Kiekvienas kalbos aktas yra individualus, tai priklauso nuo daugelio ypatybių: socialinės aplinkos, kalbinės situacijos, nuo individualios kalbos autoriaus ir adresato savybių. Darbe prie naudojami pavyzdžiai, skliausteliuose nurodyti jų numeriai, pvz., (1).
Svarbiausi sintaksiniai vienetai - sakiniai ir žodžių junginiai - susideda iš tarpusavy susijusių žodžių bei jų formų. Kiekvienas kaitomas žodis susideda iš pagrindinės dalies (kamieno) ir formaliosios dalies (galūnės). Žodžio ypatybė būti skaidomam į tas dalis ir vadinasi žodžio forma.
Svarbiausi sintaksinių reikšmių rodikliai yra galūnės. Galūnės - tai tarnybinės morfemos; jos parodo sintaksinius santykius (ryšius) tarp žodžių. Sintetinėms kalboms (lietuvių, rusų ir kt.) žodžių formos yra vyraujanti sintaksinių santykių reiškimo priemonė. Ji nulemia sintaksinius santykius, pvz., ar mes sakysime Petras moko Joną ar Joną moko Petras, t. y.
Referencija Įvardžiais
Referencijos sąvoka suprantama ne vienodai. Tokį supratimą lemia skirtinga įvardžių semantika. Viena dažniausių tirtame fragmente vartojamų sakinių siejimo priemonių - referencija.
Asmeninė referencija - tai sakinių siejimo priemonė, kuri reiškiama asmeniniais įvardžiais (jis, jie, mes, jos). Laiko referencija - sakinių siejimo priemonė, kuri reiškiama laiką reiškiančias įvardžiais (dabar, tada, šiuo metu, kitą dieną).
Parodomoji referencija reiškiama įvardžiais šis, ši, keli ir du. A. Škėmos romano „Balta drobulė” teksto fragmente įvardžiai beveik tolygiai vartojami kartu su asmenį ir įvairius objektus reiškiančiais žodžiais. Tekste jie daug retesni už visus kitus asmeninius įvardžius.
Galima palyginti įvardžių šis, ši reikšmes su įvardžių jis, ji reikšmėmis. Dabartinėje lietuvių kalbos gramatikoje pažymima, kad įvardžiai šis, ši „paprastai nurodo iš situacijos žinomą daiktą išskirdami jį iš kitų.“ (DLKG, 263). Jei jie nurodo anksčiau minėtą žinomą daiktą, tai turi anaforinę reikšmę.
DLKG pažymima, kad įvardžiai „jis, ji skiriamas prie asmeninių tik sąlygiškai. <…> Antra vertus, jo reikšmė iš kilmės susijusi su parodomųjų įvardžių reikšme.“ (DLKG, 258), taip pat „kaip ir parodomieji, įvardis jis, ji nurodo anksčiau minėtą asmenį arba daiktą ir pavaduoja daiktavardį, kuriuo tas daiktas anksčiau buvo pasakytas“ (DLKG, 258).
Laiko referencijos vartojimo polinkius labiau lemia semantika. Jos pavartojimo atvejų rasta nedaug (4), bet tai, kad vyrauja būtasis ir esamasis laikas, įtakos turi pasakojimo situacija, pvz.: „Daktaro Igno galva dar labiau nusviro ant krūtinės. < … > Dabar Garšva žvilgteri į rankinį laikroduką.“ (ŠkėmBD 13); „Antanas Garšva eina koridorium į „back“ keltuvą.
Tarnybiniai žodžiai irgi padeda modifikuoti (keisti) sintaksinius santykius. Ypač jų vaidmuo svarbus analitinėse kalbose. Prielinksniai, jungtukai ir dalelytės, kaip sintaksinių santykių reiškimo priemonės, gerokai skiriasi vienos nuo kitų.
Prielinksniai
Prielinksniai su linksniuojamosios kalbos dalies (daiktavardžio, įvardžio, skaitvardžio, būdvardžio, dalyvio) forma, kartais ir su prieveiksmiu (į čia, iš kur, iš toli) rodo sintaksinius santykius. Kartu su atitinkamu linksniu jie padeda skirti (diferencijuoti) ne tik sintaksinius, bet ir semantinius santykius, pvz.: eiti į trobą (rodo artėjimą į vidų), eiti iš trobos (rodo tolimą iš vidaus į išorę), eiti nuo miško (tolimas iš išorinės pusės).
Neretai vietos prielinksniai kartu su linksniais gali sudaryti ištisą kuriuo nors atžvilgiu diferencijuotų reikšmių sistemą. Štai vietininkas tvarte rodo tik vidų, o linksniai su įvairiais prielinksniais - daugiau ar mažiau skirtingų išorės reikšmių sistemą: šalia tvarto - prie tvarto - netoli tvarto - šiapus tvarto - prieš tvartą - už tvarto - apie tvartą.
Lygindami žodžių formas ir prielinksnines konstrukcijas, matome, kad prielinksnis kartais gali pakeisti net sakinio dalį, plg. Padėk dėžutę (papildinys) - Padėk į dėžutę (vietos aplinkybė). Įsidėmėtina, kad prielinksninių konstrukcijų lietuvių kalboje vis gausėja, plg.
Jungtukai
Jungtukai rodo santykius tarp žodžių ir sakinių. Pagal funkcijas jie skirstomi į sujungiamuosius (ir, o, nei, bet, tačiau.), kurie jungia vienodos reikšmės (vienarūšes) sakinio dalis arba lygiaverčius dėmenis (sakinius), ir į prijungiamuosius (kad, jog, kai, kadangi, jeigu, nes, nors), prijungiančius vieną dėmenį prie kito.
Reikia pridurti, kad tuo jungtukų sintaksinis vaidmuo nesibaigia, nes jie taip pat jungia ir atskirus teksto sakinius, plg. Senis ir praplėšė lubas. O pupelė vis auga auga, kartais atskiras pastraipas (pilnatis), net ir nutolusias (distancines) teksto atkarpas. Taigi jungtukai atlieka daug funkcijų: jungia žodžius, sakinių dėmenis, sakinius bei kitokias teksto atkarpas.
Dalelytės
Dalelytės iki šiol sintaksėje buvo kaip ir nevertinamos. Pirmiausia dalelytės modifikuoja sakinio modalumą:
- neigiamosios (ne, nė, nei, nebe)
- klausiamosios bei abejojamosios (ar, argi, gal, rasi, negi, nejaugi)
- geidžiamosios (tegu, kad, o kad, tegu tik): Aš gal palauksiu (J. Balt); O kad tu sudegtum!
Be to, padeda nustatyti (kartu su intonacija) sakinio rūšį (klausiamasis ar skatinamasis), pvz.: Argi tu neatsimeni ? (J. Balt). Kažin?! Tegul eina pas Driežo Katrę (Ž.). O lyginamosios dalelytės (tarsi, tartum, lyg), be to, dar atlieka panašias funkcijas kaip jungtukai: Nejau atsiminimai nuseko lyg upė (E. Matuz.).
Ne visose kalbose žodžių tvarka vienodai svarbi sintaksiniams santykiams reikšti. Lietuvių kalbai, turinčiai turtingą kalbos dalių kaitymo sistemą (žodžių formos, linksniai su prielinksniais), žodžių tvarka nėra svarbi sintaksinių santykių reiškimo priemonė. Paprastai skiriama dvejopa žodžių tvarka: įprastinė (fiksuota) ir inversinė (pakeista, laisva).
Žodžių tvarka gerokai skiriasi nuo formų ar tarnybinių žodžių (jų aiškūs morfologiniai rodikliai) tuo, kad ji remiasi žodžių vieta (pozicija) sakinyje, o formų gali arba visiškai nebūti, arba jos esti tapačios, nesiskiriančios. Kai kurioms kalboms žodžių tvarka yra gramatiškai svarbi, plg. ang. Peter loves Ann ir Ann loves Peter, pr. Pierre aime Anne ir Anne aime Pierre, vok. Peter liebt Anna ir Anna liebt Peter („Petras myli Oną“ ir „Ona myli Petrą“).
Lietuvių kalboje žodžių tvarka labai retai rodo sintaksinius santykius. Štai Tekėti - ne akėti. Vilnius - Lietuvos sostinė pirmieji sakinių žodžiai signalizuoja veiksnius, paskutinieji - tarinius. O šių sakinių skiriasi ne tik sakinio dalys, bet ir struktūra: Laukai tolimi - dvinario sakinio tarinys tolimi, o Tolimi laukai - vienanario sakinio pažyminys.
Intonacija yra vienas iš svarbiausių sakinio požymių. Intonacija sakiniui suteikia įvairių emocinių bei ekspresinių atspalvių, padeda išryškinti jo prasmini turinį, rodo jo vientisumą ir baigtumą. Intonacijos vaidmuo išryškėja tik sakytinėje kalboje.
Kaip ji padeda skirti sintaksinius santykius? Intonacija net prepozicinę konstrukciją gali paversti tariniu. Tuo galima įsitikinti, sakinį Gydytojas - mano brolis → Gydytoju [yra] mano brolis, nes tik tarinys gali būti pakeistas įnagininku, plg. vyras bus asilas (→ asilu). Prepozicinio žodžio pabrėžimas gali jį paversti rema.
Šnekamojoje kalboje dažniausiai taip ir daroma: Geras / jis žmogus! Kaip matome, intonacija ir žodžių tvarka viena kitą papildo, o kartais viena kitai prieštarauja. Atskirus sakinio vienetus (žodžius) galima pavadinti segmentais (nareliais). Segmentai išsidėstę tam tikra tvarka. Tačiau ir vienodi segmentai, išsidėstę ta pačia tvarka, gali turėti nevienodą prasmę. Ją suteikia skirtinga intonacija, kuri priklauso prie supersegmentinių elementų.
Plg.: Tu buvai mieste. Tu buvai mieste? Čia sakinių segmentai visiškai tie patys, tačiau šie sakiniai skiriasi supersegmentiniais elementais, sakinio ritmine-intonacine kreive. Rašytinėje kalboje iš visų sintaksinių santykių reiškimo priemonių lietuvių kalbai būdingiausios žodžių formos, jos ir gausiausiai vartojamos (90 %), antrą vietą užima tarnybiniai žodžiai (8 %), žodžių tvarka (tik 2 %). Sakytinei kalbai prisideda intonacija. Bet ji jau priklauso kitam lygmeniui. Tačiau jos svarba dėl to nemažėja.
Du ar keli savarankiškos reikšmės žodžiai, susiję tiesioginiu sintaksiniu ryšiu, sudaro žodžių junginį. Žodžių junginiai susidaro sakinyje ir yra jo komponentai.
Tie sakinio žodžiai, kurie neturi tiesioginio sintaksinio ryšio, žodžių junginio nesudaro, pavyzdžiui: berniukai ir mišką, gerai ir užtvanką ir tt.
Prijungiamieji žodžių junginiai
Prijungiamąjį žodžių junginį sudaro derinimo, valdymo arba šliejimo būdu susiję žodžiai. Tas žodis, iš kurio gali būti keliamas klausimas, yra pagrindinis dėmuo, o tas, kuriuo į tą klausimą atsakoma, - priklausomasis. Tas pats žodis tame pat sakinyje vienu atveju gali būti priklausomasis, kitu - pagrindinis.
- žalia giria: kokia giria?
- miško paukštis: kieno paukštis?
- piešia medį: ką piešia?
- dirba ūkyje: kur dirba?
- grįš rytoj: kada grįš?
- aiškiai kalba: kaip kalba?
Sujungiamieji žodžių junginiai
Sujungiamąjį žodžių junginį sudaro žodžiai, kurie atsako į tą patį klausimą, keliamą iš kurios nors vienos sakinio dalies. Junginio dėmenys gali būti sujungti jungtuku, susieti intonacija.
- Bunda bitė avily ir plaštakė pabaly. (Kas bunda?
- Aš sodinu žoles ir gėles. (Ką sodinu?
- Sniegas žėri, spigina akis. (Ką veikia sniegas?
- Man reikia oro, saulės ir tolimo tėvynės dangaus. (Ko reikia?
Tarpusavio sąsajos žodžių junginiai
Tarpusavio sąsajos ryšiu sakinyje yra susietos pagrindinės sakinio dalys - veiksnys ir tarinys. Vientisiniame sakinyje toks junginys tegali būti vienas (Anksti rytą žvejai išplaukė į marias. Didi išmintis mažoj galvelėj sutelpa.), o sudėtiniame tokių junginių yra du ir daugiau (Lauke vėjas krepštelėjo langinę, ir visų akys susmigo į stiklą. Už lango tyliai teka Nemunas. Visas pasaulis mirgėjo degė linksma saulės šviesa. Senis Budreika buvo doras ir geras žmogus. Aš ateinu prie užmirštojo Pričkaus karsto ir būro lūpomis meldžiuos.
Sakiniai, kuriais prašoma, patariama, raginama ar liepiama, yra skatinamieji sakiniai. Nemesk kelio dėl takelio. Nelieskit manęs! Eikite sau visi. Iš paukščių galėtum pasimokyti nekalbumo. Lįstumei pas mus į palėpę. Pašalinti kliūtį! Pereiti į aną pusę!
Sakiniai, kuriais ko nors klausiama, vadinasi klausiamieji sakiniai. Daugėla, kur tavo suolo draugas? Ko taip nusiminęs? Kur mes esame? Tokie sakiniai turi savitą intonaciją ir dažnai pradedami klausiamaisiais žodžiais: dalelytėmis ar, argi, bene, gal, kažin, nejaugi, įvardžiais kas, kuris, koks, kelintas, prieveiksmiais kada, kur, kodėl, kaip.
Jei sakinys tokių žodžių neturi, klausiamoji intonacija yra ypač ryški. Į vienus klausiamuosius sakinius galima atsakyti žodžiais taip arba ne (Ar jūs važiuosite į Trakus? Tau reikia popieriaus?), į kitus atsakant reikia pateikti naujos, papildomos informacijos (Kada prasidės rungtynės?).
Klausiamaisiais sakiniais galima ką nors teigti, reikšti įvairius minties atspalvius: prašymą, draudimą, nepasitenkinimą, nustebimą ir pan. Todėl klausiamieji sakiniai gali būti vartojami kaip tiesioginių ir skatinamųjų sakinių sinonimai. Plg.: Argi valdovai turi širdį? Kas iš jūsų neieškojo žmoniškumo, meilės, teisybės? Gal paimtum ir mane kartu ? Ko ten rėkauji? Argi aš Daivai nepadedu?
Klausiamieji sakiniai ką nors pasakojant, aiškinant ar įrodinėjant padeda aktyvinti klausytoją ar skaitytoją, atkreipti jo dėmesį į svarbesnius dalykus. Vaikščiojau po sodą ir vaizdavausi, tarsi viską rodyčiau Birutei. Sodas jai turės patikti. Bet ką dar aš jai parodysiu? Kas dar jai gali patikti? Labai myliu gyvulius. Gal todėl ir zootechniko specialybę pasirinkau. Galiu ištisas valandas dirbti fermose, šukuoti žirgų nugaras, gėrėtis plačiasprandžiais buliais - ir man niekada nenusibos. Bet argi sudominsiu Birutę?! ji sucyps iš baimės. Ji tokia miestietė, kad nežinau, ar atskiria kvietį nuo miežio. Raminausi tik tuo, kad jauno žmogaus širdis labai plati. Jeigu ji dar ko nepamilo, tai gali pamilti. (A.
Tiesioginiai, skatinamieji ir klausiamieji sakiniai gali būti pasakomi pakeltu balsu, šaukiamai. Šaukiamąja intonacija pasakyti sakiniai tampa šaukiamaisiais sakiniais. Audra ateina! Audra ateina! Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna! Ar tai jai važinėtis?! - užšaukė motina. Verskite malkas į griovį!
Šaukiamieji sakiniai dažnai pradedami jaustukais, įvardžiais ir prieveiksmiais. Ak, tylėk, neužsimink apie tai! O, mes tai žinome! O, kokie žali laukai po ašarų lietaus!.. Koks dangus pavasarį blaivas! Kaip nuostabu gyventi! Bėga ...
Ne visuose sintaksės vadovėliuose ir darbuose minimas tarininis pažyminys. Dar 1927 metais Mykolas Durys „Lietuvių kalbos sintaksėje“ kalbėjo apie tarininį pažyminį. Jo sintaksė buvo su akivaizdžiais mokslinės sintaksės pagrindais. 1927 metų tarininis pažyminys įvairiose sintaksėse nebuvo minimas iki 1967 metų, kada lietuvių kalbos instituto „Kalbotyros“ 9 tome A. Valiokienė predikatyvinį pažyminį išskyrė kaip atskirą sakinio dalį. Tačiau ta sakinio dalis turi būti priskiriama pažyminių grupei. Tai tikrasis pažyminys, kitaip sakant, savitos raiškos pažyminys - priedėlis. Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje 1994 m. vėl grįžtama prie Durio termino - tarininis pažyminys.
Nagrinėjimas nėra labai tikslus. Taigi, kas tas tarininis pažyminys? Tarininis pažyminys - tai savita pažyminio rūšis. Tarininis pažyminys pagal raišką artimas tikrajam pažyminiui. Tarininis pažyminys, išreikštas būdvardiniu žodžiu, yra šliejamasis. Linksmas - vientisinis tarininis pažyminys (koks brolis? Tarininiai pažyminiai kaip ir tikrieji yra reiškiami derinamaisiais žodžiais: būdvardžiais, dalyviais, įvardžiais, skaitvardžiais. Gali būti išreikštas daiktavardžiu. Sakiniai gali turėti asmens kategoriją arba jos neturėti. Galimos dvi asmens reiškimo priemonės: asmeniniai arba beasmeniai veiksmažodžiai.
Žodžių junginio ir sakinio dėmenys vienas su kitu yra susiję tam tikrais sintaksiniais ryšiais.
Prijungimas
Prijungiamuoju ryšiu būna susiję žodžiai arba sudėtinio sakinio dėmenys, kurių vienas yra pagrindinis, o antras nuo jo priklausomas. platus kelias (Koks kelias? rašo laišką (Ką rašo? garsiai kalba (Kaip kalba? važiuoja į Uteną (Kur važiuoja? Dar mano tėvas sakydavo, jog dieną reikia baigti geru, naudingu darbu. (Ką sakydavo? Povilas daug žinojo, nes buvo už mane gerokai vyresnis. (Kodėl žinojo? Kai pradėjo stūgauti rudens vėjai, briedžiukas jau buvo didelis. (Kada jau buvo didelis? Priklausomieji žodžiai prie pagrindinio žodžio gali būti prijungiami trejopai. Vieni priklausomieji dėmenys yra tos pačios giminės, to paties skaičiaus, to paties linksnio kaip ir pagrindiniai žžodžiai (aukštas kalnas, aukšto kalno, aukštam kalnui., aukšti kalnai, aukštų kalnų.).
Kiti būna tam tikro linksnio (ieškau knygos, radome knygą, domisi knyga.). Jei priklausomieji žodžiai yra nekaitomi, jie paprasčiausiai prie pagrindinių dėmenų prišliejami pagal prasmę (gražiai rašo, sėdi namie, gyvena nnetoli.). Derinimas yra toks prijungimo būdas, kai priklausomojo žodžio giminė, skaičius ir linksnis parenkami pagal pagrindinį žodį. ariamas laukas, ariami laukai - koks? ariamo lauko, ariamų laukų - kokio? ariamam laukui, ariamiems laukams. - kokiam? ariamą lauką. Pateiktajame pavyzdyje su pagrindiniu žodžiu laukas priklausomasis žodis ariamas yra suderintas gimine, skaičiumi ir linksniu (nepasakysi ariama laukas, ariami laukas, ariamą laukas.). laukia autobuso - ko? moja autobusui - kam? stabdo autobusą - ką? lipa iš autobuso. važiuoja autobusu. rašo laišką - ką? rašo draugei - kam? rašo į Vilnių. - į ką?
Vieni žodžiai būtinai reikalingi tam tikro linksnio (tvarko - ką?, gėrisi - kuo?, neturi - ko?), kitų priklausomojo žodžio forma priklauso nuo sakiniu reiškiamos minties: eina - ko? (knygos, vandens.), kuo? (keliu, taku.), į ką? kur? Valdymas - tai toks prijungimo būdas, kai priklausomasis žodis vartojamas tam tikru linksniu su prielinksniu arba be jo. Kalbos praktikai svarbu įsidėmėti šių žodžių valdymą: atstovauti - kam? (atstovauja mokyklai, miestui, Lietuvai.) atitikti - ką? (atitinka programų, reikalavimus.) atsiskaityti - kam? (atsiskaito direktoriui, auklėtojui.) nusimanyti - apie ką? (nusimano apie krepšinį, meną.) dėkoti - kam? (dėkoja tėvams, jums.) kreiptis - į ką? (kreiptis į merą, į mokinius.) skolintis - iš ko? (pasiskolino iš draugo, iš kaimynų.) klausti ir prašyti - ko? arba ką? (klausti auklėtojos, klausti auklėtoją, prašyti tėvą.) turtingas - ko? (turtingas pinigų, knygų.) gabus - kam?
Šliejimas - tai toks prijungimo būdas, kai su pagrindiniu žodžiu pagal prasmę susiejamas nekaitomas žodis.
Sujungimas
Sujungiamuoju ryšiu sakinyje būna susiję žodžiai arba sudėtinio sakinio dėmenys, kurie vienas nuo kkito nepriklauso. Jais kas nors išskaičiuojama, gretinama, priešinama, skiriama. Visa klasė sujudo, subangavo, sušnarėjo. (Ką padarė klasė? Pašiūrė buvo apaugusi karklais, erškėčiais, lazdynais, kadagiais. (Kuo buvo apaugusi? Valandos slenka lėtai, skausmingai. (Kaip slenka? Sode ir pievoje yra labai daug bičių. (Kur yra? Susiliejo ir tikrovė, ir sapnai. (Kas susiliejo? Mėnuo šviečia, bet nešildo. (Ką veikia mėnuo? Mes būsime parke arba prie upelio. (Kur būsime? Sujungimo ryšiu gali būti susiję ne tik sakinio žodžiai, bet ir sudėtinio sakinio dėmenys. Žiema kietai sugniaužė savo kumščius, ir storas ledas apklojo visus vandenis. Židiny plakas silpna liepsnelė, bet tuojau ji užges. Uoste ūkė laivai, o pušyne stukseno genys. Ar aš kalbėti, dainiau, nemoku, ar žmonės tik savas suprasti mintis sugeba?
Tarpusavio sąsaja
Šiam tipui būdinga tai, kad žodžių sintaksinis ryšys yra abipusis, t. y. kad iš pirmojo dėmens galima kelti klausimą antrajam dėmeniui ir atvirkščiai - iš antrojo pirmajam. Aliukas atsargiai slinko paežere. (Kas slinko? - Aliukas; ką veikė Aliukas? Kiekviena motina savo vaiką giria. (Kas giria? - motina; ką veikia motina? Visi dirba skubius darbus. (Kas dirba? - visi; ką veikia visi?
