Anykščių kraštas garsėja savo gamtovaizdžiais ir kultūros paminklais. Tarp jų svarbią vietą užima ir A. Žukausko-Vienuolio tėviškės vieta, kurią daugelis nori aplankyti.
A. Žukausko-Vienuolio namas Anykščiuose
Šiame straipsnyje apžvelgsime šios sodybos istoriją ir reikšmę.
Pažintis su A. Žukausku-Vienuoliu
Labiausiai norėjome aplankyti A. Žukausko-Vienuolio tėviškės vietą.
A. Žukausko-Vienuolio namas (A. Vienuolio g. 2, Anykščiai) yra nacionalinio reikšmingumo lygmens valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 10476). Šis namas yra vertingas savo architektūrinėmis bei istorinėmis savybėmis.
Sodyboje rašytojas gimė ir augo. Paminklinė šio rašytojo tėviškės vieta. Pastatytas paminklas, o sodybvietė aptverta akmenų tvora.
1925 metais pastatytame name gyveno ir kūrė Lietuvos farmacininkas, rašytojas prozininkas, dramaturgas, muziejininkas ir visuomenininkas Antanas Žukauskas-Vienuolis.
Paties rašytojo su žmona projektuotas namas Anykščiuose išsiskiria savo originalumu. Pastatas kompaktinio stačiakampio plano su mansarda.
Šiuo metu jame yra įkurtas muziejus, kuriame nuo pastatymo yra išlikęs interjeras, menantis rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio gyvenimo momentus ir kūrybos etapus.
Kultūrinės veiklos ir krašto pažinimas
Mūsų mokyklos muziejus įkurtas 1957 m. Jis ne tik praeities, mūsų didžiausio turto, sergėtojas, bet ir erdvė, kur kiekviena karta, kiekviena laida palieka savo pėdsakus.
krašto pažinimu. reikia atrasti, pamatyti, pažinti, išgirsti, pajausti.
G. naujiems mokslo metams tęsia savo pažintines veiklas. kraštą, lanko Anykščių rajono seniūnijas.
AVJU centro lankytojai aktyviai leidžia vasaros atostogas. 2016 m. liepos 11 d. vasaros stovyklos.
Sodyboje taip pat galima aplankyti personažų skulptūrų parką.
Kelionės pabaigoje aplankėme 1936 m. V. ir Z.
Kiti kultūros paveldo objektai Anykščių krašte
Be A. Žukausko-Vienuolio sodybos, Anykščių krašte galima rasti ir kitų įdomių kultūros paveldo objektų. Tarp jų:
- Svėdasų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia
- Kurklių Šv. Jurgio bažnyčia
- Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia
- Troškūnų Švč. Trejybės vienuolynas
- Medininkų pilis
Šie objektai liudija turtingą Anykščių krašto istoriją ir kultūrą.
Ekspozicija
Atokiame Andrioniškio seniūnijos Griežionėlių vienkiemyje išlikusi Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių sodyba (dabar A. Baranausko ir A. Vienuolio - Žukausko memorialinio muziejaus padalinys) mena Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį, knygnešių žygdarbius, joje gyvenusius tautos žadintojus ir švietėjus, pirmąją lietuvę moterį beletristę, geriausią Lietuvos gaspadinę Liudviką Didžiulienę - Žmoną, tautosakos rinkėją, bibliofilą Stanislovą Didžiulį bei aštuonių jų vaikų pasiekimus ir tragiškus likimus.
1968 m. įkurto muziejaus, sakyčiau ne tokio populiaraus kaip, pavyzdžiui, Arklio muziejus Niūronyse, ekspozicija pasakoja apie vaikų rašytojos Aldonos Didžiulytės - Kazanavičienės, gydytojo Antano Didžiulio, vertėjos Onos Didžiulytės - Sketerienės, mokytojo Vytauto Didžiulio, gydytojos Michalinos Didžiulytės - Ševeliovienės, rašytojos, gydytojos Vandos Didžiulytės - Albrechtienės gyvenimą ir veiklą, nes nors ir išblaškyti karų ir perversmų audrų, sugrįždavo į gimtųjų namų glėbį.
Sodyboje lankėsi žymiausi ir šviesiausi to laikmečio žmonės, tarp jų vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas, kunigas, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas.
Su šia sodyba susiję ir dabartiniai Anykščių krašto šviesuoliai, rašytojai Milda ir Vygandas Račkaičiai, nupūtę užmaršties dulkes nuo kūrybinio L.
Kiekvieno iš Didžiulių vaikų gyvenimo istorija nusipelno rašytojo dėmesio - jos turtingos, kai kurios tragiškos.
Šioje publikacijoje tenka apsiriboti ties L. ir S. Didžiulių ir jų dukros V.
Į šį pasaulį V. Didžiulytė atėjo 1881 metų gegužės 11 - ąją kartu su broliu dvyniu Vytautu Griežionėlėse, kai jų tėvams tebuvo 25-eri.
(Beje, brolis Vytautas buvo paskutinysis Didžiulių šeimos atstovas iki savo mirties, 1956-ųjų, gyvenęs Griežionėlėse. Jam mirus, sodybą paveldėtojai perdavė „Kalnapilio“ kolūkiui, tačiau namai buvo apleisti. Tik kitų, dar gyvų, Didžiulių vaikų dėka apie 1964-uosius jį pavyko restauruoti ir 1968-aisiais atidaryti muziejų, kuris tapo Anykščių muziejaus padaliniu.
Dabar muziejų prižiūrinti A. Baranausko ir A. Vienuolio - Žukausko memorialinio muziejaus darbuotoja Jūratė Pačinskienė gyvena gal už 50 metrų nuo Griežionėlių kaimo ribos.
Pasak jos, Didžiulių žemės ribojosi su jos senelio žeme ir seneliui net nebūtų prisisapnavę, kad jo anūkė taps Didžiulių trobos muziejaus šeimininke.
Moteris palydi į muziejų.
Jame šalta, žiemiškai drėgna, tačiau įžiebus elektrą galima apžiūrėti ekspoziciją, nuotraukas ir išlikusias autentiškas garsios šeimos relikvijas.
Šimtmečio senumo pianinas, pačios L.
Taigi, gabi mergaičiukė Vanda Didžiulytė, tikėtina, skaityti ir rašyti išmoko namuose, nes augo ne tik išprususių tėvų, bet ir vyresnių seserų apsuptyje.
Tad nėra ko stebėtis, kad būdama aštuonerių ji pradėjo rašyti eilėraščius.
Vaikystėje parašė poetinį kūrinėlį „Nekaltas gyvenimas Stasiuko“ kurį pati pagražino paveikslėliais.
Jau tuomet, matyt, skatinama tėvų, rinko ir užrašinėjo patarles, pasakas, ir dainas (penkias jos pasakas 1904 m. išleido Jonas Basanavičius. - aut. past.).
Į nacionalinio judėjimo sūkurį siekiant išsivaduoti iš carinės Rusijos priespaudos tikrų lietuvybės skleidėjų ir švietėjų dukra pakliuvo dar paauglystėje.
Vos 13 sulaukusi 1894 m. 1896 metais kalbininko Jono Jablonskio, tuo metu mokytojavusio Mintaujoj, (dabar Jelgava, Latvija) ir dar kelių šviesuolių paskatinta, norėdama išmokslinti savo vaikus, L. Didžiulienė persikėlė su vaikais į Mintaują ir ten praleido 11 metų.
Kaip teigia jos biografai, ten ji prižiūrėjo bendrabutį, tapusį tautiniu moksleivijos centru, organizavo moksleivių laisvalaikį, mokė juos dainų, rengė vaidinimus, kuriems pati rašė pjeses.
Čia gyveno ir mokėsi daug Nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos kultūros veikėjų, tarp jų Antanas Smetona, Juozas Tūbelis ir kiti.
L. Didžiulienė ir pati įsitraukė į revoliucinį judėjimą, slėpė nelegalią literatūrą, rūpinosi revoliucionieriais.
Štai tokioje aplinkoje augo ir brendo V.
Mokydamasi Mintaujos mergaičių gimnazijoje, kurią baigė medaliu, dalyvavo slaptuose vaidinimuose „Saldi meilė“, „Lietuvaitės“, „Katorgininkai“, priklausė Lietuvos patriotų grupei.
Gimnazijos suole ji susidraugavo su Lietuvos tautinio sąjūdžio dalyviu, revoliucionierium, būsimu Lietuvos komunistų partijos įkūrėju, tarptautiniu politiniu veikėju Vincu Mickevičium-Kapsuku.
Ji padėdavo hektografuoti ir platinti atsišaukimus, rašė straipsnius, kartu iš rusų kalbos išvertė į lietuvių kalbą V.
Užsimezgusi draugystė peraugo į meilę ir, baigusi mergaičių gimnaziją, 1903 m. į Šveicariją V. Didžiulytė vyko jau Mickevičienės pavarde.
Ten dvejus metus jie studijavo Berno universitete Filologijos fakultete.
Grįžusi į Lietuvą V. Didžiulytė su vyru dalyvavo 1905 - 1907 metų revoliucijoje ir už tai buvo suimta.
Buvo ne iš kelmo spirta, pabėgo iš Linkuvos daboklės ir tais pačiais metais apsigyveno Sankt - Peterburge.
Čia per kelis metus baigė Aukštąją meno mokyklą ir dantų gydytojos kursus.
Net studijuodama ji nenukrypo nuo pasirinkto kelio, bendravo su Putilovo dirbtuvių lietuviais darbininkais, buvo Lietuvių studentų draugijos narė, dalyvavo literatūros ir meno rateliuose, vaidino, reiškėsi lietuvių ir rusų spaudoje.
Po vienerių santuokos metų Didžiulytė pagimdė dukrą Vandutę, kuri nemažai laiko praleido su močiute Griežionėlėse, o paaugusi sunkiai susirgo.
Su ja 1911 m. V. Didžiulytė grįžo į Lietuvą, ir tų pačių metų gruodžio mėnesį išvyko į Šveicariją, Davoso kurortą.
Po metų apsigyveno Jaltoje (Krymas, Ukraina), kur nuo 1912-ųjų vienuolika metų dirbo gydytojo asistente, paskui - privačia dantų gydytoja.
Kartu buvo ir Raudonojo Kryžiaus organizacijos gydytoja, nemokamai gydė vargšus.
Per Spalio revoliuciją medikė buvo tremtinių sanatorijos vedėja, ypač rūpinosi sužeistais lietuviais tremtiniais.
Santykiai su vyru, kuriam labiau rūpėjo revoliucija nei šeima, komplikavosi, o 1913-aisiais, palaidojus dukrelę Vandutę, kuriai tebuvo devyneri, ir visai pašlijo.
Pora išsiskyrė apie 1918 - uosius.
Pasak L. 1920 m. V. Didžiulytė ištekėjo antrą kartą.
Jos išrinktuoju tapo muzikantas, kompozitorius Jurgis Albrechtas.
Su juo susilaukė dukrelės, kurią pakrikštijo Liudvika.
Matyt, geraširdės mamos garbei.
Deja, nebuvo lemta jai užaugti, mirė vos dvejų metukų.
Sunku įsivaizduoti motinos ir močiutės skausmą.
Kiek ašarų jos išverkė?..
Po dukrelės mirties V. Didžiulytė išsiskyrė ir su J.
„Už ką dievas taip baudžia Vandą? Neteko ji abiejų dukterų, nusivylė šeiminiu gyvenimu. Dar tada, Mintaujoje, kai Vanda pasiryžo tekėti už Vinco, jautė jos, motinos, širdis, jautė ir tėvas, kad jų dukra, susiejus išgyvenimą su tuo vaikinu, nebus laiminga.
Neatrodė, kad Vincui rūpėtų šeima, vardan revoliucijos galėjo net tėvą, motiną parduoti.
… viena Vanda augino dukrelę, šelpė, gelbėjo iš kalėjimų savo išrinktąjį, o paskui ji tapo jam nebereikalinga.
Nepasisekė Vandai ir su Jurgiu, tuo surusėjusiu vokiečių kompozitorium, su kuriuo susipažino Kryme ir kiek padvejojusi sutiko už jo tekėti.
Neilgam Jurgiui reikėjo Vandos…Gyvenimo malonumai, linksmybės jam buvo svarbiau už muziką.
O ką jau bekalbėti apie šeimą…(…).
Gaila jai Vandos. Galėjo ji tapti dailininke, gal ir poete turėjo gabumų, bet pasirinko dantistės specialybę. Kad daugiau uždirbtų, galėtų padėti savo artimiesiems. Rėmė seseris, brolius, į Sibirą ištremtą tėvą.
Rūpinosi, kad nieko netrūktų ir jos momutei. Tikra rūpintojėlė, išsižadėjusi savo talento, aukojanti save kitiems.“, - rašė rašytojai ir žurnalistai Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis biografinėje apybraižoje apie pirmąją lietuvių švietėją, knygnešių globėją, Liudviką Didžiulienę - Žmoną“.
(Milda Telksnytė, Vygandas Račkaitis. Motina skaudžiai išgyveno dėl dukters.
O pirmosios lietuvės beletristės gyvenimo credo nusako jos pačios žodžiai: „Džiaugiuos, kuomet galiu nors vienam žmogui ašaras nušluostyti! Tai nedaug, tai kaip lašas mariose … Bet jei kiekvienas iš mūsų nušluostytų ašaras nors vienam varguoliui - tai jau būtų daug lengviau gyventi…“.
Reikia, kad šiuos žodžius, išrašytus ir ant antkapinio paminklo gretimo kaimo Padvarninkų kapinėse, išgirstų ir perprastų kuo daugiau žmonių.
Dėl to pasistengė rašytojai ir buvę mūsų rajono laikraščio žurnalistai Milda ir Vygandas Račkaičiai, išleidę L. Didžiulienės - Žmonos raštų dvitomį.
Į Lietuvą V. Didžiulytė grįžo 1933 m. ir iki paskutinių savo gyvenimo dienų dirbo dantų gydytoja.
Žuvo 1941 metų liepos 21 d. Panevėžyje, hitlerininkų apkaltinta šnipinėjimu ir sušaudyta Kaizerlingo miške, palaidota bendrame kape.
V. Didžiulytė periodikoje paskelbė daug eilėraščių, prozos vaizdelių.
Be minėtų M. ir V. Račkaičių knygų, žinių apie V. Didžiulytę galima rasti „Pasaulio anykštėnų žinyne“, jos gyvenimas ir veikla nušviečiami Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus žinyne „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai“, ji dažnai minima straipsniuose apie knygnešius, tautinį XIX a. pabaigos XX a. pradžios atgimimą.
Žagarės dvaro sodybos koplyčios pastatas (Jaunimo g. 1, Žagarė) yra nacionalinio reikšmingumo lygmens, valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 25439), priklausantis Žagarės dvaro sodybos kompleksui.
Ši koplyčia yra vertinga ir unikali savo architektūrinėmis savybėmis.
Žagarės dvaro sodyba istoriniuose šaltiniuose minima jau XVI a. Iki XVIII a. dvaras priklausė įvairioms didikų giminėms, tačiau tik XIX a. vid. dvarą įsigijusi Naryškinų giminė išpuoselėjo sodybos teritoriją: perstatė dvaro rūmus, pastatė naujus ūkinius ir gamybinius pastatus, pietvakarinėje komplekso dalyje iškilo nauja koplyčia bei šventiko namas.
Naujųjų pastatų architektūrai pasirinktas atgimęs Tiudorų stilius. Sodybos pietvakarinėje dalyje stovintis dviejų aukštų koplyčios pastatas, pastatytas 1898 m., yra atviro T formos plano, dengtas dvišlaičiu stogu.
Išraiškingą pastato charakterį kuria istorizmo Tiudorų stiliui būdingi elementai: atvirų plytų mūro sienos, trikampių frontonų gausa bei fasadus puošiantis medinis fachverko imitacijos dekoras.
Tarpukariu koplyčios pastate veikė Žagarės pradžios mokykla.
Mikytų palivarko sodybos (u. k. Ledainės pastatas statytas 1896 m., savo dabartine konstrukcija yra artimesnis atskiro nuo pastato rūsio konstrukcijai.
Rūsys yra stačiakampio plano, uždengtas dvišlaičiu stogu. Jame veikiausiai buvo laikomi maisto produktai, kuriems užtenka šalčio, susidarančio nuo įgilinimo į gruntą ir nėra poreikio papildomai šaldyti mikroklimatą naudojant ledą.
Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (u. k. KVR 15943) statyta 1853 - 1874 m., kunigaikščio Irenijaus Oginskio šeimos užsakymu.
Neoromaninio stiliaus pastato projektą parengė Romoje gyvenęs architektas Gąsowski, tačiau bažnyčios statybai vadovavęs Friedrich August Stüler jį gerokai pakeitė. Nuo 1860 m. iki darbų pabaigos, bažnyčios statybai vadovavo iš Berlyno atvykęs architektas Ferdinandas Steinbartas.
Rietavo bažnyčia yra lotyniško kryžiaus plano, trijų navų, bazilikinė, su išilgintu transeptu, dvibokštė.
Centrinės navos dalies ir transepto sankirtą pabrėžia aštuonkampis bokštas, uždengtas žemu piramidiniu stogu, kurio viduje yra aklasis kupolas. Bažnyčios pagrindinį fasadą įrėmina du aukšti, liekni kvadratinio plano bokštai.
Centrinę navą nuo šoninių atskiria kontraforsai, pietiniame fasade matomos trys skirtingų aukščių apsidės.
Bažnyčios fasadų karnizus puošia arkatūrų juostos, pagrindinio fasado ir trancepto galus - dideli langai - „rožės“.
Tai yra vienas žymiausių Prūsijos karaliaus dvaro architekto F. A. Stüler kūrinių, atspindintis Lombardijos regiono romaninių bazilikų tradiciją.
Gegužės 14-osios popietę daugiau kaip šimtas svečių pasklido po erdvią Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių memorialinę sodybą Griežionėlėse.
Šiemet sukanka 160 metų, kai 1856 m. gegužę kaimyniniame Rokiškio rajone gimė Liudvika Nitaitė, o tų pačių metų lapkritį Griežionėlėse - būsimasis jos vyras Stanislovas Feliksas Didžiulis.
Į svečius pas Didžiulius šia proga atvyko šios giminės atstovai iš Vilniaus ir Panevėžio, jų bičiuliai ir Didžiulių šeimos atminimo gerbėjai.
Už pagarbą Didžiulių giminei, savo gyvenimu ir veikla praturtinusiai lietuvių kultūros istoriją, popietės dalyviams dėkojo bene geriausi šios giminės istorijos žinovai anykštėnai rašytojai Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis.
Primindama šių namų šeimininkės - pirmosios lietuviškų valgių receptų knygos „Lietuvos gaspadinė“ (1893 m.) autorės L.
Žydinčiame sode įrengtame teatre Anykščių krašto vaidybos mėgėjai atgaivino L. Anykščių ir Ažuožerių mėgėjų teatrų atstovai emocingai vaidino ištraukas iš šios kūrėjos draminių kūrinių, o Troškūnų jaunimas atkūrė jos XIX a.