų rašytojas, milijardierius ir tiesiog gražuolis. Nežinia, kiek šie apibūdinimai prisideda prie knygų kokybės, bet jų pardavimui, ko gero, turi įtakos.
Tiražus siekiama didinti ir tvirtinant, kad aukojama labdarai. 2010 m. Walliamsas ir šeši jo bendražygiai labdarai skyrė daugiau nei milijoną dolerių, kai dviračiais nukeliavo nuo šiaurinio Škotijos kyšulio iki Žemės Krašto (Land’s End) - kyšulio Didžiosios Britanijos salos pietvakariuose, toliausiai į vakarus nutolusios Jungtinės Karalystės vietos. Labdaros tikslais jis yra perplaukęs Lamanšą, Gibraltarą ir net Temzę. Didžiausiu savo pasiekimu Walliamsas ir laiko Lamanšo sąsiaurio perplaukimą, nes mokykloje tikrai nebuvo sportiškas, nuotolius visada įveikdavo paskutinis ir niekada neįvykdydavo normatyvų.
Kai kurie kūrėjai slepia asmeninį gyvenimą, o Walliamsas elgiasi priešingai: didžiuojasi sūnumi Alfredu ir teigia, kad daugelį knygų istorijų lėmė būtent jis. Galima rasti ir užuominų, kad Walliamsui patinka šunys, kad jis klausosi grupės „Pet Shop Boys“ muzikos. Visos šios asmeninio gyvenimo detalės turbūt yra ne kas kita kaip leidėjų žaidimas knygų pardavimo tiražais. Ilgainiui tai turbūt bus pamiršta.
Biografija ir karjera
Davidas Edwardas Williamsas - toks tikrasis rašytojo vardas - gimė 1971 m. rugpjūčio 20 d. Londone, techninių mokslų atstovų šeimoje: tėvas buvo transporto kompanijos inžinierius, mama - laboratorijos technikė. Sūnus mokėsi Valingtono berniukų (Collingwood Boys) ir Sario gramatinėje (Reigate Grammar School) mokyklose. 1989-1992 m. studijavo Bristolio universitete, įgijo menų bakalauro diplomą, pasirinko dramos mokslus. Mokydamasis universitete vaidino Nacionaliniame jaunimo teatre, dalyvavo aktorių sąjungos „Equity“ veikloje. Tada jis ir pasikeitė pavardę į Walliamso, kad išvengtų painiavos su bendrapavardžiu aktoriumi.
Populiarumo sulaukė dirbdamas su komiku Mattu Lucasu BBC komedijų seriale „Rock Profile“ (1999-2000, 2009 m.) ir „Come Fly with Me“ (2010-2011). Ne mažiau sėkmės jam atnešė ir „Britain Got Talent“ teisėjo darbas televizijoje. Walliamsui pavyko laimėti geriausio televizijos teisėjo apdovanojimą 2015, 2018 ir 2019 m. nacionaliniuose apdovanojimuose. Jis yra suvaidinęs keletą vaidmenų įvairiuose serialuose. 2017 m. už meno propagandą ir labdarą Walliamsas apdovanotas Britanijos imperijos ordinu.
Kūryba ir įkvėpimas
Trys Walliamso knygos - Žiurkainis (2012, liet. 2015), Demonė dantistė (2013, liet. 2016) ir Klastinga tetulė (2014, liet. Vien Močiutės plėšikės Didžiojoje Britanijoje parduota daugiau kaip 300 tūkst. egzempliorių, kiekviena nauja autoriaus knyga tapdavo dvigubai populiaresnė už ankstesniąją2. Turbūt neatsitiktinai dviejų pirmųjų rašytojo knygų - Berniukas su suknele (2008, į lietuvių kalbą nėra išversta) ir Ponas Smirdžius (2009, liet. 2017) - dailininkas buvo Quentinas Blake’as, iliustravęs ir visas Roaldo Dahlo knygas. Tai ne sutapimas, o veikiausiai sąmoningas pasirinkimas jaučiant, kad tik šis dailininkas perteiks tai, kas galbūt liko neatskleista.
Walliamsas ir pats mėgavosi Dahlo knygomis, yra užsiminęs, kad be galo žavisi jo kūryba ir seka jo pavyzdžiu. „Visos jo knygos geros. Apie jas žmonės dažnai kalba taip, lyg jos būtų panašios, nors taip tikrai nėra. Lyg būtų įmanoma lyginti Denį pasaulio čempioną ir Kvankas! Pastarąją skaičiau kiek vėliau, bet ji man pasirodė be galo juokinga ir originali - juk tai knyga vaikams, kurioje nėra nė vieno veikėjo vaiko.“3 Vaikystėje Dahlo knygos Walliamsą domino labiau nei televizija, jas vėliau skaitė ir savo sūnui. Dahlas buvo pirmasis rašytojas, kurio kūrybą Walliamsas pamilo visa širdimi. „Iki šiol prisimenu, kaip pamatęs bibliotekoje Čarlio ir šokolado fabriko viršelį pagalvojau: „Nuostabu! Tai knyga apie šokoladą!“4 Be Dahlo, vaikystėje jam labai patiko ir neišdildomą įspūdį padarė Clive’o Stapleso Lewiso knyga Liūtas, burtininkė ir drabužių spinta.
Atrodo, Walliamsas yra išgryninęs savo knygų sėkmės receptą: jos tiesiog turi būti juokingos, jaudinančios, verčiančios susimąstyti šią akimirką, tiesiog pasidžiaugti, pasilinksminti ir keliauti toliau. Pagal šio rašytojo knygas yra sukurta filmų (Močiutė plėšikė, 2012; Ponas Smirdžius, 2013 ir kt.). 2014 m. Didžiosios Britanijos mokyklose surengta apklausa atskleidė, kad Walliamso knygos populiaresnės net už J. K.
Šlykštus Davido Walliamso ginčas
Walliamsas renkasi temas, kurios aktualios, su kuriomis susiduriame kasdien, todėl jos neatrodo kuo nors išskirtinės, bet kasdienybės problemų sprendimo būdai jo kūryboje yra saviti. Iš tiesų, juk apie vienatvę, draugystę, meilę, mirtį rašo daugelis. Kūryboje Walliamsas akivaizdžiai balansuoja ant baimės ir juoko ribos. Jis sako, kad „vaikams patinka bijoti, bet tai neturi būti pernelyg baisu. Walliamso knygą Klastinga tetulė (2014) įkvėpė klasikinis režisieriaus Stanley Kubricko filmas „Švytėjimas“. Autorius sakosi buvęs tarsi apsėstas šio filmo ir norėjęs sukurti siaubo istoriją, kai namuose su pavojingu giminaičiu įstrigęs vaikas yra atskirtas nuo išorinio pasaulio7. Rašytojas tiesiog mėgaujasi įkūnydamas personažuose pačius blogiausius bruožus, nes kaip tik dėl to jie atrodo jam linksmesni.
Knygų temos ir herojai
Apie blogiausius pasaulyje gyvenančius individus rašančio Walliamso karjera prasidėjo dar 2008 m. knyga Berniukas su suknele - apie berniuką, mėgstantį futbolą ir madas. Knygos pavadinimas šiandien jau nieko nestebina, bet prieš daugiau nei dvidešimtį metų tai tikrai buvo šiek tiek šokiruojantis faktas net ir tolerantiškesnėje aplinkoje. Turbūt tada Walliamsas ir atrado sėkmės kodą. Reikia rašyti apie viską, kas yra blogis, kas smirdi ar atsiduoda klasta, apie viską, kas pikta. Ir piktdžiugiškai mėgautis tuo, kad tai nėra blogis.
Walliamso knygos skirtos 9-12 metų vaikams. Bet jas labai įdomu tyrinėti ir suaugusiesiems: čia jie randa užuominų apie savo psichologines būsenas. Įdomiausi personažai galėtų būti tėvai, mokytojai ar net poetė tetulė Flip iš knygos Blogas tėtis (2017, liet. 2020). Suklasifikuoti Walliamso knygas tiesiog neįmanoma. Šioje neįmanomybėje (tik iš lietuvių kalba skaitytinų knygų, jų kol kas yra septyniolika) bandymas įžvelgti nors kiek ryškesnius išskirtinius bruožus, siužetines linijas atsiremia į paprasčiausius antiherojų paveikslus, blogai, netinkamai besielgiančių veikėjų charakterius, kurie iš tariamai neigiamų virsta teigiamais. Visose knygose vyrauja ta pati mintis: mėgaujamasi ir žaidžiama pačiais blogiausiais herojų bruožais.
Visų knygų logotipas vienas - „baisiai juokinga“. Iš tiesų, didžiausią vaidmenį čia ir vaidina paradoksalios realaus pasaulio grimasos, nonsensiškas juokas, begalinė dinamika ir karikatūriški personažai. Nelengva įvardyti ir kūrinių žanrą. Tai tikrai ne pasakos, bet realistinės prozos kūriniais juos vadinti taip pat netikslu. Vis dėlto jie yra arčiau realybės, kai pasiklydę kuriame gyvenimą kreivų veidrodžių pasaulyje.
Pirmosios Walliamso knygos, išverstos į lietuvių kalbą, - Močiutė plėšikė (2011, liet. 2014) ir Berniukas milijardierius (2010, liet. 2014) - yra ir pačios įdomiausios arba tokios atrodė vos tik pasirodžiusios lietuviškai. Visiškai nesuderinamas žodžių „močiutė“ ir „plėšikė“ semantinis laukas sukuria neįtikėtiną intrigą, jau net pats pavadinimas kelia šypseną, kai pasitelkus vaizduotę ir dar nepradėjus skaityti galvoje ima suktis beprotiški vaizdai: kaip čia taip galėtų būti? Beje, ir kitų knygų pavadinimuose (Berniukas milijardierius ar Demonė dantistė (2013, liet. 2016) dominuoja žodžių dvejetai, savo prasme iškart šokiruojantys ir atrodą nelabai įtikėtini. Realybė dažnai transformuojama suteikiant jai hiperbolinį vaizdinį ir iš jos pasišaipant.
Iš tiesų, dantų gydytojai pacientams nekelia labai malonių asociacijų, o kai tai dar labiau paaštrinama neigiamą prasmę ir emocinį krūvį turinčiu žodžiu „demonė“, įtampa tik stiprėja, o intriga didėja. Be abejo, Walliamsas yra įvaldęs pavadinimų, patinkančių jaunesniesiems paaugliams, kūrimo strategiją. Apysakoje Močiutė plėšikė penktadieniais, nes savaitgaliais ir tėvai nori pailsėti nuo vaikų, vienuolikametis Benas paliekamas pas močiutę. Jam tie penktadieniai patys nuobodžiausi. Močiutei įdomu tik žaisti žodžių loto ir valgyti prasmirdusius kopūstus. Staiga paaiškėja, jog kažkada ji buvo pasaulinė brangenybių vagilė ir visą gyvenimą rezgė planą, kaip pavogti Karūnos brangenybes, apie kurias svajoja kiekvienas garsus pasaulio vagis, bet niekam tai nepavyksta. Apsirengusi kaip nindzė ir pasiėmusi kopūstų sriubos skardinę, kuria ruošiasi išdaužti juvelyrinių dirbinių parduotuvės vitriną, elektriniu vežimėliu ji važiuoja vykdyti savo gyvenimo plano. Ją kaip tik ir suseka Benas. Štai nuo čia intriga tik didėja. Benas imasi močiutei padėti. Ji tampa vaikaičiui heroje, o tėvai, nuolat norintys matyti vaikuose neįgyvendintas savo pačių vaikystės ar jaunystės svajones, karikatūriškai pašiepiami.
Sekęs močiutę ir grįžęs namo suprakaitavęs Benas priverstas meluoti, kad šokęs, mat didžiausia mamos gyvenimo svajonė - kad sūnus taptų profesionaliu šokėju. Visą džiugesį kuria šaržuoti suaugusiųjų dialogai, jiems atrodantys itin teisingi, o vaikams - visiškų kliedesių atspindys: „- Šauk šampaną, žmon! Mūsų sūnus bus ča ča ča čempionas!“ (p. 79). O iš tikrųjų Benas nori būti santechniku. Ir tik vienintelė močiutė nei pašiepia, nei priekaištauja, nors Benas jau susiformavęs nuostatą, kad būti santechniku yra kvaila ir nuobodu. Štai čia ir galime sakyti, kad ne viskas tose Walliamso knygose taip jau paviršutiniška: „- Benai, niekas, ką nori daryti, nėra kvaila ar nuobodu, - tarė. - Jei nori tapti santechniku, jei tokia tavo svajonė, niekas negali jos iš tavęs atimti. Supranti? Gyvenime turi siekti savo svajonių. Antraip tik gaišti laiką“ (p. 138-139). Močiutės fantazijos apie plėšikavimą atveda prie labai prasmingų gyvenimo tiesų pažinimo.
Iš tiesų tose komiškose situacijose kalbama apie svarbiausią gyvenime jausmą - meilę. „- Močiute, aš niekada tavęs neužmiršiu. <…> Močiute, aš taip smarkiai tave myliu“ (p. 215-216), - jau sunkiai sergančiai jai sako Benas. Kad myli sūnų, knygos pabaigoje pasako ir tėtis su mama. Ir nebereikia, kad jis taptų šokėju. Jie pagaliau supranta, kad reikia siekti savo svajonės. Per komiškas situacijas artėjama prie liūdnos gyvenimo neišvengiamybės - mirties. Ir iškart po to labai staigiai vėl grįžtama į šviesų, beveik įprastą kasdienybės santykių pasaulį. „- Tačiau… - tęsė mama, - mudviejų su tėčiu nuomone, labai svarbu turėti kokį atsarginį variantą, jei kartais tau nepavyktų tapti santechniku… <…> - O ką pasakytum apie dailųjį čiuožimą? - paklausė mama“ (p. 222). Kaip tik tai ir yra Walliamso gebėjimo žvelgti į pasaulį šviesiai, su nesiliaujančio juoko doze privalumas. Visa, kas atrodo kvailai juokinga, Walliamso knygose vis dėlto turi prasmę.
Panaši situacija klostosi ir knygoje Berniukas milijardierius. Juokinama išorinę tuštumą simbolizuojančiais epizodais. Dvylikametis Džo Spadas turi viską: nuosavą kino teatrą, „Formulės-1“ automobilį, vandens atrakcionų parką, net ryklį akvariume ir skraido privačiu lėktuvu. Jis gauna viską, ko tik įsigeidžia, bet ar yra laimingas? Kai neturi draugų, kai esi vienišas, jokie turtai nesuteiks laimės. Walliamsas teigia, kad materialinės vertybės nėra esminės. Jis sako, kad rašydamas Berniuką milijardierių rėmėsi ir asmenine patirtimi. „Jei nebūčiau išgarsėjęs, kažin ar būčiau ją parašęs. Pačiam teko matyti, kaip pasikeičia žmonių elgesys, kai praturtėji. Todėl ir norėjau, kad vaikai suprastų, jog ne viską galima nusipirkti už pinigus… Šiuolaikiniai vaikai vis labiau vertina pinigus ir trokšta šlovės. Vieniša jaučiasi ir apysakos Ponas Smirdžius mergaitė Chloja, atstumta mokykloje ir tarsi užgožta talentingos sesės. Chloja susidraugauja su vietiniu valkataujančiu benamiu Smirdžiumi. Jis net ne smirdi, o dvokia, dvokuoja ir yra „dvokiausias smardus sušvinkėlis, koks tik yra kada gyvenęs“ (p. 11). Bet Walliamsas nori parodyti, kad net tokie nemalonūs dalykai yra visiškai antraplaniai. Smirdžius - vienintelis žmogus, kuriam Chloja tikrai patinka. Jos mama pasiryžusi išvaryti visus benamius iš miesto, tad Chloja nusprendžia paslėpti poną Smirdžių sodo namelyje, nes nenori prarasti draugo, ir stengiasi, kad niekas jos paslapties nesužinotų.
Klastingoje tetulėje irgi žaidžiama vienatvės tema, čia ji taip pat graudi, nes mergaitė Stela „viską atiduotų: visą savo ateitį ir praeitį išmainytų į paskutinį šeimos apkabinimą“ (p. 135). Tik čia prie vaiko nelaimės dar prisideda apgaulė ir neteisybė. Pagrindiniai Walliamso knygų herojai nuoširdžiai kovoja su blogiu. Žuvus Stelos tėvams apysakoje Klastinga tetulė mergaitę globoti imasi pati baisiausia kada nors pasaulyje gyvenusi teta Alberta. „Būtybė atrodo tiek pastačius, tiek paritus, nors išties nei itin plati, nei itin aukšta. Vilki languotą švarką ir bridžius, ilgus ir pūstus, kokius kartais dėvi golfo žaidėjai. Veltinė skrybėlė su nukarusiomis ausimis puošia galvą. Iš burnos jai kyšo ilga stora pypkė. <…> Ant vienos rankos ji apsimovusi tvirtos odos pirštinę, ant kurios matyti neabejotinai tupinčios pelėdos siluetas“ (p. 31-32). Didžioji Bavarijos kalnų pelėda Vagnera - pats baisiausias kalnų paukštis, dar vadinamas skraid...
Bibliografija (išverstos į lietuvių kalbą)
- Močiutė plėšikė (2011, liet. 2014)
- Berniukas milijardierius (2010, liet. 2014)
- Žiurkainis (2012, liet. 2015)
- Demonė dantistė (2013, liet. 2016)
- Klastinga tetulė (2014, liet. )
- Ponas Smirdžius (2009, liet. 2017)
- Blogas tėtis (2017, liet. 2020)