Garbė - tai sąvoka, kuri nuo seno užima svarbią vietą žmogaus gyvenime ir visuomenėje. Tačiau ką iš tikrųjų reiškia būti garbingu žmogumi? Kokios vertybės jam svarbios ir kaip garbė atsiskleidžia lietuvių literatūroje?
Garbingas žmogus - tai teisingas, orus, sąžiningas, nebijantis aukotis bei gerbiantis kitus žmogus. Jis yra patikimas ir gerbiamas visuomenėje, garbę laikantis svarbia vertybe. Moralūs žmonės gerbia vyresniuosius. Garbė yra neatsiejama nuo meilės.
Tačiau ar lengva būti garbingu žmogumi? Norint būti garbingu žmogumi, reikia didelio pasitikėjimo savimi. Garbingas žmogus nėra savanaudis. Jis atsižvelgia į aplinkinių norus, vyraujančią situaciją.
Žinoma, kiekvienas savaip supranta garbės sąvoką. Vieniems garbė - apginti, kitiems garbė - pasiaukoti. Taigi, aukotis dėl kitų laimės garbinga.
Abejoju, ar patys žmonės nori džiūti. Antikos laikais, prieš porą tūkstančių metų, buvo taikoma bausmė infamija - teisinis garbės apribojimas. Dėl dvigubų santuokų, dėl kriminalinių nusikaltimų ir pan. pilietis netekdavo teisės balsuoti ir užimti svarbių pareigų. Dar visai neseniai garbė buvo didžiausia vertybė. Vardan garbės buvo ryžtamasi paaukoti viską, net gyvybę!
Šiandien svarbu saugoti orumą ir garbę. O kokią vertę mums turi orumas ar garbė? Kiek mes jais rūpinamės ir saugome, ypač - kai ant kitos svarstyklių lėkštės būna dideli pinigai arba dideli nuostoliai? Arba valdžia, galios? Ar džiaugiamės ir didžiuojamės, kad draugaujame, bendraujame su garbingu žmogumi? Arba priešingai, pasakome, kad su negarbingu žmogumi nebendrausime?
Todėl ir renkame bet ką už bet ką, kai rinkti į valdžią galima ir reikia tik žmones, turinčius tris bruožus: kompetenciją, sąžiningumą ir atjautą (solidarumą).
Garbė Lietuvių Literatūroje
Garbės tema dažnai nagrinėjama lietuvių literatūroje. Situacija, kai garbe laikomas pasiaukojimas, atskleidžiama J. Biliūno kūrinyje „Laimės žiburys“.
Jame rašoma, kaip žmonės kopia į kalną aukodami gyvybes ir virsdami akmenimis. Žmonių pasąmonėje tarsi užfiksuota, jog visuotinė laimė yra svarbiau už gyvybę. Jie tiki, jog jei pasieks žiburį kalno viršūnėje, - laimė sugrįš į visų namus. Gyventojai - nesavanaudžiai, jie nesvarstydami aukojasi ir laiko tai garbe. Turbūt ne kiekvienas garbingas žmogus išdrįstų aukoti savo gyvenimą, tačiau negalime teigti, jog tokių žmonių nėra.
Situacija, kai garbė laikoma drąsa, atskleidžiama Jono Biliūno kūrinyje „Laimės žiburys“. Jame rašoma, kaip žmonės kopia į kalną aukodami gyvybes ir virsdami akmenimis. Žmonių pasąmonėje tarsi užfiksuota, jog visu laimė yra svarbiau už gyvybę. Jie tiki, jog jei pasieks žiburį kalno viršūnėje, - laimė sugrįš į visų namus. Gyventojai - tikri drąsuoliai, jie nesvarstydami aukojasi ir laiko tai garbe. Turbūt ne kiekvienas garbingas žmogus išdrįstų aukoti savo gyvenimą.
Dvyliktos klasės kalbėjimas, kurio pozicija asmeniškai nusako kalbėtojo nuomonę apie garbę. Kalbėtojo nuomone, garbingas žmogus yra tas, kuris jaučia atsakomybę savo šeimai, gali ja pasirūpinti ir nepalikti nelaimėje ir tas žmogus, kuris taip pat suvokia savo tėvynės svarbą, gali padėti savo gimtuosius namus prieš savo asmeninius interesus ir šalia viso to suvokti, kodėl tai darė kiti ir kokią auką jie paliko Lietuvai. Kalba susidaro iš dviejų pastraipų, kiekvienoje nagrinėjamas vienas iš dviejų aspektų. Remiamasi tik lietuvių autorių kūriniais ir išgyvenimais. Kalboje atskleidžiamas patriotiškas požiūris, remiamasi po du autorius kiekvienoje pastraipoje. Daugiau kalbama apie kūrinius nei apie patį autorių.
Garbė - tai vertybė, kuri reikalauja nuolatinio budrumo ir atsakomybės. Būti garbingu žmogumi - tai ne tik laikytis moralės normų, bet ir būti drąsiu, pasiaukojančiu bei mylinčiu savo artimą ir tėvynę. Tik tokiu būdu galime kurti stiprią ir klestinčią visuomenę.

Lietuva - mūsų tėvynė, kuriai turime būti garbingi piliečiai.
Garbės ir Patriotizmo Sąsajos
Norėčiau išsakyti savo nuomonę dėl mūsų šalyje rengiamų patriotinių eitynių. Man tokie renginiai atrodo labai svarbūs ir prasmingi. Jau vien dėl to, kad mūsų - lietuvių - vos lašelis Europos platybėse.
Rodos, dar visai neseniai - dar iki II pasaulinio karo - nemažai lietuvių gyveno Rytų Prūsijoje, kurioje jau nuo XVI amžiaus buvo itin puoselėjama lietuvių kultūrinė veikla.
Prūsų kalbos, labai panašios į lietuvių kalbą, jau nebėra. Kalbame apie tai tarsi apie savaime suprantamą dalyką, tačiau jis visai nėra savaime suprantamas. Mūsų lietuvių nedaug, ir kas galėtų paneigti, kad ateityje mūsų kalba neišnyks?
Todėl dar kartą noriu pasidžiaugti patriotiniais renginiais. Kas, jei ne jie, padės atkreipti daugiau dėmesio į savo kalbą, kultūrą, tradicijas, savitas šventes, galų gale savas šaknis? Ir šiaip dar niekur nesu girdėjusi, kad medis ar kitas augalas augtų be šaknų, tokių tiesiog nebūna, o itin pažeistų šaknų augalai tiesiog nudžiūva.
Todėl itin svarbu puoselėti pagarbą tautos papročiams ir toleranciją kitoms kultūroms. "Vertybės perduodamos ne tik šeimoje ir mokykloje, mokytis būti atkakliam ir garbingam galima ir iš knygų", - teigia žurnalistė Eglė Devižytė.
Svarbu prisiminti, kad pagarba savo šaknims ir kultūrai yra neatsiejama nuo garbės sampratos. Būti garbingu žmogumi - tai ir būti patriotu, mylėti savo šalį ir puoselėti jos tradicijas.