Išties nebežinau kur kreiptis ir su kuo pasikalbėti ir kaip išsikapanoti iš beviltiškos situacijos. Santykiai, kurie prasidėjo kaip nuostabi vasaros istorija, virto emocine priklausomybe ir nuolatiniu konfliktu. Situacija, kai jaučiatės nesvarbi, nereikalinga, negerbiama ir nemylima, reikalauja rimto įvertinimo ir veiksmų.
Santykio pradžia ir problemų iškilimas
Susipažinome per Tinder apps'ą. Jam tuo metu buvo 21, o man 28. Ir įsimylėjau. Įsimylėti buvo labai paprasta. Jis buvo labai paslaugus, dėmesingas, na, tikras džentelmenas. Net buvau nustebusi - tokio amžiaus, o jau toks brandus. Turėjom visuomet apie ką pasikalbėti. Jis man rašydavo nuolatos. Kiekvieną dieną: labas rytas, labanakt, kaip išsimiegojai, kaip sekasi. Praktiškai visą laiką praleisdavo kartu. Vasara buvo nuostabi. Gamta, gamta, gamta, jūra ir kitos veiklos kartu.
Žinoma, neslėpsiu, nuo pat pirmu dienų pradėjau po truputį pastebėti, kad išlenda jo "tikrasis veidas", pavyzdžiui, pamenu pirmą įvykį. Mes buvome sutarę nuvykti savaitgalį su baidarėm pasiplaukioti, o jis man parašė, kad negalės šiandien ir turi padėti mamai (papasakojo, jog jo mama serga sunkia liga). Žinoma, aš esu karštakošė ir labai suregavau į šią situaciją ir nesupratau kaip taip galima. Nes man atrodė, kad yra viskas išties kitaip.
Baimės ir nerimas
Pradėjo lįsti mano baimės, kad jam patinka kitos, kad mūsų amžius yra tam tikra prasme kliūtis. Ir baimė būti paliktai, galiausiai, užvaldė mane. Aš tapau priekabi, pavydi, bet kažkaip jis viską tą nuleisdavo ir mes toliau bendravome. Tai vėl susipykstam, tai vėl susitaikom. Na, atrodytų nieko tokio baisaus, bet mane pradėjo kankinti nerimas ir visokios baimės. Na ir atėjo ruduo, jis išvyko su tėvais atostogauti savaitei į Italiją. Jis, žinoma, manęs paklausė - ar turėčiau vykti ir aš pasakiau, kad aš tai tavo vietoje važiuočiau, nors gyliai širdyje tikėjausi, jog atsisakys, nes kaip tik tuo metu dalyvausiu pusmaratonio bėgime. Ir jis žino kaip man tai yra svarbu.
Žodžiu, jis išvažiavo. Viskas tvarkoje, susitaikiau su šia mintimi, bet būnant toli vienam nuo kito - mane apaėmė pyktis ir parašiau jam, kad mums geriau išsiskirti. Nes tuo metu suvokiau, kad aš nenoriu šalia turėti tokio vyro, kuris manęs nepalaikytų. Žinoma, jam tai buvo smūgis. Galiausiai mes susitaikėm. Ir kai grįžo vėl bendravome kaip bendravę, beet yra vienas bet.. po kelionės jis grįžo jau pasikeitęs. Na, nebebuvo jau toks koks buvo iki kelionės.
Santykio blogėjimas ir priklausomybė
Trumpai tariant, nuo rudens, maždaug spalio mėnėsio mes kiekvieną dieną pykomės. Man išsivystė kažkokia paranoja dėl santykių - kad būsiu palikta, kad jis nuo manęs slepia dalykus, išduoda mane ir panašiai. Rudenį mane taip "daužė" nerimas fiziškai, kad nebegalėjau jau normaliai gyventi. Kiekvieną dieną verkiau, mano pasaulis tapo jo pasaulis ir jį tik aš temačiau. Norėjau su juo gyventi, kurti šeimą ir t.t. Tą aš jam pasakiau ir toks jausmas dar labiau viskas supratsėjo.
Kažkaip mane pradėdavo pravardžiuoti, kad esu drambliukas, nors jam sakiau, kad man tai nepatinka. Kandžiojo mane iki mėlynių, nors prašiau, kad to nedarytų. Raudavo mano plaukus, nors prašiau, kad to nedarytų. (na, po vieną). Skamba labai keistai, bet aš tą kažkaip priimdavau labai normaliu dalyku. Galiausiai norint išgelbėti santykius kreipiausi pas psichiatrą. Man nustatė vidutinio sunkumo depresiją ir išrašė medikamentų. Ilgai svarsčiau ar jam pasakyti ir nusprendžiau, kad turiu tai padaryti. Jam viską papasakojau ir jis pasakė, kad "mes kartu" susitvarkysime. Aš buvau labai laminga išgirdusi iš jo tokius žodžius.
Pasyvi agresija ir emocinis smurtas
Pradedant vartoti medikamentus, mane psichiatras perspėjo, kad gali dar labiau paūmėti visi nerimai, baimės, emocijos ir t.t. Žinoma, taip ir buvo, maniau išprotėsiu. Man buvo labai sunkus laikotarpis. Jam pasakojau kaip man yra sunku ir kaip emocijos mane valdo, nerimas trekia 10 kart smarkiau nei prieš tai, na, o jis.... savotiškai mane erzindavo. Sakydavo tai kas man nepatikdavo. Pvz.: pamenu kai pasimylėjom ir kažkaip aš jo paklausiau apie fantazijas. Ar negalvoja kai mylimes kartu apie ką nors kitą. Nežinau kodėl to paklausiau ir jis kažkaip atsakė, kad norėtų su viena aktore. Taip, su ta pačia dėl kurios mes susipykom, nes jis vis negalėjo mums žiūrint filmo nežarstyti jai komplimentų. Atrodytų kas čia tokio, bet iš jo pusės tai labiau buvo kaip manęs erzinimas.
Toliau aš gydžiausi su medikamentais, viskas pas mus tik blogėjo. Man labai reikėjo jo, aš pasiėmiau atostogų ir prakiškai visas dienas praleidau pas jį. Jam šitas baisiai nepatiko (tik po kurio laiko sužinojau). Jam trūko neva asmeninės erdvės, jis pasakė, kad aš neturiu ką daugiau veikti gyvenime ir pan. Kad suprastumėte man išties reikėjo labiausiai palaikymo iš jo pusės ir norėjau tiesiog būti su juo, nes man būdavo ramiau ir paprasčiau su juo.
Toliau, tik blogiau. Per kalėdas jis praleido laiką su savo šeima ir turėjome susitikti vakare. Parašiau jam, kad aš atsilaisvinau jau, o jis parašė, kad dar ne. Nes nori būti su šeima ir t.t. Gerai, pamaniau, bet buvo labai skaudu. Na, galiausiai susitikome ir susipykome dėl to. Na ir neveltui... o galvojau, jog aš čia priekabi esu. Sausio mėn. Po vestuvių viskas tik dar suprastėjo. Po naujų metų padidinau vaistų dozę ir jo paprašiau ar galėtų su manimi kažkaip gražiau elgti - nepravardžiuoti "tešle", "drambliuku" ir t.t., nes man tai yra nesuvokiama ir mane labai veikia emociškai. Na ir prasidėjo mūsų baisiausi pykčiai. Maniau, kad išprotėsiu. Jis man pasakė, kad manęs nemyli. Aš negalėjau tuo patikėti. Maldavau jo, kad mes neišsiskirtume. Kad pabandytume viskč iš naujo.
Na, po ilgų maldavimų jis sutiko, bet jis dabar pastoviai prieš mane naudoja pasyvią agresiją. Atsako man į žinutes šaltai, nors prašau, kad taip nedarytų, susitinkam tik tada kai jis nori, neva "taikykis prie manęs". Sakau ar galime kažkaip normaliai bendrauti ir pradėti viską iš naujo. Atrodo pasikalbam, pasižadam, kad abu pradedam stengis, bet iš jo pusės to nejaučiu. Nors sako aš juk tau skiriu laiko ir su tavimi susitinku. Bet Jus man paaiškinkite mielos merginos, moteris - ar aš turiu taikytis prie jo visuomet? Dar gal paminėsiu, kad kai kalbamės aš jam pasakau konkrečius veiksmus ką jis turėtų daryti, kad mes nesipyktume ir kad aš vėl nekalbėčiau apie mūsų santykius. Sakau jam, kad viskas paprasta - parašyk labanakt, labas rytas ir/ar kaip sekasi? Pakalbėk su manim apie nieką ir pan., bet ne su savo drauge jam susirašinėti kur kas linksmiau nei su manimi.
Priklausomybė ir bejėgiškumas
Žodžiu, jaučiuosi nuo jo priklausoma, pati nesu pyragėlis taip pat, bet tiesiog nebežinau ką man jau bedaryti ir kaip nuo jo atsipisti, atsiprašant. Nes atrodo juk myliu.
Patarimai, kaip nutraukti priklausomybę ir atgauti savarankiškumą
- Įvertinkite situaciją: Atpažinkite, kad esate emociškai priklausoma ir kad šis santykis jums kenkia.
- Pasikalbėkite su partneriu: Atvirai išsakykite savo jausmus ir poreikius. Jei jis nereaguoja ir nesikeičia, tai ženklas, kad reikia imtis griežtesnių priemonių.
- Kreipkitės į specialistą: Psichologo ar psichoterapeuto pagalba gali būti labai naudinga, ypač jei jaučiatės prislėgta ir bejėgė.
- Sukurkite atstumą: Praleiskite mažiau laiko su partneriu, susitelkite į savo pomėgius ir draugus.
- Stiprinkite savivertę: Užsiimkite veikla, kuri jums teikia džiaugsmą ir pasitenkinimą. Prisiminkite savo stipriąsias puses ir pasiekimus.
- Atsiribokite nuo negatyvo: Venkite situacijų ir pokalbių, kurie jums kelia nerimą ir pyktį.
- Kurkite naują gyvenimą: Planuokite savo ateitį be šio žmogaus. Tai padės jums pamatyti, kad gyvenimas tęsiasi ir kad jūs galite būti laiminga viena.
- Būkite kantri: Atsipalaidavimas nuo priklausomybės reikalauja laiko ir pastangų. Nebūkite sau per griežta ir leiskite sau klysti.
7 įspėjamieji emocinio smurto požymiai
Ką daryti, jei santykiai toksiški?
Jei santykiuose patiriate nuolatinį žeminimą, įžeidinėjimus ir nepagarbą, verta rimtai apsvarstyti skyrybas. Gyvenimas vienas kartas, ir niekas nenusipelno būti nuolat engiamas ir žeminamas.
"Kodėl moterys palieka vyrus? Tai neįvyksta labai paprastai. Dažnai moteris mėnesį ir ne vieną stengiasi, bando kažką keisti...Moterys niekada neišeina staiga . Tad kodėl moterys palieka vyrus? Neištikimybė - bene dažniausia priežastis. Daug moterų tai patyrė. Moterys NIEKADA nepalieka jas mylinčių ir gerbiančių vyrų. Prasideda bendras gyvenimas ir vyras, iki tol buvęs paslaugus ir dėmesingas, dar vakar pasirengęs nuversti kalnus, šiandien jau šaknimis priaugęs prie sofos, ištisas valandas žiūrėdamas TV , atidarinėja kažkelintą butelį alaus...Jam tai atrodo normalu - poilsis po darbo. Žmonos jis nemato, tik lėkštę su vakariene, kurią ištiesia žmonos ranka. Apie pokalbius vakarienės metu, domėjimąsi kitu, apie švelnumo, dėmesio, rūpesčio parodymą...net nėra kalbos. Su vyro, kaip nuoširdaus draugo nebuvimu, moterys jau būna susitaikiusios. Moteris jaučia, kad ji vyrui - nemokamas ir patogus priedėlis jo gyvenime. Vyro supratimu, moteris namuose turi rūpintis viskuo ir tenkinti jų norus bei poreikius. Tada moteris pradeda jaustis virtuviniu kombainu, amžinu varikliu, traukiniu, tempiančiu visus ir viską. O kartais ir bankomatu, iš kurio traukiami pinigai. O intymus tokio vyro gyvenimas susiveda į tai, kad pats patirtų malonumą. Ką daryti moteriai? Mėginti perauklėti? Tačiau, ar verta? Kiek reikės įdėti pastangų ir sugaišti laiko?"
Svarbios knygos, padedančios atgauti savarankiškumą
Šios knygos gali padėti susimąstyti apie save ir savo gyvenimą, bei paskatinti teigiamus pokyčius:
- "Atsip*sk nuo savęs" Gary John Bishop: Knygoje pateikiami įrankiai ir patarimai, kaip atsikratyti slegiančių pančių ir tapti geriausia savo versija.
Ši knyga - reikalingas ir autentiškas spyris į užpakalį, kuris padės imtis tikrų pokyčių bet kurioje gyvenimo situacijoje.