Salakas - miestelis Zarasų rajono savivaldybėje, esantis šalia kelio Dusetos - Degučiai - Dūkštas. Miestelis pavadintas buvusio Salako ežero (kuris, pastačius Antalieptės vandens jėgainę, įsiliejo į Duseto ežerą), vardu. Remiantis kita versija, gyvenvietė kadaise buvusi apsupta ežerų, tarsi saloje, todėl jos gyventojai vadinti salokais.
Nuo seno Salako aikštėje pirmadieniais vykdavo turgūs. Turgūs garsėjo gausumu ir turtingumu. Atvykdavo amatininkai iš aplinkinių miestelių. Pokario metais turgus buvo iškeltas į tuščią vietą šalimais. Turgavietė paversta aikšte. Joje, vos įžengus tarybinei armijai, buvo pakartas nekaltai įskųstas Astafiejus Siniakovas. Tai pirmoji auka Salake. Vėliau šioje aikštėje būdavo paguldyti ir išniekinti žuvusiųjų partizanų kūnai. Aikštė pamažu buvo apželdinta, pasodinti medžiai, krūmai, gėlės. Ypač aikštė pagražėjo 1996 m. minint Salako 500 metų jubiliejų.
Minint 500 metų Salako miestelio metines buvo pastatytas ąžuolinis, 5 m tautodailininko Jono Tvardausko sukurtas stogastulpis su Švč.
Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia
Salako Švč. Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios kompleksas yra XX a. pr. istorizmo laikotarpio. Bažnyčios vidus trijų navų, kurias dengia kryžminiai skliautai. Interjero pagrindiniai akcentai - trys altoriai (centrinis - mūrinis, šoniniai - mediniai). Bažnyčios šventoriaus tvora akmenų mūro (iki 6-6,5 m aukščio).
Manoma, kad pirmoji bažnyčia Salake pastatyta XV a. II p. (XV a. vid.). Pirmosios Salako bažnyčios fundatoriai buvo Salako krašte žemes valdę Petkevičiai. 1496 m. M. Petkevičius užrašė Salako parapijai 3 valsčius su jų žemėmis, įpareigodamas Salako kleboną ir jo vikarą prisiminti Petkevičių maldose. Bažnyčios vietos pirmasis žinomas paminėjimas - 1643 m. inventoriuje. Jame nurodoma, kad bažnyčia stovėjo Š Salako dalyje, ties išvažiavimu iš miestelio. Neabejotinai dabartinėje vietoje medinė bažnyčia pastatyta XIX a. vid., anksčiau Vilniaus vyskupijai priklausiusią Salako parapiją paskyrus Žemaičių vyskupijai.
Medinė Salako Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus vardo bažnyčia XVI-XIX a. kelis kartus degė, buvo perstatoma ir rekonstruojama. Paskutinė medinė bažnyčia parapijiečių lėšomis pastatyta 1862-1865 m. 1905 m. birželio mėn. ši bažnyčia sudegė.
1903 m. Salako klebonu paskirtas Antanas Kryžanauskas. 1906 m. patvirtintas Rygos inžinieriaus architekto Ignoto Morgulco - Goriaus tašytų akmenų mūro bažnyčios projektas. Tais pat metais pradėti ir statybos darbai, nors leidimas jiems gautas tik 1907 m. 1906 metų rugpjūčio 8 d., Žemaičių vyskupo Gasparo Cirtauto vizitacijos Salako parapijoje metu, pašventinti naujos bažnyčios pamatai. Bažnyčios statyba kainavo 98 tūkst. rublių, iš kurių 41 tūkst. paaukojo Salako parapijiečiai. Likę pinigai surinkti kitose parapijose. 1911 m. rugpjūčio 14 d., po 5 metus trukusių statybų, naujoje - mūrinėje - bažnyčioje pradėtos laikyti pamaldos. 1915 m. bažnyčią Skausmingosios Dievo Motinos titulu konsekravo Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius.
Vargonus Salako bažnyčiai 1914 m. Karaliaučiuje pagamino meistras Brunas Gėbelis (Bruno Goebel). Paveikslus tapė dail. Antanas Puslys iš Drobišių kaimo, metalo plastikos darbus atliko Antanas Klimanskas iš Šiukčių kaimo, bažnyčios vidų 1939 m. dekoravo J. Gedgauda.
1944 m. sugriauta aukščiausia (medinė) bažnyčios bokšto dalis, sužalotas akmeninis viršus, sunaikintas bažnyčios stogas. Griūvant bokštui, nukentėjo ir bažnyčios vidus, ypač vargonai. Po karo klebono Jono Morkvėno ir parapijiečių iniciatyva bažnyčia iš dalies suremontuota, 1947 m. sutaisytas stogas, tačiau bokštas atstatytas nebuvo. XX a. 7 deš. klebono Broniaus Strazdo rūpesčiu į bažnyčios šventorių iš gretimų kaimų atkelta ir restauruota kryžių, stogastulpių. Iš žmonių surinkta daug girnapusių iš kurių vėliau šventoriuje sukurtos įvairios skulptūrinės kompozicijų, pastatyta koplytėlė. 1989 m. klebono Kazimiero Girniaus iniciatyva, pagal archit.
Adresas: Bažnyčios g.
Salako koplytėlė
2015 m. Salako dviaukštė koplytėlė su Šv. Koplytėlė (dviaukštė su ornamentuotu kryželiu, Nukryžiuotojo ir Rūpintojėlio skulptūromis) yra XX a. Tarpukariu prie Salako dviaukštės koplytėlės buvo pasitinkami garbingi miestelio svečiai. Vienas jų buvo prezidentas Antanas Smetona. Šis buvo sutiktas didelės minios žmonių: lietuvių, rusų, lenkų, žydų, totorių.
Prezidentas buvo pasveikintas prie stalo, apdengto balta staltiese bei naminės ruginės duonos kepalu ant lininio rankšluosčio. Buvo pastatyta „broma“, grojo salakiečių dūdų orkestras, pleveno vėliavos, dainavo A. Stasiūno vadovaujami choristai. Liejosi padėkos žodžiai. Prezidentas sveikino visus, mojavo rankomis.
Koplytėlė aptverta statinių tvorele. Jos pamatas betoninis, konstrukcija karkasinė, sienos lentų, stogas dengtas skarda. Koplytėlė yra šešiakampio plano, 290 x 240 cm pločio, dviejų aukštų: antras aukštas mažesnis. Stogas piramidinis šešiašlaitis. Aukštus skiria karnizas, dengtas skardos stogeliu. I aukšto fasade yra dvivėrės durys. Jo šakos kiauraraštės, su perkryžomis, galai apvalūs. Koplytėlės I-ajame aukšte yra polichrominė Nukryžiuotojo skulptūra su kryžiumi, o II-ajame Šv. Jono Nepomuko skulptūra. Abi skulptūros tradicinės ikonografijos. Nukryžiuotojo skulptūra netaisyklinga - prailgintos rankos, galva, liemuo, ypač didelės pėdos, masyvus išilgai suformuotas perizonijus. Detalės perteiktos ritmiškomis įrėžomis. Antrajame aukšte esanti Šv. Jono Nepomuko skulptūra statiška, didinga, detalės dekoratyvios. Skulptūra išdrožta ir pastatyta 1968 m. Po II-ojo pasaulinio karo visa koplytėlė restauruota Petro Ivanausko, kuris yra ir Šv. 1-ajame A.
Salako bažnyčia
Salako bažnyčia // Zarasų raj.
Lietuvos Nepriklausomybės paminklas
Adresas: Poderio g. Lietuvos Nepriklausomybės paminklas pastatytas 1930 m., veikiant Salako tautininkų sąjungai. Paminklo autorius - profesionalus skulpt. Nepriklausomybės paminklas atidengtas 1930 metų rugsėjo 28 d., minint Vytauto Didžiojo 500 metų mirties jubiliejų ir 1918-1920 m. Paminklo atidengimo ir pašventinimo metu greta gatvės, abipus paminklo buvo pasodinti ąžuolai, pavadinti „Vilniaus medžiu" ir „Tautos vado ąžuolu”. Ąžuolas, vad. „Vilniaus medžiu“ išlikęs iki šių dienų.
Vieta paminklui parinkta ne atsitiktinai. Dar apie 1740 metus čia buvo įkurtas šv. Augustino reguliarių kaunauninkų vienuolynas ir bažnyčia. Kada vienuolynas ir bažnyčia išnyko - neaišku. Po 1918-1920 metų čia buvo įruoštos kapinės kariams savanoriams. Vaduojant Salaką iš bolševikų, ties Salaku žuvo eil. J. Martinonis, eil. P. Bobinas ir eil. A. Savukas. Kartu čia palaidotas ir Lietuvos savanoris Aleksas Katinas, žuvęs Biržūnų kaime ir kt. Visi buvo suguldyti tvarkingomis eilėmis. Ant jų kapų išrikiuoti kryželiai. Čia buvo palaidoti ir vokiečių kariai, tačiau juos vokiečiai vėliau iškasė ir pervežė į Utenos kapines.
1950 m. Tarybiniais metais buvo bandyta paminklą nugriauti. Tam už puslitrį buvo samdomi kaimo girtuokliai. Tačiau tokius nedorėlius su visais traktoriais išvydavo vietiniai gyventojai. Galiausiai paminklą buvo nuspręsta neultralizuoti. 1950 m. Dūkšto rajono vykdomojo komiteto pirmininkui Juškėnui įsakius buvo pasamdytas Salako miestelio gyventojas Mykolas Vaičys, kad užtinkuotų skulptūrų ir greta jų buvusius tautinius simbolius. Šis pakluso.
Gražutės regioninis parkas
Lankytojų centras - tai vartai į Gražutės regioninį parką, vieta, kurioje geriausia suplanuoti ir pradėti savo kelionę po parką. Lankytojų centre teikiama profesionali, visapusiška informacija apie Gražutės regioninio parko lankytinas gamtos ir kultūros paveldo vertybes, kraštovaizdį ir biologinę įvairovę. V. Gražutės regioninio parko lankytojų centre įsikūręs Vidos Žilinskienės „Jūrų muziejus“ yra bene labiausiai nuo vandenyno nutolęs jūrų muziejus.
Kapinės Salake
Senosios kapinės
Salako mstl. senosios kapinės pradėjo veikti XVIII a. pab. - XIX a. pr. Tai liudija lentelė, buvusi ant mūrinių kapinių vartų. 1980 m. rugpjūčio 25 d. kapinės uždarytos. Kapinėse yra 249 palaidojimai. Anot rašytinių šaltinių šiose kapinėse stovėjo koplyčia, statyta 1786 m. grafo Manuči (Manuzzi). Nors Salako mstl. senosiose kapinėse tvarkomi vos keletas kapų, visgi, esama išlikusių skirtingų metalinių kryžių - lietinių bei kaltinių. Esama poros tvorelių. Jos suformuotos iš vertikalių ir horizontalių tarpusavyje besijungiančių stribų.
Apie senąsias Salako mstl. kapines informacija patalpinta www.atminimoknyga.lt puslapyje. Tai nurodoma informacinėje lentelėje ant vartų. Prisijungimas galimas naudojant QR code reader programėlę. Tokiu būdu gaunama informacija, nuotraukos. Akmeninė tvora Salako mstl.
Totorių kapinės
Kada įkurtos Salako totorių kapinės duomenų nėra. Kapinės veikia ir dabar. Paskutinis palaidojimas yra 2019 metų. Mirusieji jose laidojami netgi iš kitų miestų. Salako totorių kapinėse ant paminklų yra įrašai lenkų, rusų, lietuvių, arabų kalbomis. Įrašuose sutelkta informacija apie čia palaidotų totorių amžių, šeimyninę padėtį, tarnybines pareigas. Greta to yra iškaltas mirusiojo vardas ir pavardė. Salako totorių kapinėse yra pora paminklų su arabišku užrašu: „La ilaha illallahu Muhammadu rasulullah" („Nėra kito verto garbinti, tik Dievas ir Mohamedas, kuris yra Jo pasiuntinys").
Kapinėse, kurios apaugusios mišku (palei vakarinį ir pietinį teritorijos pakraštį), krūmais, vyrauja granitiniai, nors esama ir kelių betoninių paminklų.
Žydų kapinės
Salako mstl. žydų senųjų kapinių teritorijoje yra nedidelių įdubimų, griovių. Išorėje kapinės apjuostos grioviu, už kurio yra pylimas. Senosios žydų kapinės pratęsia istorinių struktūrų, erdvių formavimo tradicijas.
Salako mstl. žydų senosiose kapinėse antkapiai ir kapai orientuoti Jeruzalės kryptimi (Lietuvoje tai rytų, pietų ir pietryčių kryptys). Antkapinis simbolis - Dovydo žvaigždė. Tai maginis simbolis. Taip pat antkapiuose vaizduojama minora - dažniausiai septynšakė, bet esama ir penkiašakių bei šešiašakių. XIX-XX a. paminkluose minoros arba šabo motyvai žymi moters kapą. Salako mstl. žydų kapinėse laidojant ant kapo buvo statomas paminklas - maceiva. Salako mstl. žydų kapinėse didžiąją dalį paminklų sudaro arkos pavidalo paminklai.
Šiuo metu kapinės yra neveikiančios. Jose paskutinį kartą laidota 1941 m., nes tų metų rugpjūčio 9 d. Sungardų ir Paežerės kaime bei rugpjūčio 26 d. Krakynės miške buvo iššaudyti Salako mstl.
Kapinėse daug nuvirtusių ir susmegusių antkapinių paminklų, jų fragmentų. Viso suskaičiuojama 570. Juose hebrajų kalba iškalti užrašai: vardai, tėvų vardai, mirimo data pagal žydų kalendorių. Paminklo apačioje hebrajų kalba iškalamas užrašo (T’nišmato bicror hakaim - „Jo siela tebūna įrišta į gyvybės (t.y. amžinybės) ryšulėlį“) 5 raidžių trumpinys.
Partizanų kalva
Lietuvos partizanų užkasimo vieta ir kapai, vad. Salako valsčiuje ginkluotas pasipriešinimas sovietų okupaciniam režimui prasidėjo dar 1944 m. rugpjūčio mėn. Salako valsčiuje partizanai veikė iki 1951 m., o paskutinis kuopos partizanas Jurgis Rūkas žuvo 1951 m. birželio 18 d. 1991 m. birželio 30 d. kunigo Alfredo Kanišausko ir vietos gyventojų rūpesčiu Partizanų kalvoje pastatytas nerūdijančio plieno trivamzdis 7 m. kryžius čia užkastų 1946 m. sausio 15 d. Želmeniškės kaime žuvusių partizanų ir kitų atminimui. Prie kryžiaus pritvirtinta metalinė lentelė ,,Žuvusiems už Lietuvos laisvę“.
Tais pačias 1991 m. Po 1991 m. žuvusiųjų partizanų artimieji ėmė statyti paminklus. Partizanų kalvoje yra palaidoti 31 identifikuoto partizano palaikai. 31 partizano vardas ir pavardė, gimimo ir mirties metai iškalti juodo granito paminkle prieš įėjimą į kalvos aikštelę. 2015 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau - LGGRTC) pastatė informacinį stendą prie Partizanų kalvos.
Partizanų kalnas
Salako pilkapynas
Salako pilkapynas dar kitaip žinomas, kaip prancūzkapiai, švedkapiai, Napoleono karių kapai. Pilkapynas sudarytas iš 32 smėlio sampilų. Jie yra nuo 6-8 m iki 10-15 m skersmens ir nuo 0,5 m iki 1-3 m aukščio, suploto pusrutulio formos, išsidėstę pailgame pietų - pietryčių - šiaurės - šiaurės vakarų kryptimi plote, abipus Salako-Daugailių kelio. Pilkapynas apima 300x50 m² plotą. Dalis pilkapių galėjo būti sunaikinta tiesiant Salako - Daugailių kelią.
Prie daugelio pilkapių pagrindų pastebimos maždaug 2 m pločio juos juosusių griovių ar pailgų duobių liekanos. Pilkapių pagrindus juosiantys ir juosę grioviai bei duobės iš dalies arba visiškai užslinkę. Dalyje pilkapių sampilų yra akmenų vainikai arba jų liekanos.
Salako pilkapyną (5 pilkapius) dar 1895 m. pirmą kartą tyrė Kauno gubernijos kraštotyrininkas ir pirmasis Kauno miesto muziejaus direktorius Konstantinas Gukovskis. Šių tyrimų metu rasti 5 žirgų griaučiai su žąslais ir 1 degintinis žirgo kapas. 1896 m. nežinomas asmuo perkasė 1 sampilą ir rado žirgo griaučius su balno kilpomis bei žąslais ir pjautuvu. 1958 ir 1978 m. Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Istorijos Institutas atliko archeologinius žvalgymus. 1978 m. buvo nustatyta paminklo teritorija ir jos apsauginės zonos ribos. 1994 m. pilkapynas buvo kartografuotas. Nustatyta 2,9 ha paminklo teritorija. 2000-2001 m.
Per XIX a. pab., XX a. ir XXI a. pradžios archeologinius žvalgymus išsiaiškinta, jog kai kurie mirusieji laidoti po pilkapiais, kiti - pilkapiuose. Mirusieji juose įkasti giliau, nors pasitaikydavo ir visai negiliai palaiduotų. Taip pat pasitaikė, jog viename pilkapyje surasta keletas palaidojimų. Tačiau pasitaikė atvejų, kai pilkapyje palaidojimų visai nerasta. Apie tokius pilkapius yra įvairių spėjimų. Vienas iš jų, jog pilkapiai buvo supilami svetur žuvusiems kariams.
Salako pilkapyne mirusiems į kapus buvo dedami įvairūs daiktai: ginklai, darbo įrankiai, papuošalai. Tik degintiniuose kapuose įkapės dažnai sudegintos, kartais net sulaužytos. Salako pilkapynas - sėlių genties palikimas, menantis IX-XII a. - vėlyvojo geležies amžiaus palaidojimo principus.
Napoleono akmuo
Salako akmuo, vad. Napoleono akmuo žmogaus apdorotas riedulys (akmuo pilkas smulkiagrūdis granitas, trikampės piramidės nupjauta viršūne formos, maždaug 1,25x1,2x0,9 m dydžio ir iki 0,5 m aukščio nuo dabartinio žemės paviršiaus. Akmens šiaurės - rytinėje plokštumoje iškaltas 20 cm skersmens apskritimas, nuo kurio eina apie 40 cm ilgio kryžius su dvejomis kryžmomis ir puslankiu. 7 cm žemiau apskritimo yra 20 cm ilgio ir 7 cm aukščio puslankis, 16 cm žemiau jo yra 10 cm kryžma, kurios galuose yra 3-3,5 cm ilgio skersiniai. Dar 5 cm žemiau yra kita 6 cm ilgio kryžma.
1970 m. atliekant archeologinius žvalgymus prie akmens kultūriniame sluoksnyje atrasti pavieniai archeologiniai radiniai - žiestų puodų šukės. 1925 m. buvo užrašytas kraštotyrininko Jurgio Elisono pasakojimas, jog ant akmens yra iškalti lėkštė, šaukštas ir šakutė su kuriais Napoleonas valgęs (pietavęs), keliaudamas 1812 m. Taip pat senolių pasakojama, jog lėkštę, šaukštą ir šakutę iškalė 1812 m. Napoleono kariai. Šie išnaudojo akmenį, kaip simbolį - paminklą, iškaldami jame valgymo reikmenis.
Kiti tyrėjai nelinkę sutikti su tautosakiniais pasakojimais, todėl mano, jog Salako akmuo turėtų būti siejamas su 1554 m. Ieškoję istorinės tiesos tyrėjai, vienas jų Petras Tarasenka, bandė įrodyti, jog Salako akmenyje yra iškalti saulės kulto simboliai.