Žaliakalnio žydų kapinės Kaune: Istorija ir dabartis

Kauno Žaliakalnio senųjų žydų kapinių kompleksas laikomas vienu didžiausių mieste. 8 hektarų ploto kapinės įsteigtos 1851 metais ir veikė visą šimtmetį. 1952 metais čia amžino poilsio atgulė paskutinė mirusioji. Ši kultūros paveldo teritorija išsiskiria Sakralios kultūros paveldo objektų gausa.

Kauno sinagoga XX a. pr.

Teritorijoje randami lauko akmenys, antkapiai, paminklai, plokštės su iškaltais memorialiniais įrašais hebrajų rašmenimis arba rusų kalba, puošti įvairiais augaliniais ornamentais, religiniais simboliais, raudonų plytų mūro mauzoliejų fragmentai ir įvairios ažūrinės metalinės tvorelės.

Sovietmečiu Kauno Žaliakalnyje uždarius senąsias žydų kapines, didžioji dalis antkapinių paminklų buvo išvartyti, sudaužyti, mauzoliejai išgriauti, daug marmurinių paminklų išvogta.

Žydų bendruomenės istorija Kaune

Lyginant su kitais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestais, Kaune žydai dėl draudimo apsigyventi pradėjo kurtis vėlai. Remiantis tuo, kad XV a. vidurio šaltiniuose minimi muitinės nuomininkai Danielius, jo sūnūs Seebas ir Michaelis, 1511 m. Aaronas, 1552 m. vaistininkas Dovydas, enciklopedijose rašoma, jog žydai aktyviai dalyvavo Kauno prekyboje su Gdansku nuo XV a. Tačiau žydai pasirodydavo tik kaip muitinės žmonės ir tik epizodiškai, nes iki XVII a.

Pagrindiniai žydų bendruomenės egzistavimo požymiai yra sinagoga ir kapinės, taip pat leidimą sinagogai statyti bei kapinėms steigti suteikianti didžiojo kunigaikščio ar kito valdų savininko privilegija. Kita ne mažiau svarbi bendruomenės steigimo aplinkybė yra reikalavimas sinagogoje sudaryti minjan (pamaldos gali vykti tik dalyvaujant dešimčiai namų savininkų vyrų). Žydų Kaune ėmė gausėti XVII a. pabaigoje.

Atsirado gatvių pavadinimai Zydowska Mytnia (XVII a.) ir Zydowska (XVIII a.) dabartinės Muitinės gatvės atkarpai tarp M. Daukšos ir V. Kuzmos gatvių įvardinti. Bendruomenės atsiradimas skendi miglose, tačiau žinoma, kad dar prieš 1716 m. žydai Kaune Pilies jurizdikoje buvo pasistatę maldos namus, o kapines įsirengę Vilijampolėje.

Tačiau net ir XVIII a. Pirmasis miestiečių skundas žydais pasiekė valdovą 1682 m. ir buvo patenkintas. 1711 m. žydams buvo pavykę laikinai susitarti su miesto valdžia: už globą ir leidimą gyventi, verstis prekyba mieste jame gyvenantys ir prekiaujantys žydai savo valia apsiėmė mokėti vieną penkioliktąją dalį visų miesto mokesčių.

Kauno miesto valdžios santykiai su žydais blogėjo palaipsniui. Kodėl buvo pažeisti 1711 m. sutarties punktai, kuri pusė pirmoji tai padarė, nėra aišku, tačiau jau 1727 m. Kauno miestas iškėlė žydams bylą asesorių teisme. Ji tapo viena svarbiausių ir ilgiausiai besitęsiančių bylų XVIII a. Kauno miesto santykių su kitais luomais istorijoje.

1753 m. asesorių teismas priėmė miestui palankų nuosprendį, pagal kurį žydai turėjo išsikraustyti iš miesto. Tačiau dėl dokumentų formuluočių nekonkretumo atsirado painiava: miestiečiai suprato, kad nuosprendis taikytinas miestui plačiąja prasme, o Pilies jurzdikos seniūnas elgėsi kitaip. Vis dėlto lėta ir netolima (į Vilijampolę) “evakuacija” vyko.

Po 1761 m. Po dabar jau miestui nepalankaus nuosprendžio priėmimo 1782 m. praėjus keliems metams, Kauno seniūnas Mykolas Pacas išnuomojo Vilijampolės pirkliams broliams Abeliui, Maušai ir Levkai Izaakovičiams Soloveičikams prie Kauno pilies esančią savo jurzdiką su keliolika gyventojų. 1788 m. dokumentuose atsirado Kauno Kahalo su Mauša Soloveičiku priešakyje pavadinimas.

Žvelgiant į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio Kauną, būtina skirti dvi sąvokas: miestą plačiąja ir siaurąja prasmėmis. Miestas siaurąja prasme - tai valdovų privilegijomis suteikta ar kitaip įgyta magistratui pavaldi teritorija, kurioje galiojo Magdeburgo teisė. Tuo tarpu Kaunas plačiąja prasme susidėjo iš miesto siaurąja prasme, bajorų, Bažnyčios ir Pilies (seniūno) valdų (jurzdikų), kuriose galiojo kita teisė. Iki XIX a. Kauno teritorija sutapo su dabartiniu senamiesčiu. XIX a. viduryje ją papildė Naujamiestis. 1889 m. prijungti Šančiai ir dalis Žaliakalnio (tarp dab. Žemaičių g. ir Taikos pr. pradžios).

Privatų Vilijampolės (Slabados) miestelį tuščioje vietoje, dešiniajame Neries krante šalia Kauno prie kelio į Žemaitiją, didikas Jonušas Radvila sugalvojo įsteigti dar prieš 1653 m., bet sukliudė prasidėjęs karas su rusais. Tuoj po jo, 1663 m., parinkta vieta bažnyčiai, išmatuota aikštė, gatvės ir sklypai. Prie miesto teritorijos Vilijampolė buvo prijungta tik XX a. trečiame dešimtmetyje. 1935 m. Dabartinio Kauno teritorijoje esanti ankstyviausia žydų tankiai gyvenama zona buvo Vilijampolė.

Kažkiek žydų čia apsigyveno po 1682 m. valdovo draudimo žydams kurtis Kaune, tačiau net ir XVIII a. viduryje Vilijampolė nebuvo didelė, nes 1754 m. reskripte ji netgi miesteliu nevadinama, o įvardijama kaip kaimas. XVIII a. antroje pusėje Vilijampolė tapo rimtu Kauno konkurentu prekybos bei amatų srityse. 1788 m. tuometinio savininko Karolio Radvilos pavesto sudaryti inventoriaus duomenys patvirtina Kauno dekanato vizitatorių ir keliautojo F. Šulco pastebėjimus apie “žydišką” miestelį.

XVII a. pabaigos šaltiniai žydus užfiksavo gyvenus tik Pilies jurzdikai arba muitinei priklausančiuose sklypuose. XVIII a. 1785 m. Pilies jurzdikos Soloveičikams nuomos kvite apytiksliai apibrėžtas sklypas, kuriame leista žydams laisvai statytis: jį ribojo pilies gynybinis griovys, iš turgaus aikštės per seniūno jurzdiką iki Neries pakrantės vedanti gatvė, upė ir stovintys namai. Tai sutampa su dabartinių A. Jakšto ir Pilies gatvių rajonu. Broliai Mozė ir Aronas Soloveičikai buvo pirmi žydai, gavę teisę pasistatyti nuosavus mūro namus Kaune. Tie namai, atnaujinti po 1920 m. gaisro, prieš Antrąjį pasaulinį karą dar stovėjo M.

Buvusios Pilies (seniūno) jurizdikos teritorija, dabar - A. Jakšto ir Jonavos g. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo prijungus Kauną prie Rusijos, Lietuvos gubernijos Rūmų teismas 1797 m. patvirtino, kad žydai gali gyventi tik Pilies jurzdikos teritorijoje, 1802 m. tai pakartojo caras Aleksandras I (23), o 1847 m. Kauno plane jau ir dabartinė Jonavos gatvė pažymėta kaip žydų gyvenamasis rajonas (24). Laikantis etnokonfesinės segregacijos principo, buvo siekiama žydus sukelti į Vilijampolę.

Jiems drausta statytis medinius namus Kaune (1847 m. įsakas), o 1847 m. miesto planas numatė, kad žydai negalės kurtis Rotušės aikštėje ir link Nikolajaus prospekto (dab. Laisvės alėjos) vedančiose gatvėse (25). Tačiau planų įgyvendinti nepavyko - Vilijampolėje kūrėsi ne tik žydų darbininkai ir varguomenė, bet ir kitų tautybių miestiečiai. Galiausiai, nuo 1858 m. žydams buvo leista gyventi visame mieste (26). 1796 m. Nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpiu žydai gyveno, dirbo, meldėsi, mokėsi visame mieste be jokių suvaržymų, statėsi namus ir kitus statinius. Jų gyvenamą erdvę apibrėžia sinagogų ir kitų pastatų stovėjimo vieta bei lokalinės draugijos. 1941 m.

Kiek žydų galėjo būti Kaune XVII pabaigoje, nežinoma. Šiaurės vakarų kraštu pavadintos buvusios LDK žydams pagal 1804 m. “Žydų statutą” buvo draudžiama gyventi ir užsiimti verslu kaimo vietovėse, tad jie kėlėsi į miestus. Kaune po 1812 m. karo susidarius palankioms sąlygoms, nes jie galėjo iš krikščionių pigiai nusipirkti apdegusius, sugriautus namus. Jei XVIII-XIX a. sandūroje Kauno miestiečiai sutartinai nepardavinėjo nekilnojamojo turto žydams (tai darė tik bajorai), tai po 1812 m. nuomonę pakeitė netgi kai kurie magistrato nariai, prieš tai buvę aktyvūs žydų iškeldinimo iš miesto šalininkais (29). Kita pardavimo - pirkimo banga nuvilnijo po 1831 m. sukilimo. Kėlėsi žydai daugiausia iš Vilijampolės, aplinkinių miestelių bei karčemų. 1795-1841 m. jie nupirko 112 namų ir 15 sklypų įvairiose miesto vietose (30), o amžiaus pabaigoje sudarė 52% namų savininkų: pvz., 1897 m. jiems priklausė 1458 namai įvairiose miesto vietose. Miesto valdybos duomenimis, 1909 m.

1843 m. Kaunas tapo naujai sukurtos gubernijos centru, buvo tiesiami keliai, jungiantys Kauną su kitais miestais, vėliau geležinkelis - tai skatino prekybą ir gyventojų skaičiaus didėjimą. Kadangi valstiečiai vis dar buvo baudžiauninkais, prekybininkų ir amatininkų nišą užpildė iš kaimo vietovių atsikėlę žydai. 1858 m. panaikinus visus apribojimus, prasidėjo spartus žydų bendruomenės augimas: jų skaičius mieste didėjo geometrine progresija ir per pusę amžiaus nuo 203 vyriškos lyties asmenų 1811 metais išaugo iki 16,5 tūkstančių 1864 metais. XX a. 1915 m. gegužę žydai, kaip gyvenantys per arti fronto linijos, per kelias dienas buvo ištremti į Rusijos gilumą. Kauno savivaldybės statistikos biuro duomenimis, 1937 m. mieste buvo 135 tūkst. gyventojų, tarp jų 27 515 žydai (25%) (33). Po Katastrofos dauguma išlikusių Kauno žydų persikėlė į Izraelį, tačiau į miestą atvyko žydų iš kitų vietovių. Visą skaičių dinamiką iliustruoja sudaryta lentelė nr. 217 (Vilniaus gub. 38 tūkst. Lentelė nr.

Kaip minėjome, XIX a. žydai stengėsi apsigyventi senojoje miesto dalyje ir naujajame centre - čia pirko sklypus, statėsi ir remontavo namus. Jie iš dalies formavo XIX a. antrosios pusės Naujamiesčio architektūrinį veidą: dalis jų namų ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos mastu yra tapę architektūros paveldo objektais. Tarp tokių minėtinas Giršos Šapiro 1858 m. rekonstruotas namas Rotušės a. 26, I. Levio namas Ožeškienės g. 9 (1867 m.), Abraomo Kaco dviaukštis Vilniaus g. 34 / Zamenhofo g. 7-9 (1876 m.), Rozenbliumų namas, statytas 1861 m. Vilniaus g. 64, Dovydo Ritenbergo namai Laisvės al. 57 (1865 m.), S. Daukanto g. 15/17 (1898 m.). Taip pat Ozerio Finkelšteino namas Kęstučio g. 91 (1897 m.), L. Donskio namas Laisvės al. 15.

Kauno architektūros istorikė Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė nurodo, kad Fišelio ir Dveiros Donskių įpėdinio Lipmano Donskio 1900 m. statytas dviejų aukštų namas su vertingiausiu istorizmo laikotarpio gyvenamojo pastato interjeru Kaune yra Laisvės al. 27. Giršos Michelsono 1909 m. statytas triaukštis namas, esantis S. Daukanto g. 25/Vienybės a. architektūros istorikų nurodomas kaip ryškiausias moderno (secesijos) pavyzdys Kaune. Po 1920 m. paveldėtojai Chava ir Rachilė Pružanai namą nuomojo Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijai. Išlikęs ir pirklio Vulfo Lurje dviaukštis Vasario 16-osios g. 8, statytas iš Jefimo ir Minos Buršteinų pirktame sklype, o Chasės Monasevičienės prieš pat Pirmąį pasaulinį karą pastatytas dviiejų aukštų namas Laisvės al.

N. Lukšionytė-Tolvaišienė teigia, kad daugelis žydų pirklių statė ir nuomojo namus carinės Rusijos administracijos įstaigoms: Feinbergo name veikė gubernatūra, iki 1892 m. Bernardo Monasevičiaus dviaukščiame name Nepriklausomybės a. ir Gedimino g. kampe - pašto kontora, o Moušos Hausmano namuose (dab. Laisvės al. 78-80 / Maironio g. 26-28) buvo įsikūrę teismai, kontrolės rūmai ir telegrafo stotis. Gubernijos iždo rūmams buvo pastatytas Klionskio namas, gubernijos braižykla veikė Krinskio, mergaičių gimnazija - Bregovskio namuose. Centrinėse miesto gatvėse pastatyti žydų viešbučiai ir krautuvės pritraukdavo praeivių dėmesį ir atnešdavo pelną. Geriausi XIX a. viešbučiai Nikolajaus prospekte buvo Isero Levinsono 1873 m. pastatytas “Šambr-garni” (1923 m. namus nupirko Lietuvos Kooperacijos bankas, dab. Laisvės al. 86), Vainšteino “Russkaja gostinica”, 1899 m. Izidoriaus ir Rachilės Volkovyskių statytas viešbutis ir restoranas “Metropol”. Izaoko Pikerio XIX a.

XIX a. pabaigoje Izraelis Frumkinas Nikolajaus prospekte 1878 m. pastatė rūmus gubernijos teismams (dab. Laisvės al. 103). Pastatas jo įpėdiniams priklausė iki 1931 m., kai jį nupirko Teisingumo ministerija. Pirmajame aukšte veikė krautuvės, kinoteatras “Bovi”, Geležinkelio stoties biuras, o sovietmečiu ir po nepriklausomybės atkūrimo iki 2006 m. - parduotuvė “Skalsa”. I. Frumkinas dar turėjo namus Maironio g. 22 (1864 m.) ir Laisvės al. Grigorijus Frumkinas 1891 m. pasistatytą namą šalia miesto sienos Malaja Žandarmskaja gatvėje nuomojo Pašto kontorai. Sovietmečiu pastatas buvo pertvarkytas į gyvenamąjį namą (dab. I. Kanto g.

Pirktame sklype su namu pirklys Šavelis Vainšteinas ir jo našlė Šprinca bei įpėdiniai XIX a. paskutiniame trečdalyje pastatė kelis namus (dabar Laisvės al. 45, 49a, 47), kuriuose įsikūrė krautuvės, o antruosius aukštus nuomojo įvairios įstaigos. Valda iki 1940 m. priklausė ją 1907 m. Noachas Lapinas turimame dideliame sklype Malaja Žandarmskaja ir Trubnaja (J. Gruodžio) gatvių kampe apie 1899 m. pastatė trijų aukštų namą ir jį išnuomojo gubernijos valdybai. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu rūmus išsinuomojo Gelžkelių valdyba, o nuo 1964 m. šiame 23-uoju numeriu pažymėtame name I. Kanto gatvėje veikia “Lietkelprojektas”, t.

1903 m. turtingas pirklys Mordchelis Gorzonas įsigijo valdą Šv. Gertrūdos g. 14 ir 14 b ir čia įsirengė savo kontorą, butą, o namą prie gatvės nuomojo krautuvėms, policijos valdybai, privačiai A. Kagano mokyklai. Gydytojas Abelis Lapinas XIX a. pabaigoje įsigytame sklype prie Įgulos soboro (dab. Laisvės al. 30) pastatė namą prekybai ir privačiai gydyklai. O 1983 m. pastatytos parduotuvės “Merkurijus” (Laisvės al. 60, prie fontano) vietoje buvusiame Dovydo ir Deboros Švarcų name XX a. pradžioje veikė geriausia tuo metu Kaune kino salė “Triumf”. Po Pirmojo pasaulinio karo jis priklausė B. Iš XIX a. išlikusių gyvenamųjų namų galima paminėti Vulfo Bregovskio namus Gimnazijos g. 2-4 ir Šv. Gertrūdos g. 17, pirklio Faivušo Varšavčiko namą ir svirną Kurpių g. 18/Palangos g. 9, Šajos Maizelio namą Vilniaus g. 56 (prie požeminės perėjos), statytą XIX a.

Buvęs Šajos Maizelio namas, dabar - Vilniaus g. Taip pat išliko Rafaelio Etingerio triaukštis namas Vilniaus g. 72/J. Gruodžio g. 18, statytas XIX a. pabaigoje, Jankelio Frumkino sūnaus Izraelio Giršos namai Maironio g. 22 ir Laisvės al. 75 (53). 1865-1866 m. pirklys J. Fridmanas pastatė namus Kęstučio g. 54 ir S. Daukanto g. 9, o jo sūnus Solomonas 1909 m. Palyginti dideli statybų mąstai ir investicijos į nekilnojamą turtą liudijo bendruomenės elito finansinę padėtį. Iškilo daug ūkinės ir prekybinės paskirties pastatų. Išskirtinio dėmesio vertos 1853-1853 m. pirklio Merkelio Kadisono statytos “mėsos eilės” - ilgas pastatas, supantis stačiakampį pereinamą kiemą su 32 krautuvėlėmis, sandėliais bei gyvenamaja erdve. Visą įdomaus architektūrinio sprendimo kompleksą įrėmina V. Kuzmos, Muitinės ir J. Naugardo gatvės. Sovietmečiu pastatas buvo gyvenamas, bet smarkiai apleistas. Daugiau kaip prieš dešimtmetį jį restauravus, įsikūrė Vytauto Didžiojo universiteto svečių namai, konferencijų salė (dabar Muitinės g.

Buvusios Merkelio Kadisono mėsos krautuvės, dabar - Muitinės g. Iš įmonių galima p... Kauno Žaliakalnio senosiose žydų kapinėse pagaliau prasideda rimtesni teritorijos tvarkymo darbai - ruošiamasi pašalinti avarinės būklės medžius ir krūmokšnius. Kaip praneša Kauno savivaldybė, Žaliakalnio senųjų žydų kapinių tvarkymo darbai vyksta bendradarbiaujant su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene. Birželį vykusiame susitikime Kauno miesto atstovai ir JAV valstybės departamento specialioji pasiuntinė Holokausto klausimais Cherrie Daniels bei Amerikos paveldo užsienyje išsaugojimo komisijos pirmininkas Paulas Packeris pasidalijo įsipareigojimais. Suskaičiuota, kad šiuo metu teritorijoje yra daugiau kaip 5.800 kapaviečių.

Kaunas iniciatyvos atgaivinti Senąsias žydų kapines Žaliakalnyje ėmėsi 2017 metais. Iki šiol buvo atlikta kapaviečių inventorizacija, nuvalyti antkapiai, išvalyti krūmai, apgenėti medžiai ir išvežtos šiukšlės, atnaujinti takai. Didesni aplinkos tvarkymo darbai prasideda šią savaitę. Kapinių aplinkos tvarkymas vyks etapais. Kai tik iš teritorijos bus pašalinti brūzgynai ir atlaisvintas priėjimas prie pavojų keliančių želdinių, darbus pradės aukštalipiai.

Kapinių tvarkymo darbai

Žaliakalnyje esančias senąsias žydų kapines tvarkysiančiai Kauno miesto savivaldybei padės viešoji įstaiga „Maceva“. „Esame vienintelė organizacija Lietuvoje, kuri koncentruotai dirba tik su žydų kapinių išsaugojimu, skaitmenizacija ir memoralizacija. Lietuvoje esame pilnai dokumentavę jau daugiau nei 50 senųjų žydų kapinių. Tai mūsų kasdienis darbas“, - teigė VšĮ „Maceva“ projektų vadovė Rūta Anulytė.

Kauno miesto taryba praėjusį mėnesį palaimino sprendimą keliais etapais sutvarkyti Radvilėnų plente esančias kapines. Pirmajam ir pradiniam kapinių tvarkybos etapui - kapų identifikavimui ir inventorizavimui - iš miesto biudžeto skirta 8 tūkst. „Pirmiausiai išsiaiškinsime senųjų žydų kapinių teritorijos sudedamuosius elementus. Pačios laidojimo vietos yra neliestinos ir reikalauja skrupulingo atidumo jas inventorizuojant. „Savivaldybė tikisi glaudaus bendradarbiavimo su Lietuvos žydų bendruomene ir kvies jų atstovus dalyvauti tvarkant senąsias žydų kapines“ .

„Kauno miesto savivaldybė žengė istorinį žingsnį visos šalies mastu. Džiugu, kad pats miestas imasi tvarkyti žydų kapines. Kauno Žaliakalnio senosios žydų kapinės buvo įsteigtos 1861 metais, uždarytos 1952 metais. Jos yra įtrauktos į Kultūros vertybių registrą ir yra saugomos valstybės. Kultūros paveldo departamento duomenimis, šiose kapinėse palaidota daug žymių visuomenės, kultūros, politikos ir religijos veikėjų, tarp jų - rašytojai Jakovas Lifšicas, Chaimas Rafalevičius, Josifas Livšinas, literatūros kritikas Eljaševas Baumachševas, dailininkas Jokūbas Mesenbliumas, dainininkas Danielius Dolskis.

Ne visi žymių žmonių kapai yra žinomi. „Esame dėkingi VDU bendruomenei už tokį geranorišką indėlį atkuriant istorinį paveldą Kaune. Aštuoni studentai atsiliepė į mūsų kvietimą ir atliko išties didelį bei reikšmingą darbą. Kiekvienas antkapis nufotografuotas keliais skirtingais rakursais, tad iš viso turime keliolika tūkstančių nuotraukų. Jos pateks į bendrą duomenų bazę, kuri pasitarnaus tęsiant senųjų žydų kapinių atkūrimo projektą. Be to, specialiai jam šiuo metu kuriama interneto svetainė, kurioje taip pat suguls visas studentų triūsas“, - kalbėjo Kauno miesto tarybos narys ir vienas idėjos autorių, architektas prof.

Inventorizuoti Žaliakalnio žydų senąsias kapines ir identifikuoti ten esančius kapus nuspręsta pernai rudenį. Kad tai būtų atlikta pagal visas reikiamas metodikas, pirmiausiai imtasi kapinių tvarkymo darbų. Savivaldybės įmonė „Kapinių priežiūra“ išpjovė sužėlusius krūmokšnius ir kitus menkaverčius želdinius, sutvarkė veją, atliko kosmetinį tvoros remontą ir kitus būtiniausius darbus, kuriuos ketinama tęsti. Liepos pabaigoje kapinėse buvo surengta bendruomeniška talka. Siekiant atgaivinti primirštą erdvę bei puoselėti jos atminimą, Kauno miesto vadovai su keliomis dešimtimis talkininkų nuvalė antkapines plokšteles ir suskaičiavo daugiau kaip 5800 kapaviečių.

„Pagal žydų tradicijas nėra priimtina trikdyti mirusiųjų ramybę, todėl kol kas tikrai nesiimsime kilnoti antkapių. Stengsimės atrasti priimtiniausią būdą jiems eksponuoti. Mūsų tikslas yra išsaugoti šį architektūrinį bei istorinį objektą tokį, koks jis yra iš tiesų, o ne keisti realybę kažką imituojant. Natūralus nykimas ir netgi kadaise vykęs tyčinis naikinimas irgi yra savotiškas reiškinys, istorija, kurios nėra prasmės slėpti. Tiesiog stengsimės, kad ateityje tos netvarkos ir vandalizmo čia nebeliktų“, - tvirtino J. Visi antkapių lentelių užrašai ir tekstai artimiausiu metu bus pradėti versti į lietuvių kalbą. Tikimasi, kad tai padės ne vien Kaune ir visoje Lietuvoje gyvenantiems, bet ir plačiai po pasaulį pasklidusiems žydams sužinoti apie čia esančius artimųjų kapus. Neabejojama, kad daugelis savo protėvių amžinojo poilsio vietas atvyks aplankyti ir gyvai. Visa tai, anot J.

Antkapiniai paminklai Žaliakalnio žydų kapinėse

tags: #juda #butai #zaliakalnyje