Šiandien panagrinėsime tragišką įvykį, sukrėtusį Lietuvos turizmo sektorių - gaisrą turizmo sodyboje „Banginukas“. Išsiaiškinsime galimas priežastis ir aptarsime šio įvykio pasekmes.
Kelionės leidžia ne tik pažinti pasaulį, atrasti nematytas šalis, bet ir atverti slapčiausius savo sielos kampelius. Ypatingos sielos permainos prasideda žvelgiant pro besileidžiančio lėktuvo iliuminatorių, kai, prasiskleidus debesų šydams, lyg nepažįstamo veido bruožai šmėsteli saulėtekio nutvieksti kalnynai, vidurdienio karščiu gaudžiančios dykumos ar naktinio didmiesčio ugnys.
Neabejoju, kad tokią šlovingą akimirką kiekvienas tampa Kolumbu, atrandančiu išsyk du žemynus: vieną išorėje, kitą - savyje. Tačiau dabar leidžiasi lėktuvas. Po skystų aplodismentų, sveikinančių lakūnus, sėkmingai nutupdžiusius lainerį, labai svarbu neužsikrėsti visuotiniu atvykimo šurmuliu, nes pirmosios akimirkos svečioje šalyje nepaprastai reikšmingos. Jos - vienintelės, kaip pirmasis bučinys, pirmasis pasimatymas, pirmoji sueitis ar pirmasis gimdymas. Tokių daugiau nebebus. Niekada. Nesvarbu, kiek dar kartų į tą pačią vietą tektų sugrįžti. Todėl, užuot pasidavus paranojiškiems būgštavimams dėl neįkainojamo savo bagažo, kuris visada tik ir tyko nuskristi priešinga kryptimi nei jo savininkas, užuot karštligiškai mintyse konvertavus litus pagal vietinės valiutos kursą ar tikrinus duty free alkoholio atsargas, dera susikaupti lemtingam susitikimui.
Sakoma, kad žmogų įvertiname - pajuntame jam simpatiją ar priešiškumą, pamilstame ar liekame abejingi - per kelias naujos pažinties minutes, o tolesnis bendravimas tik patvirtina pirmąjį įspūdį. Panašiai nutinka ir su svečia šalimi. Kas tavęs laukia - meilės istorija, nuoboduliu atmieštas „geras laikas“ ar abipusė atmetimo reakcija, - galima nuspėti jau lipant lėktuvo trapu ir uodžiant ūmai užplūstantį svetimą kvapą, oda jaučiant vėjo glamonę, gaudant keistus naujos erdvės garsus ar pagaliau pastačius koją ant paslapčių kupinos žemės.
Pirmosios akimirkos svetimoje šalyje yra sudėtingas ritualas - kiekvienam dera tapti šamanu, burtininku ar magu. Tačiau daugelis stveria žadą atgavusius mobiliuosius telefonus ir kažką desperatiškai šaukia savo žmonoms, sekretorėms, meilužėms, bosams, vyrams, sugyventiniams, vaikams, šunų vedžiotojams, kačių šėrikams - tiems, kas pasiliko anapus magiškojo rato. Kiti atvykėliai zirzia dėl skersvėjų, drėgmės, karščio, dulkių, lietaus, žvarbos ar nosį riečiančios smarvės, taigi piktžodžiauja ne tik prieš gamtą, bet ir prieš ją sukūrusius vietinius dievus.
Nelaimingieji bruzda be tikslo užuot atsipalaidavę ir nervinasi taip, tarsi išvis nežinotų, kas yra pasitikėjimas ir ramybė. Jie trina rankas drėgnomis servetėlėmis, idant neužsikrėstų svečiose šalyse visur knibždančiomis mirtinomis ligomis, ir galutinai palūžta bagažo salėje, išvydę judančia juosta ištikimai atlinguojančius savo lagaminus, sulaistytus tirštomis, lipniomis substancijomis arba perpjautus, iš kurių laukan virsta margaspalvės drabužių žarnos.
Kelionė leidžia dar kartą sugrįžti į vaikystę. Ji mus priverčia smalsauti, šniukštinėti, žvalgytis, be atvangos klausinėti į viską rodant pirštu ir kaip vaikui mokantis skiemenuoti kalba, nuo kurios dažniausiai lūžta liežuvis. Kiekvienas naujas svetimšalis pašnekovas, taip lengvai dėliojantis žodžius savąja, bet mums svetima šnekta, atrodo didžiai išmintingas, kaip guguojančiam kūdikiui - daugiakalbis suaugęs. Ir kiekvienas pokalbininkas patenkina atvykėlio lūkesčius: ispanas atrodo (veikiau, girdisi) aistringas, italas - romantiškas, indas - dvasingas, tibetietis - metafiziškas.
Kelionė mums vėl suteikia prarastą gebėjimą stebėti, stebėtis, tyrinėti, pažinti, džiūgauti, krykštauti iš susižavėjimo ir nuostabos. Kelionė atveria net labiausiai susigniaužusią ir surambėjusią širdį, kuri vėl tampa imli neišsenkantiems pasaulio stebuklams ir todėl - dosni kitiems. Atvirlaiškių rašymas, dovanėlių namiškiams ir draugams pirkimas - tai tik vienas iš to dosnumo pasireiškimų.
Kelionė mus sugrąžina ne tik į mūsų pačių vaikystę, bet ir į žmonijos vaikystę, ten, kur visa aplinkui knibždėte knibždėjo didžiausių paslapčių, vilčių, saldžių pavojų, neregėtų žvėrių, pasalūniškų dvasių, nuožmių demonų ir spindulingų dievybių. Į tuos laikus, kai žmogus dar nesijautė visagalis, visažinis, viskuo persisotinęs ir be galo nuobodžiaujantis, bet buvo daug laimingesnis.
Atvykimas į svetimą šalį kartais gali virsti lemtingu grįžimu iš vidinio kalėjimo, iš dvasinės tremties, kurion esame nublokšti to, ką vadiname grėsmingais žodžiais progresas, urbanizacija, informacinė ryšių visuomenė, bombarduojanti žiniomis apie viską, bet atplėšianti nuo pačių savęs. Besirūpindami daugybe dalykų, kuriuos mums primeta modernaus gyvenimo normos, mes praradome ryšį su gamta, pirmapradžiu jos ritmu, natūralia laiko tėkme, žmonėmis ir daiktais.
Kelionė priverčia gyventi dabarties akimirką, išvaduodama nuo įpročio mintimis gręžiotis į praeitį ar be paliovos kurti pasmerktus žlugti ateities planus. Tai, kas su tam tikra ironija įvardijama kaip „egzotiški įspūdžiai“, iš tiesų tėra atgijęs gebėjimas matyti pirmapradį išankstinėmis nuostatomis bei interpretacijomis neužmaskuotą pasaulio pirmavaizdį, o ne jo matricą. Deja, ne visiems tai pavyksta. Kai kam kelionė, anot Susanos Sontag, virsta tiesiog „fotografijų rinkimo planu“.
Ypač tai būdinga darboholikams, nebesugebantiems laisvai leisti laiko, taip pat rutinos užmigdytiems žmonėms, nes nauji įspūdžiai vėl pažadina egzistencinę įtampą ir vidinę sumaištį, kurias, bijant gilesnių potyrių bei apmąstymų, galima nuslopinti pareigingu ir nuosekliu „nuotraukų darymu“. Todėl kai kam tikroji kelionės magija virsta tiesiog albumėlyje sustingdytais atvirų ir gilių išgyvenimų pakaitalais.
Tačiau daugelis keliautojų patvirtins, kad būtent svečioje šalyje pirmą kartą gyvenime pamatė saulėtekį ar saulėlydį, pagaliau išvydo žvaigždes ir mėnulio pilnatį, įsiklausė į vandens čiurlenimą, vėją, paukščių čiulbesį ar pajuto žmonių gerumą bei šilumą... Visa tai nutinka ne todėl, kad kituose kraštuose dangus, oras, žemė ir jos gyventojai yra kitokie, o todėl, kad keliaudami kitokie būname mes patys.
Ištrūkę iš kasdienybės įpročių ir prievolių narvo, staiga atgauname tikrąją žmogaus laisvę, susigrąžiname gyvenimo geismą, džiaugsmą ir pilnatvę. Tas, kas bent kartą šiuos svaigius jausmus patyrė, jų nebepamirš net pilkiausioje rutinoje. Kaip tik todėl yra tokie brangūs svečių šalių prisiminimai. Ir jei nesame galutinai atbukę, kiekviena kelionės nuotrauka primins mums ne tik kokį egzotišką peizažą ar istorinį statinį, bet ir nevaržomos laisvės akimirkas, o svarbiausia - visa persmelkiantį įsitikinimą, kad gyventi yra gera, prasminga, verta!
Didžiosios pasaulio religijos pabrėžė piligriminių kelionių svarbą ir slaptąją prasmę. Tačiau ir šiuolaikiniam konkretaus tikėjimo neišpažįstančiam žmogui kelionė gali virsti piligrimyste, net jei jos tikslas nėra Jeruzalė, Meka, Benaresas ar Lhasa. Juk Dievas, nesvarbu kokiu vardu jį vadinsime, yra ne danguje, ne kokiame nors šventame mieste ir ne bažnyčioje, o mumyse pačiuose.
Pasak Dao išminčių, dieviškumas ir šventumas svetur prasiveržia greičiau, nes kelionėje protas nėra užimtas nereikalinga veikla, kuri šiaip jau įsiterpia į dieviškąją tėkmę. Žmogui, išdrįsusiam atverti savo gelmes, kiekviena kelionė bus nuostabi ir kupina stebuklų!
Jei susiruošite keliauti į kokią musulmonišką šalį, gero linkintieji jus būtinai įspės: „Tik nevykite ten per Ramadaną!“ Ramadanas - devintasis Mėnulio kalendoriaus mėnuo, pažymintis Mahometo mokymo pradžią, kai pirmą kartą jam apsireiškęs Alachas pradėjo diktuoti Koraną. Tai pasninko, susilaikymo ir maldos laikas, kai gyvenimo tempas sulėtėja, o žmonės nugrimzta į visuotinę kontempliaciją. Tačiau musulmoniški kraštai labai skiriasi. Jei vienur Ramadanas pasireiškia kaip kraštutinė askezė, atmiešta nepakantumu kitatikiams ir svetimšaliams, tai kitur, pavyzdžiui, Egipte, jis tampa vidinio apsivalymo švente, viską aplinkui nušviečiančiu pakylėtos sielos džiaugsmu, persiduodančiu net gyvuliams, paukščiams ir, žinoma, turistams.
Per Ramadaną nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo, taigi nuo penktos valandos ryto iki penktos vakaro, draudžiama valgyti, gerti, rūkyti, mylėtis ir tenkinti visokius kitokius kūno įgeidžius. Tai - sielos metas, skirtas susikaupti, apmąstyti, skaityti Koraną ir bendrauti su Alachu. Viskam savas laikas: laikas dirbti ir laikas ilsėtis, laikas pramogauti ir laikas pasninkauti. Beje, atrodo, kad laikas čia teka visai kitu ritmu nei beprotiškuose Vakarų miestuose.
Žinoma, ne visiems Egipto svečiams patinka ši visa apimanti pauzė. Atsiranda naivuolių, kurie puola aiškinti musulmonams apie superaktyvų vakarietišką gyvenimo būdą, apie ankštą, suspaustą laiką, perkrautą darbų, pareigų, įvykių, tikslų ir pasiekimų. Bet kuris padavėjas, pardavėjas ar virėjas jums ne be pasididžiavimo paaiškins, kad pats žodis „musulmonas“ reiškia tą, kuris gyvena pagal Dievo valią, o žmogus, islamo supratimu, yra ne kas kita, kaip besimeldžianti būtybė. „Aš sukūriau žmoniją tik tam, kad ji galėtų mane garbinti“, - šitaip Alachas byloja Korane.
Musulmonui dera melstis penkis kartus per dieną: auštant, vidurdienį, popiet, saulei leidžiantis ir naktį. „Pabuskit, pabuskit!!! Melstis geriau nei miegoti!!!“ - kas rytą pratrūksta per garsiakalbius muedzinų giesmės, sklindančios iš šimtų ir tūkstančių minaretų, kurie kyšo virš miestų, kaimų ir palmių giraičių tarsi balti falų simboliai.
Bendra malda, kurią tam tikru laiku atlieka visi viso pasaulio musulmonai, vadinama salatu. Prieš meldžiantis būtina rituališkai apsiplauti, ir per dykumą keliaujantis beduinas paskutines vandens atsargas paaukos šiai apeigai, o ne kūno troškuliui numalšinti. Salato valandai ir minutei atėjus kiekvienas vyras nutrauks bet kokį darbą, pokalbį, sandėrį ar flirtą ir, nuošalesniame kampelyje pasitiesęs maldų kilimėlį, puls ant kelių, veidu pasisukęs į Mekos pusę.
Malda yra viena iš penkių pagrindinių musulmono sielos išganymo sąlygų. Be jos, Alacho sekėjui dar privalomos keturios priedermės: šahada, saumas, zakiatas ir chadžas. Šahada reiškia tikėjimo išpažinimą, kuris pirmą kartą šnabždamas tik gimusiam kūdikiui į ausį ir su paskutiniu atodūsiu iškvepiamas mirštančiojo: „Nėra kito dievo, išskyrus Alachą, o Mahometas yra jo pranašas“.
Šių žodžių pakanka, kad, ištaręs juos dviejų musulmonų akivaizdoje, ir pats taptum musulmonu. Zakiatas yra turto ir pajamų mokestis, skirtas labdaros tikslams, taip pat išmalda, kuri ypač gausiai dalijama per šventes.
Chadžas - tai Mekos aplankymas nors kartą gyvenime. Apie saumą musulmonai kalba pakiliai, pagarbiai, entuziastingai - lyg apie kokį magišką vaistą nuo visų ligų. Net ir tie, kuriems neišvengiamai tenka dirbti, laikosi įžadų, į kovą su vidinėmis pagundomis pasikviesdami aplinkinius. Autobuso vairuotojas, pasmerktas septynių valandų karštymečio kelionei iš Hurgados į Kairą, prašo, kad kuo toliau nuo jo akių slėptume butelius su vandeniu, o gidė bruka man į rankinę cigarečių pakelį, nes saldų tabako dūmelį galės užtraukti tik saulei nusileidus.
Visi svetimšaliai keleiviai solidarizuojasi su šiais tikėjimo kankiniais. Jei kas ir gurkšteli mineralinio, tai tik slėpdamasis už krėslo atkaltės, o per penkių minučių sustojimus dykumose rūkyti bėga horizonto link. Tie egiptiečiai, kurių neslegia būtinybė triūsti turistams, kiaurą dieną palaimingai tvyro uoliai vykdomos pareigos Dievui saldybėje ir tik paskutinę pasninko valandą vis dažniau ima dirsčioti į laikrodžius.
Lyg mostelėjus burtų lazdele, gatvėse atsiranda ilgi stalai, padengti dar nematomiems maldininkams, ir pro pravirus langus, tarsi iš butelių išleisti džinai, jau veržiasi stebuklingi arabų virtuvės kvapai. Lygiai penktą valandą iššauna patrankos, jos skelbia antrąją Ramadano paros dalį: valgymą, valgymą, valgymą!!! Valgymą, bet ne apsirijimą. O kaip pelnyti pasitikėjimą? Tik pasitikėjimu.
Negaliu nei suprasti, nei pateisinti tų vakariečių turistų, kurie, atvykę į kokią nors Azijos ar Afrikos šalį, su vietiniais gyventojais elgiasi tarsi užkariautojai, vergvaldžiai, vis pabrėždami savąjį pranašumą ir išskirtines teises. Svečioje šalyje derėtų būti svečiu, jausti dėkingumą ir pagarbą visiems jos šeimininkams, net jei jie neturi namų, nemoka skaityti, nesiprausia, neišsikrapšto purvo iš panagių ir nevalo dantų.
Todėl su didžiausiu dėkingumu prisimenu mažą arabų namų kiemelį, kur po plačiašakiu figos medžiu ant margo kilimo kas vakarą dedamas didžiulis padėklas, gausiai nukrautas Ramadano valgiais: dar karštais, išsipūtusiais duonos papločiais, mėsingomis aštraus skonio alyvuogėmis, keptais baklažanais, pupelių pasta, troškintais špinatais su ožkos sūriu, kvapiosiomis žolelėmis pagardinu jogurtu, nuo daugybės prieskonių nebeatpažįstama vištiena, į kopūstlapius įvyniotų ryžių „cigarais“, raudona it vynas Sudano rožių arbata, saldžiais tąsiais saldumynais...
Šioje namų dalyje karaliauja moterys, vaikai ir katės, o vyrų pasaulis yra kažkur kitur. Gausus šeimininkių būrys nenuleidžia nuo manęs akių, be paliovos siūlo ragauti puikiuosius patiekalus, o įsitikinusios, kad jau pasisotinau, puola atakon. Jos mane liečia, čiupinėja, glosto, matuojasi apyrankes, auskarus, laikrodį ir atkakliai reikalauja, kad parodyčiau kontaktinius lęšius, suteikiančius mano akims žalsvą, o ne rudą, kaip visų žmonių, spalvą.
Galų gale įsisuka į mano rankinę, ir akimirksniu lūpų dažai su veidrodėliu dingsta po arabiškais drabužiais geriausioje moterų slėptuvėje - tarp krūtų. Vakarienei baigiantis mus visas aplanko šeimos galva, aukštas prakaulus arabas Salvadoro Dali ūsais ir auksiniais priekiniais dantimis. Jis kaskart meilingai įkalbinėja mane pasilikti jo hareme, o kitos dvi žmonos išraiškinga kūnų kalba irgi byloja, kad puikiausiai tinku į smagią jų kompaniją. Nesvarbu, kad nemoku arabų kalbos, o jos nekalba angliškai. Kai po savaitės pasakau, kad išvykstu, vyriausioji žmona i...
Deja, neturime konkrečios informacijos apie gaisro priežastis turizmo sodyboje „Banginukas“. Tačiau, remiantis bendra informacija apie gaisrus, galime išskirti kelias galimas priežastis:
- Žmogaus klaida: Neatsargus elgesys su ugnimi, netinkamai prižiūrima krosnis ar židinys, rūkymas netinkamoje vietoje.
- Techniniai gedimai: Elektros instaliacijos problemos, netvarkinga elektros įranga, gedimai šildymo sistemoje.
- Tyčinis padegimas: Ši priežastis mažiau tikėtina, tačiau visiškai atmesti negalima.
- Gamtos veiksniai: Žaibas, sukėlęs gaisrą.
Norint nustatyti tikslią gaisro priežastį, būtinas išsamus tyrimas, kurį atlieka ekspertai.
Gaisro pasekmės
Gaisrai visada sukelia skaudžias pasekmes:
- Materialiniai nuostoliai: Sunaikintas turtas, pastatai, įranga.
- Žmonių aukos: Deja, gaisrai gali pareikalauti žmonių gyvybių.
- Ekologinė žala: Gaisro metu į aplinką išsiskiria kenksmingos medžiagos.
- Psichologinės pasekmės: Stresas, baimė, nerimas, ypač jei gaisro metu nukentėjo žmonės.
Svarbu pabrėžti, kad gaisro prevencija yra labai svarbi. Reikia laikytis visų saugos reikalavimų, reguliariai tikrinti elektros instaliaciją ir įrangą, pasirūpinti tinkamomis gaisro gesinimo priemonėmis.
Štai keletas patarimų, kaip užtikrinti gaisrinę saugą turizmo sodyboje:
- Įrengti dūmų detektorius visose patalpose.
- Pasirūpinti gaisro gesintuvais ir apmokyti personalą, kaip jais naudotis.
- Reguliariai tikrinti elektros instaliaciją ir įrangą.
- Draudžiama rūkyti lovose ir kitose netinkamose vietose.
- Užtikrinti, kad evakuaciniai keliai būtų laisvi ir gerai apšviesti.
Laikydamiesi šių paprastų taisyklių, galime sumažinti gaisro riziką ir apsaugoti save bei savo turtą.
Svarbu: Šiame straipsnyje pateikta informacija yra tik bendro pobūdžio. Norint gauti išsamią informaciją apie gaisrinę saugą, rekomenduojama kreiptis į specialistus.
Tikimės, kad šis straipsnis padės jums geriau suprasti gaisrų priežastis ir pasekmes bei paskatins jus pasirūpinti gaisrine sauga.
tags: #kaimo #turizmo #sodybos #banginukas #gaisras