Eilėraščio pavadinimas - tai tarsi durys į kūrinio pasaulį. Jis gali suintriguoti, nurodyti pagrindinę temą arba tiesiog būti gražus ir poetiškas. Tinkamas pavadinimas gali pritraukti skaitytoją ir padėti jam geriau suprasti eilėraščio esmę. Tačiau kaip išrinkti tą vienintelį, tobulą pavadinimą?
Verlibro tradicijos ir šiuolaikinė poezija
Prieš pradedant kalbėti apie pavadinimus, verta prisiminti, kad poezija yra įvairi. Kaip išryškino pašnekovas, ne visi verlibrai neturi ritmo ir rimo, mat kai kurie menininkai, net ir kurdami laisva forma, žaidžia tradicinėmis formomis. Reikėtų paskaityti Antano A.Jonyno, Tomo Venclovos, iš jaunesniųjų Aivaro Veiknio arba Dainius Bako poeziją. Čia jis minėjo Robertą Frostą, Robertą Lowellą, Johną Berrymaną, Richardą Wilburą. Netgi Sylvia Plath, savo karjerą pradėjusi tradicinėmis formomis. O šiandien rašo Alicia Elsbeth Stallings, kurios knyga prieš porą metų pateko į Pulitzerio prizo finalistų sąrašą.
Pasak R.Užgirio, tai nėra paprastas klausimas. „Jau XVIII a. anglų poetas Williamas Blake‘as yra parašęs keletą eilėraščių, kuriuos galima pavadinti verlibru. Tačiau nepastebėti jie netapo įvykiais, mat daugumą savo eilėraščių W.Blake‘as rašė tradicinėmis formomis.“ XVIII a. gyvenęs Christopheris Smartas taip pat kūrė verlibru, tačiau jo knyga „Jubilate Agno“ anuomet nebuvo išspausdinta.
„Taigi pirmuoju žmogumi, kuris įvedė šią tradiciją, galime vadinti amerikiečių poetą Waltą Whitmaną. Jis 1855 metais savo paties lėšomis išleido knygą „Žolės lapai“. Žmonės ėmė pastebėti, mat visi tekstai ten buvo parašyti verlibru - jis surado, kaip kurti nuosavu rimtu“, - pasakojo jis. R.Užgiris pažymėjo - XIX a. antroje pusėje taip pat ėmė regztis pirmieji šia forma parašyti eilėraščiai. „Ypač prancūzas Charlesas Pierre‘as Baudelaire‘as bei Jeanas N.A.Rimbaud su savo eilėraščiais prozoje.“
Šie žmonės didžiausią įtaką padarė XX a. pradžioje, kai modernizmas bandė nušluoti XIX a. rašymo stilius, sakė R.Užgiris. „Maždaug 1912 metais ėmė vystytis imažizmas - dauguma šios srovės poetų rašė panašiai kaip W.Whitmanas. Vėliau 1922 metais Thomas Stearnsas Eliotas išleido savo žymiąją „Bevaisę žemę“. Žodžiu, tuo metu atsirado itin stiprus verlibro judėjimas.“
Walt Whitman
„Sakyčiau, kad reikėtų atsižvelgti į tai, kas atsitiko menų pasaulyje XX a. Anuomet buvo didžiulis sprogimas, kuriuo daug kas iš senesnių laikų buvo nušluota - atsirado kubizmas, ekspresionizmas, o vėliau dar perėjo į abstraktųjį ekspresionzimą. Keitėsi ir muzika, permąsčiusi visus harmonijos dėsnius. Austrų kompozitorius Arnoldas Schönbergas atranda dvylikatonę sistemą. Menininkams ir poetams atrodė, kad reikia surasti naują būdą aprašyti šį amžių, nes modernus pasaulis reikalavo naujų formų“, - sakė mokslininkas.
Eksperimentinę poeziją kuriantys rašytojai daugiau dėmesio skiria pačiai kalbai, skaitant jų eilėraščius tampa sunku susekti, kas kalba. Ar po verlibro atsiradimo poezijos istorijoje dar buvo tokių ryškių lūžių? „Ko gero, kad taip. Anglų kalboje XX a. pabaigoje gimė „language poetry“, bet nesu įsitikinęs, kad tai lūžis. Galbūt tiesiog atskira srovė. „Language poetry“ yra labai eksperimentinė, ją sunku suprasti, na, gal praktiškai neįmanoma, - juokėsi pašnekovas. - Šalia to ryškėja labai tradiciniai naratyviniai eilėraščiai, kurie savo esme ir yra verlibras. Kai kurie dabartiniai verlibro eilėraščiai nebeatrodo tokie keisti - jie tiesiog proza, paskirstyta eilutėse.“
Pasak pašnekovo, eksperimentinę poeziją kuriantys rašytojai daugiau dėmesio skiria pačiai kalbai, skaitant jų eilėraščius tampa sunku susekti, kas kalba. „Vienas geriausių šios srities rašytojų, ko gero, yra Johnas Ashbery'is. Skaitant jo kūrybą, negali susekti lyrinio subjekto, vietomis kalba atrodo šiek tiek senovinė ir staiga pereinanti prie neformalios intonacijos. Tai gali skambėti kaip tikrai sudėtinga lyrika“, - išryškino jis.
O kaip vieną ryškiausių naratyvinių eilėraščių kūrėjų pašnekovas minėjo 2020-ųjų Nobelio premijos laureatę Louise Glück. Tiesa, labai sunku nusakyti, kas iš tiesų šiandien vyksta su poezija, o didžiausi lūžiai visgi vyko XX a. pradžioje, teigė R.Užgiris.
Kas eilėraštį paverčia... eilėraščiu? - Melissa Kovacs
Patarimai, kaip pavadinti eilėraštį
„Kiekvienas eilėraštis ir poetas yra labai skirtingas, todėl reikia kreipti dėmesį į individualius dalykus, - teigė jis. - Nebūtinai rimuotas eilėraštis yra kokybiškas, juk surimuoti taip pat galima bet kokį tekstą. Bet ar jis tikrai bus poezija?“
- Atsižvelkite į pagrindinę temą: Pavadinimas turėtų atspindėti pagrindinę eilėraščio mintį arba emociją.
- Išrinkite ryškiausią frazę: Kartais geriausias pavadinimas jau slypi pačiame eilėraštyje.
- Būkite kūrybingi: Nebijokite eksperimentuoti su metaforomis ir simboliais.
- Trumpas ir įsimintinas: Geras pavadinimas turėtų būti lengvai įsimenamas ir patrauklus.
Haiku ir metų laikai
Haiku poetika disponuoja daugybe terminių rubrikų, susijusių su metų laikais. Pagal sezoninę tematiką nepakliūvantys niekur priskiriami „Įvairiems”. Haiku sezoninė tematika pasireiškia dar labiau negu waka, teminio suskirstymo mastas čia platesnis. Teminių poskyrių skaičius waka vargiai siekia šimtą. Tuo tarpu haiku teminių poskyrių kur kas daugiau - bent keletas šimtų.
Kadangi haiku sezoninis teminis suskirstymas akivaizdesnis negu waka, haiku įgyja gerokai gilesnių reikšmių. Pavyzdžiui, žodis „vėsus” (suzushii) waka vartojamas ir kalbant apie vasarą, ir neretai - nusakyti rudens gaivumui; tuo tarpu haiku šis žodis tevarojamas kalbant apie vasarą: perteikti rudens gaivumui buvo vartojami hieroglifų junginiai „pirmasis šaltukas” arba „nesena vėsa”. Dabar jau šitų žodžių nebėra, o hieroglifas „vėsus” tapo tiktai vasaros sezono leksikos atributu.
Kitaip tariant, siaurėjant termino vieneto veikimo laukui, gilėja ir plečiasi jo reikšmė. Tiesiog „mėnulis” pagal waka poetiką turi atsidurti skyriuje „Įvairūs”. Tuo tarpu haiku patenka į skyrių „Ruduo”. „Rudens lietūs” waka vartojami skyriuje „Vėlyvas ruduo - žiemos pradžia”. Ypač dažnai minimi „rudens lietūs”, nudažantys rudeninėmis spalvomis medžių lapus. Haiku poezijoje „rudens lietų” vartojimas apsiriboja skyriumi „Žiemos pradžia”. Todėl apie „rudens lietus”, nudažančius rudeninėmis spalvomis medžių lapus, haiku beveik neužsimenama.
„Šerkšnas ir šalnos” waka poezijoje atsiranda nuo vėlyvo rudens laikotarpio - irgi kaip viena lapų pageltimo bei paraudimo priežasčių. Haiku „šerkšną ir šalnas” mini „Žiemos” skyriuje, o „Vėlyvo rudens” skyriuje - ne. Vadinasi, jie ir netampa lapų paraudimo priežastimi. Nors traktatuose apie sezoninę haiku poetiką ir yra poskyris „rudens šalnos”, tačiau eilėse šis įvaizdis beveik neaptinkamas. Kai kalbama apie krintantį paulovnijos lapą, tai ir waka šis įvaizdis patenka skyriun „Ruduo”. Bet haiku paulovnijos lapas ne tik kad minimas skyriuje „Ruduo”: jau pats žodžio „paulovnija” pavartojimas susijęs būtent su šiuo skyriumi.
Medžioklė su sakalais waka poetikoje taip pat priklauso žiemos sezonui. Bet ir vėl: haiku ne tik kad medžioklė su sakalais priklauso „Žiemos” skyriui, bet ir pats sakalo įvaizdis atitenka žiemos sezonui. Sezoninė tematika, nurodydama priklausomybę vienam ar kitam metų laikui, dažniausiai naudojasi žydinčių medžių, žydinčių gėlių, medžių ir kitų augalų vaisių įvaizdžiais.
Paulovnijos ir bijūnai pražysta vėlyvą pavasarį - ankstyvą vasarą, tad, suprantama, žymi vėlyvo pavasario - ankstyvos vasaros sezoną. Nebūtina priskirti gliciniją būtent pavasariui, o bijūną vasarai. Kriaušes, moliūgus ir panašius vaisius nėra reikalo priskirti būtinai tik rudeniui. Įvaizdžius ir sąvokas, tradicinėje poetikoje tiesiogiai nesusietus su metų laikais, taip pat kartais galima vartoti žymėti konkrečiam sezonui. Pavyzdžiui, Imperijos įkūrimo ir imperatoriaus Džimu pagerbimo šventė, kaip įvykis, nurodantis kankretų laiką, nekelia jokių abejonių; ledų pardavėjo kioskas gali būti nuoroda į vasarą, kepti batatai - į žiemą.
Tuo tarpu, pavyzdžiui, vaivorykštė ar griaustinis gali būti tiksliu sezono ženklu, bet gali ir nebūti. Miglotų (abstrakčių) sąvokų varojimas sezoninės priklausomybės požiūriu turi būti dirbtinai apribotas. Jis turi daugmaž atitikti metų laikų ribas: pavasaris - nuo pavasario pradžios iki vasaros pradžios; vasara - nuo vasaros pradžios iki rudens pradžios; ruduo - nuo rudens pradžios iki žiemos pradžios; žiema - nuo žiemos pradžios iki pavasario pradžios.
Taip sakant, jei kalbama apie pirmąją žiemos dieną, dainuoti apie rudeninį vėją nebedera; jei kalbama apie pirmąją vasaros dieną - dainuoti apie pavasarinį mėnulį nebetinka. Ilgas laisvalaikis, šiluma, peizažo švelnumas, ilgos dienos, nakties tamsuma - tai vis nuorodos į pavasarį; trumpos naktys, gaivinanti vėsa ar tvanka - nuorodos į vasarą; atšalimas, peizažo niūrumas, rytinė žvarba, vakaro šiurpumas, šaltas demblys, ant kurio sėdi, įsigalintys šalčiai, žvarbstantis kūnas ir dargana, persmelkianti iki kaulų, ilgos naktys - tai nuorodos į rudenį; pūga, šaltis - nuorodos į žiemą.
Pačios ilgiausios dienos reiškia artėjančią vasarą ir jos pradžia, tačiau haiku poetikoje „ilgos dienos” tenka pavasariui. Pačios ilgiausios naktys reiškia artėjančią žiemą ir jos pradžią, tačiau haiku „ilgos naktys” tenka rudeniui. Tokio priskyrimo priežastis greičiau jausmas nei teorija. Tuo remiantis „ilgas dienas” ir „ilgas naktis” dera be jokios abejonės atduoti pavasariui ir rudeniui. O painioti jų su kitais sezonais nedera.
Be to, ūkanos, ūkas, rytų vėjas priklauso pavasariui; kvapnus vėjelis ir debesuotos viršūnės - vasarai; rasa, rūkas, Dangaus upė, mėnulis, viesulas laukuose, mėnesėtos ir žvaigždėtos naktys - rudeniui; sniegas, šerkšnas, ledas - žiemai; todėl reikiama vieta jiems turi atitekti ir atitinkamuose skyriuose. Tačiau neįmanoma išvengti atvejų, kai „Vasaros” skyriuje apdainuojamos vasaros ūkanos arba kai „Rudens” skyriuje apdainuojamos debesuotos viršūnės.
Pažvelgus į haiku teminių skyrių pavadinimas tampa aišku, kad jie pirmiausia skirti sezonų asociacijoms žadinti. Pavyzdžiui, kai kalbama apie drugelį, tai viskas nesibaigia scenele, kurioje mažytis sparnuotas orinis vabzdys plasnoja tai šen, tai ten, bet drauge primenama, kaip pavasaris vis šiltėja, kaip sprogsta medžių pumpurai ir prasikala žolė; tai sukelia sąmonėje vaizdinį pievos, kurioje tarp žalių žolių ir geltonų gėlių tai trise, tai penkiese linksmai siaučia ūkininkų mergytės. Tik kilus šioms asociacijoms septyniolikos skiemenų visata tampa begalinio skonio. Todėl tie, kuriems haiku nesužadina sezoninių asociacijų, nesugeba suvokti haiku gelmės.
Žmonės, kuriems šios asociacijos neegzistuoja, užmetę akį į haiku, ko gero, pasakys, kad čia viskas lėkšta ir paviršutiniška. (Galima būtų pasakyti, kad šis sezoninis teminis suskirtymas suteikia haiku tam tikrą specifinę prasmę, kurios neturi kita poezija). Kadangi skyriaus „Įvairūs” haiku yra be sezoninių asociacijų, daugelis tiesiog nepakenčia jų dėl temų menkumo ir reikšmių lėkštumo. Tačiau geriausieji skyriaus „Įvairūs” kūriniai autonomiški metų laikų kaitos atžvilgiu.
Pasižiūrėkime į tokio pobūdžio haiku iš „Įvairių”. Žvelgiant istoriškai, didžiojoje dalyje gana negausių tokio tipo eilių skyriuje „Įvairūs” apdainuojamas Fudžis. Būtent eilėraščiai, apdainuojantys Fudžį, iš esmės ir nusipelno būti cituojami.
Man jau teko girdėti klausimą: kodėl teminiu požiūriu haiku reikia dirbtinai dalyti į laiko skyrius. Kodėl tuomet jų dirbtinai nepadalijus į erdvės skyrius? Atsakysiu šitaip. Laikinis dalijimas atspindi sezoninių pokyčių seką gamtoje per metus - todėl ir haiku skyriai turi rastis šituo principu. O dėl erdvės, tai pokyčiai joje visai nesiremia kokia nors tvarka ir nepaklūsta jokioms taisyklėms. Pavyzdžiui, kalnai apskritai ar kalnų viršūnės, upės ir jūros, užmiesčio sodai ir lygumos, laukai ir pievos nepaklūsta jokiai tvarkai.
Todėl jeigu kils noras suteikti haiku skyriams pavadinimus atsižvelgiant į vietas, norom nenorom teks minėti vietoves, kurioms žmonės jau davė vardus. O tai toponimai, geografiniai vietovardžiai. Lyginant su skirstymu pagal laiką, skirstymas pagal vietovardžius yra akivaizdesnis, o toponimų vartojimas haiku suteikia didelį pranašumą, nes pasitelkus paprasčiausius žodžius galima perteikti sudėtingiausius įvaizdžius, tačiau stenkis nesistengęs, niekas nepajėgs aprėpti nesuskaičiuojamos daugybės geografinių vardų iš viso pasaulio ir - su jais susijusių peizažų.
Be to, kadangi toksai skirstymas gana akivaizdus, toponimų vartojamas sukuria labai susiaurinto šios kategorijos arealo įspūdį. Kitaip tariant, nors, užuot dalijus pagal metų laikus, ir įmanoma dalyti pagal geografinius vietovardžius, šie vietovardžiai sutekia pernelyg didelio konkretumo ir taip siaurina haiku veikimo lauką; be to, nežinomas konkretus vietovardis žmonėms nesukelia jokių jausmų.
Taip sakant, metų laikų kaita yra suprantama ir prieinama kiekvienam, tuo tarpu Rytinės sostinės kvartalų ir gatvių pavadinimai gali būti visai nežinomi daugeliui Vakarinės sostinės gyventojų, o įvairios Vakarinės sostinės vietos - negirdėtos daugeliui Rytinės sostinės žmonių.
Šiuolaikiniai japonų haiku: leksika ir struktūra
Kas yra haiku? Ar tai trumpas eilėraštis, vaizduojantis gamtovaizdį ir daiktus tam tikru metų laiku, kuris dažnai klaidingai suprantamas ir pačioje Japonijoje, ir už jos ribų? Ar tai mistinė kalba, sukelianti satori (sąmonės nušvitimą, kaip teigia dzenbudizmas)? Bent jau šiuolaikiniai haiku nėra įsprausti į rėmus ir yra labai išplėtoti. Tiek išplėtoti, kiek nei Matsuo Basho (1644-1694), kuris gynė laisvos formos haiku XVII a. pabaigoje, nei Masaoka Shiki (1862-1902), kuris bandė modernizuoti haiku XIX a. pabaigoje, nė neįsivaizdavo.
Tačiau kodėl net XXI a. pradžioje naujai išplėtotuose haiku dažnai vartojami tam tikram metų laikui būdingi žodžiai? Šie žodžiai parodo metų laiką. Pavyzdžiui, „tsuyu” (lietų sezonas) reiškia ilgą vasaros lietų sezoną, kai sirpsta vyšnios. Skaitytojai jį sieja su didele drėgme ir nepatogumu pagrindinėje Japonijos saloje nuo birželio iki liepos. Vis dėl to šalyse, kuriose nebūna „tsuyu”, šis žodis nieko nereiškia. Be to, vietovėse, kuriose iškrinta mažai kritulių, pavyzdžiui, Hokaido saloje, Japonijoje, arba Europoje, „tsuyu” yra vasarvidis, kai yra ilgos dienos, kai švenčiamos vasaros šventės.
Tam tikram metų laikui būdingi žodžiai yra reikšminiai žodžiai, reiškiantys vietą, kadangi tam tikros vietovės (pavyzdžiui, Japonijos, JAV, Europos) klimato ypatybės negali būti bendros visam pasauliui. Paprasčiausiai tai tik vienas atskirų pasaulio kultūrų skirtumo aspektas. Japonų polinkis į metų laikų žodžius, taip pat žodžius, reiškiančius mažus gyvūnus ir augalus, kilo iš animizmo: ne tik žmogiškų būtybių ir gyvūnų, bet ir kitų gamtos elementų (akmenų, vandens, ugnies, oro, saulės, mėnulio) garbinimo. Garbinimas ir branginimas visko, kas egzistuoja gamtoje, natūraliai išliko XXI a. japonų sąmonėje.
Žinoma, viskas, kas gyva, įskaitant gyvūnus, augalus ir kitus su gamta susijusius dalykus, nebūtinai siejama su kokiu nors metų laiku. Kai kurie poetai tokius reikšminius žodžius laiko tam tikru atžvilgiu vertingais ir universaliais. Todėl dar noriu pabrėžti, kad reikšminis žodis gali būti „kigo” (žodis, susijęs su tam tikru metų laiku) ir „muki” (žodis, reiškiantis bet ką, nesusietą su konkrečiu metų laiku).
Štai keletas nuostabių šiuolaikinių haiku su reikšminiais animistiniais žodžiais:
- Vieną dieną/bevardis pavasario kalnas/ėmė šypsotis (Nabuko Katsura, g. 1914)
- Jaunam persikui/šviesmetis prasideda/laukimu (Akira Mizusawa, g. 1925)
- Kai negaliu užmigti/skaičiuoju žiemos krioklius/savo galvoje (Toshi Akao, 1925-1981)
- Vyšnių žiedų/raginimo ir varymo balsais/krodžia vandenyną (Tenko Kawasaki, g. 1927)
- Smulkinami/balti porai/kaip šviesos spinduliai (Momoko Kuroda, g. 1938)
- Jaunas/pavasario paukštis nutaria/prisistatyti (Nana Naruto, g. 1943)
- Cinerarija saulutė/man belaukiant,/bemirksint (Sayumi Kamakura, g. 1953)
Šių haiku reikšminiai žodžiai yra animistiniai: „bevardis kalnas” pavasarį labiau pastebimas negu žmonės; „jaunas persikas” parodo visų gyvų būtybių pradžią; „žiemos kriokliai” nuramina kankinamus nemigos; „vyšnių žiedai” reiškia mirusiuosius; „baltas poras” mistiškai šviečia; „pavasario paukštis” asocijuojasi su laukų ir kalnų dvasiomis; „cinerarija saulutė” padrąsina laukiantįjį pasimatymo vietoje. Tie reikšminiai žodžiai leidžia pajusti metų metų laiką, nors jie išreiškia labiau animizmą nei „kigo”, metų laiko aspektą.
Kita vertus, egzistuoja „muki” haiku, su metų laiku nesusieti eilėraščiai. Tai nauja šiuolaikinių haiku raiškos forma. Išlaisvinti iš metų laiko rėmų, šiuolaikiniai „muki” haiku yra praturtinti ir išplėsti reikšminių žodžių, kurie žymi gyvūnus, augalus ir gamtos reiškinius, pačias žmogiškas būtybes (kūną, žmonių santykius, šeimą) ir jų sukurtą kultūrą.
- Per dvidešimt televizorių/prie stato linijos/tik juodi (Tota Kaneko, g. 1919)
- Plaukiu/tamsoje/švariais akių obuoliais (Murio Suzuki, g. 1919-2004)
- Didžiulė žydrynė/Ar tik ne jaučiai surijo/visus debesis? (Mikihiko Itami, g. 1920)
- Geležį ryjant/ferobakterija įsimetė/į geležį (Toshio Mitsuhashi, 1920-2001)
- Maskuojanti jūra/kažkas balintais kaulais/kyla (Kineo Hayashida, 1924-1998)
- Už nugaros ramuma/kaip iš popierinio miško išpjautas/mano atvaizdas (Kanyichi Abe, g. 1928)
- Nuo riedulio/besišypsančio dangui/prasideda žemynas (Ban’ya Natsuishi, g. 1955)
- Apatinė mano kūno dalis/apsupta jūros žuvų/šeštadienis (Takatoshi Goto, g. 1968)
Šiuose haiku reikšminiai žodžiai „televizoriai”, „akių obuoliai”, „jaučiai”, „geležis”, „jūra”, „popierius”, „riedulys” ir „šeštadienis” peržengia metų laikų ribas. Pakeisdami su tam tikru metų laiku susijusius žodžius, šie reikšminiai žodžiai yra šiuolaikinių haiku pagrindas ir skatina įvairiapusį šiuolaikinių japonų domėjimąsi trumpu eilėraščiu, vadinamu haiku.
Haiku struktūra: „kire” (pauzė) ir minties šuolis
Trumpame eilėraštyje, haiku, su tam tikru laiku susiję ir nesusiję reikšminiai žodžiai turi būti efektingai vartojami, kad sužadintų skaitytojų jausmus. Be to, kad eilėraštis atrodytų ilgesnis, naudojama pagyvinimo technika „kire” (pauzė). Šiuolaikiniai haiku būna „teikei” (griežtos formos) ir „jiyuritsu” (laisvos formos). Štai vienas iš trumpiausių „jiyuritsu” haiku:
Kosėju, net|vienas (Hosai Ozaki, 1885-1926)
Šis haiku sudarytas iš „Kosėju, net” (šeši japonų kalbos skiemenys) ir „vienas” (trys japonų kalbos skiemenys). Tarp dviejų frazių yra „kire” pasikeičia turinys ir ritmas. Tik devynių skiemenų haiku „kire” yra raktas, atveriantis skaitytojo širdį.
„Kire” naudojama haiku kaip pagyvinimo technika nuo Edo epochos. Taip pat ji meistriškai taikoma ir šiuolaikiniuose haiku. Štai keli pavyzdžiai (pasvirusio brūkšnio originale nėra, jis tik pažymi „kire”:
- O gegute!/kiek aš dar keliausiu/kol ką nors sutiksiu (Aro Usuda, 1879-1951)
- Išsiskyrimas po išsiskyrimo/žalios žolės/žali kalnai (Santoka Taneda, 1882-1940)
- Adau savo tabi/aš ne Norao mokytojo žmona (Hisajo Sugita, 1890-1946)
- Žydi persikai/plaukia debesys/Kacušikos lygumoje (Shyoshi Mizuhara, 1892-1981)
Dažname šiuolaikiniame haiku „kire” įgalina išreikšti poeto minties šuolį ir poetinės formos pasikeitimą. Šiuose šiuolaikinuose haiku, turinčiuose „kire”, atsiskleidžia unikalus poeto minties šuolis:
- Karas baigėsi/koridoriaus gale (Hakusen Watanabe, 1913-1969)
- Beribis nakties dangus/žvaigždės, rožės, draugai/laukia rytojaus (Taiho Furusawa, 1913-2000)
- Štai kelmas/be to jautis/tikrai sąžiningas (Onifusa Sato, 1919-2002)
- Jaunuoliui patinka elnias/nuokalnėje per audrą (Tota Kaneko, g. 1919)
- Prie medžio/pilkas pasaulis/gervės krūtinė kilnojas (Haruko Yijima, 1921-2000)
Haiku