Igliškėlių miestelis ir su juo susijungęs Igliškėlių kaimas, o kitoje pusėje prisišlieję Patilčiai -trys kaimai kaip broliai. Viskas bendra: ta pati bažnyčia, kapai, parapijos namai, biblioteka. Šiame straipsnyje panagrinėsime Igliškėlių kaimo gyvenimą, jo istoriją, dabartinę situaciją ir žmonių prisiminimus.
Marijampolės savivaldybė Lietuvos žemėlapyje.
Igliškėlių Dabartis: Gyvenimas ir Iššūkiai
Marijampolės seniūnas Juozas Milius pripažino, kad kadaise miestelyje buvo dvi mokyklėlės - pradinė ir pagrindinė, tačiau dabar liko tiktai tušti pastatai. Kaimus siejo ir mokykla, tačiau mokyklų reorganizacija neaplenkė Igliškėlių pagrindinės mokyklos - jos nebeliko. Krašto vaikai mokykliniu autobusiuku vežami lavintis į Igliaukos Anzelmo Matučio gimnaziją. Mažėjant gyventojų, uždarytas ir medicinos punktas. Kol kas stabiliai veikia tik dvi parduotuvės.
Igliškėliuose senesni žmonės gauna pensijas, o kiti verčiasi žemės ūkiu. Tie, kuriems žeme rūpintis jau per sunku, savo hektarus išnuomoja stambesniems ūkininkams. Uždarius mokyklą, mokytojai liko be darbo, prieš porą metų tokia lemtis ištiko ir Igliškėlių medicinos punkte dirbusius specialistus.
Anot vietos gyventojų, kai darbų nėra, dauguma stengiasi užsiauginti gyvulių, daržovių, bulvių. Aplinkui vyrauja smulkūs ūkeliai. Iniciatyvi Igliškėlių gyventoja Lina Raguckienė, prieš rinkimus gyventojams nešiojusi rinkėjų lapelius, pastebėjo, kad tik kelios močiutės gyvena vienos, bet jos nėra vienišos, nes jas kas nors aplanko. Kiti garbaus amžiaus žmonės gyvena su vaikais, anūkais.
Rankų sudėjusios nesėdi ir senjoros, jos stengiasi puoselėti namų aplinką. Igliškėlių senbuvė Genovaitė Raginienė teigė, kad tvarkydama aplinką jaučia malonumą, be to, visą laiką juda. Igliškėlių kaimo bendruomenės pirmininkė Aušra Žideckienė turi vilčių, kad kaimo žmonėms bus naudingi šiemet Marijampolės savivaldybės vietos veiklos grupėje vyksiantys mokymai, orientuoti į verslumą.
Kultūros Židinys
Vienas iš Igliškėlių miestelio traukos centrų - biblioteka. Ilgametės Igliškėlių bibliotekininkės Magelės Aleksandravičienės teigimu, vaikai į biblioteką užsuka vis rečiau, nes vėlai sugrįžta iš Igliaukos mokyklos. Pasak bibliotekininkės, į biblioteką užsukantys žmonės gana skirtingi, todėl ir pašnekesių temos būna įvairios. Vienos moterys atėjusios noriau kalba apie maisto atsargų ruošimą žiemai, kitos - apie mezgimą, o yra tokių, kurios nori išsipasakoti.
Tragiškos Istorijos Puslapiai: Partizanų Kovos
Pokaryje su ginklu rankose krito jauni Lietuvos Ąžuolai ir Uosiai. Daugybė nerašytų draudimų. Štai tokį: šiukštu aušint burną, pliurpti, kad kovose dalyvavo pasienio ir vidaus kariuomenė. Bet juk visi žinom: dalyvavo! Ar šitas „valstybinės paslapties išdavimas“ sudrebins socialistinės santvarkos pamatus?! Neabejoju nutylėjimo kenksmingumu.
Keturiasdešimt septintų metų vasario devynioliktąją Marijampolėj sugriaudėjo šūviai ir sprogimai. Žuvo atsakingi darbuotojai, miško ryšininkės pakviesti į balių, laidotuvėse kalbėjo patsai Justas Paleckis, o viešai - per apskrities laikraštį - pranešta, kad partijos apskrities pirmasis sekretorius Steponas Bakevičius mirė.
Tiesos slėpimas buvo parankus pogrindžiui. Ne tik gyvybių kaina. Su pasibaisėjimu žmogelis slopino sieloj riksmą dėl brolio, einančio su peiliu prieš brolį, dėl pardavinėjimų už Judo sidabrinius. Tasai tylenis paprastas žmogelis širdy geriau už mūsų filosofizmus ir sofizmus suvokė, koksai daiktas yra mūsų, lietuvių, nacionalinis charakteris.
Marčiulionių Šeimos Likimas
Fatališkas buvo šios šeimos likimas. Jonas, gimęs 1917 m., pasirinko slapyvardį „Audronis“ ir tapo gabiu partizanų būrio vadu. Jis žuvo mirtimi dideliame mūšyje 1945 metų sausio 25 dieną. Vytautas Marčiulionis - „Viesulas“ žuvo 1946 m. kautynėse. Partizanas Petras - „Beržas“ veikė Kazlų Rūdos ir Lekėčių miškuose. Už ką žuvo šie žmonės? Tyli istorija.
Nebeliko balto namo, nebeliko apsodintos gėlėmis klėties. Styrojo vieniši apdegę klevai prie Nemuno. Ir raudonom gurguolėm - plėšė iš žmonių viską. Iš užsienio pagalbos nesimatė. Iš šešių jo vyrų vienas partizanas žuvo, bet priešai buvo sunaikinti.
Paskutiniame laiške brolis iš Lietuvos jam rašė: „Padėti tau negaliu, deja...“ „Žilvičio“ - Petro Vengraičio slėptuvę eigulio Kazlausko sodyboje. Lukšai Kukauskas tikisi padėti ir gailisi jam žuvus. Praėjo keli dešimtmečiai.
Legendos prie Nemuno. Golgotos į sibirus. Kokie gyvenimai - tokios ir knygos. Jeigu tikrovė pralenkia fantaziją, - būtų nuodėmė jos neatspindėti. Dabar atauga mūsų pakirpti sparnai.
Gelčių Šeimos Istorija
Sodyba stovėjo ant paties kranto. Žemės tėvai turėjo nedaug - apie 18 ha. Jų vaikai: trys dukterys ir du sūnūs. Sūnums ir teko partizanų dalia. Jonas, g. 1920 m., jaunesnysis - Jurgis, g. Jonas gavo slapyvardį „Perkūnas“. Jis kovojo su stribais bei rusų garnizonų kareiviais. Dalyvavo Jurgis. Jose žuvo 8 lietuvių partizanai, o rusų - be skaičiaus.
Vadas Jonas Gelčys - „Perkūnas“. Apie tai rašoma literatūriniuose šaltiniuose. Onutė nedvejoja, kad ir dabar tą išdavikę atpažintų. Gal jau ir gyvos nebėra? Mintimis grįžkime į Šilavoto tardymo „apartamentus”. budelių pastangos nuėjo veltui. Onutė neišdavė nieko.
Broliams kovojant, sesuo nenutraukė su jais ryšių. Kartų buvo areštuota, keisdavo pavardę. Sibiro išvengti pavyko. Brolis Jonas - „Perkūnas“ žuvo pirmasis iš šeimos. Palikę pietus, vyrai puolė bėgt. pasileido tiesiai per laukus. Jų nesivijo.
Tą dieną nelijo; pro debesis švietė blyški, nuliūdusi saulė. Bet ant kelio telkšojo balos. Ne lietaus balos, ne rasos. Ir ne ašarų. kaimo kelyje ratų išmuštos duobės plūdo partizanų krauju. Šyvo arklio parjojo išdavikas.
Sakoma, kad kančia atneša šviesą, o nuodėmė - Atgailą. brolis Jurgis su draugais. ir šunų iškapstytų kaulų. Matė kaukolę, plūduriuojančią balos vidury. Tautos istorija paniekinta merdėjo šiukšlynuose. Raudonojo gaivalo laikas baigiasi.
Paprasti, kuklūs lietuviai, darbo bitės, vargo pelės. Viską iškentė. Būk laimingas, Dievo pabučiuotas žmogau! link. Netrukus žiemos smuiku u...
Šarvojimo Salės Konfliktas Patilčiuose
Žmonės sužinojo, kad jų parapiją aptarnavusį kunigą Darių Vasiliauską keičia naujai paskirtas klebonas kun. Petras Algirdas Kanapka ir naikina parapijai priklausančiame pastate daugelį metų veikusią šarvojimo salę. Igliškėlių ir Patilčių gyventojai lieka be vietos, kur atsisveikindavo su mirusiuoju.
Pasak į redakciją skambinusių vietos gyventojų, žinia, kad naikinama Patilčių parapijos pastate nuo bažnyčios atstatymo įrengta šarvojimo salė, jiems buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Apie tai žmonės sužinojo ne kokiame nors bendrame susirinkime ar pokalbiuose, bet pamatę iškraustomą klebonijos pastatą.
Pradėję aiškintis, kas čia vyksta, sužinojo, kad į jų parapiją klebonu paskirtas kun. P. A. Gyventojams pasirodė keista, kad naujasis klebonas dar nedirba, žmonės jo nematę, bet savo tvarką jau daro nuo rugsėjo pradžios. Dauguma kaimų ir miestelių turi šarvojimo sales. Jiems tai buvo tikrai patogi vieta: čia pat bažnyčia, kitoje kelio pusėje - kapinės, niekur toli važiuoti nereikia, vyresniems žmonėms tai itin aktualu.
Naujasis klebonas Petras Algirdas Kanapka teigė neradęs jokių sutarčių dėl šarvojimo salės nuomos. Apskritai nėra dokumentų, kad tokia salė egzistuoja, tai yra parapijos pastatas, kuriame jis turi teisę gyventi. Kunigas žiniasklaidoje buvo linksniuojamas 2020 metais, kai būdamas Skardupių parapijos klebonu, gyventojų teigimu, neleido į kapines įnešti karsto.
Žirgininkystė Igliškėliuose: Nuo Ristūnų Iki Ponių
Raimundas Brizgys - žinomas ristūnų žirgų lenktynių dalyvis, tačiau, anot jo, tai jau praeitis. Dabar dažniau jam tenka varžybų teisėjo ar komentatoriaus vaidmuo. Žirgininkas ristūnus šiemet pakeitė poniais, kurių šiuo metu augina arti pusės šimto. Anot jo, šie arkliukai dabar turi nemažą paklausą ir kainuoja tiek pat, kiek ristūnai žirgai.
Su poniais kur kas mažiau vargo ir rūpesčių - jie nereiklūs, ištvermingi ir atsparūs mūsų klimato sąlygoms. Šiuos mielus arkliukus perka kaimo turizmo sodybos, vaikams, veisti. Kas savaitę ūkyje sulaukiu pirkėjų“, - naujo verslo sėkme džiaugėsi patyręs žirgų augintojas.
| Žirgų Tipas | Privalumai | Trūkumai |
|---|---|---|
| Ristūnai | Greitis, lenktynės | Brangi priežiūra, mažas pelnas |
| Poniai | Maža priežiūra, populiarūs kaimo turizme | Mažiau universalūs |
„Suaugęs ponis gali pavežti 5-6 suaugusius žmones, o vaikų į vežimaitį vienu metu galima susodinti dvigubai tiek. Poniai ilgaamžiai - gyvena maždaug iki 30 metų. Nors tai mano verslas, kai kurių ponių iš savos bandos už jokius pinigus neparduočiau, mat jie turi savas istorijas, mūsų šeimai yra labai brangūs“, - atviravo ponių augintojas.
Kunigas Justinas Lelešius: Partizanų Kapelionas
Kaip ir daugelis kunigų J. Lelešius bažnyčioje ir kitose vitose guodė ir ramino tikinčiuosius, stiprino jų dvasią, kurią okupantai bandė palaužti. Savo parapiją kun. J. Lelešius paliko 1945 m. Visų Šventųjų dieną. Kurį laiką jis slapstėsi įvairiose Suvalkijos vietose.
1946 m. kovo 1 d. jis buvo paskirtas Tauro apygardos laisvės kovotojų kapelionu. Justinas pasirinko Grafo slapyvardį. Būdamas kapelionu, jis laikė mišias miške, sakė pamokslus, kiekviena proga kovotojams griežtai pabrėždamas: „Nežudykite, negerkite.“
1947 m. rudenį Tauro apygardos Birutės rinktinės štabas buvo įrengtas Marijampolės aps., Veiverių miestelio pašonėje gyvenančio partizanų rėmėjo Kazimiero Daunoro sodyboje. 1947 m. rugsėjo 24 d. bunkeryje buvo 6 kovotojai. Viduje likę vyrai, taip pat ir J. Lelešius, susisprogdino.
Po J. Lelelšiaus-Grafo mirties Tauro apygardos vadovybė 1948 m. sausio 16 d. įsakymu jį apdovanojo juostele už narsumą, o 1950 m. rugpjūčio 7 d. - 2-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi. LR Prezidento 1998 m. lapkričio 18 d. dekretu (po mirties) J. Lelešius-Grafas buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu.
Vyčio Kryžiaus ordinas.
tags: #kaimo #sodyba #igliskeliuose