Sąvoka „gerovės valstybė“ jau nebe pirmi metai vis kartojama viešojoje erdvėje. Naują postūmį lėmė Lietuvos Prezidentu labai didele rinkėjų persvara išrinkto dr. Gitano Nausėdos prieš porą metų pagarsintas įsipareigojimas kurti Lietuvą kaip gerovės valstybę. Bet tai nėra vien tik Prezidento nuostata. Visa esmė slypi pačiame gerovės suvokime. Dažnas iš mūsų, užklaustas „kaip gyveni“, atsakys „gerai“.
Dauguma nenorės dalintis net su bendradarbiais, kaimynais ar šiek tiek tolimesniais giminaičiais savo rūpesčiais, kurie parodytų, kad iki to „gerai“ neretai yra dar gana toli. Bet palygindami tai, kaip pasikeitė Lietuvos piliečių buitis, su dar daugelio gerai atmenamu sovietmečiu, turime objektyviai pripažinti, kad dabar gyvename visai kitoje visuomenės raidos pakopoje. Jau ne kartą esu rašęs, kad „bilieto į, pavyzdžiui, 1985-uosius“ nenorėtų net tie, kurie anuomet naudojosi privilegijuota padėtimi.
Kai pirmajam Premjerui Algirdui Brazauskui kažkas pasiūlė palyginti „anos Vyriausybės“ darbą su dabartiniu, buvęs aukštas anų laikų funkcionierius net nusipurtė iš pasišlykštėjimo ir nedvejodamas atrėžė, kad dabartinio veiklos stiliaus neįmanoma net palyginti su buvusiu okupacijos laikais. O juk tai buvo labai sudėtingas laikmetis. Kai sovietiniai kariniai junginiai užgrobė Lietuvos radiją ir televiziją, ne vienas su siaubu pagalvojome, kad bandoma vėl sugrąžinti Lietuvą į šlykštaus režimo laikus.
Mums, kurie dalyvavome dabar jau retai prisimenamoje „Europos kelio“ akcijoje už Lazdijų, kai prie savo sienos matėme iš įvairių imperijos pašalių suvarytus kareivius su šunimis, spygliuotos vielos užtvaras, iš už krūmokšnių kyšančius kulkosvaidžių vamzdžius, labai gerai žinoma, ką reiškia būti uždarytiems. Keli karininkai ėmė aiškinti, kad ir ten, „kitoje sienos pusėje“, gyvenantys žmonės kalba lietuviškai, o susirinkusieji tik trokšta apkabinti giminaičius ir kaimynus, kurių nematė visą pusę amžiaus. Tai buvo visiškai skirtingas vaizdas, nei tikėtasi, net sovietų kariškiams.
Pusamžės moterys, primenančios kažkur paliktas tų kareivių motinas, nuoširdžiai pasakojo, kad ir jų vaikai yra priversti saugoti toli besidriekiančius imperijos pakraščius. Niekas iš susirinkusių „Europos kelio“ dalyvių neįžeidinėjo svetimų kareivių ir jų vadų. Todėl pastarieji gal pirmą kartą pajuto, kaip įžūliai meluoja sovietinė propaganda. Ir štai netrukus pasklido žinia, kad keliems tūkstančiams renginio dalyvių leista pereiti sieną ir susitikti su tuometinės Lenkijos valdomose apylinkėse gyvenančiais tautiečiais.
Šiandieniams mūsų studentams sunku net suvokti, kad visą pusę amžiaus Lietuva buvo tarsi užrakinta. Kai didelė jų dalis, dar studijų metais per „Erasmus“ ir kitas bendradarbiavimo programas jau suspėjo pagyventi ne vienoje valstybėje ir dažnas būsimo darbo vietą rinkosi net gana egzotiškose šalyse, jie net neįsivaizduoja, kad dar taip neseniai tai būtų buvę neįmanoma.
Atsivėrusiame pasaulyje jau niekas nenorėtų net prisiminti, ką reiškė gyventi nuolat stringančio ir labai skurdaus prekių pasirinkimo sąlygomis arba kokios gamybos transporto priemonės važinėjo apytuštėmis gatvėmis. Daugybė tautiečių pragyvenimui užsidirba ne Lietuvoje, tačiau šiandien gyvename visiškai kitų problemų apsuptyje ir tai jau reikalauja kitų sprendimų. Gerovė nebėra išreiškiama tik prekių gausa ar laisvo tarptautinio susisiekimo rodikliais.
Ir gal tik retas pagalvoja, kad piliečių gerovę galima apibūdinti svarbiausiais valstybės tikslais ir mums gerai suprantamais išmatuojamais rodikliais. Šie rodikliai yra tarpusavyje susiję ir apibrėžia prasmingo gyvenimo pilnatvę. Tai:
- žmogaus lūkesčius atitinkantis būstas;
- asmenybės profesinius gebėjimus atitinkantis ir orų pragyvenimą garantuojantis darbas;
- galimybė nuolat atnaujinti profesinį ir bendrąjį pasirengimą;
- gera sveikata;
- darni, visos visuomenės lūkesčius atitinkanti dorovinių vertybių ir orientyrų sistema.
Pagrindinės Programinės Nuostatos Gerovės Valstybei Kurti
1. Valstybė yra tautos namai. Pagrindinė priemonė, telkianti visuomenę ir stabdanti tautos išsklaidymą, yra ilgalaikė šeimos sodybų kūrimo ir plėtros programa. Kiekvieno piliečio lūkestis - turėti „stogą virš galvos“ savo valstybėje. Judriame pasaulyje bet kuris žmogus gali susipažinti su galimybe dirbti kitose valstybėse ir gyventi labiausiai jo sveikatai atitinkančioje teritorijoje, tačiau jis visada privalo turėti galimybę sugrįžti į savo šeimos namus, perduodamus iš kartos į kartą, ir sukurti juose palankias sąlygas savo ir kitų šeimos narių gyvenimo raidai.
2. Orų pragyvenimą suteikiantis ir profesinius lūkesčius bei gebėjimus atitinkantis darbas. Visa valstybės teritorija laikoma vieninga gyvybine erdve. Šiandienis ekonomikos vystymasis numato tolygią visų ekonomikos sričių ir regionų raidą, optimaliai panaudojant žmonių, gamtos ir infrastruktūros išteklius. Būtina nedelsiant atsisakyti atokesnių vietovių vertinimo tik kaip agrarinio sektoriaus sferos, visuose regionuose tolygiai plėtoti pramonę, statybą, energetiką, logistiką, prekybą, socialines paslaugas, užtikrinti bet kurio regiono gyventojams galimybę pasirinkti profesiją ir gauti orų atlyginimą, leidžiantį tenkinti asmens ir šeimos poreikius (maistas, išsilavinimas, sveika gyvensena, saugumas).
Valstybė turi optimaliai naudoti gamtos (rekreacinius ir energetinius, įskaitant geoterminius) išteklius ir gamtą išsaugančias technologijas. Jokia vietovė negali būti laikoma neperspektyvia ekonomikos raidai.
3. Visapusiška sveikatos apsauga, kuri apima sveiką gyvenseną, sveikatai saugią aplinką, pastovų ir reguliarų sveikatos rodiklių stebėjimą, kuris leis įgyvendinti savalaikę susirgimų diagnostiką.
4. Nuolatinė visuotinė gyventojų edukacija, įgyvendinanti mokymosi visą gyvenimą strategiją. Sugrąžinti švietimo sistemos, šeimos ir bendruomenės sąveiką, leidžiančią kiekvienam visuomenės nariui įgyti visavertį išsilavinimą. Šiuolaikinės visuomenės idealas - visuotinį universitetinį išsilavinimą įgijusi visuomenė. Visa tai, ką iki šiol vadiname aptarnavimo paslaugomis, labai sparčiu tempu perduodama automatizacijai ir robotizacijai, iki šiol gana netiksliai vadinamai „dirbtiniu intelektu“.
5. Visuomenės elgsenos dorovinių vertybių sistemos įgyvendinimas. Tik visuomenė, besivadovaujanti per tūkstantmečius patikrinta dorovine sistema, gali užtikrinti laimingą asmens savijautą. Tvirta šeima, darnūs tėvų ir vaikų santykiai, visavertis kartų bendradarbiavimas, tautos paveldo pažinimas ir puoselėjimas leis visuomenei gyventi visavertį gyvenimą, palaikyti orius, tarpusavio pagarba pagrįstus tarptautinius santykius. Tik vadovaujantis dorovinių vertybių sistema įmanoma įgyvendinti svarbiausią žmogaus visaverčio gyvenimo sąlygą - asmens, šeimos, bendruomenės, verslo, gamtos, valstybės ir žmonijos saugumą.
Ką Reiškia Gyventi Gerovės Valstybėje?
Didžiausia kliūtis mėgavimuisi laisve - tai tikėjimas mintimi, kad dar ne esi laisvas. Ir net jei dar renkiesi save apgaudinėti, tai pripažink tai ir mėgaukis - visos patyrimo formos yra lygiavertės, Dieviškos ir brandinančios. Guru galima vadinti esybę, kurios sąmonė yra stabilizuota nuovokoje ir tuomet kiekvienas pas jį ateinantis siekėjas vis atsimuša į šį stabilumą kol šis stabilumas įsišaknija jame. Tavo sąmonė yra mirksnio naujumo ir tuo pačiu amžinybės senumo.
Visos gyvybės formos kanaluoja tą patį beribį šaltinio intelektą, tik kiekvienoje formoje jis kitaip išreiškiamas. Skeptiškumas yra nusiteikimas ribojantis naujus atradimus. Ir atmink, kad tik įsitikinimai gali sukurti iliuziją, kad nesi laimingas, kad negali būti laimingas visada, kad išsilaisvinti iš kančios yra sudėtingas kelias ir t.t.
Visi norime gyventi gerovės valstybėje, bet turbūt ne visi vienodai ją įsivaizduojame. Kokioje gerovės valstybėje norėtų gyventi smulkus verslininkas, dėstytojas, profesionalus sportininkas, daugiavaikis tėvas ar senjoras? Nepriklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo ar profesijos, visi mes norime gyventi gerovės valstybėje, kurioje yra minimalios išorinės grėsmės, oras ir vanduo neužterštas, mažas nusikalstamumas ir korupcija, nėra smurto gatvėse ir šeimoje, nediskriminuojama pagal lytį, pažiūras, religiją ar tautybę, visuomenė nepiktnaudžiauja sveikatai žalingomis medžiagomis ir visi yra lygūs prieš įstatymą.
Skirtingos visuomenės grupės turi ir labiau individualizuotų gerovės valstybės vizijų ir kriterijų. Pavyzdžiui, smulkiam verslininkui svarbu, kad nebūtų perteklinės biurokratinės ir reguliacinės naštos, netrūktų kvalifikuotų darbuotojų ir neslėgtų per dideli mokesčiai. Profesionali sportininkė, iškovojusi galimybę dalyvauti pasaulio šuolių į vandenį čempionate, tikisi, kad nereikės išgirsti, jog jos aprangai su Lietuvos atributika nėra pinigų, nes „vis tiek jūs medalių nelaimite“ (neišgalvota istorija, beje). Daugiavaikis tėvas tikisi, kad netrūks mokymo, laisvalaikio ar sporto infrastruktūros, o jo vaikai galės įgyti kokybišką išsilavinimą. Kitaip sakant, skirtingų amžiaus grupių, profesijų ir pažiūrų atstovų norai ir interesai skiriasi, bet iš esmės neprieštarauja vienas kitam.
Gerovės valstybę ☠️ #news #lietuva
Skirtingi Požiūriai į Gerovės Valstybės Kūrimą
Šiuo klausimu visuomenėje nėra vieningos nuomonės - vieni nori gerovės valstybės su kuo mažesniais mokesčiais, mažesniu valstybės vaidmeniu ir didesnėmis savirealizacijos galimybėmis, kitiems svarbiau pajamų nelygybės mažinimas, didelės socialinės garantijos, daug ir kokybiškų nemokamų viešųjų paslaugų. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos sudaro daugiau nei 40 proc. BVP, o Lietuvoje šis rodiklis yra vienas mažiausių ES ir siekia apie 30 proc. BVP.
Norint daugiau perskirstyti per biudžetą, neužtenka vien padidinti mokesčius - reikia, kad gyventojai tuos mokesčius norėtų mokėti. Priešingu atveju rezultatas gali būti ne didesnis perskirstymas, o tik didesnis mokesčių vengimas ir šešėlinė ekonomika. Didesnis perskirstymas teigiamų rezultatų gali duoti tik tuomet, kai lėšos panaudojamos skaidriai ir efektyviai. Ne mažiau svarbu yra ir tai, kad didesnis perskirstymas per biudžetą savaime neužtikrina mažesnės socialinės atskirties, mažesnio skurdo ir aukštesnio pragyvenimo lygio.
Daugiausiai pasaulyje mokesčių surenka ir per biudžetą perskirsto Prancūzija. Tačiau daugiau nei pusmetį galėjome stebėti „geltonųjų liemenių“ protestus ir riaušes, kylančius iš visuomenės nepasitenkinimo dideliais mokesčiais, vangiu pajamų augimu ir socialine atskirtimi. Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti, kad Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę. Įstojant į ES vienas iš trijų lietuvių patyrė didelį materialinį nepriteklių. Šio dešimtmečio pradžioje tokių buvo vienas iš penkių, o pernai - jau tik vienas iš dešimties.
Pajamų nelygybė Lietuvoje pernai nesumažėjo, tačiau pagrindinė jos priežastis yra tai, kad vidutinė senatvės pensija nesiekia 60 proc. vidutinių šalies gyventojų pajamų, todėl pagal apibrėžimą daugelis senjorų yra „santykiniame skurde“. Nenorint sparčiai didinti pensinio amžiaus turbūt vis didesnę dalį pensijos reikės mokėti ne iš surenkamų socialinio draudimo įmokų, o iš, pavyzdžiui, akcizų ar taršos mokesčių.
Visuotinės Gerovės Valstybės Modeliai
Pagal svarbiausias priemones visuotinei gerovei pasiekti skiriami liberalusis, socialdemokratinis (skandinaviškasis) ir konservatyvusis (korporatyvinis) visuotinės gerovės valstybių modeliai.
- Liberalioji gerovės valstybė (pvz., Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Australija) daugiausia remiasi rinkos valstybiniu reguliavimu, socialinė apsauga pirmiausia teikiama skurstantiesiems, bedarbiams ir kitiems socialiai pažeidžiamiems asmenims, didelę dalį socialinių paslaugų teikia privatus sektorius.
- Socialdemokratinė gerovės valstybė (pvz., Švedija, Danija, Norvegija) remiasi aktyviu socialinių partnerių dialogu, siekia kuo labiau sumažinti socialinę nelygybę progresiniais mokesčiais ir sukurdama plačią socialinės apsaugos sistemą, kuri yra vienoda visiems gyventojams, nepaisant jų gyvenimo lygio ir darbo stažo.
Ekonominė Gerovė
Gerovės valstybė turi peržengti vienos visuomenės grupės ir vienos kartos ribas. Socialinių problemų sprendimas perkeliant jas ateities kartoms yra nei tvarus, nei moralus. Valstybė turi padėti tiems, kurie negali padėti patys sau. Tačiau už didesnį perskirstymą svarbiau yra visiems prieinamas kokybiškas išsilavinimas bei vidaus ir užsienio investicijų skatinimas, galintis padėti neklibančius ilgalaikius gerovės valstybės pamatus. ekonòminė geróvė, žmonių gerovės dalis, atsirandanti dėl prekių ir paslaugų vartojimo. A. C. Pigou nuomone, ekonominė gerovė yra ta žmonių gerovės dalis, kurią galima išreikšti pinigais.
Daugelis ekonomistų ekonominę gerovę nagrinėjo kaip naudingumo sinonimą, kai kurie ekonominę gerovę laikė etine samprata. Bandant išmatuoti ekonominės gerovės lygį ir jos pokyčius kyla įvairių sunkumų.
1972 Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomistai W. Nordhausas ir J. Tobinas pasiūlė grynosios ekonominės gerovės rodiklį, kuris parodo, kaip kinta visuomenės ekonominė gerovė, ir patikslina bendrojo nacionalinio produkto arba bendrojo vidaus produkto dydį. Naujasis rodiklis apima ir tai, į ką neatsižvelgiama skaičiuojant bendrąjį nacionalinį produktą ar bendrąjį vidaus produktą - prekes ir paslaugas, realizuojamas ne per rinką (pvz., sau batus siuvančio batsiuvio, namų šeimininkės darbas), legalios ekonominės veiklos rezultatus, kurie neregistruojami norint nemokėti mokesčių (pvz., kai nuslepiama dalis gauto pelno ar pajamų), didėjančio laisvalaikio (pvz., dėl sutrumpėjusios darbo savaitės, darbo pagal slenkantį grafiką) teigiamą poveikį visuomenės gerovei, kokybinius prekių ir paslaugų vartojimo pokyčius.
Šis rodiklis neapima į bendrojo nacionalinio produkto (bendrojo vidaus produkto) apimtį įskaičiuojamų prekių ir paslaugų, kurias gaminant būna neigiamų padarinių (pvz., teršiama aplinka, keliamas triukšmas, didėja sergamumas) arba tokių prekių (pvz., cigarečių, alkoholinių gėrimų) vartojimas daro žmogui tiesioginę žalą. Grynosios ekonominės gerovės rodiklio reikšmė yra didesnė už bendrojo nacionalinio produkto ar bendrojo vidaus produkto dydį, tačiau didėjimo tempai lėtesni.