Privati ir viešoji nuosavybė: apibrėžimas, istorija ir skirtumai

Dabartiniam žmogui tikriausiai būtų labai sunku įsivaizduoti gyvenimą be privačios nuosavybės, kuri suteikia laisvės ir saugumo pojūtį. Savo privačią nuosavybę ginti nuo kitų asmenų mes turime tokią pat teisę, kaip ginti savo gyvybę, sveikatą, laisvę, šeimą. Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, kad Lietuvos ūkio pagrindas yra privatinė nuosavybė ir kad ši nuosavybė yra neliečiama. Privačios nuosavybės institutas vystėsi ilgą laiką, tobulėdamas su žmogaus teisių ir laisvių apsauga ir garantijomis. Daugumoje totalitarinių ir autoritarinių režimų valstybėse turtas priklauso valstybei ir jį valdo maža grupelė žmonių, tokiose valstybėse klesti ne tik teroras ir grubūs žmogaus teisių pažeidimai, bet ir skurdas.

Nuosavybės samprata

Nuosavybė gali būti suprantama ir aiškinama dviem prasmėmis - ekonomine ir teisine. Nuosavybė ekonomine prasme suprantama kaip ekonominiai santykiai, atsiradę dėl daiktų valdymo, naudojimo ir disponavimo jais; jie istorijos eigoje keitėsi. Ši sąvoka teisine prasme suprantama kaip šių teisinių santykių reguliavimas teisės normomis. Tai visuma teisės normų, kurios įtvirtina ir gina tam tikrų daiktų priklausomybę tam tikram asmeniui arba keliems asmenims ir nustato jiems galimybę tuos daiktus valdyti, naudoti ir jais disponuoti.

• Valdymas - tai turto turėjimas savininko žinioje, išimtinė teisė daryti jam fizinį ar ūkinį poveikį.
• Disponavimas - turto likimo nustatymas, teisė savininko nuožiūra nustatyti teisinę turto padėtį, jo būklę, įskaitant turto perdavimo ir panašią teisę.
• Turto perdavimas - savininko išimtinė teisė savo turto objektus perduoti, įkeisti, leisti naudotis kitam, nekeičiant jų juridinės padėties.

Nuosavybė bendrąja teisine prasme - gėrybių (daiktų), priklausančių savininkui ir sudarančių asmens turtą, visuma. Žmogus, net jei jis “nieko neturi”, vis tiek yra bent jau savo kūno ir savo minčių savininkas. Nors tai paprastai neįvardinama kaip nuosavybė, tačiau ginama kaip nuosavybė. Būtent iš šio teiginio išplaukia, kad tai, kas sukurta žmogaus, yra jo nuosavybė, ką žmogui savanoriškai perdavė kitas žmogus - irgi yra jo nuosavybė. Nuosavybė leidžia savininkui laisvai savo nuožiūra elgtis su nuosavybės objektu - jį valdyti, juo naudotis bei disponuoti. Tuo pačiu nuosavybė reiškia, kad kitas asmuo negali kėsintis į svetimą turtą.

Nuosavybės raida

Jei pažvelgsime į žmonijos istoriją, atrasime, kad ji kartu yra ir nuosavybės plėtros istorija. Viena vertus, nuosavybės objektų ratas siaurėjo, tapo visuotinai pripažįstama, kad vienas žmogus negali būti kito žmogaus nuosavybe, kad žemės savininkas nėra viso oro stulpo virš jo sklypo savininkas. Dar reikšmingesnis yra naujų nuosavybės objektų atsiradimas. Jei žmonijos aušroje nuosavybė buvo tai, ką žmogus pats naudoja savo buičiai, tai vėliau nuosavybės institutas tapo gerokai sudėtingesnis. Technologinė pažanga leidžia vis daugiau objektų, kurie nebuvo laikomi nuosavybe, tapti nuosavybe. Atsiranda vis naujų nuosavybės objektų, pvz., kuo įvairiausios intelektualinės bei pramoninės nuosavybės formos. Nuosavybės objektų samprata kinta ir šiandien. Privati nuosavybė suteikia žmogui nepriklausomybę nuo valdžios ir kitų žmonių užgaidų. Joks nuosavybės perskirstymo modelis nėra suderinamas su individo laisve disponuoti savo nuosavybe taip, kaip jis nori.

Nepaisant šios kaitos ir nuosavybės objektų dinamiškumo, nuosavybės principai kinta labai mažai. Vakarų visuomenėse individualizmas ir nuosavybė yra būtent tos abstrakčios taisyklės, kurios naudojamos kaip pamatiniai principai plėtojantis teisei. Nuosavybės apsaugą įprasta laikyti pagrindine valstybės funkcija. Nuosavybės teisė atsiranda teisės normų pagrindu kaip konkrečių asmenų teisė į tam tikrą turtą. Svarbiausias nuosavybės teisės bruožas yra tas, kad savininko teisė į turtą nepriklauso nuo kitų asmenų. Šias jo teises tiesiogiai nustato tik teisės normos. Tradiciškai Lietuva yra laikoma romėnų teisės šeimos šalimi. Taigi ir privačios nuosavybės pagrindiniai principai atėjo pas mus iš romėnų teisės. Nuosavybė apskritai yra viena iš pagrindinių teisių. Taip pat kalbant apie nuosavybę nereikėtų painioti jos su valdymu. Dar senovės romėnai kalbėdami apie valdymą jie sakė: „Aš turiu daiktą“, - o apie nuosavybę „Aš turiu teisę į daiktą“.

Nuosavybė atsiranda esant tam tikriems juridiniams faktams - nuosavybės teisės atsiradimo pagrindams. Šiuos pagrindus nustato valstybės teisės aktai. Vienas pagrindinių principų yra tas, kad niekas negali perduoti teisių į daiktą, jeigu jų neturi pats. Kai vieno asmens privačios nuosavybės teisė prasideda, tai kito asmens nuosavybės teisė tam pačiam nuosavybės objektui pasibaigia. Nuosavybės perėjimo momentą nustato įstatymai arba šalys savo laisva valia. Tai gali būti daikto perdavimo momentas, ar bet kuis kitas momentas.

Privati nuosavybė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK)

Kadangi privati nuosavybė atsiranda kartu su valstybe, tai logiška būtų pradėti nagrinėti jos raidą nuo valstybės susiformavimo. t. y. privačia nuosavybę galėjo turėti tik feodalai. Valstybė saugojo jų interesus ir buvo jų remiama. Tuo metu rašytinės teisės beveik nebuvo. Apie XI a. susikūrė Lietuvos kunigaikštystė, kuri greičiausiai jau buvo ankstyvasis valstybinis darinys. Apie 1183 m. susikūrė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kurios pradžią žymi staigus Lietuvos karinės galios išaugimas. Ankstyvosios Lietuvos valstybinės struktūros išlaikymo pagrindą sudarė pasėdžių rinkimo sistema. Susikūrus LDK, pasėdžių telkimo punktuose ėmė kurtis valdovo dvarai.

XIII - XIV amžiais, o iš dalies dar ir XV amžiuje Lietuvos valstybinės struktūros pagrindą sudarė valdovo dvarai. Valdovas ir apie jį susitelkusi taryba buvo valstybinio gyvenimo centras, vienintelė centrinė valstybinės valdžios institucija. Apie XIII a. Lietuvos valdovo dvarus šiokių tokių duomenų randame Mindaugo donaciniuose aktuose, kuriuose išvardinta nemažai valsčių pavadinimų. Iš 1259 m. Valdovo dalį valsčiuose sudarė tik keli kaimai. Ne daugiau priklausė ir vietiniams kunigaikščiams. Tiesiogiai valdovui ar vietiniam kunigaikščiui priklausę kaimai turėjo būti retenybė. Didžiąją valsčiaus dalį sudarė laisvosios lauko bendruomenės.

Vėliau įsivyravo bajorų dvarai, bet ir jie nebuvo vien privatūs bajorų ūkiai. Bajorams buvo deleguotos valstybės funkcijos ir jie teisė, administravo savo dvarų teritorijoje gyvenančius žmones, rinko iš jų mokesčius, gynė juos nuo užpuolikų. Pirmieji dvarininkai buvo valsčių kunigaikščiai, o jų dvarų centrai buvo piliakalniai. Dvaras buvo ne tiek asmeninis kunigaikščio turtas, kiek struktūra, aptarnaujanti kunigaikščio instituciją. Dvaro turėjimas buvo susijęs su buvimu valdžioje, o ne su asmeniniu praturtėjimu. Senesnėje istoriografijoje, ypač marksistinėje (bet ne tik joje), buvo teigiama, kad visuomenėje išsiskyrė turtingesnių žmonių sluoksnis, kuris dėl savo turtų įgavo ir politinę valdžią. Tačiau iš tikrųjų tai nėra būdinga archaiškai visuomenei - ne iš turtų kildavo valdžia, bet turtai iš valdžios.

XIV - XVI amžiuje pagrindinis turtas buvo žemė. Iki XIV amžiaus pabaigos nuosavybės neturėjo bažnyčia. Besikurianti valstybė visų pirma atstovavo didikų interesus, tačiau dėl laisvųjų valstiečių - alodistų ir silpnos bajoriškos žemėvaldos buvimo ji reiškė ir valstiečių žemės savininkų interesus. Nominaliai visa žemė priklausė Didžiajam kunigaikščiui, tačiau jas valdė vasalai - kunigaikščiai ir bajorai. Taigi buvo atskirta nuosavybės teisė ir valdymo teisė. Vasalai už turimą žemę atliko karinę tarnybą. Nuosavybės teise feodalams priklausė ne tik žemė, bet ir žmonės - įbaudžiavinti valstiečiai. 1447 m. Kazimiero privilegijoje buvo pasakyta, kad nelaisvų valstiečių, pabėgusių iš kitų privatinių dvarų, kunigaikštis nepriims į savo žemę, taip pat ir feodalai neturėjo teisės priimti nelaisvų valstiečių. XV amžiuje atsirado senaties papročiai. 30 metų prabuvęs feodalo žinioje valstietis tapdavo nelaisvu - pradėdavo jam priklausyti. Valstietis buvo savo žemės savininkas. 1468 m. Kazimiero teisynas reglamentavo ir civilinę teisę (20-22 str.). Daugiausia reglamentuojamas buvo žemės valdymas ir dėl to kylantys ginčai. Buvo draudžiama savavališkai užgrobti dirvas, pievas, miškus. Kilus ginčui visi galėjo kreiptis į tekūnus, kurie turėdavo atvykti į vietą, viską išmatuoti, apklausti liudininkus ir išspręsti ginčą. Feodalams žemė priklausė kaip tėvonija; suteiktas arba ištarnautas turtas; pirktinis turtas. Vadinasi privačią nuosavybę galima buvo paveldėti, užtarnauti ir nusipirkti. Jų teisė disponuoti šių trijų rūšių turtais buvo nevienoda.

Nuosavybės teisės ypatumai miestuose

Lietuvos miestuose šiuo laikotarpiu įsigalėjo Magdeburgo teisė. Joje svarbią vietą užėmė nuosavybės teisė. Nuosavybės įgijimo ir apsaugos būdai buvo gana detaliai sureguliuoti. Buvo atskirai atskirta turto valdymo ir nuosavybės teisė. Savininkas nepriklausomai nuo nuomojamos žemės valdymo apsaugos, naudojosi savo privilegijuota padėtimi pateikdamas pradinį ieškinį. Dažniausias nuosavybės įgijimo būdas buvo turto paėmimas į savo valdžią ieškinio senaties terminui pasibaigus. Kilnojamojo turto senaties terminas buvo vieni metai ir šešios savaitės, o nekilnojamam tiek kiek galėjo siekti žmogaus atmintis. Neišsaugojus atmintyje - 31 metai, šešios savaitės ir trys dienos. Senatimi negalima buvo įgyti valstybės, bažnyčios turto arba vogto daikto.

Miestiečiai turėjo alodinę teisę į žemės sklypą, tačiau jis neapėmė žemės gelmių. Mokestis nuo žemės sklypo teikiamų pajamų buvo privalomas. Buvo skiriama paveldėta nuosavybė (tėvoninė) ir įgyta. Įgytu turtu buvo leista disponuoti laisvai, o parduodant tėvoninį turtą, reikėjo gauti įpėdinių sutikimą, nes jie turėjo pirmumo teisę išpirkti tokį turtą. Siekiant apsaugoti miesto interesus, numatyta tam tikrų apribojimų, kuriais drausta parduoti mieste nekilnojamąjį turtą bajorams ir dvasininkams, taip pat numatyta teisė išpirkti nekilnojamąjį turtą, kuris pateko ne miestiečiui.

Privačiuose miestuose nuo XVII a. Kilnojamojo daikto nuosavybė pereidavo nuo daikto įteikimo momento arba įteikiant krautuvės raktus, kurioje buvo prekės, arba įgijėjui antspaudavus daiktus. Perleidžiant nekilnojamąjį turtą, buvo privaloma jį aprašyti ir kreiptis į teismą dėl įvesdinimo į įgyto turto valdymą. Toks turtas registruotas teisme, įrašant perleidimo sutartį į teismo knygas. Savininkas turėjo savo turtu naudotis nedarydamas žalos tretiesiems asmenims. Jeigu atstatant pastatą buvo pažeidžiamos kaimynų teisės, jie galėjo pareikšti protestą. Tuo remdamasis teismas galėjo keisti atstatymo projektą arba leisti nugriauti ginčytiną statinį. Vykdomose statybose įtvirtinti servitutai dėl šviesos, pastato atrėmimo į kitą pastatą, stogo nuolydžio ir kt. Servitutas atsirasdavo sutarties ar senaties pagrindu, kurios metu savininkas esamą padėtį toleravo, o tai reiškė, kad faktiškai leido. Turtą buvo galima įkeisti su teise valdyti arba be jos. įkaitas buvo įrašomas į teismo knygas. Paveldėti buvo galima pagal įstatymą ir pagal testamentą. Tiek vyrai, tiek moterys turėjo vienodas paveldėjimo teises.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIV-XV a.

Nuosavybės raida XVI - XVIII a.

Pirmasis Lietuvos Statutas įsigaliojo 1529 m., Antrasis - 1566 m., o Trečiasis - 1588 m. Šiuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės aktuose buvo dalys, įvardintos civiline teise. Jose žemės nuosavybė buvo suteikta bajorams. Kitus civilinius santykius reguliavo taip pat tik bajorų luomui. Tik bajorų luomo atstovai turėjo piliečių teises. LDK žemės nuosavybės teisinių santykių pagrindą sudarė dvi žemės nuosavybės rūšys, įvardintos alodu ir lenu. Alodas (individuali žemės nuosavybė) formavosi iš natūraliai išaugusios bendruomeninės nuosavybės, išsiskiriant vidutiniams ir stambiesiems ūkiams. Leno žemės nuosavybė atsirado LDK dažniausiai vykdant grobiamuosius karus ir prijungiant prie savo valstybės žemės plotus. Prijungtos teritorijos buvo laikomos Didžiojo kunigaikščio nuosavybe ir duodamos valdyti bajorams kartu su tas žemes dirbančiais žmonėmis - valstiečiais, už tarnybą.

Žemės valdymo pobūdis priklausė nuo to, atliekama karinė tarnyba ar tarnyba didžiojo kunigaikščio dvaruose. Pagal tai, žemės valda galėjo būti duodama valdyti iki gyvos galvos arba su teise ar be teisės disponuoti. Šiose žemės valdose gyvenę valstiečiai laipsniškai buvo įbaudžiavinami ir pereidavo bajorų asmeninėn nuosavybėn. Kodifikuojant nuosavybės teisę visose trijuose Lietuvos statutuose aiškiai apibrėžtos žemės nuosavybės rūšys - didžiojo kunigaikščio domenas; ponų ir stambių bajorų alodinė nuosavybė ir už tarnyba gauta leno teisėmis žemė bei laisvųjų valstiečių asmeninė žemės nuosavybė. Tačiau Pirmajame Lietuvos bajorams leidžiama laisvai disponuoti - parduoti, dovanoti ir savo nuožiūra gauti naudą - tik trečdaliu turimo dvaro ir nurodyta, kad parduoti, mainyti, atiduoti ir užrašyti šią dalį jie privalo gauti didžiojo kunigaikščio leidimą. Nesant valdovo šalyje, tokį leidimą privalo duoti didžiojo kunigaikščio urėdai - vaivados, maršalkos arba seniūnai.

Žemės perleidimo aktų tvirtinimą lėmė trys priežastys. Pirmajame Lietuvos Statute bajorams suteikta teisė kitus du trečdalius dvaro įkeisti už skolas, tačiau tik kai įsiskolinimo suma atitikdavo įkaito vertę. Įkaito davėjo giminaičiai naudojosi teise sumokėti skolas ir atgauti įkeistą turtą. Jeigu kreditorius buvo paskolinęs didesnę sumą, nei įkeisto dvaro vertė, jį išperkantys giminaičiai, neprivalėjo grąžinti visos įkeistos sumos. Suvaržymai disponuoti du trečdalius dvaro vertės buvo privalomos karinės tarnybos garantas. Bajoro užtarnauti dvarai (lenai) netapdavo jo visiška nuosavybe, nes, pasitraukus iš tarnybos, toks dvaras likdavo valdovo ir kito savininko nuosavybe. Tik kai dėl tarnybos gautame rašte buvo įsakmiai pasakyta, kad galima pasirinkti, kam tarnauti, išėjusiajam dvaras likdavo. Tokia išskirtinė privilegija turėjo būti duodama dalyvaujant liudytojams ir patvirtinta didžiojo kunigaikščio.

Lietuvos Statutai numatė bendrosios nuosavybės institutą miškams, kiekvienam bendrasavininkui suteikiant teisę kirsti mišką iš savo lauko pusės. Vieta miške, kurioje susitikdavo abu kirtėjai, laikyta jiems priklausančių miško dalių riba. Vienam bendrasavininkui iškirtus miško daugiau, antrasis turėjo teisę kreiptis į teismą su ieškiniu atsiteisti dalį miško medžiagos ar jos vertę pinigais. Bendrasavininkams nesutikus dalytis bendrąja nuosavybe, ginčus taip pat sprendė teismas. Vykstant turto dalyboms taikiai, jas privalėjo visi, ir broliai, įforminti raštu ir įrašyti į teismo knygas. Jeigu dalybos nebuvo registruotos teisme, o tik žodžiu, tai jos neturėjo teisinės galios.

Žemės nuosavybė

Žemės nuosavybės subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys (įskaitant valstybę ir savivaldybes). Žemės nuosavybės objektas yra įstatymų nustatyta tvarka identifikuotas, pažymėtų ribų ir tam tikrame nekilnojamojo turto registre įregistruotas (žemės registracija) žemės sklypas bei kiti ištekliai, pvz., apibrėžti žemės gelmių, vandens, miško plotai, augmenijos ir gyvūnijos objektai, t. p. Žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant jo esantys statiniai ir jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai bei žemės sklype esančios naudingosios iškasenos (išskyrus priklausančias valstybei išimtine nuosavybės teise), t. p. Nuosavybės teisė į žemės sklypą gali būti apribota paties savininko valia, įstatymu ar teismo sprendimu. Įstatymu žemės nuosavybės teisė ribojama nustačius servitutą, aplinkosaugos tikslais, kai žemės sklypas įgyjamas ir naudojamas saugomose teritorijose, žemės ūkio paskirties žemėje ir kita. Pirminėje gentinėje bendruomenėje vyravo kolektyvinė (bendruomeninė) žemės nuosavybė. Didėjant darbo pasidalijimui, plečiantis mainams, įvairiose teritorijose formavosi privati žemės nuosavybė, pvz., senovės Romoje privati žemės nuosavybė atsirado iki 1 amžiaus ir buvo reglamentuojama prigimtinės ir papročių teisės normų. Formuojantis valstybėms atsirado rašytinės teisės šaltiniai. Žemės nuosavybę reguliuojančių normų buvo Dvylikos lentelių įstatymuose. Pirmą kartą privatinė ir viešoji teisė apibrėžta Justiniano kodifikacijoje. Feodalizmo laikotarpiu Europoje galiojo monarchų ir feodalų išimtinė nuosavybė į žemę, miškus ir vandens telkinius. Lietuvoje bendruomeninė žemės nuosavybė atsirado yrant pirminei gentinei bendruomenei kaip pavienių žmonių, šeimų ar giminių privati ar bendrų žemės sklypų, gyvulių ir darbo įrankių nuosavybė, reguliuota papročių teise. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje žemės nuosavybės santykius reguliavo rašytinė teisė: didžiojo kunigaikščio leidžiami privilegijų raštai, Lietuvos Statutai. Skirtos šios žemės nuosavybės rūšys: didžiojo kunigaikščio žemė (į ją įėjo ir tose žemėse gyvenančių laisvųjų valstiečių ir bendruomenių žemės, dauguma miškų ir bajorų neužimtų žemių, t. p. feodalų žemė), tėvonijos, užtarnauta žemė (kartu su joje gyvenančiais valstiečiais buvo suteikiama bajorams už tarnybą didžiojo kunigaikščio kariuomenėje ir kitais atvejais), pirkta žemė (paveldima, jos disponavimas nebuvo varžomas). Valstiečiai 13-16 amžiuje gyveno nedideliuose, iki kelių dešimčių sodybų turinčiuose kaimuose, t. p. vienkiemiuose, kurių žemė buvo išskirstyta įvairiais sklypeliais, daug kur įsiterpusiais į didžiojo kunigaikščio žemes. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto 1557 paskelbtu įsakymu įvesta valakų sistemą (Valakų reforma). Visa didžiojo kunigaikščio dvaro ir valsčiaus žemė buvo paskelbta valdovo nuosavybe ir buvo sujungta į vieną valakais išmatuotą plotą. Panašiai sutvarkyta ir feodalų (didikų, bajorų, Bažnyčios) žemės nuosavybė. Valstiečiai buvo apgyvendinti gatviniuose kaimuose, žemė padalyta į 3 lygius laukus, kiekvienas laukas - į rėžius (rėžių sistema). Nepriklausomoje Lietuvoje priėmus žemės reformos įstatymus buvo dalijamos dvarų žemės, kaimai skirstomi į vienkiemius, naikinami žemės naudojimo rėžiai, įtvirtinama privati ir valstybinė žemės nuosavybė, panaikinti iki tol galioję žemės servitutai, bendruomeninė žemės ir bendrų ganyklų nuosavybė. SSRS okupacijos metais įtvirtinta išimtinai valstybinė žemės nuosavybė, nedideli žemės sklypai buvo suteikiami žemės ir miškų ūkio darbuotojams naudotis kaimo vietovėse, t. p. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir priėmus Konstituciją (1992), civilinius ir žemės įstatymus susiformavo šios žemės nuosavybės rūšys: privati, valstybinė, savivaldybių ir bendroji (mišri) žemė. Žemės nuosavybės subjektais gali būti Lietuvos ir užsienio valstybių (užsienio subjektai, atitinkantys Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus) fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybės institucijos, savivaldybės.

Nuosavybės teisės įgijimas ir praradimas

Nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismo tvarka. Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą, kai yra įgyjamoji senatis, nustatoma pagal daikto buvimo vietos valstybės teisę.

Radęs pamestą daiktą asmuo privalo grąžinti jį pametusiajam, jeigu jis yra žinomas. Daiktą radęs asmuo ar policija perduotą rastąjį daiktą privalo saugoti šešis mėnesius. Saugojimo metu radiniu negalima naudotis. Jeigu per tą laiką paaiškėja daiktą pametęs asmuo, daiktas jam grąžinamas, bet prieš tai jis turi atlyginti daikto išlaikymo ir kitas su radiniu susijusias išlaidas. Jeigu pametęs daiktą asmuo per nurodytą laiką nepaaiškėja, daiktas neatlygintinai pereina radusiojo nuosavybėn su sąlyga, kad jis sutinka atlyginti daikto išlaikymo ir kitas su radiniu susijusias išlaidas, jei radinį saugojo ne jis.

Jeigu bešeimininkis ir rastas daiktas dėl ilgo laikymo gali sugesti ar prarasti dalį vertės, tai policija, finansų, kontrolės ar savivaldybės institucija privalo imtis priemonių, kad daiktas, esant galimybei, būtų parduotas, o už jį gauti pinigai išsaugoti pametusiam ar kitaip praradusiam daiktą asmeniui.

Asmuo, radęs daiktą ir grąžinęs jį pametusiam asmeniui arba nustatyta tvarka perdavęs jį policijai, turi teisę gauti iš pametusio daiktą asmens išlaidas daiktui saugoti ir perduoti atlyginimą ir užmokestį už radimą. Užmokestis už daikto radimą negali būti mokamas, jeigu radęs daiktą asmuo nustatytu laiku ir tvarka nepranešė apie radinį ar klausiamas nuslėpė patį radimo faktą.

Asmuo, kuris rado lobį svetimoje žemėje ar kitame svetimame daikte atsitiktinai arba turėdamas savininko leidimą ieškoti lobio, gauna vieną ketvirtadalį lobio, o kiti trys ketvirtadaliai tenka žemės ar kito daikto, kuriame buvo rastas lobis, savininkui, jeigu jie nesusitarė kitaip. Istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę turintis lobis gali būti paimamas pagal įstatymą visuomenės poreikiams.

Jeigu kilnojamasis daiktas įgytas atlygintinai tai savininkas turi teisę išreikalauti tą daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jų valios nustojo būti jų valdomas. Jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais.

Šaltiniai: Guobys V., Vitkevičius P. ir kt., Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas.

tags: #kada #nuosavybe #yra #privati #ir #kada