Viešasis belaidis internetas („Wi-Fi“) šiandien yra prieinamas praktiškai visur - kavinėse, bibliotekose, oro uostuose, o neretai ir atviruose parkuose. Ir nors ne visada veikia sklandžiai, tikrai gali būti naudingas, pavyzdžiui, išvykus į užsienį. Bet kalbant apie technologinę pažangą ir interneto prieinamumą, itin svarbu kalbėti ir apie technologinį visuomenės raštingumą - atkreipti dėmesį, kad viešu ir nemokamu ryšiu reikia naudotis atsargiai.
Saugumo rizikos naudojantis nemokamu Wi-Fi
Technologijų industrijos teisininkai teigia, kad neapsaugotas Wi-Fi tinklas sukelia įvairių saugumo rizikų. „Prisijungiant prie neapsaugoto viešo „Wi-Fi“ tinklo, naudotojo asmeninė informacija - slaptažodžiai, prisijungimai ir kiti privatūs duomenys - lieka atviri. Neapsaugotas tinklas sukuria galimybę įsilaužėliams gauti prieigą prie visų tame pačiame tinkle prisijungusių neapsaugotų įrenginių, pavyzdžiui, prie išmaniųjų telefonų, kurių gamykliniuose nustatymuose yra leidžiama „matyti“ tokius įrenginius tinkle“, - teigia M.
Didžiausia grėsmė saugumui yra galimybė sukčiams „įsiterpti“ tarp naudotojo įrenginio ir „Wi‑Fi“ ryšio taško. Tokiu atveju, užuot prisijungęs prie norimo „Wi-Fi“ tinklo, žmogus prisijungia prie sukčių sukurto tinklo ar įrenginio ir informaciją siunčia tiesiai jiems. Taip sukčiai gauna prieigą prie svarbių el. laiškų, banko prisijungimo duomenų, mokėjimo kortelių informacijos ir pan.
Teisininkė A. teigia: „Naudojant pažangesnes technologijas galima patekti ir į patį prie „Wi-Fi“ prijungtą įrenginį bei fiksuoti klavišų paspaudimus, taip sužinant, pavyzdžiui, slaptažodį. Sugebama atlikti net ir naršymo seanso užgrobimą, kurio metu įsilaužiama į asmenines naudotojų paskyras. Taip pat, sukčiams rinkoje yra nesunkiai prieinami jungiamieji įrenginiai, galintys leisti atjungti naudotojus nuo jų ryšio ir sukurti netikrą „Wi-Fi“ tinklą, prie kurio įrenginiai persijungtų. Tokiu atveju yra gaunama prieiga prie visų prisijungusių įrenginių“.
Prisijungus prie nesaugaus „Wi-Fi“ tinklo kyla ir rizika savo įrenginį užkrėsti įvairių tipų kenkėjiškomis programomis. Dažniausiai nemokamą prieigą prie „Wi-Fi“ tinklo vartotojams suteikia verslai: kavinės, restoranai, įvairios parduotuvės ar prekybos centrai. Dėl to, iš jų reikalaujama atidumo ir pareigos laikytis saugumo standarto, nors, remiantis Bendruoju duomenų apsaugos reglamentu (BDAR), vartotojas prie viešųjų tinklų jungiasi savo rizika ir pats sprendžia, kam suteikti savo asmens duomenis.
„Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) McFadden ir „Sony Music“ byloje yra išaiškinęs, kad nemokamo viešojo „Wi-Fi“ ryšio teikėjai neatsako ir už intelektinės teisės pažeidimus, vykdomus jų tinkle“, - teigia M. Minėtoje byloje McFadden‘o garso ir apšvietimo įrangos parduotuvės viešasis „Wi-Fi“ tinklas buvo panaudotas įkelti piratinę „Sony Music“ priklausančią dainą. Ir nors šiame kontekste buvo nustatyta, kad „Wi-Fi“ teikėjas neatsako už jo tinkle įvykusius nusikaltimus, vis dėlto, nukentėjęs asmuo gali reikalauti imtis priemonių pažeidimui stabdyti.
„Tai reiškia, kad iš „Wi-Fi“ tiekėjo gali būti reikalaujama apsaugoti savo tinklą. Tai aktualu visiems nemokamo interneto tiekėjams - tiek nuomotojams, tiek verslams“, - sako M.
„Dėl to, Wi-Fi“ paslaugos teikėjams yra siūlytina apsaugoti savo tinklus, įsitikinti, kad jie yra užšifruoti ir paslėpti. Darbo vietoje taip pat galima nustatyti belaidžio ryšio prieigos tašką arba maršrutizatorių taip, kad jis netransliuotų tinklo pavadinimo, o prieiga prie maršrutizatoriaus galėtų būti papildomai apsaugoma slaptažodžiu“, - papildo A.
Anot teisininkės, svarbu pasirūpinti ir darbdavio informacijos apsauga. Prisijungus prie darbovietės vidinių tinklų per viešą „Wi-Fi“, kyla rizika pasidalinti darbdavio konfidencialia informacija. Dėl šios priežasties daugelis įmonių turi nustatytas vidines taisykles, draudžiančias darbo įrenginiais jungtis prie viešo „Wi-Fi“ tinklo.
Kaip naršyti saugiai?
„TGS Baltic“ teisininkų nuomone, nors viešas „Wi-Fi“ ryšys ir nėra visiškai saugus, jo pilnai atsisakyti nereikia.
Saugumo patarimai naudojantis viešu Wi-Fi:
- Nesijunkite per „Wi-Fi“ prie svarbių paskyrų.
- Jei naudojatės viešu „Wi-Fi“ tinklu, patartina nesijungti prie savo el. bankininkystės, el. pašto.
- Venkite tinklų, kurie neapsaugoti slaptažodžiu.
- Tinkamai apsaugokite asmenines paskyras.
- Išjunkite automatinį prisijungimą prie atvirų „Wi-Fi“ tinklų.
- Išjunkite automatinį failų perdavimą.
- Įdiekite antivirusinę programą arba įgalinkite užkardą (angl. firewall).
- Junkitės tik prie HTTPS protokolą palaikančių svetainių.
- Įsidiekite saugumo ir privatumo programas. Tai gali būti virtualus privatus tinklas (VPN), užšifruojantis perduodamus duomenis.
- Įsitikinkite, ar tikrai jungiatės prie norimo „Wi-Fi“ tinklo.
Alternatyvos Messenger platformai
Telegram siūlo puikų funkcionalumą ir stiprų privatumo apsaugos lygį. Signal yra laikomas aukso standartu privataus bendravimo srityje.
Kiekviena iš šių alternatyvų turi savo privalumų ir trūkumų. Telegram siūlo puikias grupės funkcijas ir botų ekosistemą, bet ne visi pokalbiai yra šifruojami pagal nutylėjimą. Signal užtikrina maksimalų privatumą, bet jo naudotojų bazė yra mažesnė.
Praktiniai patarimai perėjimui:
Jei nusprendėte pereiti nuo Messenger prie kitos platformos, procesas reikalauja šiek tiek planavimo. Pirmiausia, informuokite savo kontaktus apie pokyčius ir pasiūlykite alternatyvų. Daugelis žmonių naudoja kelias bendravimo programas, todėl perėjimas nebūtinai turi būti staigus.
Eksportuokite svarbius pokalbius ir failus iš Messenger, kol dar turite prieigą. pašto adresą šiai paskyrai, naudokite minimaliai informacijos profilyje ir reguliariai peržiūrėkite privatumo nustatymus.
Nauji ES reikalavimai dėl amžiaus patvirtinimo internete
Nuo 2025 metų liepos pradžios Europos Sąjungos gyventojų laukia naujovė. Socialiniai tinklai, nors dažnai laikomi nekenksminga pramoga, dažnai pristato informaciją, kurią ekspertai laiko netinkama jaunesniems nei 13 ar 16 metų vaikams, priklausomai nuo platformos.
Naujieji reikalavimai padės sugriežtinti prieigą, kartu užtikrinant, kad vartotojai nebūtų priversti atskleisti visų savo asmens duomenų kiekvienam puslapiui atskirai. Programėlė veiks kaip neutralus tarpininkas - ji patvirtins, kad vartotojas yra pilnametis, tačiau konkrečiam puslapiui neperduos nei vardo, nei amžiaus, nei kitų tapatybės duomenų. Tai bus universali skaitmeninė priemonė, su kuria kiekvienas ES pilietis galės prisijungti prie viešųjų ar privačių paslaugų, laikyti dokumentus, net pasirašyti oficialius dokumentus internetu. Tikimasi, kad iki 2026 metų pabaigos šis įrankis bus prieinamas visiems Europos Sąjungos gyventojams.
Naujoji amžiaus tikrinimo programėlė taip pat veiks kaip testas šiai technologijai, ji leis įvertinti, kaip žmonės priima skaitmeninius sprendimus, kiek jie patogūs, ir kur dar reikėtų tobulinimų.
Daugiausiai dėmesio, žinoma, skiriama suaugusiųjų turinio svetainėms ir azartinių lošimų platformoms, tačiau toli gražu ne tik jos pateks į naujų reikalavimų sąrašą. Naujoji sistema žada šią problemą išspręsti.
Ši iniciatyva gali sukelti ir nemažai diskusijų apie asmens laisvę, privatumo ribas bei skaitmeninių technologijų įtaką kasdienybei. Kol vieni sveikina sprendimą kaip žingsnį link saugesnės interneto aplinkos, kiti nuogąstauja dėl galimų piktnaudžiavimo atvejų ar techninių kliūčių.
Tačiau aišku viena - Europos Sąjunga ryžtingai siekia sukurti vientisą ir saugią skaitmeninę erdvę, kurioje būtų aiškiai apibrėžtos taisyklės tiek paslaugų teikėjams, tiek vartotojams.
Interneto istorija Lietuvoje: nuo pradžių iki šių dienų
Arnoldas Lukošius, „Tele2 Inovacijų biuro“ ekspertas, pranešime spaudai apžvelgia, kaip prieš 3 dešimtmečius tik saujelei žmonių pasiekiama technologija šiandien tapo nepamainoma kasdienybės dalimi.
Interneto nepriklausomoje Lietuvoje pradžia laikoma 1991-ųjų spalio 10-oji, kai ant Seimo rūmų stogo buvo pastatyta pirmoji palydovinė antena. Tą patį rudenį taip pat buvo sukurtas mokslo ir studijų institucijų kompiuterių tinklas „Litnet“. Kurį laiką internetas buvo nemokamas ir nekomercinis - pasiekiamas tik mokslininkams, studentams bei valstybinių institucijų darbuotojams. Naudotis juo kompiuterio, modemo ir telefono linijos. Tiesa, iš pradžių interneto sparta siekė vos 9,6 Kbps.
Pradėjus veikti „Litnet“ tinklui buvo užregistruoti ir pirmieji elektroninio pašto adresai, o 1993 m. - lietuviškas domenas „.lt“. Pirmieji tinklalapiai buvo labai paprasti, neinteraktyvūs, skirti tik trumpiems tekstams patalpinti. Internetą ėmė atrasti ir verslas - įmonės jame pradėjo kurti savo svetaines. Tiesa, jos labiau atlikdavo informacijos talpyklos funkciją: tinklalapyje turėti aktyvų žemėlapį ar kontaktinę formą, tuo labiau jame įsigyti prekę tuo metu atrodė neįsivaizduojama. Ryšio spartos tam irgi nebūtų pakakę - kol ekrane pasirodydavo paprastas tekstas tekdavo laukti net iki keleto minučių.
Maždaug 2000-aisiais, daugėjant vartotojų, internetas Lietuvoje buvo apmokestintas. Internautai mokėdavo už minutes, o para buvo suskirstyta į piko laiką ir į pigesnio interneto valandas. Prie telefono linijos prijungtas ryšys vis dar buvo lėtas - jo pakakdavo tik susirašinėjimui elektroniniu paštu ir tinklapių peržiūrai. Be to, kol namuose buvo naršoma, į juos nebuvo įmanoma prisiskambinti ir atvirkščiai.
Naujojo tūkstantmečio pradžioje prasidėjo proveržis, nulėmęs vis didesnę interneto spartą. Iš pradžių tai padarė 2001 m. šalyje atsiradusi DSL technologija. Ji užtikrino interneto greitį, siekusį nuo 256 iki 512 Kbps. Tokį internetą sau leisti galėjo ne visi - paslaugos mėnesiui pradžioje galėjo kainuoti iki 1000 litų. Tiesa, jos greitai pradėjo pigti. Internetą pradėjo siūlyti ir kabelinės televizijos, intensyviai vyko šviesolaidžių infrastruktūros kūrimo darbai. Vis tik tuometinis naršymas nebuvo toks laisvas kaip šiandien - interneto kaina priklausė ne tik nuo išnaudojamų duomenų, bet ir jo spartos.
3G tinklas Lietuvoje pradėjo veikti 2006 m. - būtent jis suteikė galimybę patogiai naršyti nebe kompiuteryje, o telefone. Ši technologija buvo išskirtinė tuo, jog leido atlikti vaizdo skambučius ir tiesiogines transliacijas. Vis tik, 3G spartos labai greitai nebeužteko išaugusiems vartotojų poreikiams patenkinti. Pavyzdžiui, šios kartos ryšys leido telefone žiūrėti „YouTube“ vaizdo įrašus, tačiau šioje platformoje 2008-aisiais startavęs HD formatas jai tapo nebeįkandamas.
Mobiliojo interneto proveržis prasidėjo kartu su 4G. Ne nuo 2011-ųjų, šiam ryšiui atsiradus Lietuvoje, bet kiek vėliau - kai jis buvo pritaikytas išmaniesiems telefonams. Maždaug 10 kartų didesnis interneto greitis atvėrė galimybes išmaniajame žaisti kompiuterinius žaidimus, žiūrėti tiesiogines vaizdo transliacijas, vienu metu kalbėti telefonu ir naršyti. Tiesa, tuo metu duomenys buvo ribojami, todėl vis dar vartotojų itin taupomi - išnaudojus mėnesiui suteiktus gigabaitus, interneto sparta sumažėdavo.
Prieš 5 metus 4G tinklas jau dengė apie 90 proc. Lietuvos teritorijos, o kainos taip pat tapo gerokai patrauklesnės, taigi naršyti telefone buvo galima beveik visur: nuo miško iki atokiausio šalies krašto. Todėl išmanusis tapo kompiuteriui nenusileidžiančiu darbo įrankiu, muzikos grotuvu, automobilio navigacija, žaidimų ir bendravimo socialiniuose tinkluose erdve. Lietuvos Respublikos Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT) duomenimis, antrąjį 2016 m. ketvirtį vienas vartotojas per mėnesį vidutiniškai sunaudodavo apie 2 GB duomenų.
| Metai | Technologija | Interneto greitis | Sunaudojami duomenys |
|---|---|---|---|
| 1991 | Palydovinė antena | 9,6 Kbps | - |
| 2001 | DSL | 256-512 Kbps | - |
| 2006 | 3G | - | - |
| 2011 | 4G | - | - |
| 2016 | 4G | - | 2 GB per mėnesį |
| Šiandien | 4G/5G | - | 23 GB per mėnesį |
Naršymo augimui itin svarbus tapo ir tarptinklinio ryšio kainų sumažėjimas Europos Sąjungos (ES) šalyse, dar žinomas pavadinimu „Roam Like at Home“ (liet. Naršyk kaip namie). Iki tol buvo gana įprasta prieš išvykstant iš Lietuvos, telefono nustatymus sureguliuoti taip, kad išmanusis automatiškai neprisijungtų prie interneto kitoje šalyje - tai kainuodavo itin daug.
Tačiau nuo 2017 m. tarptinklinis ryšys lietuviams kaip reikiant atpigo - pavyzdžiui, „Tele2“ savo mobiliųjų duomenų kainą keliaujantiems po ES sumažino net 20 kartų.
Naujausiais RRT duomenimis, per mėnesį vienas vartotojas vidutiniškai išnaršo po daugiau nei 23 GB duomenų. Nieko nebestebina neribojami planai - ne tik pokalbių bei SMS, bet ir duomenų. Žmonių įpročiai pasikeitė iš esmės: nedvejodami skambiname ne įprastu skambučiu, bet internetu, atsisiųsdami reikalingą programėlę, netikriname, kiek duomenų ji sunaudos. Maistą į namus užsisakyti, taksi išsikviesti ir pas kirpėją užsiregistruoti tapo įprasta naudojantis aplikacijomis. Apie tai, matyt, 1991 spalį „Litnet“ tinklo kūrėjai negalėjo nė pasvajoti.
2025 m. gruodžio 15 d. „Jei naudojate „Messenger“ darbalaukio programas, prasidėjus jų atjungimo procesui programėlėje gausite pranešimą, - rašoma „Messenger“ pagalbos puslapyje. - Turėsite 60 dienų, per kurias dar galėsite naudotis „Mac Messenger“ programa, kol ji bus visiškai sustabdyta. Pasibaigus 60 dienų laikotarpiui, jums bus užblokuota galimybė naudotis „Mac Messenger“ programa. Bendrovė pataria visiems „Messenger“ naudotojams kompiuteriuose įjungti „Secure Storage“ funkciją, kad prieš programėlės išjungimą būtų išsaugota pokalbių istorija. Norint tai padaryti, reikėtų eiti į „Nustatymai“ (angl. Settings) > „Privatumas ir saugumas“ (angl. Privacy & Safet) > „Nuo pradžios iki galo šifruoti pokalbiai“ (angl. End-to-End Encrypted Chats) > „Žinučių saugykla“ (angl. Message Storage).