Internete apie Joną Albertavičių, talentingą žurnalistą, galima sakyti, nė žodžio nėra, mažėja ir Joną pažinojusiųjų būrys. Ši knygelė skirta a. a. Jonui Albertavičiui, kad neužmirštume, kad prisimintume jo rašinius ir kad Jono akimis pažvegtume į Nemuną.
Nemunas ties Birštonu
Gyvenimo Pradžia ir Studijos
Jonas gimė 1950-ųjų spalio 15 d. Nemajūnų bažnytkaimyje (Prienų r.), panemunių dzūkų šeimoje, augo kartu su broliu ir dviem seserimis. Jo sesuo Danguolė prisimena, kad Jonas labai gerbė gimtojo kaimo žmones, visuomet prieš juos nukeldavo kepurę... Pradinę mokyklą Jonas lankė Nemajūnuose, o 1968 m., baigęs Birštono vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros.
Darbas Žiniasklaidoje
Po studijų, atitarnavęs okupacinėje kariuomenėje, Jonas dirbo Valstybinėje filharmonijoje, savaitraštyje „Kalba Vilnius", žurnalų „Švyturys", „Veidas", dienraščio „Pirmadienis" redakcijose, „Žinių radijuje". Jam būdinga didelis kūrybingumas, fantazija, polėkis. Jonas buvo Medininkų pilies atstatymo fondo Lietuvoje atstovas ir koordinatorius, šio projekto garsintojas, Amerikoje leidžiamo žurnalo „Technikos žodis" bendradarbis.
Jonas "Švyturio" Žurnale
Jis atėjo į „Švyturį" 1989-ųjų pradžioje, kai Lietuvos žurnalistika buvo įžengusi į savo „aukso amžių". Tai, kad Jonas - gabus žurnalistas, žinojome taip pat. „Švyturys" jau buvo išspausdinęs vieną jo gražiai nuskambėjusį rašinį apie įdomių žmonių likimus. Naujokas, atėjęs į žurnalą, paprastai taikydavosi priėjo darbo stiliaus, tematikos, kitų reikalavimų maždaug apie metus. Tokios prabangos tada jau nebuvo, o ir Jonui ilgai „derintis" nereikėjo.
Štai jis susiranda du japonų ekonomistus, atvykusius į Vilnių. Šnekina juos, prašydamas įvertinti mūsų ekonomikos būklę, atkakliai klausia, ar galimi Lietuvos ekonominiai ryšiai su Japonija, kaip apskritai išsikapstyti iš aklavietės. Už šį pokalbį Jonas apdovanojamas „Švyturio" metine premija, kurią, kaip buvo tada juokaujama, nėra lengviau gauti negu Nobelio.
Jei kas studijuos šių, taip pat pirmųjų po Nepriklausomybės atkūrimo metų (1990-1991) ekonominės minties raidą, būtinai turės perskaityti daugelį Jono rašytų arba užsakytų straipsnių, pokalbių, diskusijų, atsakymų į ekonominių anketų klausimus. Ir čia svarus žodis priklausė skyriaus redaktoriui. Jis žinojo, kokias naujas idėjas puoselėja mokslininkai, ką sako praktikai, kaip sparčiai besikeičiančią situaciją vertina politikai.
Jis mėgo ir bohemišką kompaniją, kurioje buvo savas. Verta pavaikščioti ir tais Jono kūrybos keliais, kurie vedė už Lietuvos ribų. Mūsų skaitytojams labai rūpėjo, kas vyksta visoje didžiulėje SSRS imperijoje. Lengvai į keliones pakylantis Jonas lekia į Totoriją ir pasakoja, kuo gyvena, anot jo, Rusijos širdyje esančios šalies žmonės. Dar po kelių mėnesių Jonas keliauja į šachtininkų sostinę - Donecką.
Atkūrę Nepriklausomybę mes likome imperijos gniaužtuose ir netrukome pajusti blokados sunkumus. Kaip dirbti, kaip gyventi tokiomis sąlygomis, kas bus rytoj, - klausia Jonas žinomų įmonių vadovų, ekonomistų, bankininkų. Vilties nestinga ir jam pačiam. Tuoj po Kovo 11-osios Jonas atneša į redakciją naujųjų litų konkurso pavyzdžius. Prisimena, jog Lietuva savo pinigus įsivedė po ketverių pirmųjų Nepriklausomybės metų, ir tikisi, kad šį kartą nereikės tiek laukti.
Pokalbiai su Valdžios Žmonėmis
Dabar įsigalėjo mada valdžios žmonių klausytis tik per spaudos konferencijas ar stvarstant už skvernų kur nors koridoriuje. „Švyturiui" visada rūpėjo pašnekėti su aukštas pareigas einančiu žmogumi akis į akį, paklausti to, apie ką viešai kalbėti vengiama. Jonas ir šioje srityje yra išradingas. Štai jis ateina į tuometinio Lietuvos finansų ministro Romualdo Sikorskio priimamąjį. Po kiek laiko Romualdas Sikorskis iš tiesų skambina jam į namus ir kviečia pasišnekėti...
Ministras buvo atviras, nuoširdus, žavėjo savo išmanymu, natūraliu, o ne apsimestu susirūpinimu dėl ateities, dėl kiekvieno šalies piliečio. Tarp Jono autorių ir pašnekovų - tuo metu (o ir vėliau) gerai žinomi žmonės su savo mintimis bei idėjomis: jau minėti K. Prunskienė, R. Sikorskis, taip pat G. Vagnorius, A. Šimėnas, R. Jasinavičius, V. Terleckas, Z. Žilevičius, A. ir E. Rudžiai, V Lapė, V. Knašys, K. Antanavičius, K. Glaveckas, A. Maldeikienė, A. Štromas, profesoriai iš JAV E. Bubnys, M. Ebelingas ir daugelis kitų.
Trejetas „Švyturyje" praleistų metų - ko gero derlingiausi ir brandžiausi jo kūrybos kelyje. Jo sumanumas, dzūkiškas atvirumas, nuoširdus tiesos ieškojimas, gyvas humorą mėgstančio žmogaus temperamentas jam padėjo rasti savo vietą ir žurnalo kolektyve, ir tarp tūkstančių „Švyturio" skaitytojų.
Istorinis Dr. Jono Basanavičiaus kreipimasis į šiandienos Lietuvą Vasario 16-osios proga
Prisiminimai apie Joną
Esu iš prigimties gamtos vaikas. Mintys apie gėrį, grožį, senovinį Lietuvos kaimą mane ir suartino su dzūkiškai atlapaširdžiu, suvalkietiškai, šeimininkiškai mąstančiu Jonu Albertavičiumi, kurį dar pažinojau iš jojo darbo Lietuvos radijuje, „Kalba Vilnius" savaitraščio redakcijoje. Man keliaujant po Lietuvą su „Valstiečių laikraščio", „Švyturio" žurnalo komandiruotėmis, kažkaip nelauktai, netikėtai keliai su Jonu persipindavo. Artimiau susidraugavome „Švyturyje", kai Jonas su dr. Kęstučiu Jaskelevičiumi pradėjo didelį probleminį straipsnių ciklą apie Lietuvos miškus, jų išlikimą, ateitį.
Jonas visados skubėdavo, iškart puldavo prie kelių darbų. Ir staiga garsiai kaip meduoliu man per širdį užduodavo: „Leonardas - vis apie Labanorą ir Labanorą, o labanarskos su stumbro viksvele vis neatveža. Sakau, kad čia nevykėlių kompozitorių dainuška. Užtraukia Jonas Labanoro, girios žmonių, himną: „Kad ne grybai, kad ne uogos, Labanoro mergos būtų nuogos!"
Į keliones, visokiausius atlaidus, muges buvo linkęs šviesaus atminimo mūsų bičiulis „Švyturyje" Alfonsas Pakeltis. Su Alfonsu, išvaizdingu žurnalistu, kurio jūreiviška barzda buvo palša, viena pusė -juoda, antroji - balta, aš draugavau nuo „Valstiečių laikraščio" laikų. Kai į „Švyturį" stiprinti Ekonomikos skyriaus atėjo Jonas, Alfonsas jam suruošė smagias sutiktuves. Daina lydėjo dainą.
Susitikome Meironyse, Ignalinos krašto žvejų sostinėje, lietuviškosios Venecijos vartuose. Labiausiai Joną, Alfonsą ir mane apžavėjo kaimo močiučių pasakojimai. Jonas nelauktai tapo dainavedžiu. Rodos, nakties griežlės pritilo, kai pasigirdo Meironių himnas „Per Meironių kaimų vyną upelis tekėja". Jonas savo plačiomis rankomis norėjo apglėbti visą Lietuvą, atsigulęs nušienautoje pievoje išgirsti žemės balsą, žiūrėti į debesis, dingstančius užu Nemuno. Jis visados širdimi lietėsi prie Lietuvos.
Žymūs Jono Albertavičiaus pašnekovai
| Vardas Pavardė | Pareigos/Veikla |
|---|---|
| Kazimiera Prunskienė | Sąjūdžio lyderė, Ministrė |
| Romualdas Sikorskis | Lietuvos finansų ministras |
| Gediminas Vagnorius | Politikas |
| Antanas Šimėnas | Politikas |
2003-ųjų balandį žuvo talentingas žurnalistas, nemajūniškis Jonas Albertavičius. Daug metų Nemajūnuose dirbusi Vanda Mikalauskienė yra ne kartą sakiusi, kad bibliotekoje Jonas dažnai lankydavosi - kur buvęs, kur nebuvęs - vis čia. Todėl jis ir sugrįžta į savo krašto biblioteką.