Aktorystė - tai profesija, reikalaujanti ne tik talento, bet ir didelio atsidavimo, nuolatinio tobulėjimo bei gebėjimo valdyti savo kūną, balsą ir emocijas. Straipsnyje nagrinėjami pagrindiniai reikalavimai ir savybės, kurių reikia siekiant tapti sėkmingu aktoriumi.
Prigimtiniai Gabumai ir Pašaukimas
Aktoriumi galima tapti ne vien tik panorėjus - tam žmogui duota gabumų. Egzistuoja prigimtiniai dalykai, ir kiekvienas savyje turi kažką ypatingo ir kartu skirtingo. Tai galioja ne tik aktorystei, tačiau ir kitoms profesijoms. Vienintelis dalykas, ką svarbu suvokti ir atrasti, - tai tavo pašaukimas.
Dažnai genamas baimės žmogus užsisklendžia ir slopina savąjį „aš“. Mus nepaprastai riboja kitų žmonių nuomonės ir baimė būti savimi. Mes nuolat maloniname kitus, tačiau užmirštame, kas esame patys… Stengiamės daryti tai, kas džiugintų aplinkinius, ir neišsišokti. Nors, istorija parodė, visuomenė naujovėms ir kitokiems požiūriams priešinasi tik iš pradžių.
Kiekvienas žmogus identifikuojamas pagal piršto anspaudą. Mes visi esame unikalūs, tačiau visais įmanomais būdais stengiamės susiniveliuoti. Mes esame linkę gyventi baimėje. Dėl to nebesijaučiame orūs.
Patirtis ir Tobulėjimas
Sudėtingiems vaidmenis atlikti reikia užaugti pačiam. Tai neįvyksta per vieną dieną, savaitę ar metus. Tai turi vykti pamažu, žingsnis po žingsnio, daug dirbant, tobulėjant. Tik tuomet po truputį ateina suvokimas…
Šiandien pastebima tendencija, kad nieko nėra neįmanoma, dažnai išgirsi žodžius: „O kas čia tokio?!” Ne veltui geram, išlaikytam vynui reikia laiko subręsti. Sudėtingai rolei atlikti reikia patirties, kuri ateina metams bėgant ir daug betarpiškai dirbant. Net kai kurias pjeses gali statyti ne bet kas. Kita vertus, juk tu kvieti žiūrovus. Tai didelė atsakomybė.
Maksimalizmas ypač būdingas jauniems žmonėms, kurie imasi daryti tai, kas yra ne visai jų jėgoms. Taip, sutinku, yra išimčių, kai esi jaunas ir nepaprastai talentingas. Tačiau daugumai jaunimo vienų ar kitų scenarijų suvokimas turi ateiti pamažu.
Visuomet sakau, kad niekas iš nieko neatsiranda. Klaidinga manyti, jog imsiu ir padarysiu. Tai ilgas procesas, reikalaujantis žinių, profesionalumo ir kantrybės. Jei keli sau aukštus profesinius reikalavimus, niekuomet nesikliausi vien tuščiomis ambicijomis, o sieksi maksimalaus rezultato, kad ir negreito.
Kūno, Balso ir Proto Pusiausvyra
Norint būti geros formos, svarbu rasti kūno, balso ir proto pusiausvyrą. Pavojingiausios aktoriui yra prastovos. Padarei pertrauką - iš karto jaučiasi. Prieš 15 metų patyriau kojos lūžį. Tai labai paveikė grįžimą į teatrą. Buvo sunku. Prastovos visiems menininkams yra pavojingos, ypač jeigu nesimankštini ir visai atitrūksti. Nors traumos neaplenkė ir šiais metais, bet dėl rankos lūžio galėjau treniruotis, todėl grįžimo nepajutau.
Aktorius privalo ne tik gerai valdyti savo kūną, balsą, būti plastiškas, tačiau ir fiziškai stiprus. Fizinės jėgos reikalauja ir kai kurie spektakliai. Pasitaiko, kad aktorius negali atlikti vaidmens dėl prasto fizinio pasirengimo. Jei nieko nedarai ir nerepetuoji, prarandi įgūdžius ir tai pastebima scenoje.
Bendravimas ir Partnerystė
Gali nebendrauti už teatro ribų, tačiau spektaklyje bendravimas būtinas. Visai kitas dalykas yra aktorių neatitikimas. Savo profesionalumu gali ištaisyti klaidą ir žiūrovai to nepastebės, tačiau aktoriaus vaidmens svoris ir asmenybės neatitikimas dažniausiai būna akivaizdus. Tuomet spektaklis yra pasmerktas patirti fiasko.
Viena yra vaidinti spektaklyje, kuriame, be tavęs, scenoje dar yra 10 žmonių, o visai kita - duetai. Tokiuose spektakliuose žmonės „seka“ tekstą, įsiklauso. Todėl negali nuo vienos vietos tiesiog peršokti prie kitos. Turi būti pasiruošęs viskam - net ir pridengti partnerį. Viso spektaklio metu negali atitrūkti, nuolatos seki situaciją. Kartais tenka improvizuoti ir suktis iš padėties. Tuomet ir išaiškėja, kokio lygio ir meistriškumo aktorius esi.
Atmintis ir Pasiruošimas
Patys sunkiausi - duetiniai spektakliai, kuriuose vaidina vyras ir moteris. Tenka išmokti milžinišką „paklodę“ teksto. Vienur žodžiai turi veikti kaip laikrodis be jokio nuokrypio, o kitur egzistuoja interpretacijos galimybė. Spektaklio rodymai vyksta kartą ar du per metus. Ateini į repeticiją ir galvoji, kaip čia dabar bus. Bet apsirengi drabužius, pamatai šviesas, scenografiją, žmones ir grįžta teksto failas.
Prieš spektaklio premjerą tekstą reikia kalti labai ilgai, daugiau nei keletą mėnesių ar pusmetį, nuolat kartoti, tad jis tiesiog įsirėžia į smegenis. „Tarsi mokytumeisi groti instrumentu - net po daugelio metų paėmus jį į rankas, kūnas mena, kaip su juo elgtis. Mintyse spektaklio žodžiai yra, telieka dulkes nuvalyti.
Teatro Tikslas ir Žiūrovo Įtraukimas
Teatro tikslas nėra juokinti žiūrovą. Liūdna, bet tokia tendencija gaji… Svarbu, kad būtų atpažįstamos aktualijos ir žmogus pamatytų save, santykį su artimaisiais, atpažintų savo gyvenimą. Todėl ir egzistuoja teatras. Kartais scenose matomi ne patys maloniausi vaizdai, nuo kurių bėgame ar apsimetame, kad mūsų gyvenime to nevyksta.
Teatras nuo seno vaidina svarbų vaidmenį ir auklėjant vaiką. Nuomonė, jog vaikai yra per maži teatrui - visiškai klaidinga. Klasikų kūriniuose atsispindi tai, kas visuomet domino žmogų. Geram teatrui ne visuomet reikia milžiniškų investicijų. Pasitaiko, kai spektaklis, pareikalavęs nemažų investicijų, atlikęs visus „namų darbus“ skleidžiant reklamą, nesulaukia žiūrovo.
Yra dalykų, temų, kurios žmonėms jau pabodusios, išsemtos ir pasiilgstama tikro teatro, tikro nuoširdumo, tikrų santykių ir net laimingos pabaigos. Šiuo metu yra dar daug temų, kurios tiek aktorine, tiek menine prasme yra niekinės.
Gastrolės ir Tarptautinė Patirtis
Visada įdomu pamatyti užsienio kolegų darbus. Tai plečia akiratį ir požiūrį. Iš kiekvienos mokyklos gali šį tą pasiimti. Po spektaklio tu niekada neišeini toks pat, koks į jį atėjai. Teatras, mano nuomone, turi komunikuoti. Tai ir yra komunikacijos menas. Nematant kolegų darbų pradeda skursti kai kurios sritys. Anglų, norvegų, rusų, gruzinų, prancūzų mokyklos yra skirtingos ir įdomios. Pavyzdžiui, lietuviui Dostojevskį sunku statyti, mes neturime tokių tipažų, charakterių. Šiuo metu skleidžiasi „anglėjimo“ tendencija. Sutinku, yra ko mokytis ir iš anglų, ir iš tų pačių rusų teatro mokyklų, tačiau čia laimi tas, kas ieško identiteto ir neparduoda savęs.