Knygnešystė - unikalus reiškinys Lietuvos istorijoje, neturintis atitikmenų kitose pasaulio šalyse. Šis terminas sunkiai verčiamas į kitas kalbas, nes jis glaudžiai susijęs su konkrečiu istorijos tarpsniu, nulėmusiu jo atsiradimą.
XIX a. pabaigoje, po 1863 m. sukilimo, carinė Rusijos valdžia uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis. Šiuo draudimu buvo siekiama sunaikinti lietuvių tautinę savimonę ir kultūrinį pagrindą. Tačiau lietuviai nepasidavė ir ėmėsi priešintis šiam draudimui.
Knygnešiai - lietuvių tautos didvyriai.
Knygnešiai - kas jie?
Knygnešiai - tai žmonės, kurie rizikuodami savo laisve ir gyvybe, slapta gabeno lietuviškas knygas iš Prūsijos (Mažosios Lietuvos) į Lietuvą ir platino jas po visą kraštą. Tai buvo ne tik knygų nešiotojai, bet ir švietėjai, tautos žadintojai, kovotojai už lietuvišką žodį ir kultūrą.
Vienas autorius taikliai pastebėjo: "Mes giedame tautinėje giesmėje "Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia...". Tad vat. Ėmėme ir gilinomės. Gilinausi aš pati vakarais. Gilinomės kartu su vaikais dienomis. Visas keturias savaites uoliai ir nuoširdžiai ruošėmės mūsų temai.
Knygnešių veikla ir pavojai
Knygnešio darbas buvo sunkus ir pavojingas. Reikėjo įveikti pulką kareivių, žvalgybą, seklius ir muitininkus pasienyje. Už slaptą knygų laikymą ir platinimą grėsė kalėjimas arba tremtis į Sibirą.
Tvirtai supakuotus ryšulius - kiekvieną po du pūdus (32 kg) - atveždavo į kurią pasienio smuklę ar kitą vietą, iš kurios juos galėdavo pasiimti knygnešiai. Kad galėtų per sieną pernešti daugiau spaudos, šie pasienyje pasisamdydavo tvirtų įgudusių vyrų.
Perneštą per sieną spaudą tinkamoje vietoje paslėpdavo (tarp malkų, šiene ir net mirusiųjų karstuose). Iš čia jau pats knygnešys ją išveždavo paslėpęs. Galiausiai knygas išskirstydavo kitiems knygnešiams - platintojams.
Šie būtinai užsiimdavo kokiu nors verslu ar amatu, nes iš spaudos perdavimo negalėjo išgyventi; be to reikėjo pateisinti bendravimą su įvairiais nepažįstamais ar mažai pažįstamais žmonėmis. Šiam reikalui tinkamiausia buvo smulki prekyba religiniais reikmenimis prie bažnyčių sekmadieniais ir ypač bažnytinių švenčių ar atlaidų dienomis.
Įsigytą lietuvišką spaudą reikėjo rūpestingai slėpti, nes kartais policija maldaknyges atiminėdavo net iš einančių į bažnyčią žmonių. Nors už knygų platinimą buvo baudžiama kalėjimu ar tremtimi į Sibirą, tačiau knygos buvo platinamos itin sparčiai.
Neaišku, kiek lietuvių knygų buvo spausdinamų ir neteisėtai gabenamų, tačiau tarp 1891 ir 1901 m. Rusijos pareigūnai konfiskavo daugiau nei 173 259 leidinių, o likusius kelerius draudimo metus (1901-1904) skaičius beveik padvigubėjo. Dėl to kai kurie istorikai padarė išvadą, kad faktinis kontrabandinių knygų skaičius siekė milijonus.
Pagal 19 amžiaus pabaigoje įvykdytą knygų kontrabanos dydį manoma, kad įsitraukė įvairūs lietuviai: kai nelegalūs leidiniai buvo pervežami per sieną, visi, nuo keliaujančių pardavėjų iki vargšių našlių, ūkininkų, studentų, gydytojų ir organistų - susibūrė platinti knygas.
Nelegalių knygų turėjimas galėjo nulemti skaudžių bausmių, tačiau tai neišgąsdino lietuvių, kurie jautė, kad jiems neliko beveik nieko prarasti.
Žymiausi knygnešiai
Tarp žymiausių knygnešių minimi vyskupas Motiejus Valančius, Jurgis Bielinis, Juozas Tumas-Vaižgantas ir daugelis kitų. Jų dėka lietuviškas žodis išliko gyvas ir pasiekė kiekvieną Lietuvos kampelį.
Vyskupas Motiejus Valančius, religinių ir pasaulietinių kūrinių istorikas ir autorius, kuris vėliau gavo etiketę „kilniausia lietuvių asmenybė XIX amžiuje“, surengė pirmąjį didžiulį bandymą pervežti kontrabandos knygas per Lietuvos sieną. Siekdamas publikuoti daugiau maldaknygių, jis nusiuntė pinigus į kaimyninę Prūsiją, kur ten buvo spaustuvė.
M. Valančiui knygnešystės darbuose aktyviai talkino Jurgis Bielinis. Knygnešių karaliumi pramintas J. Bielinis, savo gyvenimą paaukojo 30 metų trukusiam uždraustos lietuviškos spaudos gabenimui iš Prūsijos, Tilžės ir Ragainės. Jis turėjo įsirengęs net savo slaptą spaustuvę, kurioje leido laikraštį „Baltasis erelis“.
Knygnešių kelias nebuvo lengvas, pavojai jų tykodavo kiekviename žingsnyje. Knygnešiams reikėjo turėti nepaprastos drąsos, ištvermės ir sumanumo. Silpnesnis neatlaikydavo ir sunkių sąlygų, alkio, šalčio bei drėgmės. Sugauti knygnešiai buvo tremiami į Sibirą, teisiami iki penkerių metų kalėjimu. Jie buvo žiauriai mušami, kankinami, todėl ne vienas išprotėjo. Neatlaikę kančių išduodavo ir savus.
Dažnai knygas nešiojo šlubi, akli elgetos, o tiksliau, jais apsimetę knygnešiai. Pasižiūrėjęs į vargšą, neišprususį, apskurusį elgetą, juk neįtarsi. Knygnešiai knygas slėpdavo pačiose netikėčiausiose vietose: medžių drevėse, bičių aviliuose, paukščių inkiluose, šuns būdoje, žemėje išraustose duobėse, malūnuose ar net kapinėse.
Laikui einant knygnešiai įgavo patyrimo gabenant knygas geriau jas paslėpti ir sumėtyti pėdas. Bet ne visuomet tai pavykdavo. Per visą spaudos draudimo laikotarpį prarasta ne viena knyga. Kartais knygnešiams tekdavo knygas kažkur palikti, kad nebūtų sugauti.
Knygnešystės reikšmė
Knygnešystė - tai unikalus reiškinys, parodęs lietuvių tautos stiprybę, vienybę ir pasiryžimą išsaugoti savo kalbą, kultūrą ir tapatybę. Knygnešiai įrodė, kad net ir sunkiausiomis sąlygomis galima pasipriešinti priespaudai ir išsaugoti savo tautinį identitetą.
2004 m. UNESCO knygnešystę paskelbė kaip unikalų tik Lietuvai būdingą reiškinį. Mes iš tiesų turėtume tuo didžiuotis, turėtume nesumenkinti, neužmiršti, neleisti prapulti masinėje šiuolaikinės informacijos jūroje.
Knygnešiai lietuvišką spaudą 40 metų slapta gabeno į Lietuvą iš tuometinės Prūsijos bei Mažosios Lietuvos ir platino po visą kraštą, rizikuodami savo laisve, gyvybe. UNESCO knygnešystę pripažino unikalia ir pasaulyje analogų neturinčia veikla, o Kovo 16-oji paskelbta Knygnešių diena.
„Lietuvos valstybingumo jausmas įaugęs kiekvieno Lietuvio širdyje, nesvarbu, kuriame pasaulio krašte jis gyventų. Spaudos draudimo istorijos ir knygnešystės istorijos neturi nei viena Europos tauta. Tik mes galime teisėtai ta istorija didžiuotis ir ją branginti“
Knygnešystės įamžinimas
Siekiant įamžinti knygnešių atminimą, Lietuvoje įkurta Knygnešių draugija, statomi paminklai, rengiami žygiai knygnešių keliais, leidžiami leidiniai apie knygnešius ir jų veiklą. Kovo 16-oji paskelbta Knygnešio diena.
Knygnešio Mykolo Račkaus vaikaitė, pedagogė, sociologijos mokslų daktarė Irena Kubilienė dar 1989 m. įkūrė Knygnešių draugiją ir iki šiol yra jos vadovė. Jos rūpesčiu kasmet minima Knygnešio diena, pagerbiami žymiausi knygnešiai bei jų palikuonys, rengiami konkursai, parodos, vaidinimai, seminarai apie knygnešius, tvarkomi jų kapai, statomi paminklai.
Knygnešio draugija yra sukaupusi svarbių knygnešystės dokumentų, prisiminimų, knygnešių daiktų. Dešimtys knygnešių kapų paženklinti draugijos emblema - knyga su erškėčių vainiku.
O Lietuvos tautiniame ąžuolyne Ožkabaliuose, dr. J. Basanavičiaus gimtinėje, ošia ir Knygnešių giraitė, kurią pasodino knygnešių gentainiai. Kiekvienas ąžuolas - vardinis, pažymėtas specialia lentele.
Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorė Danutė Puchovičienė pabrėžė, kad Knygnešių auditorija, įprasminanti Lietuvos knygnešių atminimą, atidaroma neatsitiktinai - ši mokymo įstaiga, prieš ketverius metus atšventusi 100 metų jubiliejų, visuomet buvo lietuvybės židinys.
Knygnešystė - tai ne tik istorija, bet ir įkvėpimas šiandienai. Tai priminimas apie lietuvių tautos stiprybę, vienybę ir pasiryžimą išsaugoti savo kalbą, kultūrą ir tapatybę.
Konfiskuotų knygų skaičius 1891-1902 m.
| Laikotarpis | Konfiskuotų knygų skaičius |
|---|---|
| 1891-1893 m. | 37 718 |
| 1894-1896 m. | 40 335 |
| 1897-1899 m. | 39 024 |
| 1900-1902 m. | 56 182 |
Knygnešių atminimas įamžintas paminkluose ir muziejuose.