Lietuva garsėja ne tik savo gamta, bet ir svetingumu. Kaimo turizmo sodybos - puiki vieta atsipalaiduoti nuo miesto šurmulio ir pasimėgauti gamtos teikiamais malonumais. Lazdijų rajonas, turtingas ežerais ir vaizdingais kraštovaizdžiais, yra ypač populiarus tarp kaimo turizmo mėgėjų.
Viena iš tokių vietų - Jono Liaukonio sodyba, įsikūrusi Paterų kaime ant Samanio ežero kranto. Ši sodyba ne tik traukia lankytojus savo jaukumu ir siūlomomis pramogomis, bet ir turi gilias istorines šaknis.
Šeštą sezoną poilsiautojus priimanti Jono Liaukonio šeima savo svečius ne tik vaišina šeimininkės kepama namine duona, toli išgarsėjusiais jo ūkio sūriais, bet ir nepamiršta pridurti, kad svečiuojatės literatūros grando, šviesios atminties poeto Sigito Gedos tėviškėje.
Norint geriau suprasti šios sodybos unikalumą, verta pažvelgti į Lazdijų krašto istoriją ir tradicijas.
Leipalingio Istorija: Nuo Dvaro Iki Miestelio
XVI amžiaus pradžioje iš stambaus dvaro Dzūkijos Užnemunėje, buvusiose jotvingių žemėse, išaugo Leipalingio miestelis. Leipalingis pirmą kartą paminėtas 1503 m. balandžio 7 d., kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikštis Aleksandras savo privilegija valdininkui Jonui Teodorui Pliuškovui, pabėgusiam iš Maskvos kunigaikščio Ivano III užimtos Smolensko žemės, suteikia prieglobstį - užleidžia Leipalingio dvarą (Lepuniki) su nelaisvąją šeimyna, gyvuliais, žmonėmis, ežerais, lig to laiko kol iš jo tėviškės bus išvarytas priešas.
Dvarui likus be šeimininko, 1508 m. birželio 28 d. Žygimantas Senasis jį amžiams padovanojo Jonui Sapiegai. Leipalingio dvare, įsiterpusiame tarp pelkėjančio ežerėlio ir stačiašlaičio Seiros upės kranto, Sapiegų giminė šeimininkavo iki 1742 m. Jonas Sapiega čia pastatydino medinius gyvenamuosius bei ūkinius pastatus ir cerkvę (pirmieji garsiosios Sapiegų giminės atstovai buvo stačiatikiai).
Jonas Sapiega testamentu nurodė ateities kartoms, kad visi Leipalingio dvaro savininkai ir jų šeimos nariai būtų palaidoti šios cerkvės rūsiuose. Deja, šiai valiai nebuvo lemta išsipildyti. Dvarą valdant jo sūnui Povilui Sapiegai, kilo didelis gaisras, sudegė cerkvė bei dauguma dvaro pastatų. Sapiegų finansinė padėtis tuo laiku smarkiai pablogėjo, todėl atstatyti visų dvaro pastatų nebuvo jokios galimybės.
Didelių pastangų dėka tik Mikalojui Sapiegai pavyko pasiskolinti pinigų ir funduoti bažnyčios statybą (Sapiegų giminė priėmė katalikybę) bei atstatyti daugumą dvare buvusių pastatų ir pamažu grąžinti Leipalingio dvarui buvusią šlovę. Yra žinoma, kad į šį dvarą ne kartą buvo atvykęs medžioti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalius Vladislovas IV. Pamažu Sapiegų įtaka valstybės valdyme didėjo ir čia buvo pastatydinti reprezentaciniai rūmai bei parkas su medžioklės žvėrynu.
Vėliau dvaras turėjo daugybę savininkų. Jį valdė Masalskiai, Kruševskiai, Balinskiai. Parko pradžioje, kalnelyje, yra raudonomis plytomis išmūryta patalpa su nišomis, išlikusi iki šių dienų. Pasak legendos, ją pastatė vienas iš Kruševskių, buvęs didelis moterų gerbėjas. Jis čia laikydavo uždarytas jam patikusias moteris.
XVIII a. pab. - XIX a. pr. pirmasis Vilniaus katedros kanauninkas Antanas Kruševskis nusipirko Leipalingį iš vyskupo Igno Masalskio ir pastatė dabartinius Leipalingio dvaro rūmus ir 1806-1821 metais Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, kurios Šv.Antano koplyčioje jis ir palaidotas. Klebonas Jurgis Andriušis su parapijiečiais 1873 m. bažnyčią suremontavo, pastatė naują didįjį altorių (įrengė Varšuvos dailininkas E. Ceglarskis). 1885 m. pastatyta varpinė (architektas E. Lipskis). Bažnyčia klasicistinė, turi baroko bruožų, stačiakampio plano, su bokšteliu, vidus 3 navų, atskirtų kolonomis. Šventoriaus tvora akmenų mūro.
XIX a. pab. - XX a. pr. Leipalingio dvarą nusipirko turtingas Peterburgo pirklys Balinskis. Jis labai puoselėjo tiek dvarą, tiek patį miestelį. Kasė kanalus, toliau turtino parką, buvo iškastas Simoniškės ežerėlis, padaryti prabangūs tilteliai, altanos.
Po I pasaulinio karo visa dvaro žemė buvo išdalinta Lietuvos savanoriams, Nepriklausomybės dalyviams ir dvaro kumečiams. Dvaro žemių vietoje atsirado Savanorių kaimas, o dvaro miškai atiteko valstybei. Šiandien čia stovi dvaro pastatai ir klasicistinio stiliaus centriniai rūmai parko fone.
Kaimo Turizmo Sodybų Plėtra Lazdijų Rajone
Šiandien Lazdijų rajone kaimo turizmas sparčiai vystosi. Beveik visose kaimo turizmo sodybose pastebima verslo plėtra: rekonstruojamos, plečiamos senosios patalpos, statomi nauji nameliai, gerinama infrastruktūra, įrengiamos naujos erdvės aktyviam poilsiui.
Pasak Lazdijų turizmo informacijos centro direktorės Romos Stulgienės, Lazdijų rajone registruotų kaimo turizmo sodybų skaičius svyruoja apie 50. “Vienų sodybų leidimai tokiai veiklai pasibaigia, kitos atveria duris naujai, tad tikslus skaičius svyruoja vos ne kasdien. Turime sodybų, kurios skaičiuoja ir dvyliktąjį sezoną, turime ir tokių, kurios veiklą pradėjo vos pernai”, - sako savivaldybės viešosios įstaigos direktorė R.Stulgienė.
J.Liaukonis, V.Mileris, G.Dabašinskas, A.Augustinavičius - visų jų sodybose mačiau vykstančius statybos darbus - nauji nameliai, statomi valymo įrengimai, tiesiami takeliai, kalamos naujos pavėsinės, lieptai. Tik J.Liaukonis pasinaudojo Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis verslui plėsti, kiti gi remontus ir naujas statybas vykdo iš uždirbtų lėšų, santaupų ar banko paskolų.
Kaimo turizmo sodybų savininkai neslepia - vietos valdžia, savo strateginiame plėtros plane turizmą įrašiusi kaip vieną prioritetinių savivaldybės plėtros krypčių, padeda šiam verslui.
Be to, kalbinami verslininkai negaili pagyrų vietos savivaldybei - vietos valdžios pastangomis, šiemet dalį būsimų išlaidų kompensuos rajono savivaldybės administracija iš biudžeto lėšų.
Pramogos ir Paslaugos Kaimo Turizmo Sodybose
Valtys, vandens dviračiai, sūpynės, žvejybos įrankiai, baidarės, pirtys, kubilai, žirgai, karietos, šeimininkų kepama duona, naminis medus ar savininko žuvienė - tai siūlomos pramogos, kurios paprastai įeina į sodybos nuomos kainą.
Tačiau vien to, ką pripažįsta visi kalbinti verslininkai, neužtenka, kad poilsiautojai vėl norėtų grįžti ilsėtis ir kitąmet. Vienas iš viliojimo meno atributų - asmeninės sodybų ar net jų šeimininkų gyvenimų istorijos, kurių mielai klausosi terasose vakarais susėdę poilsiautojai.
A.Augustinavičius, buvęs sovietų armijos karininkas, mielai pasidalins mintimis apie tai, kaip dvylika kartų gyvenime keitęs gyvenamąją vietą, išmaišęs pusę Europos ir visą buvusią Sovietų sąjungą, tryliktam namui išsirinko atokią paežerę Dzūkijos vienkiemyje: “Čia ir uždariau savąjį likimo ratą.” Tokiu pat “Likimo rato” pavadinimu jis įregistravo ir savo kaimo turizmo sodybą.
Išskirtinės, Dzūkijai nebūdingos architektūros Bertašiūnų vienkiemio nuolatiniai lankytojai seniai susibūrę į mėgėjišką tinklinio komandą, kuri rungtyniauja net šalies lygose. Vakarais sodyboje vyksta ne tik čia gyvenančių sodybų klientų koncertai, poezijos vakarai, bet ir kuriami video filmai, statomi spektakliai.
“Vienas iš kiekvienais metais “privalomų” renginių - inkilų diena, kai suvažiuojama į sodybą ir gaminame inkilus - jais apkarstytas jau visas svirno kraigas, ir, kas svarbiausia, visuose juose iki vieno kasmet apsigyvena varnėnai”, - sako sodybos savininkas G.Dabašinskas.
Paukščių “bendrabutis” yra ir Miškinių kaime kaimo turizmo sodybą turinčio V.Milerio kieme. “Neapsirikite, tas dviejų aukštų “kotedžas” - tai Seimo bendrabutis; kaip ir visose bendruomenėse, paukščių bendruomenėje irgi yra šioka tokia hierarchija”, - sodybos šeimininko V.Milerio humoro jausmo turėtų pavydėti ne vienas politikas ar šou laidų vedėjas.
Jo žmonos Onutės garbei kasmet rengiamose Oninėse sodyboje dalyvauja keli aplinkiniai kaimai - tą dieną sodyba poilsiautojams nenuomojama, o į vaišes susirenka arti šimto žmonių. Dar vienas šios sodybos unikalumas - pirtis žolės stogu; naujai įrengtą pirtį V.Mileris apsėjo vadinamąja japoniška pieva - šienauti nereikia, o iedų gausa džiugina akį.
Kai Akmenių kaime ant to paties pavadinimo ežero kranto “Vilijos” sodybą šeštus metus turinčiam Gintarui Anuliui skambina būsimi jaunavedžiai ar krikštynų, mergvakarių organizatoriai, verslininkas nenustemba, jog vienas pirmųjų klausimų būna apie galimybę paplaukioti šeimininko turima jachta “Skorpionas”. Dvi pirmosios valandos tokio plaukiojimo kainuoja 200 litų, kiekviena kita - po 50 litų už valandą.
“Užsakymų netrūksta, mat jachtoje ar plaukiant ja nufilmuoti ar nufotografuoti vaizdai vėliau atsiperka šimtą kartų - geromis emocijomis”, - sako verslininkas G.Anulis.
Netekėjusios merginoms skrendantis gandras reiškė, kad jos šiemet ištekės, tupintis - kad dar teks tupėti tėvų namuose.
Gandrų kelias namo ilgas, dažnai siekiantis 10-12 tūkstančių kilometrų. Pavasarį, pakilę iš savo žiemojimo vietų Centrinėje ar Pietų Afrikoje, grįžtantys gandrai lekia labai atkakliai ir tiksliai.
Vos grįžę puola tvarkyti lizde buvusias šakas, o po kiek laiko, atšilus orams, į lizdus neša naujus žagarus, velėnas, sausą žolę ir kitas statybines medžiagas. Neretai, gi mes, tik gandrams parskridus, pastebime, kad jų lizdai suirę, pasvirę, apaugę šakomis.
Tada jau lyg ir per vėlu tvarkyti, genėti šakas. Tai daryti reikia jau nedelsiant.
Beveik visose sodybose galima derėtis - ypač didelės nuolaidos siūlomos nuolatiniams klientams. “Tačiau kai sumokėjęs 25 litus už parą asmuo pradeda piktintis, jog jam už tokią kainą šeimininkai nesiūlo nei oro balionų, nei jachtų, kartais pagalvoji, kad įžūlumu lietuviai lenkia kitas pasaulio tautas, mat atvykę užsieniečiai tokių reikalavimų niekuomet nekelia”, - stebėjosi ne vienas sodybos savininkas.
Kalbinti Lazdijų rajono kaimo turizmo sodybų savininkai neslepia - beveik kiekvienas jų turi nuolatinių klientų, kurie atvyksta poilsiauti ne pirmą sezoną. “Ne tik jie patys, bet ir jų draugai, pažįstami, giminės”, - sako Miškinių kaime sodybą “Pas Vytą” ant Galsto ežero kranto antrą sezoną nuomojantis Vytas Mileris.
“Geriausia reklama - iš lūpų į lūpas, yra buvę atvejų, kai naujus klientus priimdavome tik su senųjų rekomandacijomis”, - neslepia “Bertašiūnų vienkiemį” prie Trikojo ežero šeštą sezoną valdantis Gintas Dabašinskas.
“Mes jų net nevadiname klientais - poilsiautojai tampa bičiuliais, net draugais, kurių apsilankymas tampa ne tiek galimybe uždirbti, kiek puikiu laiko praleidimu su maloniais pašnekovais”, - sako dvyliktą sezoną kaimo turizmo verslu užsiimantis vyriausias šio verslo atstovas Lazdijų rajone 75 metų Aleksandras Augustinavičius.
Salučių kaime ant Ilgio ežero kranto esančios sodybos “Likimo ratas” šeimininkas neslepia, kad, pavyzdžiui, dviejų maskviečių šeimų jie sulaukia jau aštuntus metus iš eilės: “Ir poilsiui jie skiria ne keletą dienų, bet mėnesį, net pusantro.”
Paterų kaime ant Samanio ežero šeštą sezoną poilsiautojus priimanti Jono Liaukonio šeima savo svečius ne tik vaišina šeimininkės kepama namine duona, toli išgarsėjusiais jo ūkio sūriais, bet ir nepamiršta pridurti, kad svečiuojatės literatūros grando, šviesios atminties poeto Sigito Gedos tėviškėje. “Kai kurių miestiečių šeimų atžaloms didžiausias stebuklas būna paglostyti gyvą gaidį ar užlipti ant sodyboje besiganančio žirgo - neretas vaikas tokių “cūdų” gyvenime nėra matęs”, - neslepia šeimininkas J.Liaukonis.
Verslas Tapo Gyvenimo Būdu
Anksčiau vyravusią tendenciją, kai kaimo turizmo sodybose paprastai šeimininkaudavo savininkų samdyti prižiūrėtojai, pastaruoju metu keičia nauja. Lenkijos - Lietuvos pasienyje įsikūrusioje “Vilijoje”, šeimininkai sodybose gyvena patys. Pasikeitė ir sezoniškumas - beveik visos kaimo turizmo sodybos klientus priima ištisus metus, nors anksčiau sezonas trukdavo tik šiltuoju metų laiku.
“Vieną dieną supratau, kad nenoriu gyventi taip, kaip gyvenau iki šiol. Ir tuomet atsidūriau čia”, - savo verslo, o gal greičiau - savo gyvenimo istoriją pasakoja “Bertašiūnų vienkiemio” savininkas kaunietis G.Dabašinskas.
“Pardaviau sėkmingą verslą ir atvažiavau į žmonos tėviškę. Kvailiais visa giminė vadino, kai tempiau į paežerę akmenis, valiau pakrantės meldus. O aš žiemą praleidau užpustytas, tik su vilkšuniu prie namelio durų - prisikeliu, atkasu takelius ir laukiu savaitgalio, kai žmona atvažiuos. Be jos sunku čia būtų”, - pašnekovui pritaria ir jo kolega sodybos “Pas Vytą” savininkas V.Mileris.
Jono Liaukonio sodyba, kaip ir daugelis kitų Lazdijų rajono kaimo turizmo sodybų, yra puikus pavyzdys, kaip galima suderinti verslą su meile gamtai ir istorijai. Šios sodybos ne tik teikia kokybiškas paslaugas poilsiautojams, bet ir prisideda prie regiono turizmo plėtros, garsindamos Lazdijų kraštą.