Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia yra svarbi Zarasų krašto istorijos dalis. 2012-aisiais, švenčiant 150 metų jubiliejų, buvo išleista Zarasų parapijos istorija, kurią sudarė ir spaudai parengė kunigas Remigijus, tuo metu tarnavęs Zarasuose klebonu. Knyga yra didelės apimties (net 447 puslapiai), bet įdomi ir įtraukia skaitytoją. Kunigas Remigijus surinko daug faktinės medžiagos apie bažnyčios statybą, apie tarpukariu veikusias religines organizacijas, taip pat užrašė dvasininkų, tarnavusių mūsų parapijoje, prisiminimus.
Zakristijono Leono Kochankos Tarnystė
2023-iųjų vasarą tarnystę baigė zakristijonas Leonas Kochanka, kuris tarnavo 23 metus. Leonui talkino žmona Bernadeta. Ji skalbė liturginius rūbus ir plovė bažnyčioje grindis. Parapijiečiai į zakristijoną kreipėsi tik malonybiniu vardu - Levukas, ir bažnyčia rodėsi neatskiriami. Ir dabar sekmadieniais, lankydamas šv. Mišias, jis neša procesijoje vėliavą. Prieš ketvirtį amžiaus stojęs po Kristaus vėliava, L. Kochanka šią tarnybą bažnyčioje pradėjo būdamas trisdešimt dvejų, o išėjo būdamas aštuoniasdešimt aštuonerių. Zarasų Švč. Mergelės Marijos į Dangų Ėmimo bažnyčios zakristijonas Leonas Kochanka ir kunigas Vydas Juškėnas Velyknačio liturgijoje 2021 metais.
Choristės Genovaitės Zubavičienės Prisiminimai
Bažnyčios choristė Genovaitė Zubavičienė pasidalino prisiminimais apie save ir anapilin iškeliavusį vyrą, parodė išsaugotas nuotraukas. Jaunystėje Genutė penkerius metus tarnavo klebonijoje šeimininke, o vėliau ištekėjo už zakristijono ir liko gyventi Zarasuose. G. Mikeliūnaitė-Zubavičienė gimė 1935 metais ir turėjo dvi seseris bei brolį. Visi keturi Mikeliūnų vaikai nuo jaunų dienų giedojo bažnyčios chore. Šarkaičių kaimas, kuriame gyveno Genovaitės tėvai, priklausė Panevėžio vyskupijos Pušaloto parapijai.
Kunigas Steponas Galvydis
Nuo 1948 iki 1964 metų Pušalote klebonavo kunigas Steponas Galvydis. Pagarsėjęs literatas, karo metais gelbėjęs žydus, kunigas Steponas buvo ypač gerbiamas ir mylimas parapijiečių, nes mokėjo dirbti su jaunimu ir vaikais. Už tai buvo persekiojamas okupacinio režimo ir baudžiamas administracine tvarka piniginėmis baudomis. Genutės brolis Kęstutis mokėsi groti vargonais, vėliau tapo dirigentu, pedagogu. Jis išleido knygą apie šeimą, vaikystę ir jaunystę.
Genovaitė prisimena: "Sekmadieniais 12 km su draugais nupėsčiavę į Pušalotą, atgiedoję mišias, mišparus, po kurių dar būdavo repeticija, vėl pėstute eidavom namo. Bet kai eini ne vienas, kelias neprailgdavo, buvo malonu. Vasaros rytais išeidavome basi, o gražiai nuvalytus batus nešdavomės rankoje ar ant peties užsimetę. Juk rasa, kelio dulkės - kokia gi bus ta avalynė! Apsiaudavome prieš miestelį."
Taip pat ji prisimena advento laikotarpį: "Advento metu, prieš Kalėdas, pulkelis mūsų kaimo jaunimo dar su tamsa išeidavome į ankstyvąsias „rarotų“ mišias. Užsidegę liktarnas (žiburius) eidavome ne vieškeliu, bet užšalusiais laukais „po tiesumu“ - pro Kidžionis, Kruopinę, Kauklių dvarą. Taip mums kelias labai sutrumpėdavo. Miestelyje dar būdavo tamsu. Tik kur ne kur lange matėsi žiburėlis, o bažnyčioje jau daug žmonių. Šviesu, groja vargonai, gieda choras, skamba varpeliai, ant sienų paveikslai, spalvingi liturginiai rūbai… Tais niūriais priespaudos ir baimės laikais kaimo žmogui čia ateiti būdavo vienintelė dvasinė atgaiva. Mes čia jausdavomės savi ir reikalingi - juk buvome choristai."
Jauniausia sesutė Janytė kaip gražiausias gyvenimo akimirkas prisimena: „Einame Velykų rytą iš Pušaloto, saulė šviečia, žibutės žydi. Susėdame miško aikštelėje, dalinamės, mušame margučius, užkandžiaujame, juokaujamės… Jaunystė, pavasaris, Velykos! To ryto šventinės nuotaikos nepamiršiu visą gyvenimą (Kęstutis Mikeliūnas, „Miškai ten dainavo“, 2011, p. Mikeliūnai: Genovaitė, Stasė, Kęstutis ir Janina.
Genovaitės dėdė kunigas Mykolas Mikeliūnas buvo paskirtas klebonu į Kamajų parapiją. 1952 metais dėdė paprašė Genutės tėvelių išleisti septyniolikmetę dukrą tarnauti klebonijoje šeimininke. Anksčiau šias pareigas Kamajuose ėjo kunigo Mykolo sesuo, bet jai ištekėjus reikėjo ieškoti naujos pagalbininkės. Pušaloto klebonui Steponui Galvydžiui ir gimnazijos direktoriui padedant, Genutei buvo išduotas fiktyvus dokumentas, kad mergina vis dar mokosi gimnazijoje. Taip pavyko legaliai išvykti iš Pušaloto: valdžia siekė kontroliuoti žmonių judėjimą šalyje, visi kaime gyvenantieji ir nesimokantieji mokykloje privalėjo eiti lažą kolūkyje. Į savo pirmąją tarnystės vietą jaunutė klebonijos šeimininkė važiavo traukiniu. Nuo Rokiškio iki Kamajų aštuoniolika kilometrų ėjo pėsčia.
Klebonijos pastatas buvo nusavintas atėjūnų, todėl kunigas Mykolas gyveno nedideliame mediniame namelyje šalia šventoriaus. Genutė tvarkė kambarius, ruošė maistą, kepė duoną, skalbė dėdės asmeninius rūbus. Kamžas, albas ir altoriaus staltieses skalbė pročkelė, kaip vadino bažnyčios skalbėją. Po karo stigo maisto, todėl laikė karvę ir kiaulę. Melžti karvę, virti jovalo kiaulei, ravėti daržą priklausė Genutei. Per atlaidus ji ruošė pietus dešimčiai kunigų, kartais netgi daugiau svečių susėsdavo aplink stalą. Darbo merginai netrūko, bet su pareigomis ji susitvarkė. Kamajų parapija buvusi didelė, bažnyčią lankė gal penki tūkstančiai katalikų, gal ir daugiau. Svetingi parapijiečiai vis kviesdavo kunigą Mykolą ir Genutę apsilankyti. Į svečius jiedu važiuodavo dviračiais, pasiekdavo sodybas už dešimties kilometrų ir dar toliau. Klebonas mėgo bendrauti, mokėjo išklausyti. Dukterėčia pasitikėjo dėde, pas jį eidavo išpažinties. Mėgo giedoti, rado laiko lankyti choro repeticijas, susipažino su vietinėmis merginomis, dalyvavo pamerge choristės vestuvėse.
Kamajų parapijos choras, centre klebonas Mykolas Mikeliūnas, Genovaitė Mikeliūnaitė sėdi pirmoje eilėje pirma iš dešinės, 1952-1954 m.
Persikėlimas į Zarasus
1954 metais vyskupas Kazimieras Paltarokas kun. M. Mikeliūną paskyrė Zarasų klebonu ir dekanato dekanu. Tuo metu parapijoje nebuvo nei zakristijono, nei vargonininko, tad naujajam klebonui teko skubiai ieškoti tarnautojų. Su L. Zubavičiumi susipažino Kamajuose per atlaidus. Leonas tarnavo zakristijonu kaimyninėje Duokiškio parapijoje, į atlaidus arkliais kinkytu vežimu atveždavo kleboną Lionginą Neniškį. Pakviestas vykti tarnauti į Zarasus, Leonas sutiko, o Duokiškio klebonas jį išleido. Vargonuoti Zarasų bažnyčioje kunigas Mykolas pasiūlė sūnėnui, Genovaitės broliui. Kęstutis, kaip ir sesuo, gavo fiktyvius dokumentus, leidusius išvykti iš Pušaloto. Persikraustymo į Zarasus rūpesčiai gulė ant Genutės pečių, sunkiausia buvo pervežti karvę ir kiauliuką.
Dideliu netikėtumu atvykus į Zarasus tapo dvikalbystė ir nacionalinė nesantaika. Klebonijoje gyvenanti bažnyčios pročka Stefanija devyniolikmetei Genutei patarė mokytis lenkų kalbos. „Čia Lietuva, - atsakiusi Genutė. - Aš kalbėsiu lietuviškai.“ Stefanija įsižeidė, nors mokėjo ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalbą.
Kunigas Mykolas Zubavičiui prisimena: "1956 metų gruodžio 7 d. į Zarasus važiuoju autobusu. Nuvykęs dairausi, kur ieškoti kunigų. Ką paklausti, kai čionykščiai žmonės kalba lenkiškai ar rusiškai. Štai vienas eina pro bažnyčią ir pakelia kepurę. Vadinasi, katalikas. Prakalbinau. Ogi tai kunigas… <…> Buvo pirmas gruodžio penktadienis. Vakare pamaldos, o kitą dieną atlaidų diena - M. Marijos Nekalto Prasidėjimo. Dalyvavau kaip tikras darbininkas: prie altoriaus, klausykloj. Išpažinties ėjo daug kalbančiųjų lenkiškai. Aš gi tos kalbos nemoku. Atgailą pasakydavau žargonu. Kai kurie namo parėję juokdavosi iš naujo klebono (Zarasų parapijos istorija, 2012, p."
Stovi su dviračiu Duokiškio zakristijonas Leonas Zubavičius ir klebonas Lionginas Neniškis (centre).
Kunigas Mykolas buvo sutaręs su tarnautojais, kad pasirūpins jų maitinimu. Pietus Genutė dabar jau ruošė keturiems - dėdei klebonui, broliui vargonininkui, zakristijonui ir sau. Augino daržoves, daržą sukasė du kartus didesnį nei Kamajuose. Be ruošos klebonijoje, šeimininkė skalbė dėdės ir brolio, taip pat vikaro patalynę ir drabužius. Skalbė rankomis, skalauti nešė į ežerą. Žiemą kirto eketes. Leonas jai padėjo. Genutė zakristijono pagalbą priėmė kaip draugiškumą, vyras buvo daug vyresnis.
Leono Piršlybos
Kai Leonas pasipiršo, Genovaitė sutriko: „… bet aš nemyliu tavęs, Levuk, kaip galėčiau už tavęs tekėti. Tau reikia merginos, kuri tave mylėtų…“ Apie Leono pasiūlymą pasisakė dėdei Mykolui, šis paprašė zakristijono valgyti savo kambaryje, kad mažiau kiltų pagundų. Brolis Kęstutis Genutę barė: „Atstūmei Levuką!? Jis toks geras žmogus - pati žinai, kad Levukas doras žmogus!“ Leonas vaikščiojo kaip žemes pardavęs, galiausiai prisipažino norįs atsisakyti tarnybos, nes jam sunku čia būti. Genutė krimtosi: „Kur jis eis?..“, žinojo, kad yra ieškomas sovietinio saugumo - buvo pabėgęs iš kalėjimo. Apie tai žinojo ir kunigas Mykolas, ir kiti du kunigai, pas kuriuos Leonas anksčiau tarnavo. Už ką jį persekiojo saugumas, Leonas nesipasakojo.
1941 birželio 22 d. Leonas Zubavičius su bendražygiais Krikliniuose iškėlė trispalvę. <…> Nagrinėjant Pumpėnų valsčiuje vykusio sukilimo dalyvių sovietines baudžiamąsias bylas, jo dalyviais įvardijama per 170 asmenų. Labai sunku daryti apibendrinančias teisingas išvadas, nes liudininkais daugiausia buvo kviečiami stribai, jų artimieji bei sovietiniai aktyvistai. Be abejo, jų parodymai negalėjo būti objektyvūs (A. Stalilionis. 1941 m.
1944 metais sugrįžusi okupacinė valdžia Leoną suėmė ir įkalino Biržų kalėjime. Iš kalėjimo jis netrukus pabėgo. Slėpėsi savo pusbrolio kunigo Broniaus Jarecko klebonijoje Juodupėje, ten pradėjo tarnauti zakristijonu. Dievo jai skirtą vyrą Genutė atpažino ne iš karto. Vėliau pati stebėjosi, kiek daug dėmesio rodė jai Leonas, kaip taktiškai ir nepastebimai tai darė, pavaduodamas ar padėdamas darbuotis: kasdien prie vieno stalo sėdėjo, duoną laužė, sekmadieniais toje pačioje bažnyčioje meldėsi ir nesuprato, kad Leonas įsimylėjęs. Jam pasipiršus, tarsi šydas nuo akių nukrito. Sutuokė juodu kunigas Bronius Jareckas, Leono Zubavičiaus pusbrolis - tas pats, kuris išgelbėjo jį nuo persekiojimo. Klūpodama bažnyčioje priešais altorių dvidešimt vienų metų nuotaka karštai meldė: „Jėzau, suteik malonės, kad pamilčiau savo vyrą.“ Ir Viešpats išklausė jos prašymą. „Kuo ilgiau gyvenau, tuo stipriau jį mylėjau“, - sako G. Zubavičienė.
Genovaitė Mikeliūnaitė Zubavičienė su pirmagime dukra Irute, antrame plane Leonas Zubavičius.
Zarasų bažnyčios zakristijonas Leonas Zubavičius su žmona Genovaite ir dukrelėmis Irute ir Ritute.
Gyvenimas Klebonijoje
1941 metų birželį, rusams traukiantis iš Zarasų, nukentėjo senoji klebonija. Naują statė iš karto po karo. Tai buvo vieno aukšto pastatas su salkom. Pirmame aukšte buvo kambariai, skirti klebonui, šeimininkei, vargonininkui ir pročkai. Kitoje pirmojo aukšto pusėje sovietų valdžia apgyvendino pasauliečių šeimą, neturėjusią nieko bendra su tarnyba bažnyčioje. Antrame aukšte gyveno zakristijono šeima ir vikaras. Šeimą sukūręs Kęstutis Mikeliūnas išvyko į Rokiškį, jo vieton atsikraustė vargonininkas Jonas Jankauskas su šeima. Iš viso klebonijoje gyveno septyniolika žmonių, aštuoni iš jų mažamečiai vaikai.
Pročka Stefanija Aleliūnaitė klebonijoje gyveno iki mirties. Ji ne tik skalbė kamžas, albas, altoriaus staltieses, servetėles, rankšluostėlius, bet ir puošė bažnyčią, rūpinosi vaikais, vadovavo jiems procesijų metu. Zakristijono vaikus Stefanija labai mylėjo, padėjo Genutei juos auginti, mokė lenkiškų dainelių. Per atlaidus šventoriuje prekiaudavo devocionalijomis: „Viduryje sėdi Stefanija, o iš abiejų šonų mūsų penkerių metų Irutė ir dvejais metais jaunesnė Ritutė - trys maldininkės prekiauja šventais paveikslėliais ir rožinio vėriniais“, - prisimena zakristijono žmona.
Leono pareigos buvo patarnauti Mišioms, lieti žvakes, kepti kalėdaičius ir komunikantus. Jis remontavo bažnyčią, restauravo karo metu išgriautą akmeninę šventoriaus tvorą, apdengė ją visą betono stogeliu; šventoriaus tvora ir dabar atrodo tarsi vakar mūryta, nors praėjo septyniasdešimt metų. Bažnyčią remontavo slapta, naktimis - perdengti stogą ar įdėti vitražus okupacinė valdžia draudė, neleido net statybinių medžiagų pirkti.
1964-aisiais vikaru Zarasuose tarnavęs kun. Skarda buvo uždrausta bažnyčiai parduot. Daugiau kaip 20 neparduot. O mums reikia 2000. <…> Ir važiuodavau iš buitinio kombinato, geras buvo vairuotojas, duodavo sunkvežimį ir aš lėkdavau, kiek randu - nuperku. Ne per vieną kartą. Tai 100, tai 150, tai 200 lapų aš nupirkdavau, parveždavau, zakristijoje sukraudavau. Tada vasaros metą saulė kaitina, išsidėstom skardos lapus, iki pietų vieną pusę, po pietų verčiam kitą, negali palikti, vėl nešam į zakristiją, taip ir dažėm. Kai visą skardą turėjom, tada dengėm (Zarasų parapijos istorija, 2012, p.
Persekiojimas ir Parama
Visgi sovietinio saugumo tarnybos susekė, kad Zarasų Švč. M. Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios zakristijonas L. Zubavičius yra pabėgęs iš kalėjimo. Susekė po vienuolikos metų. Laimė, kad Stalinas jau buvo miręs. Sodinti į kalėjimą už Lietuvos trispalvės iškėlimą nebegalėjo, bet tardė ir persekiojo ilgai - baugino, šantažavo, reikalavo bendradarbiauti: sekti kunigus, pranešinėti, apie ką jie kalba. Dirbti saugumui Leonas atsisakė. Baudė už tai visą gyvenimą. Net po dvidešimt penkerių metų, kai už pavyzdinį darbą tekstilės fabrike G. Zubavičiaus dukros nestojo į sovietines jaunimo organizacijas, augo tarp bažnyčios tarnautojų.
Tuo sunkiu metu labiausiai padėjo pročka Stefanija ir vienuolė Elenutė Liuimaitė. Ji savaitei pasiliko su mažiausiąja zakristijono dukrele, kai mirė Leono mama ir reikėjo išvykti jos palaidoti. Padėjo ne tik bažnyčios tarnautojos. Kunigas Jonas Jatulis žiemą vėžino mergaites nuo kalno rogutėmis. Šeimininkė Magdutė labai mylėjo mergaites, ji gyveno pirmame aukšte, buvusiame vargonininko kambaryje. Vaikai daug laiko praleisdavo kaimynų bute, žiūrėdavo ten televizorių, nes savo neturėjo. Kunigui Jonui Jatuliui išsikėlus į Imbradą, Zubavičių dukrelės kiekvieną vasarą po dvi savaites atostogaudavo Imbrado klebonijoje. Labai laukdavo atostogų ir šių išvykų.
Jau suaugusi Rita Zubavičiūtė tuokėsi Antalieptės bažnyčioje, kur tuo metu tarnavo Jonas Jatulis. Fotografas mėgėjas įamžino nuotaikingą sceną: už šventoriaus tvoros, ant tako, grupė žmonių bando pripūsti naujai pirktą guminę valtį; Zarasai - ežerų kraštas, o klebonas mėgo gamtą. Levukas su pompa pučia orą, kunigas Jonas Jatulis, apsivilkęs baltais marškiniais ir pasirišęs juodą kaklaraištį, atsisėdęs į valtį irkluoja. Trys mažos mergaitės drauge su kunigu „plaukia“. Plaukiančiuosius rūpestingai prižiūri kunigo Jono šeimininkė Magdutė. Kiek visiems džiaugsmo! Atsirėmęs į tvorą šypso klebonas Antanas Juška. Rankose jis laiko gelbėjimo ratą - jei kas netyčia iškritęs iš valties imtų skęsti.
Kunigas Jonas Jatulis sėdi valtyje, centre stovi Leonas Zubavičius, šeimininkė Magdutė, klebonas Antanas Juška laiko gelbėjimo ratą, Irutė ir Ritutė stebi. Genovaitės Zubavičienės asmeninio archyvo nuotrauka
Kunigas Jonas Jatulis sėdi valtyje, klebonas Antanas Juška atsirėmęs į tvorą, centre dvi Zubavičių dukrelės. Genovaitės Zubavičienės asmeninio archyvo nuotrauka
Valtyje sėdi kunigas Jonas Jatulis ir trys mergaitės. klebonas Antanas Juška stovi prie tvoros.
Kunigas Antanas Juška į Zarasus atvyko klebonauti 1956-aisiais, po aštuonerių metų Sibire, Taišeto sunkiųjų darbų lageryje.
tags: #kaip #atsisakyti #buti #pamerge