Migelio de Servanteso Savedros kūrinyje „Don Kichotas“ aprašoma, ką reiškia būti kitokiu žmogumi nei kiti. Nagrinėsime, ką reiškia būti šiuolaikiniu Don Kichotu, kokie veikėjų idealai, kaip iliuzija susiduria su tikrove veikėjų gyvenime, bei aptarsime veidmainystę ir nuoširdumą.
Šiuolaikinis Don Kichotas
Būti Don Kichotu, reiškia būti savimi, pasižymėti drąsa, noru daryti tai, kas tau patinka. Šiuolaikinis Don Kichotas yra tas, kuris yra ištikimas sau ir savo įsitikinimams. Mūsų šiuolaikinėje visuomenėje gausu tokių žmonių kaip šis veikėjas, kurie kuria, gyvena ir kvėpuoja tuo kuo užsiima, mėgaujasi ir išreiškia save.
Šiuolaikinis Don Kichotas galėtų būti paprastas savanoris, kuris be jokio atlygio padeda kitiems. Jis turi daug ryžto ir drąsos, todėl tokie žmonės turi aiškią viziją, padėti kitiems bei norą padaryti tai, kas kitiems atrodytų neįmanoma. Servanteso romane bajoras, kuris vėliau pasivadina save Don Kichotu, aprašomas, kaip puikiai savo tikslo siekiantis žmogus, kuriam nebaisu daryti tai, kas kitiems atrodytų kvaila. Jis pasitikėdamas savimi bei savo svajone tampa riteriu, kovoja su išbandymais kaip ir savanoriai.
Riterių ir meilės romanų įtaka veikėjams
Pats aiškiausias Servanteso romano „Don Kichotas“ tikslas buvo išjuokti riterinius romanus, atskleisti jų žalą. Apie tai autorius užsimena savo knygos prologe.
O ir pačiame romane atvirai parodoma Don Kichoto beprotystė prisiskaičius riterinių romanų:
„Taigi, reikia pastebėti, kad minėtasis idalgas visą savo laisvalaikį (kuris trukdavo kone ištisus metus) praleisdavo skaitydamas riterines knygas su tokiu atsidėjimu ir pomėgiu, jog beveik visai pamiršo medžioklę ir net ūkio tvarkymą; čia jo smalsumas ir kvaitulys nuėjo taip toli, jog jis išpardavė daug dešimtinių ariamos žemės, o sau skaityti prisipirko riterinių knygų, kurių ilgainiui namuose prikrovė tiek, kiek tik galima buvo jų gauti“.
„Vargšas riteris ėmė netekti proto beskaitydamas šitokius romanus ir nemigo naktimis, stengdamasis atnarplioti ir suvokti prasmę…“
Persisotinęs riterinių romanų, Don Kichotas užsikrėtė jų fantazija ir paprasčiausius tikrovės daiktus pavertė nebūtais.
Tuo tarpu Ema Bovari, išsiauklėjimą gavusi vienuolyne, tarp nuobodžių jo sienų ir rutinos, laisvomis minutėlėmis mėgavosi meilės romanais:
„<…> rydavo juos ištisais skyriais. Tuose romanuose buvo tik meilė, meilužiai, meilužės, persekiojamos damos, nuošaliose pavėnėse alpstančios, paštavežiai, žudomi kiekvienoje stotyje; arkliai, kas puslapis nuvaromi iki paskutiniųjų; gūdžios girios, širdies sąmyšiai, priesaikos, raudos, ašaros ir bučiniai; laiveliai mėnesienoje, lakštingalos giraitėse; aukšti ponai, drąsūs kaip liūtai, romūs kaip avinėliai, dori kaip niekad nėra buvę, gražiai apsivilkę ir lieją ašaras lyg iš urnų. Ema, būdama penkiolikos metų, visą pusmetį terliojosi rankas tais palaikų skaityklų šlamštais“.
„Jos dvasia buvo pozityvi, nepaisant viso aplinkos svajingumo, ji mėgo bažnyčią dėl gėlių, muziką - dėl dainų žodžių, o literatūrą - dėl aistrų dirginimo <…>“.
Jos asmenybė susiformavo „nuosaikioje klasių atmosferoje tarp blyškių moterų, nešiojančių rožančius su variniais kryželiais, ji pamažu paniro tame mistiškame ilgesyje“.
Kontrastingi veikėjų gyvenimo tikslai
Tiek ponios Bovari, tiek Don Kichoto idealai buvo suformuoti jų taip be proto mėgiamų ir skaitomų knygų. Jie perėmė jose propaguojamas idėjas, tikslus ir idealus.
Don Kichotas pasinėrė svajonėse apie riterių laikus. Jo gyvenimo tikslu tapo ginti nuskriaustuosius, saugoti teisingumą. Ir jis negalėjo dėl to nustygti vietoje, jam rūpėjo pakeisti pasaulį, padaryti jį gražesnį. Tai tampo jo pareiga. Jis svajojo išgarsėti pasaulyje kaip drąsus karžygys. O nusprendęs bastytis po pasaulį, tapti klajojančiu riteriu, jis privalėjo laikytis visų riterijos ritualų - turėjo būti įšvęstas į riterius - bei riterių garbės kodekso. Tai paprašęs atlikti smuklininko (kurį palaikė riteriu), pasiryžo, kaip ir dera būsimiems riteriams, visą naktį budėti prie šarvų. Kaip šaunus riteris, darė viską, kad apgintų savo širdies damos vardą, jos garbę.
Don Kichotas yra malonus, mandagus ir švelnus ne tik su moterimis, bet su visais, kurie juo pasitiki ir nestoja skersai kelio, netrukdo jam siekti idealų.
„Pagaliau, protui visai nusibaigus, jam dingtelėjo tokia mintis, kokios dar neturėjo galvoje nė vienas pamišėlis pasauly: tiek savo garbei pakelti, tiek savo tėvynei patarnauti, jis jautėsi turįs tapti riteriu klajūnu - imti ginklus ir arklį, iškeliauti į platųjį pasaulį nuotykių ieškoti ir daryti visa tai, ką darydavo knygose riteriai klajūnai: - naikinti visokios rūšies skriaudas, stoti į nežinomus pavojus ir pergalėmis įamžinti savo vardą ir garbę.“
„- Šiurkštusis riteri, nedera pulti to, kuris gintis …negali. Sėskite ant savo arklio ir imkite ietį <….>, idant aš galėčiau parodyti, kad jūsų darbas yra niekšybė“
Tuo tarpu Emos idealai, suformuoti meilės romanų, nebuvo tokie kilnūs. Jos gyvenimo svajonė buvo įsimylėti ir ištekėti, mylėti giliai, aistringai, audringai. Kadangi sutikti patrauklaus vyriškio ir pamilti jai nesisekė, ji nusprendė ištekėti už nemylimo žmogaus ir kaip nors tą meilę išsiugdyti.
„Ema, tuo tarpu, prisimindama geras, jos išmanymu teorijas, panoro sužadinti savyje meilę. Mėnesienos naktimis sode ji deklamavo jam aistringus eilėraščius, kokius tik mokėjo atmintinai, ir dūsaudama dainavo melancholiškus adadžio; bet po to ji jautėsi tokia pat rami, kaip ir anksčiau; ir Šarlis neatrodė nei labiau įsimylėjęs, nei labiau susijaudinęs“
Taip visiškai nusivylusi savo vyru, nesulaukusi iš jo aistringų meilės prisipažinimų ar šiaip romantiškų smulkmenų, nusprendė sau laimės ir paguodos ieškoti kitur, t.y. susirasti meilužį. Gal jis jai suteiksiąs, ko jai trūksta? Gal ji išpildysiąs jos svajones? Labiau už viską ji nekentė nuobodžios kaimo rutinos, tos begalinės ramybės ir nuobodulio. Ji jautėsi tarsi tarp sienų uždarytas paukštelis, niekaip negalintis ištrūkti. O jos vyras Šarlis buvo toks pat nuobodus kaip ir visa jos aplinka.
„Iš tikrųjų ne visi juk gi tokie kaip šitasai. Kitas būtų galėjęs būti gražus, protingas, grakščios elgsenos, patrauklus, - tokie, be abejo, buvo ir tie, už kuriuo ištekėjo kitos vienuolyno draugės. Ką jos dabar veikia? Gyvena mieste, kur dunda gatvės, ūžia teatrai, tviska baliai, kur širdys džiūgauja, kur jausmai klesti. O ji?.. Jos gyvenimas šaltas kaip palėpė su langeliu į šiaurę, ir nuobodis, tas tylusis voras, apraizgo patamsyje savo tinklais visus širdies kampelius.“
„Jos mintys gręžėsi šalin nuo visko, kas buvo čia pat, arti, aplinkui. Nuobodus kaimas, menkapročiai miesčionys, gyvenimo menkystė - visa, su kuo ji tiesiogiai susidurdavo, atrodė lyg kokia išimtis pasaulyje, kažkoks ypatingas atsitiktinumas, į kurį teko ir jai būti įveltai, kai tuo tarpu už tų ribų plytėjo neapmatoma ir neaprėpiama palaimos aistrų šalis.“
Veikėjų idealai
Širdies damos ir meilužio idealai
Don Kichotas - idealios, padorios, platoniškos meilės atstovas. Jis protestuoja prieš patvirkusius žmones, kurie meilę skandina žemose aistrose.
„Aš esu vienas tų sugadintų, ydingų meilužių. Aš myliu platoniškai ir skaisčiai.“
Meilė jį skatina daryti gerus darbus, o ne žemina. Mylimą moterį jis idealizuoja, norėtų, kad ji būtų aukštos kilmės, nors dorybė vertesnė už kilmę. Don Kichotas sako: „Gražios ir doros moters nuopelnai daro stebuklus.“ Šiam riteriui meilė tikrai svarbus jo riterystės atributas: „<…>nes riteris klajūnas be meilės - tai medis be lapų ir be vaisiaus, tai kūnas be sielos“.
Dulsinėja - širdies damos idealas - yra pati gražiausia Don Kichoto iliuzija, labiausiai jo išgarbinta vizija, kuriai skirti visi klajojančio riterio žygdarbiai. Tikra dama turi būti išsilavinusi, santūri, dora ir skaisti. Visiška priešingybė yra Emos vyro ar meilužio idealas. Jis, žinoma, turi būti visiškai atsidavęs jai, mėgti poeziją, būti be galo romantiškas ir atidus jai.
Taip pat jis turi būti kultūringas ir mandagus. Ji idealizavo net ir patį savo meilužį. Ji nematė ir nenorėjo matyti tikrovės, jo tikrojo veido, tikrųjų aplinkybių. Ji mylėjo ne žmogų, o jo iliuziją. Ne veltui ji buvo tokia nelaiminga su savo vyru, kuris labai nutolęs nuo šių kriterijų. Jis - žmogus be svajonių, iliuzijų. Jis ne gyvena, o tiesiog mechaniškai egzistuoja.
„Ir šiaip daug kuo jis ją erzino. Ilgainiui jis pradėjo vulgariau elgtis: prie deserto pjaustydavo išgertų butelių kamščius, pavalgęs valydavosi liežuviu dantis, gurkštelėdavo rūkydamas sriubą, ir kadangi jis pradėjo tukti, tai išsipūtę skruostai nuvarė jo ir taip mažas akutes beveik į kaktą“.
„O ar ne vyras turi viską žinoti, visur pasižymėti, įvesti moterį į aistros polėkius, į gyvenimo įmantrybes, į visas jos paslaptis? Bet šitasai nieko nemokė, nieko nežinojo, niek…o negeidė. Jis manė, kad ji laiminga; o ją pykino jo nesudrumsčiama ramybė, tas giedras jo nerangumas ir net pats laimės jam teikimas“.
„Ir vis dėlto ji rašinėjo jam meilės laiškus, nes buvo įsitikinusi, jog moteris visados privalo rašyti savo meilužiui.Bet rašant jai stovėjo prieš akis kitas žmogus - vaiduoklis, susidarytas iš pačių karščiausių atsiminimų, gražiausių perskaitytų knygų, stipriausių geismų, ir jis berašant darėsi toks tikras ir pasiekiamas, jog ji sužavėta virpėdavo, vis dėlto neįstengdama aiškiai jo įsivaizduoti“.
Ji troško vyro, kuris uždegtų joje audringus jausmus ir nuolat juos tokius stengtųsi palaikyti - šnekėtų su ja eilėmis ir apie eiles, keistųsi su ja prisiminimo ar meilės įrodymo dovanėlėmis ir susitikinėtų su ja slapčiomis.
„-Man nieko nėra gražesnio už saulėlydžius, - tarė ji, - ir ypač pajūryje.- O! Aš dievinu jūrą, - pasakė ponas Leonas.- Ar neatrodo jums, - kalbėjo ponia Bovari, - kad dvasia laisviau skrajoja viršum tos bekraštės erdvės, kurią stebėdami pakylame ir įgyjame begalybės supratimo, idealo supratimo?- Tas pats kalnuose, - Šnekėjo Leonas <…>Visai kaip aš, - pasakė Leonas.
Idealų siekimas ir ištikimybė jiems
Don Kichotas buvo giliai įtikėjęs savo idealais ir negailėjo pastangų jiems pasiekti. Ko tik dėl savo įsitikinimų jis nebuvo patyręs: buvo sodinamas į kalėjimą, jo sveikatai ir gyvybei grėsė pavojus, tačiau jis savo idealų iki pat galo neišsižadėjo.
„Nenuliūskite, jūs, tauriosios damos. Tokių nelaimių tenka visiems patirti…bet dorybė viena turi tiek galybės…kad ji lieka nugalėtoja ir paskleidžia į visą žemę šviesą tokią skaisčią, kaip dangaus saulė“.
Idealai jam buvo svarbiau už viską. Pavyzdžiui, jis susikovė su Baltojo Mėnulio riteriu ir jo nuvargęs žirgas ir jis pats buvo nugalėti - jis turėjo pagarbinti savo priešo damą. Bet Don Kichotas vis tiek neatsižadėjo savo širdies damos: „Nudurk mane, riteri, - suvaitoja priblokštas Don Kichotas, - atimk mano gyvybę, nes tu man išplėšei garbę“.
Tačiau pasakyti, kad jo Dulsinėja (idealas) nėra gražiausioji moteris, jis vis tiek negalėjo. Nors jo dorovė kilni, meilės koncepcija tauri, tačiau kai kurių idealų perdėjimas ir persistengimas juos įgyvendinant, Don Kichotui suteikė tik skausmų ir nusivylimų, kurie niekada jo idealizmo neparbloškė, nesugadino ar tiesiog iš jo tų idealų neatėmė. Tačiau šis jo atkaklumas, nenurimstantis noras veikti atnešė nemalonumų ne tik jam pačiam, bet ir aplinkiniams. Visos jo nesėkmės jam atnešė tik skausmus ir nusivylimus, tačiau niekada neatėmė iš jo idealizmo, tikėjimo iliuzija. Tad ir gyvenimas tikram idealistui tol turi prasmės, kol jis gyvai juo tiki, o netekęs jų, jis nebegali egzistuoti.
Ema skaitydama meilės romanus net įsivaizduoti neįsivaizdavo, kad jos pačios gyvenimas galėtų būti kitoks. Taip ji susiformavo savo idilę ir visada jos siekė bet kokia kaina, nepaisydama nieko - nei jėgų, nei padorumo, nei kitų žmonių laimės. Ji nepaisė nei savo vyro, nei dukrytės. Jie tik maišėsi jos kelyje į laimę, todėl jie nebuvo jos mėgiamiausi žmonės. Ema siekė savo pamindama kitų jausmus, meluodama ir apsimetinėdama. Ji kentėjo ne dėl savo idealų, bet dėl to, kaip ji juos norėjo įgyvendinti ir nes jie buvo nedori. Ji gyveno tik savo jausmais, o visu kitu visiškai nesirūpino. Dėl savo idealų, ji virto grubi, šalta ir veidmainė su aplinkiniais ir be proto užsidegusi aistrom ir troškimais būdama su meilužiu. Tačiau, kaip ir Don Kichotas, ji negalėjo atsisakyti savo idealų, nors ritosi vis žemiau ir žemiau. Ji pasirinko mirtį, kaip išeitį ir pabėgimą, nes ji nebeturėjo kelio …atgal, ji jau nebegalėjo pasitaisyti tiek pati, tiek kitų akyse.
Iliuzija ir tikrovė veikėjų gyvenime
Tiek ponia Bovari, tiek Don Kichotas, gyvendami savo iliuzijose, neišvengiamai susiduria su tikrove, kuri jiems yra nemaloni ir atgrasi. Ji žeidžia jų jausmus ir griauna jų susikurtą pasaulį.
Don Kichotas, susidūręs su tikrove, visada turėjo kuo ją paaiškinti, dažniausiai kaltę suversdamas burtininkams. Pavyzdžiui, Don Kichoto susitikimas su ūkininkėmis. Jis matė tik ant asilų jojančias sodietes, o ne turtingas damas. Sančui maloniai su jomis kalbant, Don Kichotas tyli, ieškodamas paaiškinimo neatitikimui tarp matomos tikrovės ir puoselėjamos iliuzijos, Jis sutrikęs, pasimetęs žvelgia į neišvaizdžią sodietę, nesuprasdamas, kaip ji tokia gali būti. Dulsinėja, be abejo, turėtų būti aristokratiškų bruožų dama.
„ - Ar matai Sančai, kaip griežia ant manęs burtininkai? Tik pagalvoki, kaip toli siekia jų klasta ir pagieža, jeigu jie susibaudė atimti džiaugsmą, kurį galėjau patirti paregėdamas savo damą josios tikruoju pavidalu! Išties atėjau į šį pasaulį kaip nedalingųjų pavyzdys, idant būčiau taikinys ir tikslas, kurį kliudo ir varsto piktojo likimo laidomos strėlės.“
Savo idealais Don Kichotas aplinkinių akimis atrodė beprotis, jo poelgiai keisti, jo svaičiojimai kvaili. Jis tapo tarsi juokdarys linksminantis aplinkinius, o taip pat ir skaitytoją ir keliantis užuojautą. Don Kichotas - tragikomiškas personažas; komiškas, nes nemoka prisitaikyti prie tikrovės, svajoja apie praėjusius laikus, o tragiškas, nes iš esmės teisingos jo mintys, kilnūs siekimai neranda atgarsio jį supančioje visuomenėje.
Ponia Bovari, priešingai, išoriškai neturėjo jokių bruožų, iš kurių galėtum spręsti apie jos romantišką sielą. Tiems, kas tai žinojo, tai visai netrukdė. Labiausiai dėl savo iliuzijų kentėjo pati ponia Bovari. Ji iš visų jėgų siekė savo tikslo, tačiau pasaulis buvo jai nepalankus ir gal šiek tiek žiaurus. Ji skraidžiojo savo svajonėse, o apie tikrovę, apie savo šeimos buitį ji negalvojo ir nenorėjo galvoti.
Veidmainystė ir nuoširdumas
Yra nesveikų istorijų, kurios priverčia jaustis prislėgtiems ir baimingiems, ir sveikų istorijų, leidžiančių jaustis žvaliems ir drąsiems. Rašytojas, analizuodamas savo patyrimą, sukuria pasakojimą, kuris jam leidžia išlikti, ir stebuklingu būdu šis pasakojimas atitinka visuomenės narių jauseną, ir šie irgi geriau pasijunta skaitydami rašytojo tekstus ir pajėgia išlaikyti individualią egzistenciją. Tad storytellingas, arba istorijų pasakojimo menas, yra būtent visuomenės gerovę užtikrinanti instancija.
Rašytojas, nagrinėdamas opias ir skaudžias visuomenės temas, pasiūlo naratyvinių schemų, kaip traktuoti ir interpretuoti įvairius skaudulius, suteikia skaitytojams žemėlapį, kuris leidžia jiems orientuotis kasdienėje egzistencijoje ir nebūti trikdomiems chaotiškai kilusių jausmų. Vienos kultūros pasiaiškina savo patyrimą per literatūrinius vaizdinius. Čia galima paminėti ispanų ir Lotynų Amerikos bei rusų kultūras, kurios svarbios savo romanistais, poetais.
Lygiai tokius pačius, tik abstrakčius, pasakojimus pasakoja ir filosofai. Prancūzų, vokiečių ar graikų kultūros neįsivaizduojamos be jų filosofų, teikiančių abstrahuotus konceptualius pasakojimus ir taip pat papasakojančių apie žmogaus saviraidą pasaulyje.
Cervantesas sako: jei Don Kichotas būtų turėjęs bent kiek smegenų, jos seniai būtų išdžiūvusios saulėje. Don Kichotas tapo Don Kichotu tik išprotėjęs. Tai kvailelis, kuris, įtikėjęs esąs riteris, klajoja po pasaulį ir jį gelbsti. Tačiau kai Don Kichotas prabyla, ima lietis pasažais iš Ovidijaus, Cicerono, Apulėjaus ir kitų antikos klasikų. Ir tai paradoksas: kvailelis sako labai rimtus ir išmintingus dalykus, ir turbūt galima daryti išvadą, kad jeigu jis nebūtų kvailelis, to negalėtų daryti, būtina sąlyga kalbėti išmintingus dalykus, būti išminties režimo dalyviu yra išprotėjimas. Beprotis kalba tai, ko negali sakyti protingas intelektualas.
Čia matome tam tikrą susidvejinimą. Don Kichotas išprotėjo ir tapo klajojančiu riteriu, bet jo lūpomis liejasi išmintis. O Fausto situacija atvirkštinė. Jis yra intelektualas, pažinęs tiesą, ištyrinėjęs Visatos slėpinius, bet kaip tik dėl to jis yra kvailas. Jam atsibodo intelektuali išmintis, mokslams pašvęstas gyvenimas, todėl nori gyventi ir patirti įvairių linksminančių galimybių. Tad Faustas pradeda nuo intelektualumo, nuo proto ir juda link beprotybės, o Don Kichotas tampa Don Kichotu tik išprotėjęs ir iš beprotybės juda į išmintį. Matome, kad Faustas ir Don Kichotas atstovauja dviem pamatiniams Vakarų egzistenciniams tipams: intelektualui, kuris yra egoistiškas ir nenuoširdus, todėl kvailas, ir nuoširdžiam kvaileliui, sakančiam išmintingus dalykus.
Fiodoro Dostojevskio knygoje „Broliai Karamazovai“ donkichotiškasis herojus yra Alioša Karamazovas, kuris turi tikėjimo dovaną ir ja vadovaudamasis eina per pasaulį, sudarydamas Dievo kvailelio įspūdį.
Vakarų kultūroje šiuos du Fausto ir Don Kichoto egzistencinius tipus dar kitaip galime pavadinti Simono Mago ir Pranciškaus Asyžiečio egzistenciniais tipais. Simonas Magas norėjo nusipirkti dvasios dovanas ir siūlė pinigus apaštalams. Tad manė, kad malonėmis galima manipuliuoti. Faustui toks manipuliatorius yra Mefistofelis.
Pranciškus yra prasčiokas, jei galima šį žodį išgirsti be lietuvių kultūrai būdingų neigiamų konotacijų, tiesiog paprastas žmogus, kuris yra nuoširdus ir atsisako manipuliuoti pasauliu, pasirinkęs kvailelio pavidalą. Jis paniekinęs dominikonų išmintį, kurios viršukalnės yra Tomo Akviniečio Summų visažinystė, ėjimas į liaudį su pamokslais bei paskaitomis apie Dievą, ir tapęs paprastu kvaileliu. Žinome, kad tuo metu, maždaug XIII amžiuje, gyvavo du vienuolių ordinai, gelbėję krikščionybės autoritetą, - dominikonai ir pranciškonai. Dominikonai - intelektualai, savo žinias norintys nešti į liaudį, - skersgatviuose ir miesto aikštėse liejasi pamokslais apie Dievą. O Pranciškus dekonstruoja savo intelektą ir tampa prasčioku, sakančiu, kad Dievas esąs prasčiokų, paprastų kvailelių pusėje.
Žmogus tai gyva būtybė, kuri su laiku vis labiau auga, didėja ir bando save kuo geriau pažinti. Būvimas savimi, parodo kitiems koks tavo charakteris, kokie gyvenimo įsitikinimai, ir koks požiūris į pasaulį. Pagal tai supranti ar tam žmogui lengva ar sunku būti žmogumi.
Don Kichotas buvo penkiasdešimties metų bajoras iš Lamančos kaimo. Jam labai patiko skaityti įvairius romanus apie riterius. Kol vieną dieną jis pradėjo tikėti viskas kas parašyta knygose. Todėl jam kilo idėja tapti klajojančiu riteriu. Susirado šarvus, arklį, kalaviją ir išėjo į pasaulį, kad taptų riteriu. Nors visi žmonės jį laikė pakvaišėliu, kuris kliedi visiškas nesamones, tačiau Don Kichotui visa tai nerūpėjo. Jo tikslas buvo tapti riteriu, bet kokia kaina. Būtent tokioje situacijoje kaip Don Kichoto nevisiem būtu lengva būti žmogumi. Nes tokiam savo tikslui išsipildyti reikia didelės drąsos ir pasitikėjimo savimi.
Šiame straipsnyje aptarėme, ką reiškia būti žmogumi nagrinėjant Don Kichoto personažą. Aptarėme, kokie veikėjų idealai, kaip iliuzija susiduria su tikrove veikėjų gyvenime, bei panagrinėjome veidmainystę ir nuoširdumą.