Būti šviesos spinduliu kitiems, pačiam skleisti šviesą - didžiausia laimė, kurią gali pasiekti žmogus. Džiaukimės tuo, ką turime, neimdami lyginti: niekuomet nebus laimingas tas, kam neramu, jog kitas yra laimingas. Laimingas yra tas žmogus, kuris eina per pasaulį, kitus laimingus darydamas, kitiems džiaugsmą nešdamas, laimingas tas, kuris kiekvieną metų dieną gyvena gera darydamas, laimingas, jei kasdien gyvena su Dievu, Jo apvaizdos globoje.
Laimės paslaptis yra ne daryti tai kas patinka, o tai, ką darai - daryti su meile. Tūkstančius žvakių galima uždegti vos nuo vienos ir tai nesumažins žvakės liepsnos. Laimė niekada nemažėja kai ja dalinamės. Dauguma žmonių yra tiek laimingi, kiek pasiryžta tokie būti.
Laimė nieko bendro neturi su turtu. Būti šviesos spinduliu kitiems, pačiam skleisti šviesą - štai kur didžiausia žmogaus laimė, kokią jis tik gali pasiekti. Kas duoda žmogui laimę, tas tampa ir jo kančių šaltiniu. Kas vargo neragavo - laimės nepajaus. Kiekvienas, kuris nori susilaukti saldaus gyvenimo vaisiaus, laimės obelį turi pats pasodinti.
Tikroji laimė žodžiais neišsakoma, ji tik jaučiama, ir kuo stipriau ji jaučiama, tuo sunkiau ją aprašyti, nes ji nėra faktų rinkinys, o nuolatinė būsena. Laimė negali būti didelė ir pastovi, jeigu ji atsieta nuo kasdieninio darbo, nuo gyvenimo. Kai žmonės laimingi jie neskiria žiemos nuo vasaros.
Vienas dažniausių ir labiausiai kenkiančių melų skamba maždaug taip: jei tik mano gyvenime nebūtų (-)… arba būtų (+)… būčiau laimingas. Jei nebūtų ligos, įkyraus bendradarbio, triukšmingo kaimyno, per daug atsakomybių, didelio darbo krūvio… Arba jei būtų daugiau pinigų, šiltesnis oras, gražesnė žmona, geriau apmokamas darbas, greitesnė mašina, didesnis namas… Taip ir gyvenam sau meluodami ir laukdami kol ateis laimė.
Bet jei tavo laimė remiasi Dievu, jos niekas negali iš tavęs atimti. Aplinkybės keičiasi, Dievas - ne.
Prisiminkime paprastą istoriją, aprašytą Pradžios knygos 22 skyriuje. Taip, tai ta garsioji istorija, kai Abraomas turėjo paaukoti savo mylimą sūnų. Apaštalo Pauliaus laiškuose skaitome, kad Abraomas tikėjo, jog Dievas gali prikelti jo sūnų iš mirusiųjų. Bet ar kada bandėte įsivaizduoti, kad Abraomas nežinojo, jog jam visgi nereikės paaukoti sūnaus.
Ne, jis turėjo surišti savo sūnų ir paguldyti jį ant pastatyto aukuro. Ir tik pakėlęs ranką paaukoti Izaoką jis išgirdo jam prabilusį angelą.
Abraomas atidavė jam nuo visko dešimtinę. Beje, ir Levio sūnūs, kurie gauna kunigystę, pagal įstatymą turi įsakymą imti dešimtines iš žmonių, tai yra imti iš savo brolių, nors ir jie kilę iš Abraomo strėnų. Žmonės prisiekia aukštesniais dalykais ir kiekvieno ginčo pabaigoje patvirtinimui imasi priesaikos.
Pažadai buvo duoti Abraomui ir jo palikuoniui. Tai mums liudija ir Šventoji Dvasia. Iš jų-tėvai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus-visiems viešpataujantis Dievas, palaimintas per amžius.
Abraomas iškeliavo, kaip Viešpats jam pasakė. Su juo drauge išėjo Lotas. Abromas paėmė savo žmoną Sarają, brolio sūnų Lotą, visą turtą, kurį jie turėjo, žmones, kuriuos buvo įsigijęs Charane, ir išėjo į Kanaano šalį. Abromas pasiekė Sichemo vietovę, Morės slėnį. Ten Viešpats pasirodė Abromui ir tarė: “Tavo palikuonims duosiu šitą šalį”. Iš ten jis keliavo į rytus nuo Betelio ir pasistatė palapinę. Betelis buvo vakaruose, Ajas-rytuose.
Abraomas sakė apie savo žmoną Sarą: “Ji yra mano sesuo”.
Abraomas atskyrė septynis ėriukus. Taip juodu padarė sutartį Beer Šeboje.
Abraomas ir Sara buvo seni, sulaukę žilos senatvės. Ar yra kas nors Viešpačiui neįmanoma?
Dievas tarė: “Aš jums daviau įvairias žoles, turinčias sėklą, kurios auga žemės paviršiuje, ir visus medžius, kurių vaisius turi sėklą; jums tebūna tai maistas. Ir visiems žemės gyvūnams, visiems padangių paukščiams ir visiems, kas kruta ant žemės, kas turi gyvybę, daviau visus žaliuojančius augalus maistui”. Ir taip įvyko. Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir tai buvo labai gerai.
Abraomo Tikėjimo Išbandymai
Po šių įvykių Viešpats prabilo į Abromą regėjime: “Nebijok, Abromai!
Abromas tarė: “Viešpatie Dieve! Ką Tu man duosi?
Nusileidus saulei ir sutemus, štai pasirodė rūkstanti krosnis ir liepsnojantis deglas ir praėjo tarp tų mėsos gabalų.
Šita yra mano sandora, kurios jūs privalote laikytis. Kas gimsta tavo namuose ir ką nusiperki už savo pinigus, tas turi būti apipjaustytas.
Aš laiminte tave palaiminsiu ir dauginte padauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus kaip žvaigždžių danguje ir kaip smilčių jūros pakrantėje.
Dievas atsakė: “Tikrai tavo žmona Sara pagimdys tau sūnų ir tu jį pavadinsi Izaoku!
Abraomas iškeliavo, kaip Viešpats jam pasakė. Su juo drauge išėjo Lotas.
Abraomas pasiekė Sichemo vietovę, Morės slėnį. Ten Viešpats pasirodė Abromui ir tarė: “Tavo palikuonims duosiu šitą šalį”.
Tikėjimu Abraomas aukojo Izaoką, kai buvo mėginamas.
Bet Dievas atsakė: “Tikrai tavo žmona Sara pagimdys tau sūnų ir tu jį pavadinsi Izaoku!
Abromo žmona Saraja neturėjo vaikų. Saraja tarė Abromui: “Viešpats nedavė man vaikų gimdyti. Prašau, įeik pas mano tarnaitę, galbūt per ją aš turėsiu vaikų”.
Abromas tarė Sarajai: “Tavo tarnaitė yra tavo rankose. Elkis su ja, kaip tau patinka”.
Po šių įvykių Viešpats prabilo į Abromą regėjime: “Nebijok, Abromai!
Abraomas ir Marija: Tikėjimo Lyginimas
Mūsų bičiulis Gediminas užduoda diskusijos vertą klausimą. Abraomą apaštalas Paulius vadina tikėjimo tėvu. Atrodytų, tai labai svarbi laiško Romiečiams dalis. Ar ji Bažnyčios istorijoje sulaukė ypatingo dėmesio?
Vertinant vien hebrajiška kiltimi, Marija galėtų būti žinoma nebent kaip Elžbietos, Jeruzalės Šventyklos kunigo Zacharijo žmonos, giminaitė. Tačiau dėl savo vaidmens Įsikūnijime ji užima ypatingą vietą krikščioniškoje tradicijoje, tikrai nemenkesnę nei Abraomo Izraelyje.
Lakoniškai atsiliepdamas į Gedimino mintis, neketinu aptarti mariologijos pagrindų ar pamėginti įvertinti šį mokymą Šventojo Rašto bei krikščioniškos tradicijos šviesoje. Visgi verta paminėti, kada Marija susilaukė ypatingo dėmesio.
Ankstyvuoju Bažnyčios periodu būta soteriologinių nesutarimų tarp Aleksandrijos ir Antiochijos mokyklų, atvedusių iki taip vadinamos Nestorijaus erezijos pasmerkimo Efezo susirinkime (431 m.). Pagrindinis šio susirinkimo dienotvarkės klausimas buvo: ar teologiškai teisinga Mariją, Jėzaus motiną, vadinti Dievo gimdytoja (gr. Theotokos). Konstantinopolio archivyskupas Nestorijus siūlė Marijai taikyti švelnesnį ir jo manymu labiau teologiškai pagrįstą Kristaus, o ne Dievo, gimdytojos titulą.
Tačiau Bažnyčios susirinkimas šią poziciją pasmerkė kaip paklydimą, įžvelgdamas grėsmę ne tiek dėl Marijos sumenkinimo, kiek dėl dviejų Kristaus prigimčių padalijimo. Išeitų, kad, sureikšmindama Marijos asmenį, krikščioniška tradicija iš tiesų rūpinosi Dievo Sūnaus slėpiniu, dieviškosios ir žmogiškosios prigimčių vienybės išsaugojimu. Tokiu būdu kristologinė polemika (skirtingi požiūriai į Jėzaus Kristaus dieviškąją ir žmogiškąją prigimtis bei jų tarpusavio santykį), būdinga ankstyvajam krikščionybės periodui, padėjo pamatus mariologijai.
Kita vertus, Abraomo paveikslas, nors ir turintis aiškių tikėjimo implikacijų, to meto krikščionims, susirūpinusiems Logoso įsikūnijimo klausimais, liko šešėlyje.
Drįsčiau sakyti, kad iki 1843 m., kai Sørenas Kierkegaardas parašė Baimę ir drebėjimą, Abraomo tikėjimo pavyzdys nelabai kam rūpėjo, išskyrus gal Reformacijos tėvus, M. Liuterį ir J. Kalviną. Šie, naujai suradę Pauliaus malonės teologiją, neišvengiamai susidūrė ir su Abraomo kaip tikinčiųjų tėvo analogija.
Kierkegaardas įtikinamai atskleidė, jog Abraomo pasirengimas paaukoti Izaoką kaip atnašą Dievui, buvo aukščiausia tikėjimo Dievu išraiška. Tokio tikėjimo Kierkegaardas pasigenda Bažnyčioje ir ypač Universitete. Pastarajame lavinamas protas manosi einąs toliau nei tikėjimas, tačiau iš tiesų baigiasi „žemišku sumanumu, smulkmenišku apskaičiavimu, menkyste ir apgailėtinumu.“ Kita vertus, bažnyčiose pamokslininkai pamokslauja tai, kuo patys netiki, o jų klausytojai per jų pamokslus miega.
Nesitenkindamas nei rafinuotu akademizmu, neigiančiu tikėjimą, nei religingumu vien proto ribose, Kierkegaardas ieško tikėjimo aistros. Jam tikėjimas - tai aistra, o ne postringavimas. Tikėjimas yra didis paradoksas, grąžinęs Abraomui Izaoką, ko mąstymas niekuomet nepajėgtų.
Čia Kierkegaardas artikuliuoja pagrindinę savo tezę: „tikėjimas prasideda būtent ten, kur mąstymas baigiasi.“ Tikėjimas reiškiasi absurdo dėka. „Tikėjimo brangakmenis“ yra stebuklas, skirtas „tikėjimo riteriui“. Juo Kierkegaardas taip žavisi, kad esą nukeliautų pėsčias, jei tik sužinotų, kur jį rasti. Tikėjimo riteriu gali būti bet kas: ne tik Abraomas, bet ir jo namų vergas, filosofijos profesorius ar net vargšė tarnaitė.
Tikėjimo paradoksai vyksta dabartyje, o ne amžinybėje. Tikėjimas ne tik visko išsižada, bet ir viską atranda: „Tikėdamas Abraomas ne išsižadėjo Izaoko, o jį gavo. Mariją, Jėzaus motiną, Kierkegaardas irgi priskiria prie tikėjimo riterių. Tiek jai, tiek Abraomui teko nueiti panašų kelią.
Tikėjimas Dievu atneša daug kančios, paties Kierkegaardo žodžiais - baimę, vargą ir paradoksą. Žavėjimasis tikėjimo didvyriais yra naivus, nes pamirštama jų agonija ir skausmas dėl situacijos absurdiškumo ir žmonių nesupratimo.
Apibendrinant: formalaus protestantiško religingumo kontekste, remdamasis bibliniu Abraomo pavyzdžiu, Kierkegaardas rodo į tikėjimo ištakas - į giliausias širdies kerteles, kur gimsta esminiai (egzistenciniai) apsisprendimai. Tokie apsisprendimai yra paradoksiški ir nesuvokiami į išskaičiavimus linkusiam ir savimi pasitikinčiam pragmatiškam protui, tačiau būtent dėl to jie turi išliekamąją vertę.
Naujasis Testamentas tikrai sudaro prielaidas palyginti Abraomo ir Marijos tikėjimą. Tai, ką Paulius sako apie Abraomą, galėtų būti pasakyta ir apie Mariją: „Nesant jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi ir taip tapo daugelio tautų tėvu […] Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet buvo tvirtas tikėjime, teikdamas Dievui šlovę ir būdamas visiškai įsitikinęs, jog, ką Jis pažadėjo, įstengs ir įvykdyti (Rom 4, 18-21).
Iš tiesų panašiai apie Marijos tikėjimą kalba Elžbieta: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45). Tiek Abraomas, tiek Marija buvo gavę Dievo pažadus, pranokstančius visas žmogiškas galimybes. Abu turėjo pasitikėti Dievu, „kuris atgaivina mirusius, ir tai, ko nėra, vadina taip, lyg būtų“ (Rom 4, 17).
Visgi, kaip jau pastebėjau, tokio Abraomo ir Marijos sugretinimo krikščioniškos minties raidoje, išskyrus lakoniškas Kierkegaardo įžvalgas, pasigendame. Tiems, kurie gilinasi į apaštalo Pauliaus laiškus, Abraomas yra ir išliks vienu ryškiausių tikėjimo pavyzdžių. Be abejonės krikščioniškoji tradicija galėjo daugiau dėmesio skirti Abraomo kaip tikinčiųjų tėvo asmeniui. Juk krikščionys kilę iš pagonių vaikšto arba turėtų vaikščioti Abraomo tikėjimo pėdomis (į ką deramą dėmesį atkreipė Kierkegaardas).
Marijos tikėjimo, priešingai nei Abraomo, neapmąstė nei Paulius, nei kuris kitas iš apaštalų - jų laiškuose apskritai nėra nei vienos užuominos apie Mariją. Jos tikėjimo pėdsakus aptinkame tik evangelijose. Tačiau krikščioniškoje tradicijoje Marija, kaip įsikūnijusio Dievo Sūnaus motina, palaipsniui užėmė išskirtinę vietą, tam tikra prasme užgoždama ne tik Abraomo, bet ir kitų tikėjimo vyrų bei moterų paveikslus.
Visgi nereikėtų kurti dirbtinės dichotomijos tarp Marijos ir kitų šventųjų tikėjimo. Kiekvienas tikėjimo žingsnis, nesvarbu kokio žmogaus ir kuriame amžiuje žengtas, yra reikšmingas.
Dievo Pažinimas ir Draugystė
Kaip Mozė prie nesudegančio krūmo iš nuostabos klausė: Kas tai? Taip ir mes savo tikėjimo kelionėje galiausiai neišvengsime nuolat ir nuolat kylančio klausimo - kas tai? Dievas kurio vardas yra kaip amžina ugnis, ar pajėgsiu įspėti šią paslaptį?
Galime nešiotis savyje ilgą laiką bevardį Dievą, kaip tą, kuris YRA. Jis yra mano širdyje, mano gyvenime, kažkas, ko dar gerai nepažįstu, bet tikiu. Tačiau Dievas nori būti pažintas. Nenori likti anonimas. Juk be vardo negaliu turėti gilesnio asmeninio ryšio.
Todėl Dievas Mozei sako: pristatysi mane Izraelitams kaip Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą, nes jie tikrai dar atsimena savo protėvius. Aš buvau jų draugas (artimas) ir noriu dabar būti su jumis taip, kaip buvau su jais.
Manau, yra labai svarbu pažinti šiuos vardus, kad sužinotume nors kiek daugiau kas yra Viešpats (pasaulio Valdovas). Koks Jis Valdovas? Kad nepadaryčiau Jo tik "savo" Dievu, nesusiaurinčiau Jo vardo iki "savo" pažinimo, nes Jo vardas yra daug daugiau ir daug toliau, žinomas per visas kartas nuo Abraomo iki mūsų dienų.
Abraomo pasitikėjimas vedė į artimą draugystę su Dievu, tokią, kad Dievas negalėjo slėpti nuo jo net savo planų (dėl Sodomos sunaikinimo). Čia jis kalbasi su Abraomu, kaip su bičiuliu, ištirdamas jo širdį: ar turi Abraomas gailestingumo, kaip Dievas? Ar jis panašus į tą, su kuriuo bendrauja?
Galiausiai, Abraomo širdis buvo išmėginta, kai Dievas paprašo paaukoti savo vienturtį sūnų Izaoką. Didelis sumišimas ir nerimas buvo apėmęs Abraomą: nejaugi Dievas šito nori? Davė sūnų, kaip dovaną, o dabar atsiima?
Abraomo besąlyginis tikėjimas ir atsidavimas, taip pat ir gailestingumas buvo draugystės su Dievu kelias. Ir Dievui nėra negarbė vadintis Abraomo Dievu.
Izaokas atnaujino šulinius iškastus jo tėvo Abraomo dienomis, ir davė jiems tuos pačius vardus, kuriais buvo pavadinęs tėvas. Bet dar kasė naujus ir aptiko šaltinio vandens šulinį. Izaoko tarnai sakė: "Radome vandens!"
Tėvo iškasti šuliniai Izaokui buvo, kaip tikėjimo tiesos, kurias reikėjo išsaugoti. Izaokas tikėjo savo tėvo Abraomo Dievu- Visagaliu Viešpačiu.
Viešpats jam pasirodė asmeniškai ir sako: "Nebijok, nes aš esu su tavim!"Taip Dievas pasiekia Izaoko širdį, užmezga draugystę. Izaokas atranda savo naują šaltinio šulinį - begalinį, nesuvokiamą, baimę keliantį, gelbstintį Dievą.
Izaokas gyveno taikoje su kitomis tautomis. Jis palaimino savo sūnų Jokūbą Viešpaties akivaizdoje Abraomo palaiminimu. Būdamas aklas, jis matė sielos akimis. Jis pasiliko su Dievu Jo akivaizdoje iki mirties. Tai vienas iš tikėjimo kelių, vilties kelias, dėl kurio Dievui nėra negarbė vadintis Izaoko Dievu.
Jokūbas kovojo su Dievu pats to nesuprasdamas. "Paleisiu tave tik tada, kai mane palaiminsi. Matydamas negalįs įveikti, tas vyras taip sudavė jam į šlaunies įdubą, kad Jokūbo šlaunis išsinarino. Vyras klausė Jokūbo: Kuo tu vardu? - Jokūbas atsakė jis.
Jokūbas tarė: juk aš mačiau Dievą savo akimis, tačiau mano gyvybė buvo apsaugota.
Vėliau susitikęs su broliu, jis sakė: "Jei randu malonę tavo akyse, tai priimk iš mano rankų dovaną. Iš tikrųjų man matyti tavo veidą yra tarsi matyti Dievo veidą".
Jokūbo tikėjimo kelionė buvo per susitaikymą su savo broliu. Draugystė su Dievu atvedė ir į draugystę su žmonėmis. Todėl Dievui nėra negarbė vadintis Jokūbo Dievu.
Visa Biblija su jos vardais ir įvykiais pasakoja žmonių istorijas su Dievu, tikėjimo keliones, panašias ir kitokias. O kas man yra Dievas šiandien? Kaip mano kelias bus pavadintas? Eisiu, ieškosiu Jo draugystės kelio su manim.
Dievas sakė : Būkite šventi, nes aš esu šventas.
Biblija daug kalba apie žmogaus kūno ir gyvenimo šventumą (švarumą ir paskirtį). Todėl pirmas atsivertimo etapas nėra religinis, bet prigimtinis, fizinis. Yra toks posakis: "sveikame kūne, sveika siela" ar atvirkščiai. Psichisomatika tiria žmogaus kūno ir dvasios sveikatos ryšį. (Jėzus gydė žmonių kūnus, pagydydamas ir dvasią).
Normalumo jausmas kartais pasako, kad viskas yra gerai arba ne. "Normalu yra tai, ką dariau šiandien ir noriu tai daryti rytoj. Bet jei jaučiu kažką ne taip, turiu suprast, kad tolstu nuo prigimties."( vieno mąstytojo įdomi mintis, kaip save pasitikrinti). Tokiu pat principu turėčiau atsinaujinti ir savo dvasioje. Turiu surasti dvasios maistą - žodžius ar religinę praktiką, kuri mane pamaitintų, išgydytų ir augintų - atgręžtų ir priartintų prie Dievo.
Moralinis atsivertimas vyksta, kai nebenoriu kartoti savo klaidų, jaučiu, kad kažkas ne taip. Bet kartais įprastas dvasinis maistas nebetinka ir nebeveikia - manęs nekeičia."Atsiversk ir būk normalus!" Visame kame. Visame gyvenime: kūne ir dvasioje, darbuose ir žodžiuose. Būk savimi - tuo kuo Dievas nori tave matyti.
Žydų tautoje buvo dar gyva prigimtinė moralė. "Sugaudus šafarui net žuvys jūroje drebėjo". O dabar žmogus tiesiog nebeturi to baimės jausmo (nenusidėti). Senoji etika (pagal Noimaną) nebeveikia. Europa nuėjo taip toli nuo krikščioniškų šaknų, kad šiandien žmogus tapo lengvu grobiu blogiui. Skepticizmas ir netikėjimas nuvedė žmogų iki to, kad jis nebepa...
Tada Aaronas uždės gyvam ožiui ant galvos abi rankas, išpažins virš jo visas izraelitų kaltes ir visus jų nusižengimus, visas jų nuodėmes sudėdamas ožiui ant galvos. O ožį per tam tikslui paskirtą žmogų išsiųs į dykumą. Taip ožys išneš ant savęs visas jų kaltes į tyrus.
Atsivertimas - nuolatinis ieškojimas Dievo savo gyvenime. Tai viso gyvenimo kelionė.