Juozo Daugirdo Gyvenamasis Namas Kaune: Istorija, Architektūra ir Likimas

Juozo Daugirdo gyvenamasis namas (k.k.v.r.) - vienas vėlyviausių iškilaus tarpukario Lietuvos architekto Vladimiro Dubeneckio darbų, bylojančių apie šio klasikinės mąstysenos autoriaus posūkį link moderniosios architektūrinės kalbos. Statinys neabejotinai praturtina unikalią Kauno tarpukario daugiabučių gyvenamųjų namų kolekciją. Apie nuostabią senojo Kauno architektūrą žmonės mėgsta kalbėti, rašyti, pasakoti ekskursijose ir t.t. Turint tokį turtą - kitaip turbūt ir neįmanoma.

Tačiau, besigrožint išsaugotais pastatais, belaukiant atsinaujinančių ar gailint neišgyvenusių - dažnai užmirštami juos statę ir statęsi žmonės. Ir ne - jie nėra nežinomi, jie įvardijami ir dažniausiai minimi, tačiau - tik minimi. Vis dar retas Kauną statęs ir kūręs asmuo susilaukė platesnio dėmesio, gilesnių biografijos ir kūrybinės, darbinės veiklos tyrimų, ar bent jau tokių publikacijų, kokios skelbiamos čia, Istoriniame Kaune.

Todėl, net jei pilnavertei biografijai ir nepavyksta surinkti duomenų - rašyti, kalbėti ir reikia, ir verta. Kaip ir šiuo atveju apie inž. Leoną Ritą. Nes iš to ką galima rasti lig šiol publikuotuose tekstuose - jis buvo tiesiog inžinierius, suprojektavęs galybę Kauno pastatų, bet juk pirmiausia jis buvo Žmogus. Su savo istorija, tėvais, šeima ir likimu. Apie tai dažniausiai ir užmirštame.

Šiame straipsnyje panagrinėsime šio pastato istoriją, architektūrines ypatybes ir žmones, kurie prisidėjo prie jo sukūrimo. Aptarsime ir inžinieriaus Leono Rito indėlį į Kauno architektūrą, atskleisdami jo biografijos fragmentus.

Vytauto prospektas Kaune, kuriame stovi Juozo Daugirdo namas.

Namo Statybos Istorija ir Architektūra

Pastato statybos pradėtos 1930 m., nugriovus sklype esančius senus pastatus. Po metų darbai buvo baigti. 1931 metais, pačiame Kauną apėmusių statybų įkarštyje, pietvakarinėje sklypo dalyje prie Vytauto prospekto, nugriovus senuosius medinius pastatus, pastatytas Juozui Daugirdui priklausęs 4-ių aukštų daugiabutis namas su prekybos patalpomis, skirtas nuomai. Jį projektavo ir statybos techninę priežiūrą vykdė prof. archit. Vladimiras (Vladas) Dubeneckis bei jam dirbę architektai Vsevolodas Kopylovas ir Leonidas Jankovičius - Kopylovas atsakingas už darbo brėžinius ir detales, Jankovičius perėmė techninę priežiūrą. Pastato konstrukcijas projektavo inž. Anatolijus Rozenbliumas, inžinerinę įrangą - Feodoras Bliumentalis (centr. šildymą), Karolis Balčiūnas (kanalizaciją ir vandentiekį) ir Joselis Buršteinas (elektros instaliaciją), statė rangovas Leonas Ritas. Statyba baigta 1931 metų gale, namas apgyvendintas tų pačių metų gruodį.

Pirmajame aukšte įsikūrė prekybinės patalpos, antrajame-ketvirtajame aukštuose - šeši prabangūs butai (po du kiekviename aukšte), o penktajame aukšte-pastogėje - du kuklesni butai. Daugirdai gyveno trečiajame aukšte. 1933 m. Elenos Daugirdienės vardu gautas leidimas statyti kieme dviejų aukštų namą su garažu. Po ketverių metų (1935) sklypo šiaurinėje, Bažnyčios g., pusėje baigta įrengti Elenos Daugirdienės dviejų aukštų mūrinė vila su garažu, į kurią šeima įsikėlė jau 1934 metais (pastatas neišliko). Ir šį - privatų - namą projektavo ta pati V. Kopylovo ir L. Jankovičiaus komanda, tik jau be V. Dubeneckio, kuris 1932 m.

Ypatinga šio sklypo padėtis kartu su trimis gretimais sklypais lėmė, kad pirmoje XX a. 4-ojo dešimtmečio pusėje jame atsirado unikalus - 4-ių aukštų nuomojamo daugiabučio namo ir dviaukštės privačios vilos su garažu ir pagalbiniais pastatais - ansamblis. Šis užstatymas atspindėjo tarpukario Kaune vyravusias miesto planavimo ir vystymo normas bei tendencijas. Viename sklype susidūrė dvi urbanistinės koncepcijos: miesto centrui taikytas perimetrinio užstatymo padidinto aukštingumo (mažiausiai trijų aukštų) mūriniais pastatais reikalavimas Vytauto prospekte ir taškinio miesto vilųsu sodaisužstatymo Bažnyčios gatvėje idėja, būdinga visam gatvių tinklui aplink senąsias miesto kapines (vėliau - Ramybės parką) Vytauto kalno papėdėje, kur sodybinis užstatymas mediniais ir mūriniais gyvenamaisiais namais formavosi jau nuo XIX amžiaus.

Daugiabučio architektūroje - ir art deco įtaka, ir individualus V. Dubeneckio braižas. Namai labai skyrėsi ne tik savo tipologija, bet ir architektūra. Daugiabutis, pastatytas kaip būsimo uždaro perimetrinio gatvės užstatymo dalis ant sklypo ribos ir per visą jo plotį (25,77 m), turi tik du fasadus - pagrindinį (Vytauto prospekto) ir kiemo. Šonai į kaimyninius sklypus baigti netinkuotais brandmūriais (ugniasienėmis), prie jų ateityje turėjo būti blokuojami kaimyniniai namai. Jis pasižymi išraiškinga modernistine architektūra su art deco bruožais, ypač reprezentatyvus, su puošybos elementais namo pagrindinis fasadas - simetriški, juostiniais langais horizontaliai sudalinti erkeriai su užapvalintais vidiniais kampais ir virš jų iškilusiomis pristatomomis pastogės dalimis, laiptuota 4-ojo aukšto balkono atrama, horizontalios, tamsia spalva akcentuotos fasado karnizų juostos tarp aukštų ir palangėse, art deco stiliuje rombais suskaidytas, profiliuotu apvadu dekoruotas pagrindinės laiptinės langas, ažūrinis erkerių parapetas.

Cokolinė - pirmojo aukšto - fasado dalis buvo atskirta tamsesne, kokybiško granitinio tinko apdaila. Abiejų fasadų kompozicija simetriška, akcentuota centrinė ašis. Pagrindiniame fasade ją pabrėžia laiptinės lango vertikalė, jungianti tris aukštus. Kiemo fasade ryškiai dominuoja į išorę iškeltas kiemo laiptinės tūris - rizalitas - užapvalintais kampais. Individualus V. Dubeneckio braižas atpažįstamas klasicistinių (istorizmo) formų įėjimo portale su stilizuotomis puskolonėmis-piliastrais ir stogeliu, remiančiu dekoruotą frizą su karnizu, pagrindiniame fasade (Dubeneckio mėgiamas kolonų motyvas pasikartoja daugelyje jo pastatų - Mykolas Songaila neveltui pasirinko šį motyvą simboliu Dubeneckio antkapiniam paminklui). Reljefinis tulpių ornamento dekoras (art deco maniera stilizuotas apvadas aplink įėjimo duris ir frizą) - duoklė tautiniam stiliui, kaip ir reljefinis frizo įrašas „1930“, įamžinantis ne namo pastatymo, o „Vytauto Didžiojo / V. D.

Namo pagrindinėje laiptinėje veikė liftas keturiems asmenims. Name suplanuota 12 nuomojamų, dviem laiptinėmis - iš Vytauto pr. ir iš kiemo - prieinamų butų, 3 krautuvės 1-ajame aukšte, sargo, skalbyklos ir kitos pagalbinės patalpos rūsyje ir palėpėje. 6 didieji 130 m² butai (po du 2-ajame, 3-ajame ir 4-ajame aukštuose) - dvipusės orientacijos (į pietvakarius ir šiaurės rytus), su 6-iais, įskaitant tarnaičių, koridorine sistema išdėstytais kambariais ir balkonais abiejose namo pusėse. Juose įrengtos sieninės spintos, antresolės, „šaltosios spintos“ prie virtuvių (kiemo laiptinės lauko sienoje), išklotas parketas. Svetainių ir valgomųjų kambarių erdvės su tarp jų esančiu holu sujungtos durimis-armonikomis ir galėjo būti transformuojamos į vieną bendrą, 13 m ilgio, salę. Kiti 6 namo butai - perpus mažesni ir orientuoti tik į vieną pusę: du 1-ajame aukšte, už prie gatvės įrengtų krautuvių, ir du rūsyje orientuoti į kiemą (šiaurės rytus), o dar du 5-ojo aukšto (pastogės) butai - į Vytauto prospektą (pietvakarius).

Techninė namo įranga atitiko aukščiausius standartus: modernus centrinis šildymas, reguliuojama ventiliacijos sistema su vidaus sienose integruotais kanalais, moderniausia vonių ir virtuvių įranga, elektra, telefonas. Tarp vonių ir tarnaičių kambarių buvo įvestas vidinis skambučių ryšys su tamsoje šviečiančiais mygtukais.

Art Deco ornamentas, būdingas Juozo Daugirdo namo architektūrai.

Elenos Daugirdienės Vila

Daugirdų šeimos privatus namas buvo įgyvendintas kaip miesto vila - solitarus tūris, atitrauktas nuo gatvės ir nuo jos atribotas tvora, su namą supančiu sodu ir atskirai, kaip sodyboje, išdėstytais pagalbiniais pastatais. Pastatas sukomponuotas iš trijų elementų - prie kubinės formos 2-ų aukštų pagrindinio tūrio pietiniame kampe pristatytas mažesnis 2-ų aukštų priestatas, kurio viršutiniame aukšte, pasak senųjų gyventojų, buvo įrengta įstiklinta oranžerija, o šiauriniame kampe - erdvus garažas. Architektūra - funkcionali, be jokių puošybos elementų, bet kartu elegantiška, gražių proporcijų ir solidžių medžiagų. Kompaktiškas pagrindinio pastato tūris su nedidelio nuolydžio vienšlaičiu, iš trijų pusių už parapeto paslėptu stogu ir harmoningai išdėstytomis stačiakampėmis angomis, racionalus patalpų išplanavimas. 1-ajame ir 2-ajame aukštuose išsidėstė Daugirdų šeimos 7-ių kambarių butas, suterene (rūsyje) - 2-ų kambarių tarnų butas su atskiru įėjimu. Pilnaverčiam sutereno patalpų apšvietimui priešais pietvakarių fasadą įgilintas sklypo reljefas. Šiaurės vakarų fasade (prie jo buvo sutelktos vonių ir WC patalpos bei virtuvės, suformuotas šoninis išėjimas) dominavo išorinėje sienoje dislokuotas raudonų plytų dūmtraukis.

Sovietmečiu ir vėliau, Nepriklausomybės metais, vilos vidaus erdvės neatpažįstamai pasikeitė - 1-ajame aukšte veikė įvairios administracinės ir verslo įmonės, 2-ojo aukšto ir sutereno patalpos buvo padalintos į mažus butus su bendromis patalpomis, juose gyveno daugybė žmonių. Išorėje vila „apaugo“ priestatais ir antstatais, kurių dauguma buvo gyvenamosios paskirties. Galimai dėl šių gausių pakeitimų, sudarkiusių vilos išorinį vaizdą, ji liko - nepelnytai - nepastebėta ir neįvertinta, jai nebuvo skirtas paveldosaugos dėmesys.

Sovietmetis ir Nepriklausomybės Laikotarpis

Sovietmečiu namą nacionalizavus, pirmajame aukšte įsikūrė ,,Maistprekybai“ priklausančios parduotuvės, o kituose aukštuose įrengti bendrabučio tipo butai su bendromis virtuvėmis. Planinė namo struktūra pasikeitė - daugelis butų buvo padalinti į du mažesnius. Išliko tik vienas nepakitusio išplanavimo butas trečiame aukšte, kur gyveno J. Daugirdo šeima.

Daugiabučio namo butai, sovietmečiu tapę komunaliniais ir „valdiškais“, talpino daugelį šeimų ir pavienių asmenų su jų komunalinėmis reikmėmis, ant išorės ir vidaus sienų privedžiota gausybė naujų elektros, dujų ir kt. tinklų. Palėpėje, buvusiose skalbyklos ir prosavonės patalpose, įrengti papildomi butai, rūsyje - slėptuvė. Namo patalpos netausotos, ypač bendrosios. Vis tik namas, nors nualintas, išliko ir išsaugojo stebėtinai daug autentikos. Didžiausi praradimai (jo viduje) įvyko jau naujai atgautos Nepriklausomybės metais, kai komunaliniai butai buvo privatizuoti, - beveik visi jie ilgainiui padalinti, sunaikinant originalų išplanavimą.

Senasis Daugirdų sklypas, sovietmečiu praktiškai nepakitęs, ėmė trupėti jau Nepriklausomybės metais, kai artimiausioje kaimynystėje įsikūrios stambesnės privačios bendrovės ėmė pretenduoti į šalia esančius valstybinės žemės plotus. Savo gyvenamąją paskirtį ir naudojimo būdą istorinis sklypas išlaikė iki šiol, įskaitant ir dabartinį Bažnyčios g. 6 sklypą.

Kiti Daugirdų kaimynystėje prie Vytauto prospekto stovėję gyvenamieji (mediniai ir mūriniai) namai išliko iki pat XX a. 8-ojo dešimtmečio, kai juos pakeitė šioje vietoje naujai įkurdinti gamyba ir verslas - 1974 m. pastatytas penkių aukštų „Mados“ fabriko cechas, priblokuotas prie daugiabučio pietryčių pusėje, o šiaurės vakaruose, sujungtame kampiniame sklype 1968 m. pabaigoje pastatyta keturių aukštų baldų parduotuvė, vėliau „Buitis“, prišlieta prie Daugirdo namo savo - po rekonstrukcijos penkiaaukšte - laiptine (archit. V. J. Dičius, rekonstrukcijos archit. G. Kazakauskas). Abu šie daugiabutį įrėminę pastatai, nors išlaikė perimetrinio užstatymo liniją ir, daugmaž, aukštingumą, savo tūriu ir masteliu jį gerokai sugniuždė.

Jei iš Vytauto prospekto pusės šią naujai susiformavusią daugiabučio namo ir minėtų XX a. 8-ojo dešimtmečio moderno pastatų grupę galima, urbanistiniu požiūriu, vertinti teigiamai dėl šioje prospekto dalyje atsiradusios tolygios, uždaros užstatymo atkarpos ir kvartalo kampe - Vytauto pr. sandūroje su Bažnyčios g. - suformuoto ryškaus, gerų proporcijų ir aukščio užstatymo „pirmagalio“, tai iš Bažnyčios g. XXI a. 2-ajame dešimtmetyje nugriovus Daugirdienės vilą, buvęs uždaras gyvenamojo namo vidaus kiemas su medžiais virto asfalto dykuma be takų ir želdinių, atvira į Bažnyčios gatvę. Kai 2016 m., rekonstruojant autobusų stotį, buvo iškirsti paskutiniai medžiai sklypo šiaurės rytų pakraštyje, ji optiškai dar padidėjo, susiliedama su autobusų stoties aikšte.

Paveldosaugos Aspektai

Nepaisant to, kad vila neišliko ir nepavyko išsaugoti abiejų gyvenamųjų namų ansamblio, istorinis Daugirdų sklypas nusipelno paveldosaugos institucijų dėmesio ir apsaugos. Juk turime saugoti ne tik senus pastatus ar jų detales. Šiuo atveju - užstatymo tipas, tūris ir aukštingumas, sklypo gyvenamoji paskirtis ir naudojimo būdas bei jam būdingas - ir tiesiog būtinas - apželdinimas (kuris nuo 2016 m. jau visiškai sunaikintas), kaip ir daugiabučio viduje - architektūrinė idėja, t. y. pirminis išplanavimas.

2021 m. gruodį Antroji KPD nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, tikslindama Juozo Daugirdo namo Vytauto pr. 30, Kaune, nekilnojamojo kultūros paveldo objekto vertybių apskaitos dokumentaciją, turėjo galimybę ne tik nustatyti pastato vertingąsias savybes, bet ir naujai įvertinti jo reikšmingumo lygmenį bei, remiantis archyvine medžiaga ir istoriniais šaltiniais, apibrėžti jo apsaugos zonos ribas. Deja, šia galimybe nepasinaudota - reikšmingumas liko „regioninis“, apsaugos zona - neapibrėžta, nenustatyti ir apsaugos nuo fizinio poveikio ar vizualinės apsaugos pozoniai. Plane apibrėžtos tik kultūros vertybės teritorijos ribos, kuriomis tapo ne istorinis sklypas, o jo dalis - dabartinis, 2021 m. suformuotas namo Vytauto pr.

Sklype esantis gyvenamasis namas - reikalauja ir vertas tikros restauracijos (ne kosmetinio fasadų dažymo, kurį propaguoja miesto savivaldybė). Ir jam reikalinga tikra, aukščiausio lygmens paveldo apsauga. Ir Bažnyčios g. sandūroje Kaune nyksta istorinis sklypas su modernistiniu, į pasaulio paveldo sąrašą pretenduojančiu pastatu ir jau prarasta bauhauzo vila, kurios niekas net neprisimena.

Inžinierius Leonas Ritas: Biografijos Fragmentai

Papasakoti pilnos, išsamios istorijos nepavyko, todėl ir teksto dalis pavadinta - Biografijos fragmentai. Gimė Leonas Ritas Kauno žydų Berelio Rito, sūnaus Abelio ir Pešės Stragovičiūtės, Emilio dukters šeimoje. Gimimo datos metrikais patvirtinti nepavyko, tačiau, jei tikėti vėlesniais dokumentais Leonas Ritas gimė 1886 m. kovo 26 d. Voroneže. Ir išties - Kauno rabinato knygose pavyko aptikti ir metrikais patvirtinti visą eilę jo brolių ir seserų, tačiau jo paties gimimo įrašo jose nėra. Patikrinti Voronežo rabinato knygų - galimybės nėra, o artimiausiu metu matyt ir nebus. Nėra aišku ką senieji Ritai veikė Rusijos gilumoje, kiek metų ten gyveno, tačiau Leono tėvas Berelis (Borisas) mirė jau Kaune, 1905 m. kovo 20 d.

Veikiausiai Leonas buvo šeimos jaunėlis, o jei dar buvo gimusių vėliau - jie gimė ne Kaune. Baigė Voronežo gimnaziją, 1914 m. baigė Petrapilio Technologijos institutą Vedė Kauno žydaitę Aną (Oną) Bachrachtaitę, Firlės ir Jokūbo dukterį, gim. 1891 m. kovo 3 d. Kaune. Iki 1940 m. gyveno žmonos tėvų namuose tuom. Prezidento g. 11/kampas su Ugniagesių g. (dabar tai pastatai Vilniaus g. 62-64/kampas su J. Gruodžio g.) kuriuos, sykiu su žmonos broliais ir seserimis valdė kaip bendrasavininkis. Leonas ir Ona Ritai turėjo sūnų Leoną ir dukterį Nataliją.

Įdomu tai, kad nerasta jokių Leono Rito brolių ir seserų pėdsakų Kaune, turbūt jie gyvenimus kūrė kažkur kitur. Ona Ritienė mirė 1941 m. balandžio 5 d. Vėliausią Leono Rito paminėjimą pavyko rasti Vilijampolės geto darbininkų sąrašuose 1944 m. kovo mėn. Likimas neaiškus, bet nuspėjamas.

Tokius inž. Leono Rito gyvenimo fragmentus pavyko rasti ir čia aprašyti, tačiau atsiradus naujos informacijos - bus papildyta, ir ilgainiui, tikėtina, turėsime kažką panašaus į biografiją. Turintys bet kokios informacijos, pastabų, iliustracijų ar bet kokios kitos naudingos medžiagos - susisiekite. Inž. Ar tai visi inž. Leono Rito darbai? Turbūt ne, tačiau peržiūrint KRVA 218 fondo bylas ir radus naujų projektų - jie bus patalpinti į šią L. Rito darbų galeriją. Ateityje turėtų atsirasti ir pasakojimai apie atskirus pastatus, jų istorijas ir gyventojus. Dr.

Leono Rito Projektai Kaune:

• Pastatyta 1932 m. Dabartinis adresas: V. Putvinskio g.
• Pastatytas 1930 m. Dabartinis adresas: Laisvės al.
• Pastatytas 1929 m. Dabartinis adresas: Karo ligoninės g.
• Pastatytas 1931 m. Dabartinis adresas: A. Mickevičiaus g.
• Pastatytas 1938 m. Dabartinis adresas: Vytauto pr.
• Pastatytas 1938 m. Dabartinis adresas: Vytauto pr.
• Pastatytas iki 1933 m. Dabartinis adresas: Vytauto pr.
• Pastatytas 1938 m. Dabartinis adresas: Maironio g.
• Pastatytas 1937 m. Dabartinis adresas: Miško g.
• Pastatytas 1939 m. Dabartinis adresas: Laisvės al.
• Pastatytas 1930 m. Dabartinis adresas: Laisvės al.
• Pastatytas 1931 m. Dabartinis adresas: M. K. Čiurlionio g.
• Pastatytas 1933-1934 m. Dabartinis adresas: Laisvės al.
• Pastatytas 1930 m. Dabartinis adresas: Molėtų g.
• Pastatytas 1928 m. Dabartinis adresas: S. Daukanto g.
• Pastatytas 1929 m. Dabartinis adresas: K. Donelaičio g.
• Pastatyti 1929-1930 m. Dabartinis adresas: M. K. Čiurlionio g.
• Pastatytas 1926 m. Dabartinis adresas: Kęstučio g.
• Pastatytas 1933 m. Dabartinis adresas: Trakų g.
• Pastatytas 1931 m. Dabartinis adresas: K. Donelaičio g.
• Dabartinis adresas: Vytauto pr.
• Pastatyta 1934 -1940 m. Dabartinis adresas: Panerių g.
• Pastatytas 1932 m. Dabartinis adresas: Griunvaldo g.
• Pastatytas 1931-1932 m. Dabartinis adresas: K. Donelaičio g.
• Pastatyta 1932-1933 m. Dabartinis adresas: Trakų g.
• Pastatyta 1928-1929 m. Projektas parengtas sykiu su inž. V. Puku. Dabartinis adresas: Laisvės al.
• Pastatytas 1925 m. Projekto autorius E. A. Rekonstruotas 1929 m. pagal inž. L. Dabartinis adresas: K. Donelaičio g.
• Pastatytas 1931 m. Projekto autorius V. Statybos rangovas - L. Dabartinis adresas: Vytauto pr.
• Parengė rekonstrukcijos projektą ir vykdė statybos darbų priežiūrą savo namuose tuom. adresu Prezidento g. Dabartinis adresas: Vilniaus g.

Kiti L. Rito darbai:

Buvęs notaro Jono Dikino namas Raseiniuose )Nedideli, dviejų-trijų aukštų mūriniai miesto namai tarpukario Lietuvoje buvo vienas iš svarbiausių valstybės, o kartu ir atskirų miestų aplinkos modernėjimo ženklų. Ne tik verslininkai, tačiau ir aktyvūs įvairių profesijų specialistai imdavosi statyti namus, kuriuose buvo nuo 2 iki 8 atskirų butų. Tradicinė tokio objekto schema: viename iš butų gyvena šeimininkas, o kiti - skirti nuomai. Dalis gyvenamojo namo neretai tapdavo savininko biuru. Būtent tokį pavyzdį matome notaro Jono Dikinio name Raseiniuose. 1900 m. gimęs J. Dikinis buvo aktyvus Lietuvos visuomeninis veikėjas. 1924 m. įstojo į Lietuvių tautininkų sąjungą, buvo Jaunosios Lietuvos organizacijos ir Šaulių sąjungos narys, 1928 m. apdovanotas Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio medaliu, 1931 m. - Šaulių žvaigžde, 1933 m. Leidimas namo statybai išduotas 1933 m. vasarą[2]. Įdomu, kad projektą rengė ne tuometis apskrities inžinierius Petras Lelis, tačiau Lietuvoje plačiai žinomas architektas, Etterbeeko dailės ir amatų mokyklos Briuselyje absolventas Bronius Elsbergas. Architekto kūrybai būdinga tendencija fasado kompozicijai suteikti modernistinį įvaizdį. Siekiant šio tikslo name derinami lenkti bei statūs tūrių kampai, šviesiame fone išskiriami tamsūs langų apvadai. Kampinės namo dalys puošiamos juostiniais dekoro elementais, kurie primena Art Deco stilistikos baldų dizaino tendencijas. Istorinėse nuotraukose matyti, kad iš pradžių buvo pastatytas tik dviejų aukštų namas.

Šiame straipsnyje apžvelgėme Juozo Daugirdo namo istoriją, architektūrą ir paveldosaugos aspektus. Taip pat prisiminėme inžinierių Leoną Ritą, kuris prisidėjo prie šio ir daugelio kitų Kauno pastatų statybos. Tikimės, kad šis straipsnis padės geriau suprasti Kauno tarpukario architektūros vertę ir svarbą.

tags: #juozo #daugirdo #gyvenamasis #namas