Šiame straipsnyje aptarsime, kaip emociškai paveikti žmogų be fizinio smurto, naudojant psichologines strategijas ir bendravimo technikas.
Emocinis Poveikis: Kaip Tai Veikia?
Emocinis poveikis yra subtilus, bet galingas būdas paveikti kito žmogaus jausmus ir elgesį. Tai apima įvairias technikas, nuo manipuliavimo iki empatijos, siekiant sukelti tam tikrą reakciją.
Psichologinės Strategijos
Yra keletas psichologinių strategijų, kurias galima naudoti norint emociškai paveikti žmogų:
- Kaltės jausmo sukėlimas: Verčiant žmogų jaustis kaltu dėl savo veiksmų ar neveiklumo.
- Manipuliavimas: Naudojant apgaulę ar iškraipymus, kad priverstumėte žmogų daryti tai, ko norite.
- Emocinis ignoravimas: Ignoruojant žmogaus jausmus ir poreikius, sukeliant jam skausmą ir vienišumą.
- Kritika: Nuolatinė kritika ir menkinimas gali labai paveikti žmogaus savivertę ir pasitikėjimą savimi.
Bendravimo Technikos
Bendravimo technikos taip pat gali būti naudojamos emociniam poveikiui daryti:
- Sarkazmas: Naudojant ironiją ir pašaipą, kad įžeistumėte ar sumenkintumėte žmogų.
- Tylos bausmė: Atsisakant kalbėtis su žmogumi, sukeliant jam nerimą ir atskirtumą.
- Dvigubi pranešimai: Siunčiant prieštaringus pranešimus, sukeliant žmogui sumaištį ir nesaugumą.
Priklausomybių gydymo strategijos Lietuvoje
Šiuo metu Lietuvoje yra trys pagrindiniai būdai, kaip padėti narkomanams: detoksikacija, psichosocialinis gydymas ir pakaitinis gydymas metadonu.
- Detoksikacija - tai medicininis gydymas, kai vaistais palengvinama žmogaus būsena, kad jam mažiau skaudėtų, kai jis nustoja vartoti narkotikus. Nors po detoksikacijos medžiagos pašalinamos iš organizmo, vis tiek lieka didelė tikimybė, kad žmogus vėl grįš prie narkotikų vartojimo.
- Psichosocialinė priežiūra teikiama dėl to. Kai kurie žmonės lankosi pas priklausomybių ligų konsultantą. Intensyvesnio gydymo atveju kasdien tam tikrą laiko dalį leidžia dienos centre.
- Metadono programa yra trečiasis būdas. Metadonas yra pakaitinis narkotikas, kurį žmogus vartoja, kad susilaikymas nuo heroino ar opijaus nebūtų toks sunkus. Šią programą galima įvairiai vertinti. Vienas aspektas yra žalos mažinimas. Jei narkomanas gauna metadono, jam heroino reikės mažiau. Vadinasi, jam reikės mažiau pinigų ir bus padaryta mažiau nusikaltimų.
Vien tik detoksikacija nėra labai efektyvus gydymas. Jei žmogui atliekama tik detoksikacija ir nieko daugiau, 90-100 % tikimybė, kad jis vėl grįš prie narkotikų. Taip yra ir dėl mano minėto narkotikų bado, ir dėl kitos priežasties - apytikriai vienas iš dešimties detoksikuojamų žmonių nori rimto tolesnio gydymo. Detoksikaciją daugelis jų renkasi dėl ekonominių priežasčių.
Gydymo metadonu problema
Šio gydymo metu žmogui kasdien duodamas pakaitinis narkotikas. Galima skirti dvi priklausomybių gydymo strategijas, kurių atstovai nesutaria. Viena yra orientuota į abstinenciją - žmogus turi išmokti visiškai susilaikyti. Reikia teikti jam psichosocialinį gydymą, keisti nusikaltėlišką mąstyseną, stengtis, kad jis būtų pajėgus rasti darbą. Žinoma, tai padaryti labai sunku, nes daugelis narkomanų patys to nenori.
Kita - žalos mažinimo strategija. Galutinis tikslas - žmogaus integracija į visuomenę. Tačiau kol to tikslo neįmanoma pasiekti, kopiama tarpiniais laipteliais - iš pradžių bent jau dalinami švirkštai, kad neužsikrėstų ŽIV, duodamas metadonas, kad vartotų mažiau narkotikų. Toks būdas yra gana efektyvus ekonominiu požiūriu - nors žmogaus neišgydome visiškai, sumažiname heroino poreikį. Metadonas sumažina narkotikų poreikį. Vis dėlto narkomanai taip pat vartoja ir heroiną. Atsiranda tokios šalutinės problemos kaip prekiavimas metadonu.
Narkomanas, vartojantis opijų, turi gauti 40 litų minimaliai dienos dozei - kad palaikytų savo gyvastį ir smarkiai neskaudėtų. Bet jam norisi suvartoti daugiau, tad kai kurie suvartoja už 80-120 litų per dieną. Heroino dozė kainuoja brangiau - 100-200 litų. Šias reikalingas sumas jie paprastai pavagia.
Antisocialios asmenybės bruožai
Narkomanams būdinga tam tikra mąstysena, asmenybės bruožai, kurie trukdo integruotis į visuomenę. Paprastai tariant, jie yra vadinamosios antisocialios asmenybės. Tai vaikai, kurie jau mokykloje įsitraukia į nusikalstamą veiklą, laužo taisykles, kurių nelaužo dauguma jų bendraamžių. Paprastam vaikui smalsu ir įdomu, kaip veikia narkotikai, bet jis žino, kad negalima vartoti, ir susilaiko. Antisocialūs vaikai kur kas drąsiau laužo tą taisyklę.
Kartais antisocialios asmenybės gali turėti kriminalinį identitetą. Tokius vaikus jau nuo mažens žavi kompanijos, kurios daro nusikaltimus, važinėja prabangiais automobiliais. Jie žino, kad siekiant tikslo gali tekti pasėdėti ir kalėjime. Todėl stengiasi išmokti tinkamo elgesio, žargono, kad ir kalėjime galėtų turėti gana aukštą statusą. Vartoti alkoholį ar rūkyti žolę, kartais pavartoti heroino ar amfetamino yra visiškai normalu. Jie tuo identitetu skiriasi nuo bendraamžių ir jiems dėl to lengviau tapti narkomanais. Vėliau reabilituojant tokia mąstysena būna didžiulė kliūtis. Jie mano, kad nustoti vartoti narkotikus gal ir būtų gerai, bet dirbti - ne.
Reabilitacijos bendruomenės: Kas ten vyksta?
Visų pirma bendruomenės taiko tokį triuką - klausia: „Ar tikrai nori pas mus gydytis? Gal tu mums esi netinkamas, gal tau tiktų kitas metodas?“ Žmogus turi papasakoti, kodėl norėtų gydytis, ir pasakodamas pats atranda motyvų, kurie stiprina jo norą likti bendruomenėje. Taip pat bendruomenėse kuriamas griežtas režimas, taisyklės ir tvarka. Naujas narys mažiausiai tris mėnesius negali išeiti už tvoros, matytis su artimaisiais, draugais, net kalbėti telefonu. Tai daroma tam, kad draugai ir šeima neatneštų narkotikų arba pinigų. Be to, jis turi laikytis dienotvarkės.
Antisocialios orientacijos žmonės įsivaizduoja, kad dirba tik nevykėliai. Čia jis gauna dirbti visus juodus darbus - valyti tualetus, tvarkyti aplinką, gaminti valgį. Taip pat duodamos terapinės užduotys. Pavyzdžiui, žmogus turi aprašyti savo narkotikų vartojimo istoriją. Žmogaus protas turi savybę išstumti bloguosius atsiminimus ir galvoti tik apie tai, kaip buvo gera vartoti. Kai tenka aprašyti savo istoriją, jis atsimena ne tik kad buvo gera ir smagu, bet ir daugybę problemų. Kai sunkumai atsimenami, atsiranda motyvų kovoti.
Pamažu žmogus darosi vis brandesnis, sustiprėja jo noras nevartoti. Jis pakyla į aukštesnę gydymosi pakopą. Tada gauna daugiau privilegijų - gali skambinti namo, susitikti su namiškiais, netgi dalyvauti išvykose į miestą. Kartu daugėja ir atsakomybės. Jis turi būti atsakingas už specifinį darbą, gali būti naujoko globėju. Po pusės metų ar aštuonių mėnesių jis pakyla į trečią reabilitacijos etapą: gali išeiti į miestą, grįžti savaitgaliams namo. Bet turi dar daugiau atsakomybės - jam tenka lydėti kitus į miestą, prižiūrėti tvarką bendruomenėje.
Paskutinis etapas - atsiskyrimas nuo bendruomenės - vyksta apytikriai po metų. Bendruomenėje žmogus randa palaikančią grupę - šalia yra tokie kaip jis ir stengiasi padėti. Per užsiėmimus su psichologu jam aiškinama, kaip kovoti su problemomis. Taip pat jam padeda bendruomenės tikėjimas. Bendruomenės turi turėti savo ideologiją, kuri padeda buvusiems narkomanams neprarasti vilties. Ta ideologija dažnai ateina iš religijos arba iš anoniminių narkomanų judėjimo. Iš esmės tai tikėjimas, kad pakeisti sunkią dabartinę situaciją yra įmanoma - egzistuoja aukštesnė jėga, kuri tau padės, tik svarbu padaryti tai, kas nuo tavęs priklauso.
Psichologo darbas reabilitacijos bendruomenėje
Bendruomenės nariai dažnai įvairiais būdais išbando naujus darbuotojus, kad patikrintų, su kuo turi reikalą. Pavyzdžiui, jie paerzina naują psichologą - numeta bjaurią pastabą ir žiūri, kaip jis reaguos. Jei psichologas labai įsižeidžia, nariai pamato, kad šį žmogų galima erzinti. Tokiais atvejais būtų galima pasiekti tam tikrą statusą, jei duotum jiems suprantamą atsakymą - gana stipriai trenktum galvon. Bet psichologas negali trenkti galvon, tad jis turi išmokti tinkamai reaguoti į tokias priekabes. Reikia mokėti pajuokauti, išsisukti iš tos situacijos, tada jie supranta, kad su šiuo žmogumi galima kalbėtis. Įmanoma išmokti tokių dalykų, nors kai kurie tai atranda intuityviai.
Kitas sunkumas yra jų polinkis ginčytis. Jei psichologas ima aiškinti, kodėl narkomanui nereikėtų vartoti, žmogus automatiškai pradeda priešintis, aiškinti, kodėl smagu vartoti. Dėl to daugelio profesionalų pastangos baigiasi konfliktu - pradedi ginčytis su klientu, ką jam reikėtų daryti. Dėl to darbas su narkomanais, nusikaltėliais tampa bjaurus ir nemalonus. Reikia išmokti metodų, kaip paskatinti žmogų patį rasti argumentų prieš vartojimą. Ne aš turiu aiškinti jam, jis turi aiškinti man. Dar sunkoka juos priversti laikytis taisyklių.
Narkotikų vartojimo prevencija
Prevenciją galima dalinti į dvi dalis. Viena dalis skirta visiems vaikams. Mokyklose mokiniams turėtų būti aiškinama, kad narkotikus vartoti yra pavojinga ir žalinga. Kita prevencijos dalis turėtų būti skirta specifinei rizikos grupei. Psichologai, socialiniai darbuotojai turėtų dirbti su tais vaikais - bandyti juos įstatyti į rėmus ir susilpninti jų polinkį į antisocialią elgseną. Vienas tikslų - supažindinti juos su tokia veikla, kuria užsiimdami jie mažiau bendrautų su nusikalstamų polinkių turinčiais bendraamžiais.
Dar reikia daug dirbti su jų šeimomis, kad joms būtų lengviau susitvarkyti su problemų keliančiais vaikais. Būtent tokiems jaunuoliams yra sukurtas mokymas apie narkotikus, kad jie geriau suprastų, kokie pavojai slypi narkomanijoje.