Liepos 6-oji - Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena švenčiama nuo 1991 m. Šios dienos šventimo tradicijos jau formuojasi: štai 21 valandą visame pasaulyje lietuviai gieda Tautišką giesmę, o tūkstančiai Mindaugų Lietuvoje sveikinami su vardinėmis - Mindauginėmis.
Valdovo gyvenimas niekada nebūna paprastas. Valdovams tenka priimti be galo daug sudėtingų sprendimų. Priimdamas kiekvieną sprendimą valdovas turi būti viską apgalvojęs ir suplanavęs iki smulkmenų, nes nuo jo sprendimų priklauso ne tik jo, bet ir jo valstybės likimas. Nors šiais laikais valdovo pareigos yra pasikeitusios, jos vis tiek yra svarbios. Valstybių valdovai, karaliai arba karalienės neturi tiek daug teisių priimti ar keisti įstatymus. Kaip pavyzdys - Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II. Bet jie vis tiek turi gražiai atrodyti prieš visuomenę, dalyvauti valstybiniuose renginiuose, visados galvoti ką kalba, nes nuo jų įvaizdžio priklauso kitų šalių santykiai ir ryšiai su jų valstybe. Dažnai valdovams tenka paaukoti savo arba savo šeimos asmeninį gyvenimą vardan valstybės gerovės.
Valdovu būti reiškia visada išlikti kupinu drąsos, vilties, visada iškelti kitų žmonių vertybes ir norus virš savųjų poreikių. Norint tapti valdovu, kuriuo pasitikėtų bei kurį garbintų visi žmonės, visada reikia būti pasiruošusiam įveikti bet kokias kylančias negandas, sunkumus. Apie itin sunkią valdovo buitį ir jam tenkančią naštą, nepaprastą atsakomybę, kalbėjo Justinas Marcinkevičius savo dramoje ,,Mindaugas”, parašytoje cenzūros, sovietinės okupacijos sąlygomis. Joje itin ryškiai pabrėžiamas stiprus valdovo noras, kaip pavyzdžiui sutelkti Lietuvą į bendrą, vieningą valstybę. Jis nuolat skiepijo žmonėms apie meilės tėvynei svarbą ir visada buvo pasiruošęs pakelti kalaviją kai to reikalaus tėvynės laimė ar žmonių gerovė. Dėl tokio besąlygiško savo siekio jis netgi nepabijojo apsikrikšyti.
Pirmosios žinios apie kunigaikštį Mindaugą
Ipatijaus metraštyje minimas Mindaugas tarp 10 kitų Lietuvos kunigaikščių. Išvardyti jo broliai, tėvas. Paminėti Žemaitijos kunigaikščiai. Kalbama, kad teritorija suskirstyta į žemes. Didieji kunigaikščiai jau sudarinėjo sutartis su kitomis valstybėmis. Mindaugui tuo metu galėjo būti apie 19-20 metų. Manoma, kad galėjo gimti maždaug 1200 m., buvo nužudytas 1263 m.
Mindaugas - didvyris ar išdavikas? - Tačiau kai kurie istorikai teigia, kad Mindaugas, kuris, tikėtina, liepos 6 dieną karūnavosi, nėra joks Lietuvos didvyris, o tiesiog vokiečių statytinis. Ar galite sutikti su tokia mintimi? - Pirmiausiai galiu pasakyti, tikrai nesutinku. Mindaugas yra išskirtinis Lietuvos valdovas, vienas iš kelių svarbiausių Lietuvos istorijos asmenybių, mano nuomone, apskritai. Jam pavyko - ir čia esminis momentas,- padaryti tai, ko iki jo nepavyko padaryti daug kam mėginusių Lietuvos kunigaikščių. Jam pavyko suvienyti politinį darinį, kurį jau galime pavadinti valstybe. Ir svarbiausia, kad tas politinis darinys turėjo tęstinumą. Po Mindaugo Lietuvos valstybė išliko ir toliau. Tai yra esminis Mindaugo kūrinys.
Mindaugo portretas (dailininkas Jan Matejko)
Ar Mindaugą galima laikyti valstybės įkūrėju?
Mindaugas taip vadinamas, bet istorikai dėl to nėra tikri. Pasirodo, kad jau Mindaugo tėvas buvo galingas valdovas, todėl spėjama, kad valdžią Mindaugas paveldėjo. Lietuva kaip galinga jėga reiškėsi jau nuo XII a. pabaigos - nuo 1183 m., kai vyko lietuvių karo žygiai, todėl manoma, kad mūsų valstybė susiformavo gerokai anksčiau. Tačiau vienybės joje trūko. Kiekviena kunigaikščių šeima siekė savų interesų.
Kodėl Mindaugo karūnavimas toks svarbus?
Mindaugas - neeilinė asmenybė. Ryžtingumas, išmintis ir diplomatija padėjo valdovui iškilti ir išlikti. Viduramžių valdymo metodai buvo trys - trėmimas, žudymas ir diplomatija. Imponuoja, kad Mindaugas suprato krikšto svarbą. Dėl to jis turėjo atlaikyti aplinkos priešiškumą. Laviravo tarp didžiausio priešo - Livonijos ordino - ir aplinkos. Krikšto priėmimas, paaukota Žemaitija sukėlė nemažą pasipriešinimą. Dabar mes jau žinome, kodėl reikėjo nuolaidų. Valstybė kuriama tokiu sudėtingu metu, kai iš visų pusių supa priešiškos jėgos: vakaruose - Livonija, pietuose - teutonai. Net jotvingiai minimi kaip priešai. Rusia dar nebuvo labai stipri, bet iš Rytų ėjo mongolai totoriai. Lietuva jiems buvo kliūtis patekti į Europą. O šalia, už nugaros grumiasi vietinių kunigaikštukų interesai. Taigi valdovo, tokiomis sąlygomis sugebėjusio išsaugoti valstybę, negalime kaltinti nei žiaurumu, nei išdavyste. Mindaugas suprato, kad gavęs karūną iš Popiežiaus turės svertą - bus Dievo skirtas valdovas.
Lietuvos teritorija XIII a. viduryje
Ar galima laikyti Mindaugą europietišku valdovu?
Mindaugas nutiesė kelią Lietuvai į Vakarų Europą. Užuot pasirinkęs stačiatikybę, mezgė ryšius su Romos katalikais, nors sūnus Vaišvilkas buvo stačiatikių vienuolis, vėliau tapo šventuoju. 1251 m. Mindaugas politiniais sumetimais priėmė krikščionybę, o popiežius Lietuvą paskelbė karalyste, pavaldžia Romos vyskupui. Kitos šalys savo monarchų istoriją skaičiuoja ištisomis dinastijomis. Na, o mes tegalime pasigirti vienu vieninteliu karaliumi. Jo biografija apgaubta nežinios šydu ir kupina aibe neatsakytų klausimų… Mūsų vaizduotėje jis - kilnus karžygys, įnirtingai gynęs Lietuvą nuo priešų ir išmintingai paklojęs jos valstybingumo pamatus.
Taip, bet jis tą padarė su Livonijos ordino pagalba, Andriumi Štirlandiečiu. - Čia iš tiesų Livonijos ordinas, Lietuvos istorijoje suvaidina nevienareikšmišką vaidmenį. XIV a. yra nuolatinių kovų su ordinu laikotarpis, kuomet Lietuva išgyveno tikrai gana sudėtingą periodą. Ir tos kovos trukdė, stabdė tuometinę Lietuvos modernizaciją. Tačiau negalime perkelinėti XIV a. situacijos į XIII a. XIII a., aišku, ordinas atsikėlė ne padėti Lietuvai sukurti valstybės. Bet, kita vertus, vokiečių ordino atėjimas ir tų dviejų naujų darinių Livonijoje ir Prūsijoje atsiradimas, vadinu šį dalyką „civilizacijos priartėjimas prie Lietuvos“. Tai buvo labai reikšmingas išorinis faktorius tų procesų, kurie ir šiaip jau vykdavo, bet kažko pritrūkdavo, kad atsirastų valstybė, kad šitas dalykas užsibaigtų. Ir tada, kai yra toks iššūkis, tam tikras iššūkis Lietuvos žemėms, kunigaikštystėms - tiems gausiems Lietuvos kunigaikščiams reikia kažką daryti. Ir po to įvyko politinė konsolidacija, kuri vedė prie valstybės. Mindaugo valstybės susikūrimas yra nemaža dalimi šio iššūkio pasekmės. O jau po to prasideda visi šie dalykai, susiję su Mindaugu ir Livonijos ordinu.
Gerai, įtikinote, kad Mindaugas nėra statytinis Livonijos ordino. Bet tada galbūt jis yra lietuvių išdavikas: pirma, atsisakė savo protėvių tikėjimo, antra, užrašė daug žemių tam pačiam Livonijos ordinui. - Taip. Tai iš tiesų reikia aiškinti šią sitauciją. Aiškinantis Mindaugo karūnaciją, reikia trumpai papasakoti apie tuometinę politinę konsteliaciją. Mindaugui apie 1246-48 metus, pavyko suvienyti dalį Lietuvos, tai, ką vadiname tikrąja Lietuva, Lietuva siaurąja prasme. Tačiau, kaip ir visiems to meto naujiems ankstyviesiems monarchams jam nuolat iškyla pavojus. Nuolat yra kitų kunigaikščių, kurie nori tos valdžios. Tai turime prieš Mindaugą nukreiptą tipišką koaliciją, kurios priešakyje Mindaugo brolėnai - Tautvilas ir Gedvydas. Ir jų koalicijoje taip pat buvo žmonės iš išorės. To meto koalicijos nesiformavo tik tautiniu pagrindu. To meto koalicijos - draugystės, giminystės, nes jie giminiavosi ne vien tik tai tarpusavyje, jau tuo metu lietuviai, dalis, giminiavosi ir su rusėnų, Rusios kunigaikščiais. Taip pat į tas koalicijas galėdavo įsitraukti ir kaimyninės valstybės. Tautvilo ir Gedvydo koalicijoje mes matome jų giminaitį, žemaičių kunigaikštį Vykintą, kitą giminaitį, Haličo-Voluinės kunigaikštį Romaną. Ir galiausiausiai, visiškai naujas faktorius, jų koalicijoje matome Rygos arkivyskupą. Bet Mindaugas buvo stiprus valdovas, laimėjo šitą kovą. Savo pasirinkimo, įžvalgumo dėka. Ir jam reikėjo taip pat sukurti kažką tokio analogiško, kažkokią koaliciją, kuri galėtų atsverti. Ir jo pasirinkimas buvo absoliučiai teisingas. Žinodamas jau prasidėjusius vidinius konfliktus tarp Rygos arkivyskupo ir magistro, jis kreipėsi į magistrą - Andrių Štirlandą. iš pradžių gal kaip barbaras, prašymas nužudyti jo pagrindinį konkurentą Tautvilą, bet greitai visa tai virto į dviejų to meto kylančių jėgų sąjungą šiame regione: Livonijos ordino ir Mindaugo Lietuvos koaliciją. Žvelgiant į kitų valstybių karūnacijų istorijas, Mindaugas karūną gavo per kelis metus. Tai labai greitai. Tie greiti veiksmai būtų neįmanoma be Livonijos ordino pagalbos.
Mindaugo karūnavimas. Tomas Baranauskas
Kaina buvo ta, kad jis užrašė dalį valdų Livonijos ordinui. Tos valdos, aš jas vadinčiau, tam tikra prasme modernia koncesija. Tai yra valdos, kurių iš esmės savo rankose neturėjo nei Ordinas, nei Mindaugas, nekontroliavo. Tai buvo leidimas, tai nebuvo dovanojimas „aš turiu šią žemę, aš tau ją atiduodu“. Mindaugas pats jos neturi. Mindaugas sako, kad jis nesikiša, Ordinas pats gali pasiimti, bet, gali ir nepavykti. Kažkuria prasme Vytautas panašiai Žemaitiją dovanojo.
Taip, iš esmės Mindaugas turėjo pasirinkti. Gal buvo numatęs savo valstybės plėtrą kiek kita linkme. Reikia žiūrėti, kiek jam jos tuo metu buvo aktualios. Ir Vytautas Žemaitiją dovanojo kadaise Ordinui, ir kuo viskas baigėsi. Aišku, nežinau, Mindaugas ką galvojo, mes neturime šaltinių. Bet, kita vertus, tai yra sutartis. Tau kažką pasiūlo, tu turi už tai sumokėti. Tai buvo karūnos kaina, ir ji didelė. Sakyčiau, tolesnę Lietuvos istoriją mes negalime vertinti, valdovo, žvelgdami, kaip viskas pasibaigė, bet bet kuriuo atveju, Lietuvos valstybės tapsmas, taip smarkiai susijęs su Mindaugo asmeniu, jo karūnacija, sakyčiau, yra tas įvykis, kuris atsveria visas kitas aplinkybes.
Protėvių tikėjimo anksčiau ar vėliau išsižadėjo visi Europos naujieji monarchai. Ir Skandinavijos, ir Vidurio-Rytų Europos šalys. Matyt, tikėjimas nebuvo ta vertybė, kurią reikėjo ginti, dėl jos kovoti. Iš esmės pagrindinis dalykas yra kova dėl valdžios, mėginimas sukurti savo valdymo sistemą. Ir iš esmės tie negausūs kunigaikščiai, kurie atsisakė žaisti šitą žaidimą ir liko su savo senuoju protėvių tikėjimu, jie ištirpo, neišliko. Iš esmės jų likimas buvo toks. Galima sakyti, kad istorijoje laimėjo tie, kurie laiku pasirinko, spėjo, priėmė sprendimus, kuriuos reikėjo tuo metu priimti. Lygiai taip pat ir viduramžiais, laimėjo tie valstybių monarchai, kurie greitai atpažino naujų jėgų - krikščioniškos civilizacijos ekspansiją, plėtrą ir prisijungė prie jos. Tos valstybės išliko, jos neprarado suverenumo. Jos tapo karalystėmis, jų suverenumas dar paaugo, išaugo, buvo pripažintas. Lygiai tokią pačią turime Mindaugo laikais. Popiežius, nors formaliai ir skelbia savo vasalu, priėmė į šv. Petro leną, tačiau kartu ši situacija reiškia Mindaugo, kaip suverenaus, viduramžiais sakydavo "laisvo", karaliaus pripažinimą, jo valdžios pripažinimą Europinėje dalyje.
Paradoksaliai galima sakyti, kad Mindaugas, atsisakydamas protėvių tikėjimo, paaukodamas dalį žemių, išsaugojo, kaip pokalbio pradžioje minėta, valstybę. Ją sukūrė, išsaugojo ir įtvirtino.
Sukūrė ir įtvirtino. Nėra lengvas dalykas sukurti viduramžiais karalystė. Vytauto karūnacijos nesėkmė rodo, kad įvairios kliūtis galėjo tam sutrukdyti. Mindaugas šiuo atveju unikalus dar tuo, kad Lietuva yra paskutinė krikščioniška karalystė, paskutinės krikščioniškos karalystės sukūrimas Europoje per visus viduramžius. Nauja karalystė Europoje atsiras tik XVIII a., pasikeitus visiškai situacijai. Kitas dalykas, mes dabar galime tik spekuliuoti. Kas būtų nutikę, jeigu - istorikas vis dėlto turi ir privalo kelti tą alternatyvios raidos galimybių klausimą - kas būtų, jeigu krikščioniška Mindaugo dinastija būtų išlikusi? Kokia Lietuva būtų toliau?
Aš manau, visų pirma nebūtų to ilgamečio konflikto su Ordinu, tai būtų dvi krikščioniškos valstybės. Jos, aišku, turėtų visokių interesų ir konfliktų. Lietuva jau XIII a. vidury jau būtų startavusi kaip krikščioniška to meto vis dar ekspansyvios, lotyniškos, romėniškos, civilizacijos dalis. Manau, ji toliau būtų pasinaudojusi savo situacija ir vykdžiusi ekspansiją į rytines žemes. Ir svarbiausia, kad prasidėtų tie pokyčiai, kurie prasidėjo Lietuvoje tik XIV a. pabaigoje - valdžios, pareigybių sistemos formavimas, socialinės struktūrų reformos. Lietuvių kalbos statusas galbūt būtų visai kitoks, jeigu Lietuvos istorija nuo XIII a. vidurio pasuktų link intensyvesnio rašto kultūros naudojimo. Daug kas galėjo būti kitaip.
Jau išsiaiškinome, kad Mindaugas nebuvo Livonijos ordino statytinis, kad negalima jo vadinti išdaviku. Bet ar jis buvo toks plevėsa, kad jam meilės reikalai dažnai būdavo svarbiau už valdžios reikalus? Du kartus vedęs, antrą kartą priešo žmoną. O ir sąmokslas kilo, tada, kai jis pasilaikė Daumanto žmoną? Tai ar atsakingas valdovas taip elgiasi?
Mindaugo problema: krikštą priėmė, bet vis dėlto yra tos post-pagoniškos visuomenės narys, valstybės valdovas. Dar ne rašto kultūros atstovas. O tai iš karto reiškia, kad Mindaugas neįgavo vienalaikės, jam palankios istorinės interpretacijos. Galima sakyti, Mindaugas neturėjo savo istoriko. Viską, ką žinome apie Mindaugo, ne jo aplinkos šaltiniai, o jo konkurentų požiūris į jį. Taigi, mes apie Mindaugo asmenį visada sprendžiame iš jam nepalankaus konteksto. Aišku, istorikai turi susitaikyti su šia situacija ir turi bandyti įžvelgti Mindaugo veiksmų logiką, bet mes esame smarkiai suvaržyti. Pažiūrėkime, Eiliuotoji Livonijos kronika ir Haličo-Voluinės metraštis labai panašiai pateikia Mindaugą. Visiems Mindaugas yra neigiamas herojus. Ir visur bandoma aplinkoje surasti teigiamą antipodą, kuris dar paryškintų Mindaugo neigiamumą. Haličo-Voluinės kronika - iškyla jo stačiatikis sūnus Vaišelga, o „Eiliuotoje Livonijos kronikoje“ - žmona karalienė Morta. Ir šitame kontekste, aišku, ir iškyla tas klausimas: kaip tą Mindaugą vertinti? Ir tos visos neigiamos charakteristikos: "nebuvo tikras krikščionis", "pasilaikė žmoną, neišleido", dėl to buvo pelnytai nubaustas Dievo ir žmonių. Tai nežinau, kartais sunku suvokti kiekvieno Midnaugo veiksmo vidinę logiką, kodėl jis pavyzdžiui Daumanto žmoną pasilaikė.
Mūsų žinių apie Mindaugą skurdumas yra susijęs su Lietuvos raštijos stoka.
Mindaugas didis valdovas, svarbus valdovas. Tikrai XIII a. visa Lietuva turėjo žinoti, kad toks valdovas yra. Bet XIV a. pamiršo jį. Kodėl? - Čia iš tiesų yra toks trikdantis neatitikimas. Žmogus iš esmės sukūrė Lietuvos valstybę, aišku, nepaliko dinastijos, bet tai buvo žmogus, kuris taip dominavo toje politinėje scenoje Lietuvoje, jog tai buvo visiškai unikalus dalykas. Jogailos ir Vytauto laikais Mindaugas yra nežinomas valdovas, yra užmirštas valdovas. Apie jį niekas nieko nežino. M. Strijkovskis tik XVI a. didelių pastangų dėka atrado naujus šaltinius, šiaip ne taip rekonstravo tą karališką Mindaugo istoriją. XVI a. antroje pusėje Lietuva sužinojo pagaliau tą tokią daugiau mažiau adekvačią Mindaugo istoriją. Tai čia yra neatitikimas su Mindaugo paveldu. O paveldas yra toks, kad Mindaugas sukūrė politinę organizaciją, kuri, nepaisant smurtinės jo mirties, nepaisant jo dinastijos pabaigos, vis dėlto jau išliko ir toliau. Ir tas palikimas, monarchinė idėja, monarchinio principo įskiepijimas į Lietuvos politinę organizaciją, įvykęs Mindaugo laikais, manau, yra absoliučiai esminis dalykas. Ir toliau matome, kaip po jo mirties jau vyksta kova dėl sosto. Nebando išplėšyti atskiri kunigaikščiai valstybės, visi jau turi tikslą gauti Mindaugo sostą. Pirmiausia dar mėgina apeliuoti į giminystę - konkuruoja sūnus, žentas, konkuruoja ir brolėnas. Visi konkuruoja. Vėliau dinastijos nelika, o vis tiek vyksta kova už valdovo - monarcho - sostą. Ir štas viduramiškos politinės organizacijsos tapsmas yra pagrindinis, esminis Mindaugo paveldas. Todėl mes ir Liepos 6 turime švęsti. Kadangi tai tikrai yra Lietuvos valstybės gimimo diena.
Liepos 6-oji - Valstybės diena
Istorikas A. Dubonis knygos „Mindaugo knyga: istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių“ įžangoje rašo: Toks žmogus, kurio praeities šaltiniai neįstengia apibūdinti vienodai, atliko darbą, kurio vardas - Lietuvos valstybė. XIII a. šeštajame dešimtmetyje ji gavo aukščiausią tarptautinį pripažinimą - karalystės statusą. Už ją aukščiau - tik popiežius ir Romos karalius (imperatorius). Dažname istorijos šaltinyje Mindaugas vadinamas Išmintinguoju. Nenuostabu, jei tikėtume, kad ir vardas lemia žmogaus likimą, mat Mindaugas reiškia „daugiamintis, išmintingasis“ = min-(: liet. min-ėti, min-ti, mena; min-tis) + daug- (: liet. daug, daug-ėti). Ir šiais laikais Mindaugo vardas gana populiarus.
Bendrinis žodis karalius - iš baltarusių, o į slavų kalbas jis atėjo iš germanų. Slavai karaliumi pirmiausia vadino viduramžiais klestėjusios didžiulės Frankų valstybės karalių Karolį Didįjį (742-814 m. po Kr.). Savo karaliumi galime vadinti tik Mindaugą. Kitų nebuvo.