Jonas Avyžius (1922-1999) - vienas žymiausių XX amžiaus lietuvių rašytojų, kurio kūryba paliko gilų įspūdį lietuvių literatūroje. Jo romanas "Sodybų tuštėjimo metas" (1970) išsiskiria kaip esmines tautos egzistencijos problemas keliantis kūrinys. Romane atskleista svetimųjų priespaudos ir tautos išlikimo pastangų priešprieša buvo naujas reiškinys sovietinio romano raidoje.
Lietuvos etninė sudėtis 2011 m.
Kūrinys kartu paliudija ribotas talentingo rašytojo galimybes kelti jautrius klausimus režimo sąlygomis.
Warreno paskaita, 2017 m. vasario 3 d., George'as Wellsas, Minesotos universitetas
Kūrinio apžvalga
Jono Avyžiaus romano "Sodybų tuštėjimo metas" trečioji knyga prasideda įspūdingu chaosu - vokiečiai traukiasi, grįžta rusai, pasigirsta daugybė balsų, subruzda visa armija veikėjų. Netrukus paaiškėja, kad tas chaosas tiktai paviršiuje. Apsišarvavęs viską išaiškinančia pasaulėžiūra, autorius sugeba po visa ta maišatimi įžvelgti aiškią struktūrą ir pažangią istorijos eigą.
Kaip Paskutiniajame teisme, dešinėje išsirikiuoja "buožės", "nusikaltėliai", "paklydėliai". Kairėje, pergalės aureole apgaubta stovi "tarybinė" liaudis ir jos vadovai bei gynėjai. O tarp jų, tarsi skaistyklos migloje, klaidžioja dar neapsisprendusieji. Avyžius neapsiriboja "klasinių priešų" ir "liaudies gynėjų" schema. Anapus jų driekiasi tradicinis lietuvių žemdirbių pasaulis, fone nuolatos išgirstame jų chorą.
Žemdirbystės paplitimas pasaulyje
Kadangi autorius tiki bolševikine utopija, jis remia pastangas tą pasaulį radikaliai pakeisti. Bet Avyžiaus nemeluota meilė žemdirbiui, organiškas įsijautimas į lietuvišką žemę stumia autorių ir kita linkme. Taip per visą savo knygą jis mėgina derinti tuodu nesuderinamus pasaulius.
Religijos vaidmuo romane
Viena svarbi tų žemdirbių dimensija Avyžiui beveik neegzistuoja. Pareigūnas Juodasis Bigė religiją atmeta kaip "supuvusius prietarus". "Vidurio kelio" ieškančiam inteligentui Džiugui - ji tik paviršutiniška pramoga, kokių žmonėms reikia. Religija taip pat trukdo žmonėms natūraliai santykiauti, kaip Akvilės ir Mariaus atveju, ir menkina žmogaus orumą, nes tikintysis "tėra menka dulkelė prieš viešpaties dievo galybę". Taip romane nėra nei rimtos religijos kritikos, nei mėginimo suprasti jos vaidmenį, kad ir iš ateistinių pozicijų.
Pokario tikrovės atspindžiai
Ir kiti sudėtingos pokario tikrovės požiūriai romane prasiskverbia pro autoriaus teoretinius ornamentus. Jis autentiškai vaizduoja prievarta mobilizuotųjų lietuvių jausmus, jų nenorą tarnauti svetimoje armijoje. Įtikinančiai skamba ir sovietinis viršila, kuris nekenčia "šitų svetima kalba šnekančių kareivėlių, suvežtų iš supuvusių Vakarų pakraščių". Tikroviškai aprašytos tarp besipriešinančio miško ir malšinančio miesto įspraustų valstiečių dilemos.
Išvežimai į Sibirą, "paskutiniai žvilgsniai pro gyvulinių vagonų langelius" atpasakoti, palyginant, atvirai; paliečiamas ir lietuvių vaidmuo tuose masiniuose nusikaltimuose. Skaitytojas pajunta laikmečio skonį, beveik gali užuosti baimės, įtarimo, nepasitikėjimo tvaiką, kada šuva buvo "vienintelis gyvas padaras, kuriuo galima pasitikėti". Kaip makabriški pesliai virš lavonais nukloto lauko "siūbuoja didžiųjų partijos vadų ir valstybės veikėjų portretai - Stalinas, Vorošilovas, Berija, Kaganovičius".
Partizanų vaizdavimas
Lietuvių antisovietiniai partizanai ir rezistentai romane daugiausia piešiami pažįstamu, stereotipiniu stiliumi. Tai primityvūs sužvėrėję ar suklaidinti tipai, kuriems lemta žūti, kad Lietuva galėtų žygiuoti į šviesią bolševikinę ateitį. Scenos, kuriose jie dalyvauja, jau pažįstamos iš kitų oficialiųjų autorių romanų. Bet ir čia Avyžius nepasitenkina vien stereotipu. Kai kurios partizanų iliuzijos pavaizduojamos autentiškai. O scenoje su partizanų lavonais turgavietėje priešais bažnyčią atsiskleidžia visai kita tikrovė.
Lietuvos partizanai
Veikėjų analizė
Visame romane galima pajusti įtampą tarp tos "paslapties" ir Avyžiaus ideologijos permatomo aiškumo. Todėl ir Akvilė yra viena įdomiausių jo veikėjų, nes jos moteriškumo, žmogiškumo neįmanoma įsprausti į ideologines dėžutes.
Marius Nemunis
Pradėkime su Mariu Nemunių. Ar jis tas pozityvus herojus, kurio reikalaujama, laukiama jau nuo 1940-ųjų metų? Jis komunistas, jis patriotas, jis internacionalistas, jis ir humanistas (kartais net ir "liaudies priešai" jam "žmonės"). Ir jis stebinančiai tiksliai nuspėja, kas bus madinga po 40 metų: apie kolektyvizaciją jis kalba beveik buchariniškai, apie degtinės žalą - gorbačioviškai. Autorius nenorėjo, kad jis pavirstų schema ir stengėsi jam suteikti žmogiškų savybių ir net silpnybių. Skaitytojui per aiškiai matosi charakterio siūlės, autoriaus teoretinis piešinys. Nemunio "humanizmas" neįtikina, nes jį nustelbia karingas mesianizmas.
Andriejus Kle-mensovičius Zemažiūrievas
Surusėjęs lietuvis Andriejus Kle-mensovičius Zemažiūrievas vientisesnis veikėjas už Marių Nemunį. Tai pirmas tokio genocidinio įrankio, kolonijinio pareigūno portretas partinio autoriaus knygoje. Jis įtaria visus lietuvius, nes visi jam galimi "liaudies priešai". Net ir lietuvių mažažemiais, "darbo klase" jis negali pasitikėti: "Viskas jovalas tame nacionalistų amžinai sugadintame krašte".
Gediminas Džiugas
Trečiasis kertinis veikėjas, Gediminas Džiugas, senas svečias pokario literatūroje. Tai neapsisprendęs inteligentas, ieškantis trečio kelio, atstovaujantis tai, ką komunistų partija vadina "abstrakčiu humanizmu". Ar Džiugas dialektinis Mariaus oponentas? Jiems susidūrus nepasipila daug žiežirbų. Džiugas skeptiškai žiūri į naująją santvarką, atmeta dalį jos žargono, kalba apie žmoniškumo ir dorovės principus. Tačiau jo filosofija taip persunkta fatalizmo ir determinizmo, kad jis lieka neatsakęs į Mariaus Nemunio argumentus.
Žargono vaidmuo romane
"Sodybų tuštėjimo meto" trečioji knyga knibžda spalvingais antriniais veikėjais. Dalis jų tęsia tradicinę literatūrinių žemdirbių procesiją, bet sociologiniu ir politiniu požiūriu ypač įdomi kita grupė - naujosios santvarkos rėmėjai, "tarybiniai" žmonės. Nors jie savaip idealizuoti, apgaubti "istorijos raidos" aureole, autorius nevengia parodyti ir jų silpnybių. Jis turi gerą ausį ir sugeba atskirti žmogišką kalbą nuo žargono.
Romane pragysta margas naujosios santvarkos atnešto žargono dainuotojų choras, suskamba tikra žargoninė simfonija. Žargoną pereigingai kartojantys "aktyvistai" yra šiandienos "naujosios klasės" pionieriai, būsimieji nomenklatūros nariai, ant kurių - o istorijos ironija! - partijos viršūnės šiandien verčia kaltę už santvarką smaugiančias negeroves.
Prieštaravimai ir autoriaus pozicija
Ir paties autoriaus pozicija žargono atžvilgiu kupina prieštaravimų: jis į tą žargoną žiūri ironiškai ir, beveik tuo pačiu atsikvėpimu, jį naudoja kaip rimtą pažinimo įrankį. Kadangi autorius tiki "klasių kovos" dogma, jisai jos terminais interpretuoja savo veikėjų elgesį ir apie juos daro galutinius sprendimus.
Literatūrinis kontekstas
Avyžius žengia kritiško realizmo išarta vaga, kuri tiesiasi atgal į 19-tą šimtmetį ir kuria rusų literatūroje ėjo Tolstojus, Solochovas ir tik neseniai pradėtas spausdinti Vasilijus Grosmanas. Pagrindinis autoriaus modelis, Solochovas, primena girnų akmenį, pririštą prie Avyžiaus kojos ir neleidžiantį jam pakilti virš jau atgyvenusios ideologinės ir estetinės teritorijos.
Nors romanas imponuoja savo erdve, užmoju bei įvairumu, jis atrodo įstrigęs į praeitį. Tai būdingas pereinamojo laikotarpio kūrinys. Kas atrodė drąsu 1983-čiais jo užbaigimo metais, šiandien jau nebenauja ir nebešokiruoja, įvykiai ir debatai net ir oficialioje spaudoje jau pralenkė romano "atvirumą", o grynai literatūrinė jo vertė palyginant ribota. Romano prieštaravimai nėra neigiamybė, bet viena patraukliausių jo savybių. Autorius kalbasi ne tiktai su skaitytojais, bet ir pats su savimi.
Leidimo informacija
Autorius: Jonas Avyžius
Pavadinimas: Sodybų tuštėjimo metas: romanas
Serija: Lietuvių literatūros lobynas. XX a.
Leidėjas: Vaga
Metai: 1973
Puslapiai: 613
Formatas: 14 x 20,5 x 3 cm, kieti viršeliai
Kalba: Lietuvių