Sodyba Guoguose įsikūrusi vaizdingoje Lietuvos vietoje ant Nemuno kranto, tik 12 kilometrų nuo Kauno miesto ribos. Šioje kaimo turizmo sodyboje pasirūpinta patogiu ir smagiu Jūsų poilsiu.
Vaizdas į Nemuną netoli Guogų sodybos.
Poilsis ir Pramogos
Veikti čia tikrai rasite ką - neteks nuobodžiauti ir tinginiauti, nes mėgausitės nepakartojamu poilsiu nuostabios gamtos prieglobstyje. Mėgstantiems aktyvias pramogas siūloma:
- Teniso, krepšinio, futbolo ir tinklinio aikštelės
- Pirtis ir kubilas
- Baseinas
- Žvejyba (turintiems žvejo bilietą)
- Vaikų žaidimų aikštelė
- Batutas
Tie, kurie norės įkvėpti gaivaus oro, galės pasivaikščioti miško parke, pasigrožėti įspūdingu Piliuonos piliakalniu nuo kurio atsiveria nuostabus Nemuno slėnio vaizdas. Taip pat šalia miško parko įrengtoje pavėsinėje galėsite surengti mini pikniką su šeima ar draugais.
Nors trumpam pamirškite savo kasdienius rūpesčius, darbus ir su šaunia draugų kompanija ar šeima pasimėgaukite puikiu poilsiu.
Guogų Giminės Istorija
Jankų seniūnijos (Kazlų Rūdos sav.) Panovių kaime gyvenantis ir kiek dar pajėgia su žmona Elzbieta ūkininkaujantis 84 metų Juozas Guoga gimė ir augo būtent šiame kaime, savo gyvenimą kūrusio Lietuvos kariuomenės savanorio Jurgio Guogos (1897-1973 m.) ir Natalijos Guogienės (Jasulaitytės) šeimoje.
1923 metais susituokusiems Natalijai ir Jurgiui buvo lemta susilaukti šešių dukrų ir keturių sūnų. Deja, pora užaugino ir į gyvenimą išleido tik penkias dukras ir du sūnus. Pirmagimė Bronislava ir po jos 1926 m. gimęs sūnus Vytautas mirė maži. Nelemta užaugti buvo ir 1937 m. gimusiam Alfonsui.
Dabar tėviškėje aplankytas ir kalbinamas „Suvalkiečio“ puikią atmintį tebeturintis J. Guoga teigia neužfiksavęs, kad tėvas kada nors būtų sakęs, jog jo ūkis ir 21 ha žemės ateityje atiteks būtent jam, kaip vyresniajam sūnui.
„Pamenu, kad ganyti pradėjau devynerių, - pasakoja J. Guoga. - Paskui maždaug nuo keturiolikos jau ardavau, akėdavau, grėbdavau šieną ir pjaudavau javus. Tėvelis turėjo pjaunamąją, grėbiamąją.
J. Guogos likimas susiklostė kaip tik taip, kad būtent jis, vyresnysis sūnus, dabar gyvena tėviškėje ir vis dar kiek leidžia sveikata dirba tėvo žemę. Deja, kadais klausantis tėvelio pamokymų ir patarimų artą žemę Juozui perdavė anaiptol ne tėvas ar mama, o 1990 m.
Jurgio Guogos Šeima ir Veikla
Juozo tėvas Jurgis Guoga buvo kilęs iš Jančių kaime (dabar Lekėčių mstl., Šakių r. sav.) ūkininkavusių Jurgio ir Elžbietos Guogų šeimos. Jurgis buvo jauniausias iš keturių brolių, be to, dar turėjo seserį Mariją. Vyriausias jo brolis Jonas, vengdamas būti paimtas rekrutu į carinės Rusijos kariuomenę, pabėgo į JAV. Devyneriais metais už Jurgį vyresnis brolis Vincas pasirinko dvasininko kelią ir baigęs Seinų kunigų seminariją kunigavo Dzūkijoje, paskui Lenkijoje. Į JAV likimas nubloškė ir Jurgio brolį Antaną.
Motinai mirus, Jurgio tėvas vedė dar kartą ir susilaukė dviejų dukrų: Agotos ir Onutės.
Indėlis į Lietuvos Kariuomenę
1918 m. vasario 16 d., kai Lietuvos valstybės taryba Vilniuje paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, Jurgiui buvo 21 metai. Tais pačiais metais lapkričio 23 d. Lietuvos Ministras Pirmininkas A. Lekėčiai, prie kurių tuo metu šliejosi ir gimtasis J.
„Lekėčių sakmėse“ pasakojama, kad 1918 m. gruodžio pirmąjį sekmadienį į Lekėčių bažnytėlę susirinkusiam dideliam būriui jaunų vyrų parapijos klebonas kun. Po to, anot fotoapybraižos autoriaus, iš bažnyčios išėję vyrai susirinko bažnytkaimio aikštėje, kur vėl visos kalbos sukosi apie Lietuvos kariuomenės kūrimą ir jaunų vyrų šventą pareigą imti į rankas ginklą ir eiti ginti Tėvynės. Ar būtent tądien eiti į Lietuvos kariuomenę pasiryžo ir J. Guoga, šiandien jau pasakyti sunku.
1940 metais paties senelio Guogynėje užkastą Savanorio medalį rado K. „Mūsų tėvelis buvo artileristas, - sakė J. Guoga. - Pasakodavo, kad jie turėjo keturias arklių traukiamas patrankas. Vienu metu šaudydavo dviem. Kitas dvi tuo metu arkliais patraukdavo į priekį, į reikiamą poziciją.
Savanorio sūnus teigė prisimenantis tėvo pasakojimus apie mūšius ties Kėdainiais, prie Žiežmarių ir Varėnos. J. Guogai taip pat įstrigo tėvo pasakojimas apie 1919 metų Kūčias žeminėje netoli Daugpilio.
Savanoriui Jurgiui Guogai Lietuvos kariuomenėje buvo suteiktas grandinio laipsnis. Kariuomenėje jis tarnavo nuo 1919 m. sausio 13 d. iki 1921 lapkričio 18 d. Per tą laiką, sako, dukart buvo sužeistas.
J. Guoga prisimena, kad tėvas yra pasakojęs, jog pasibaigus aktyviems karo veiksmams buvo atsiųstas su kitais kariais patruliuoti į Marijampolę. Čia, savanorio pasakojimu, ne visi miestelėnai Lietuvos kariuomenės karius pasitiko draugiškai. Dalis mieste gyvenančių kitataučių, sako, pirmą dieną išvydę karius juos puolė stumdyti rėkdami „Klumpėvaldys“, ant jų spjaudė. Taip nesvetingai sutikti kariai, sako, susisiekę su karine komendantūra ir gavę nurodymą tuos riaušininkus atsivežti į būstinę ir jiems įkrėsti po kelis šampalus.
Tremtis į Sibirą
Jurgis Guoga su žmona Natalija ir tremtį drauge su jais išgyvenusiais vaikais Sibire (J. 1940 metais Lietuvą užėmus sovietams ir prasidėjus trėmimams į Sibirą Savanorio medalį ir apdovanojimo dokumentus J. Guoga sudėjo į plačiakaklį stiklinį butelį ir užkasė sodyboje po kriauše. Po gerų penkiasdešimties metų buvusios sodybos vietoje jau be baimės surengto pirmojo Guogų giminės susitikimo metu buvo nutarta pabandyti tą stik-lainį su medaliu rasti.
Guogynėje dabar gyvenantis Juozas Guoga pasakoja, kad užėjus sovietams, jo tėvo nerimas dėl visai šeimai gresiančio pavojaus buvo ne be pagrindo. Tiesa, pirmųjų, baisiausių trėmimų šeima išvengė. Deja, apgauti likimo nepavyko. Juozo teigimu, 1948 m. pabaigoje Jankų valsčiaus viršaitis Jonas Naujokas tėvą įspėjo, kad jo šeima įtraukta į numatomų ištremti sąrašą.
Praėjo dar beveik treji metai, ir vieną naktį į nedidelio namelio (suręsto iš Panoviuose nugriautos klėties) duris ėmė belstis rusų armijos kareiviai ir enkavėdistai. Šįkart bėgti jau nebuvo kaip. Ką tik galėjo susipakavusi šeima su daiktais buvo susodinta į sunkvežimį ir nugabenta į Mauručių geležinkelio stotį. Iš jos gyvuliniame vagone Lietuvos kariuomenės savanoris su žmona ir keturiomis dukromis bei dviem sūnumis pradėjo ilgą ir tolimą kelionę. Guogai buvo ištremti į Tomsko srities Aleksandrovo miestelį.
Šeimos galva ten buvo pasiųstas dirbti į statybininkų brigadą, Natalija rūpinosi naujaisiais namais ir siuvo, o vyresni vaikai dirbo kas kur. Juozas darbavosi garo katilinėje, o paskui išmoko kalvio amato ir Obės medienos plukdymo kontoroje dirbo kalviu. Laimė, tremtį, didelį šaltį, alkį ir vargą išgyveno visi. Į Lietuvą šeima grįžo 1956 m. vasarą ir apsistojo Ežerėlyje, pas vyriausiąją dukrą. Grįžti į Panovius jiems buvo uždrausta.
Tiesa, bėgant nuo tremties paliktas ūkis buvo išdraskytas ir nusiaubtas. Ten net nebuvo kur apsistoti ir bandyti įsikurt. O Ežerėlyje atgavę nugriautą klėtį Guogai vėl pasistatė namą.
Sugrįžimas į Tėviškę
Lietuvos kariuomenės savanoris Jurgis Guoga susirgęs plaučių vėžiu Anapilin iškeliavo 1973 metų rudenį, prieš tai dar spėjęs pasidžiaugti labai gražia, jo ir ištikimosios jo gyvenimo bendražygės Natalijos auksinio santuokos jubiliejaus švente.
Nuo 1992 m. tėviškėje ūkininkaujantis Juozas Guoga irgi daug metų gyveno Ežerėlyje ir, galima sakyti, visą gyvenimą dirbo durpių įmonėje kalviu. Be to, Juozukas (taip šiltai jį ir šiandien vadina dar gyvos seserys, dukterėčios ir sūnėnai) su savo Elzyte, žmona Elzbieta, visąlaik vertėsi ūkiškai, laikė daug gyvulių ir neturėjo kada nutolti nuo žemės ūkio darbų.
„Tėviškė mane visada traukė, tik anais laikais, sovietmečiu, ten lankytis buvo gana nedrąsu, - sakė J. Guoga.
Vyresniojo brolio apsisprendimui grįžti į tėviškę, pasistatyti sodybą ir dirbti tėvo žemę pritarė ir daug metų nostalgija Panoviams sirgusios visos Juozo seserys ir brolis Stasys. Juolab kad Juozas, galima sakyti, vienintelis iš jų turėjo nuo ko pradėti gaivinti tėvų ūkį, nes laikė arklį, karvių, prieauglio, be to, turėjo ir padargų žemei dirbti. Jo negąsdino, kad Panoviuose laukė tikri plėšiniai - visa grąžinta tėviškės žemė buvo vien tik pievos, krūmynai ir brūzgynai, o dirbamos - nė pėdos. Be to, ir gyventi nebuvo kur.
Šiandien visa tai - jau tolima praeitis, o Guogynė niekuo nesiskiria nuo kitų ūkininkaujančių kaimo žmonių sodybų. Čia ir erdvus gyvenamasis namas, ir kluonas, ir tvartas. Trūksta tik jaunystės, sveikatos ir energijos. Tuo dabar sodybą stengiasi užpildyti Juozo ir Elzytės vaikai ir vaikaičiai.
Prieš kelerius metus auksines vestuves atšventusi pora užaugino tris dukras, du sūnus ir dabar jau turi visą būrį vaikaičių. Be to, į Guogynę mėgsta užsukti ir Juozo seserų bei brolio vaikai, o Juozo sūnus Zigmas, padedamas savo šeimos narių ir seserų, čia sugeba suorganizuoti šiltus, įdomius ir turiningus visos plačios Guogų giminės susitikimus. Jų metu ne vienas pasidžiaugia savanorio Jurgio Guogos sūnaus Juozo ir jo šeimos darbštumu, atkaklumu ir didžiuliu entuziazmu siekiant atkurti Guogynę, nes dažnas joje randa kažką svarbaus ir brangaus.
Apibendrinant, galima teigti, kad Guogų sodyba yra ne tik puiki vieta poilsiui, bet ir svarbi istorinė vieta, sauganti Guogų giminės atminimą ir tradicijas. Čia galima ne tik mėgautis gamta ir pramogomis, bet ir prisiliesti prie Lietuvos istorijos.