Žmonių kaimynystėje gyvenantis baltasis gandras jau nuo seno yra tapęs ne tik vienu iš mylimiausių paukščių, bet ir laikomas beveik šventu. Gali būti, kad taip nutiko dėl to, jog jis lesa žmogui kenksmingus vabzdžius, gyvates ir kitus roplius, o gal dėl mistiškesnių tikėjimų - neva jis atneša žmonėms laimę, gali paimti žmogaus ligą ir ją paskandinti pelkėje.
Baltasis gandras nuo seno laikomas Lietuvos kaimo simboliu, gyvenantis greta žmogaus, todėl tiesiogiai susijęs su jo aplinka bei gyvenimo būdu. Ne veltui baltasis gandras laikomas nacionaliniu Lietuvos paukščiu, simbolizuojančiu žmogaus ir gamtos darnią gyvenseną kartu.
Gandras lizde su jaunikliais. Šaltinis: Vikipedija
Gandras lietuvių mitologijoje
Anot lietuvių pasakos, gandras esąs žmogus, kuriam senovėje Dievas padavęs maiše surinktas nenaudingas bjaurybes ir liepęs jas ežere paskandinti. Žmogus, manydamas maiše esant kokias gėrybes, atsirišęs pažiūrėti. Tuo tarpu ir išbėgiojo visos šlykštynės. Kai, sugrįžęs pas Dievą, žmogus prisipažino savo negerą darbą, Dievas, nutvėręs iš ugniakuro nuodėgulį, davė žmogui į kuprą ir išvarė rinkti tų bjaurybių.
Mūsų protėviai paukščius, neva vieninteliai galinčius nuskristi ir sugrįžti iš ten, iš kur niekas negrįžta, laikė dievų pasiuntiniais. Manyta, kad paukščiai yra tarpininkai tarp šiapus ir anapus ir per juos galima perduoti žinutę mirusiam artimajam, o grįždami jie gali kokią nors žinią parnešti iš ten. Paukščiai apskritai laikyti svarbiais, savotiškais totemais, su kuriais privalu atitinkamai elgtis ir jų neskriausti.
Taigi manyta, kad gandrai ir kiti paukščiai rudenį išskrenda į pomirtinį pasaulį, kur palydi ir mirusiųjų vėles, o pavasarį, grįždami iš ten, atneša į Žemę dvaseles, kurios galėtų įsikūnyti į būsimus naujagimius. Bent jau tokią hipotezę iškėlė J.Vaiškūnas, kuris spėjo, kad gandro parskridimas ir skraidymas virš sodybos, kurioje gyvena vaikų galinti susilaukti pora, sietas su savotiška reinkarnacija.
Žmonės netruko pastebėti, kad gandrai mielai suka lizdus rate, iškeltame ant stulpo, kuris, etnoastronomo nuomone, mūsų protėviams buvo toks pat svarbus religinis simbolis, kaip krikščionims kryžius. Juk ratas simbolizavo saulę ir šviesą. Tad jeigu ant tokio svarbaus religinio simbolio, kaip ratas, savo lizdą susisukdavo dar ir Dievo paukščiu laikytas gandras, manyta, kad tai - ypatinga palaima.
Kovo 25-ji - Gandro šventė
Kovo 25-ji - Gandro šventė, kitaip - Blovieščiaus (geroji žinia - žodis slaviškos kilmės) diena. Žinoma, jog XIX a. pirmoje pusėje kiekvienas valstietis savo namuose keldavo vaišes, kviesdavosi kaimynus. Šventė prasidėdavo vaikštynėmis iš vienų namų į kitus.
Eidavo nei per greitai, nei per lėtai, gandro žingsniu. Todėl šios vaikštynės ir vadinosi gandravimu. Blovieščiai nėra privaloma bažnytinė šventė, tačiau kaime ji itin buvo sureikšminta.
Gandro garbinimas šios šventės metu nebuvo atsitiktinis. Šis paukštis pagoniškose pavasario apeigose užėmė svarbią vietą ir buvo susijęs su įvairiais tikėjimais ir burtais. Tikėta, kad jis gali paimti iš žmonių ligas ir nusinešęs į neįžengiamas pelkes ten palikti.
Todėl ir keldavo visi ratus į sodybų medžius ar laukdavo, kada gandras ant kraigo pradės lizdą sukti. O senas akėčias ar vežimo ratą ant trobos stogo privalėdavo įtaisyti poroje vyras su mergaite - tada gandrai visuomet perės.
Netgi nesišukuodavo.Gandro šventė beveik sutampa su Pavasario lygiadieniu - diena, kai šviesa nugali tamsą. Tad, J.Vaiškūno teigimu, nenuostabu, kad gandras savaime sietas su šviesa, saule ir laikytas svarbiausiu dievo paukščiu. Jo parskridimas reikšdavo, kad žiema jau nugalėta, o tamsa, siejama su vėluma, velniu, vėlėmis ir pomirtiniu pasauliu, traukiasi.
„Manyta, kad gandras iš dausų parskridęs į gimtinę su savimi nešdavo ne tik pavasarį, bet ir dievišką žinią. Todėl Gandro šventė išties buvo labai svarbi, kuomet negalima buvo nieko dirbti, net plaukų šukuotis“, - pastebėjo etnoastronomas.
Versdavosi kūlio. Pirmą kartą pamačius parskridusį gandrą reikėdavo verstis kūlio. Esą tai padaręs žmogus turės pradėti gyventi kitaip, kartu su gamta pereiti į kitą būseną. Ir išties sulig gandro sugrįžimu ir lygiadieniu pasaulis tarytum apsiversdavo aukštyn kojomis, kartu pasikeisdavo žmonių gyvenimo būdas.
Gandras lizde. Šaltinis: Vikipedija
Ką reiškia pirmą kartą pamatyti gandrą?
Anksčiau žmonės stebėdavo gamtos ženklus ir pagal tai spręsdavo, kas reikšmingo gali įvykti, kam reikia pasiruošti. Nenuostabu, kad pagal gandrą, ypatingu laikytą paukštį, žmonės taip pat bandydavo nuspėti savo ateitį.
O reikšmės priklausydavo nuo to, kas spėliojo: ūkininkai pagal tai spręsdavo, ar metai bus derlingi, ar seksis ūkininkauti. Jauna pora bandydavo suprasti, ar atsiras vaikelis, vienišiai - ar metai bus poringi.
Ir šiuolaikiniai žmonės, pirmąkart pavasarį pamatę gandrus, bando nuspėti, kaip jiems seksis.
- Ypatinga laime laikoma pamatyti gandrą skrendantį - tada visus darbus pavyks lengvai ir greitai nudirbti, netrūks sėkmės ir kitose srityse, pavyzdžiui, meilėje, kelionėse. Tik šeimininkės gali nemažai molinių puodų sudaužyti.
- Taip pat tikėta, kad geriau gandrą pamatyti sau iš dešinės. Tai - sėkmingų metų ženklas.
- Jeigu pirmąkart pavasarį pamatytas gandras tupi arba stovi, darbai vangiai eisis, viskas kris iš rankų, pasisekimo meilėje taip pat nebus.
- Jei pavasarį išvystas pirmasis gandras kaleno snapu, gresia daug apkalbų ir nesutarimų tarp kaimynų.
- Norinčios ištekėti merginos, pamačiusios skrendantį gandrą ar gandrų porą, gali tikėtis tais metais išskristi iš gimtųjų namų.
Kur gandrai suka savo lizdus?
Lizdui sukti baltieji gandrai renkasi labai įvairias vietas. Šiuo metu tik 20 % Lietuvoje perinčių baltųjų gandrų yra įsikūrę natūralioje lizdavietėje - medyje, visi kiti lizdai yra susukti ant įvairių antropogeninių objektų: pastatų, vandens bokštų, specialiai jiems įrengtų stulpų. Pastaruosius keliolika metų gandrai vis dažniau lizdus suka ant elektros oro linijų atramų. Šiuo metu net pusė mūsų šalyje perinčių gandrų yra įsikūrę minėtoje lizdavietėje.
Viena iš priežasčių gali būti, kad betoninė elektros oro linijų atrama yra saugesnė lizdavietė, kadangi neprieinama žinduoliams, plėšiantiems lizdus, todėl padidėja paukščių perėjimo sėkmingumas. Priklausomai nuo lizdo sukrovimo vietos, lizdams ir juose perintiems paukščiams iškyla įvairių grėsmių.
Perintiems ant elektros oro linijų atramų paukščiams padidėja žuvimo nuo elektros srovės, traumų arba žūčių susidūrus su elektros laidais rizika: visa tai didina gandrų mirtingumą. Dažnos paukščių žūtys atsitrenkus į elektros oro linijas yra nuo seno žinoma didelė problema.
Vis dar nemažai baltųjų gandrų peri ant pastatų stogų, kas neretai sukelia problemų pastatų savininkams. Jei lizdas susuktas tiesiai ant stogo dangos, po lizdu besikaupianti drėgmė gali paspartinti stogo dangos ir medinių stogo konstrukcijų irimą. Per liūtis, lizdui permirkus, jis dar labiau pasunkėja, todėl gali įlūžti pastato stogas. Lizdai, susukti ant stogo be jokios specialios platformos, dėl minėtų priežasčių neretai nuo stogo yra pašalinami ir paukščiams tenka ieškoti naujos lizdavietės.
Beveik pusė lizdų, susuktų medžiuose, yra blogos arba patenkinamos būklės. Dažniausiai lizdų, susuktų medžiuose, būklę blogina jų apaugimas medžių šakomis. Saugiausia baltajam gandrui lizdavietė yra ant specialaus stulpo įrengta tvirta lizdinė platforma.
Gandras ant elektros stulpo. Šaltinis: BirdLife Lithuania
Kaip prisivilioti gandrus į savo sodybą?
Kaip prisivilioti gandrus į savo sodybą, sodo sklypą, jeigu jie iki šiol dar neapsigyveno? Norint prisivilioti gandrą į sodybą, reikia parinkti tinkamą vietą būsimai lizdavietei ir įrengti tvirtą, stabilų pagrindą lizdui.
Vietą potencialiai lizdavietei reikia parinkti labai atidžiai. Gandras tame pačiame lizde gali perėti daugelį metų, todėl geriau parinkti tokią vietą, kad paukščiai savo veikla netrukdytų sodybos šeimininkams: teršiamas stogas, kiemas šalia gyvenamojo namo, šalia šulinio.
Gandrams skirtą platformą geriau įkurdinti atokiau nuo gyvenamojo namo: ant ūkinių pastatų, šalia sodybos esančiame medyje ar pastatyti jiems specialų stulpą sodybos teritorijoje. Miške gandrai neperi, taigi ir lizdinės platformos ten įrenginėti nereikia.
Įrengus platformą, į ją reikėtų įdėti žabų, ant jų paskleisti šiaudų, o viršutinis sluoksnis turėtų būti velėna, padėta žole į apačią.
Ką reikia žinoti apie gandrus, apsigyvenusius arčiau namų?
Baltasis gandras natūralių priešų turi nedaug. Paukščiai patys sėkmingai gina savo lizdą ir jauniklius nuo užpuolikų. Svetimo gandro, arba plėšriojo paukščio pasirodymas netoli lizdo visada išprovokuoja gynybinę gandro reakciją. Beveik pusė visų dėties arba vados praradimo priežasčių yra kovos su įsibrovėliais.
Visame perėjimo areale baltieji gandrai bijo tik keleto priešų, iš kurių patys svarbiausi - ereliai, pakankamai dažnai persekiojantys, ar atakuojantys baltuosius gandrus. Smulkesnės plėšriųjų paukščių rūšys, tokios kaip suopis, peslys, vanagas, ar varniniai paukščiai kartais iššaukia gynybinę gandrų reakciją, bet dažniausiai gandrai į juos visai nereaguoja. O nuo plėšrūnų žinduolių, plėšiančių gandrų lizdus - kiaunės ir naminės katės, gandrams kartais tenka ginti lizdą ištisą naktį.
Neretai jaunikliai, pradėję mokytis skraidyti, iškrenta iš lizdo. Tokiu atveju reikėtų gandriuką apžiūrėti, jei jis nesusižalojo krisdamas, pasistengti grąžinti jį į lizdą.
Gandras žalos aplinkai nedaro, nebent žala laikytume stogo teršimą aplink lizdą, ar lizdinės medžiagos barstymą po lizdu. Taigi, gandrai išnaikina nemažą dalį šių kenkėjų. Baltasis gandras yra ekologiškos, žmogui gyventi sveikos aplinkos indikatorius.
Gandras ir tautosaka
Tautosakoje apstu legendų, mitų, pasakojimų, kuriais žmonės apipynė gandrus.Sakoma, jog sugrįžę gimtinėn baltieji gandrai parskraidina po savo didžiuliais sparnais priglaudę kielę, kuri išspardanti paskutinius ledus nuo balų.
Seniau žmonės po šv. Baltramiejaus pradėdavo kirpti avis. O jei ketindavo nudirti avies odą, šį darbą atlikdavo tada, kada senas mėnuo - kai dyla pilnatis, nes tada oda būdavusi tvirtesnė. O jauną mėnulį gimusį avies jauniklį žmonės pasilikdavo veislei.
Lietuvių liaudies išmintimi pasidalijo ir L.Umbrasienė: jeigu gandrai grįžta murzini, vasara bus šlapia; jei gandrai neturi jauniklių - vasara bus sausringa.
Mūsų senoliai apie gandrus:
- Žmonės sako, jeigu gandras purvinas, bus lietaus, švarus - bus giedra. Jei į lizdą neša šiaudus, šapus - bus lietaus, o jei virbus - bus giedra. Jei, pradėjus lyti, gandras dar yra murzinas - lis ilgai. Jei gandras tupi ant šieno kupetos - ilgai lis. Jei anksti išskrenda gandrai, lauk šaltos žiemos.
- Jei gandras dažnai atskrenda į sodybą, kurioje neperi, tai toje sodyboje susilauks vaikų, o jei į sodybą atskrenda gandrų pora (ten, kur neperi), tai žinok, kad toje sodyboje bus vestuvės.
Lietuviai gandrą laikė laimės paukščiu ir buvo net manyta, kad į tą trobą, kur yra gandralizdis, net žaibas netrenks.
Kaip įstatymai saugo šį paukštį?
Baltasis gandras yra saugomas tarptautiniu lygiu. Ši rūšis įrašyta į 2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/147/EB dėl laukinių paukščių apsaugos I priedą (OL 2010 L 20, p.7). Taip pat - į Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencijos II priedą (Žin., 1996, Nr. 91-2126), Migruojančių laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimo konvencijos II priedą (Žin., 2001, Nr. 50-1742), Susitarimo dėl Afrikos ir Eurazijos migruojančių vandens paukščių išsaugojimo II priedą (Žin., 2004, Nr.
Lietuvoje baltasis gandras yra saugomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Saugomų gyvūnų, augalų, grybų ir bendrijų įstatymu (Žin., 1994, Nr. 108-2727; 2009, Nr.159-7200). Bazinis žalos įkainis už sunaikintą kiaušinį, jauniklį, suaugusį paukštį, lizdą, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-621 „Dėl Lietuvos saugomoms rūšims ir jų buveinėms padarytos žalos apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr.87-4616).
Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. 276 „Dėl bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 41-1335, 2011, Nr. 67-3171) 2 priedo „Paukščių apsaugai svarbių teritorijų apsaugos ir tvarkymo reikalavimai“ 36 punktu, baltųjų gandrų apsaugai svarbiose teritorijose draudžiama keisti hidrologinį režimą, jeigu dėl to sumažėtų maitinimuisi tinkamų buveinių ar pablogėtų jų kokybė.