Visas žmogaus veiklos sritis daugiau ar mažiau detaliai reguliuoja teisės normos. Praktiškai visi susiduriame su įstatymais, jie reguliuoja mūsų privatų gyvenimą, darbinius santykius ir pan. Šiame straipsnyje apžvelgsime įstatymų priėmimo ir įsigaliojimo sąlygas Lietuvos Respublikoje.
Teisės Šaltiniai ir Teisės Aktai
Kad teisė galėtų vykdyti savo funkcijas, jai būtina išorinė išraiška. Užsienio literatūroje tai kartais vadinama teisės forma, o kai kuriais atvejais - teisės šaltiniais arba forma ir šaltiniais. Teisės šaltinio sąvoka yra daugiareikšmė ir suprantama kaip tam tikri socialiniai ir politiniai veiksniai, kuriais remiantis sukuriamos teisės normos. Tokie veiksniai apima visuomenės gyvenimo materialines sąlygas, valstybėje vyraujančių politinių jėgų valią, valstybės institucijų teisės kūrybos veiklą, teismų precedentus ir visuomeninius papročius.
Apskritai kalbant, terminas ,,teisės šaltiniai” apibūdina tas ištakas, iš kurių randasi teisė. Teisės aktas - tai tautos, valstybės institucijų, pareigūnų ar pavienių asmenų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame yra suformuluotos teisės normos. Kitaip teisės aktą apibrėžia 1995 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas Nr. I-872, kur sakoma: ,,Teisės aktas šiame įstatyme - tai įgaliotos valstybės institucijos arba referendumu priimamas teisės aktas, kuriame nustatomos, keičiamos ar naikinamos teisės normos”.
Prof. Alfonsas Vaišvila teigia, kad šiame apibrėžime padaryta logikos klaida: apibrėžiamoji sąvoka teisės aktas apibrėžiama ta pačia sąvoka teisės aktas, todėl, kas yra teisės aktas, lieka nežinoma. Anot jo, įstatymų leidėjas, matyt, norėjo apibrėžti ne teisės aktą, o bendrųjų teisės normų aktą.
Pagrindinės teisės aktų rūšys, pagal prof.:
- bendrųjų teisės normų aktai;
- individualių teisės normų aktai formuluoja vienkartinę, nors laiko atžvilgiu ir tęstinę elgesio taisyklę;
- interpretuotų teisės normų aktai, kuriuos priima teisės normą aiškinanti institucija.
Pagrindinę vietą tarp šių teisės aktų užima bendrųjų teisės normų aktai. Ryški jų persvara, palyginti su kitomis teisės normų formomis, rodo didesnį valstybės vaidmenį reguliuojant visuomenei reikšmingus socialinius santykius. Teisės normų aktų savybė - centralizuotai reguliuoti įvairius santykius, greitai reaguoti į besikeičiančius socialinės plėtros ir žmogaus teisių apsaugos poreikius.
Visi norminiai teisės aktai funkcionuoja kaip vientisa sistema, kuriai būdingi tokie požymiai: suderinamumas, abipusė sąveika, hierarchiškumas, specializacija ir diferenciacija pagal teisės šakas. Lietuvos Respublikos norminių teisės aktų sistemą sudaro Konstitucija ir ši sistema apima aukščiausios (centrinės) valdžios ir savivaldos institucijų, tautos valios tiesioginės išraiškos norminius aktus, taip pat ratifikuotas tarptautines sutartis.
Norminiai teisės aktai klasifikuojami atsižvelgiant į konstitucinį valdžios padalijimą. Todėl pagrindinis jų klasifikavimo pagrindas - teisės akto juridinė galia (teisinis statusas, leidimo ir paliepimo ribos - apimtis), kuri priklauso nuo tą normą išleidusio teisėkūros subjekto kompetencijos. Pagal bendrųjų teisės normų juridinę galią visi tokių normų aktai yra skirstomi į įstatymus ir poįstatyminius aktus. Įstatymai - tai Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto nustatyta tvarka išleisti pirminiai teisės aktai, kurie turi aukščiausią juridinę galią, formuluoja bendrąsias teisės normas, skirtas reguliuoti svarbiausius žmonių santykius.
Seimo posėdžių salė
Įstatymo Samprata ir Ypatybės
Daugelyje postkomunistinių šalių ir dabar vyrauja etatistinė (valstybės primato prieš teisę pripažinimo) teisės doktrina. Valstybė čia suvokiama kaip priemonė visuomenei valdyti, o teisė - kaip valstybės nustatytos ar sankcionuotos elgesio taisyklės. Pagrindiniu teisės šaltiniu laikomas įstatymas, o teisės kūrėju - įstatymų leidybos organas. Įstatymams, kaip ir apskritai teisei, nebūdingas sąstingis. Kartais įstatymai tyrinėjami kaip teisės sinonimas, kaip jos kūrimas.
Įstatymais vadinami visi norminiai teisės aktai, leidžiami visų valstybės teisėkūros institucijų. Teigiama, kad būdingas įstatymo bruožas yra jo norminis pobūdis, tačiau teisės normų yra ir bet kuriame kitame norminiame teisės akte. Tada bet kuris norminis aktas turi būti laikomas įstatymu. Kasdieniame gyvenime leistina vadinti įstatymu bet kurį išleistą valstybės norminį aktą, nes tuo pabrėžiama ne vien įstatymų, o visų išleidžiamų teisės aktų laikymosi svarba. Juridiškai tai daryti nedera, nes sutapatinus įstatymus su kitais norminiais aktais, supainiojami įvairūs teisės šaltiniai ir šitaip mažinamas jų taikymo veiksmingumas.
Paplitęs toks įstatymo apibrėžimas: įstatymas yra valstybės gyvenimo klausimais ypatinga tvarka priimtas pirminis teisės aktas, tiesiogiai išreiškiantis valstybės valią ir turintis aukščiausią teisinę galią. Arba: įstatymas yra norminis teisės aktas, priimamas aukščiausios atstovaujamosios valstybės institucijos ypatinga teisėkūros tvarka, turintis aukščiausią teisinę galią ir reguliuojantis svarbiausius visuomeninius santykius, atsižvelgdamas į visų šalies gyventojų interesus ir poreikius.
Įstatymams būdingi šie požymiai:
- formuluoja pradines, pamatines teisės normas; visi kiti teisės aktai leidžiami tik jas sukonkretinti ir vykdyti.
- priimami, keičiami ir papildomi ypatingai griežtai nustatyta teisėkūros tvarka.
Įstatymas - tai teisinis norminis aktas, kurį priima aukščiausiasis atstovaujamas valstybinės valdžios organas (Lietuvoje - Seimas) arba jis priimamas referendumu - visos tautos balsavimu. Įstatymas sudaro valstybės teisinės sistemos pagrindą. Jis turi aukščiausiąją teisinę galią kitų visų valstybės organų norminių aktų atžvilgiu, reguliuoja svarbiausius visuomeninius santykius. Visi įstatymai turi būti priimami sutinkamai konstitucijai ir neprieštarauti jai.
Įstatymų viršenybė, palyginti su kitais norminiais teisės aktais, reiškia ir tai, kad pagrindinių žmogaus teisių apsaugą reguliuoja įstatymai, o ne Vyriausybės nutarimai ar konkrečių žinybų instrukcijos, kad įstatymų kūrimo subjektai yra tik tauta ir parlamentas (Seimas). Parlamente yra tiesiogiai atstovaujamas tautos suverenitetas ir pačios tautos interesų įvairovė, daugiapartiškumas, politinis pliuralizmas. Todėl tik parlamente, kai nevyrauja viena partija, norminiai teisės aktai gali geriausiai išreikšti skirtingų socialinių grupių interesų kompromisą. Interesų įvairovei čia atstovauja politinės partijos - parlamento frakcijos.
Įstatymų - kaip didžiausią juridinę galią turinčių teisės aktų, rengimas ir priėmimas yra griežtai reglamentuotas. Įstatymai rengiami bei priimami Lietuvos Respublikos Seimo Statuto, Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl įstatymų ir kitų norminių teisės aktų rengimo tvarkos”, ,,Įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo rekomendacijos 2002-03-21 Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymo Nr. 75 redakcijos nustatyta tvarka.
Teisinis įstatymas - tai valstybinės valdžios suformuluota, privaloma bendro elgesio taisyklė, atitinkanti prigimtines (konstitucines) žmogaus teises ir išreiškianti priešingų interesų kompromisą. Įstatymo viršenybė reiškia, jog visi valstybės kuriami teisės normų aktai sudaro griežtą hierarchiją tiek formos (atitikimo įstatymą), tiek ir turinio ((atitikimo teisę) požiūriu: poįstatyminiai teisės aktai neprieštarauja įstatymams, šie - Konstitucijai, o pati Konstitucija - prigimtinėms žmogaus teisėms.
Įstatymų Rūšys
Kūrimo ir teisinės galios atžvilgiu įstatymai yra panašūs, tačiau jų vieta ir vaidmuo teisės sistemoje gerokai skiriasi. Jie skirstomi į rūšis pagal įvairius kriterijus.
Pagrindiniai įstatymai nustato pradinius, pamatinius visuomenės ir valstybės gyvenimo principus. Jie skirstomi į konstituciją, konstitucinius įstatymus, ratifikuotas tarptautines sutartis.
Lietuvos Respublikos Konstitucija
Konstitucija - pagrindinis šalies įstatymas. Jame suformuluotos pirminės, pamatinės teisės normos, kurios saugo pagrindines žmogaus teises, nustato visuomeninę santvarką, valstybinės valdžios ir visuomenės santykius, politinės valdžios organizavimo principus, nuosavybės formas ir kita. Būdama aukščiausios juridinės galios įstatymas, konstitucija vertybiniu požiūriu orientuoja visą einamąją teisėkūrą, užtikrina vidinę konceptualią visos teisinės sistemos vienovę. Konstitucijoje svarbiausia yra tai, kad demokratinėse visuomenėse ji yra ne valdžios įstatymas tautai, o tautos įstatymas savo išrinktai valdžiai.
Pažeisti konstituciją - tai pažeisti pagrindines žmogaus teises. Todėl suprantama, kodėl ,,negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai” (Konstitucijos 7 str.). Konstitucija yra ypatingas įstatymas ir priėmimo, keitimo sąlygų ir tvarkos atžvilgiu.
Konstitucijos keitimo ar papildymo iniciatyvos teisės subjektai yra ne mažesnė kaip ¼ visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų, savo valią patvirtinusių parašais po siūlomos pataisos tekstu.
Konstituciniai įstatymai traktuojame kaip pamatiniai ir jiems teikiama ypatinga pagarba tik todėl, kad dėl jų turi būti formaliai susitariama ir, vadinasi, reikalinga ypatinga pastanga suteikti jiem tą pačią autoritetingumo ir pagarbos aureolę, nuo seno gaubiančią teisę. Paprastai konstitucijos yra ilgų kovų rezultatas, nes buvo išsikovotos brangia kaina palyginti netolimoje praeityje.
Konstitucija yra teisinės sistemos ,,stuburas”, jos pagrindinis elementas. Konstitucijoje randame kiekvienos teisės srities ištakas, pradus. Antai Konstitucijos 23 straipsnio normos, kad nuosavybė neliečiama, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai už ją atlyginant, yra vienas iš civilinių teisinių santykių reguliavimo pagrindų.
Konstituciniai įstatymai - tai siauresnės nei konstitucija kompetencijos įstatymai. Jie reguliuoja tik kurią nors vieną itin svarbią valstybės gyvenimo sritį. Nuo paprastųjų įstatymų jie skiriasi priėmimo ir keitimo tvarka, kuri susijusi su ypatinga konstitucinių įstatymų vieta teisės sistemoje ir specifiniais konstitucinių įstatymų normų santykiais su paprastųjų įstatymų normomis. Jie taip pat yra juridinis pagrindas priimti paprastuosius įstatymus.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, konstitucinių įstatymų sąrašą nustato tik Seimas trijų penktadalių visų Seimo narių balsų dauguma (Konstitucijos 69 str.). Tokie konstituciniai įstatymai yra:
- ,,Dėl Lietuvos valstybės” (1991 m. vasario 11 d.);
- ,,Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų Sąjungas” (1992 m.
Konstituciniais įstatymais Lietuvoje laikomi Konstitucijos 150 straipsnyje nurodyti įstatymai, Konstitucijos pataisos, taip pat tiesiogiai Konstitucijoje įvardyti įstatymai.
Konstitucinių įstatymų projektai registruojami, pateikiami ir svarstomi bendra Seimo statuto įstatymų leidybos procedūros nustatyta tvarka, išskyrus išimtis ir ypatumus. Lietuvos Respublikos konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip trijų penktadalių visų Seimo narių balsų dauguma (Konstitucijos 69 str.
Įstatymų Leidybos Procesas
Įstatymų leidyba - procesas, apie kurį žinoti privalo kiekvienas pilietis. Įstatymų leidžiamoji valdžia yra atsakinga už šalį reglamentuojančių įstatymų, apimančių įvairius visuomenės gyvenimo aspektus - pilietines teises, baudžiamąjį teisingumą, mokesčius, švietimą ir sveikatos priežiūrą - kūrimą.
Įstatymų leidžiamoji valdžia atstovauja piliečiams ir yra jų nuomonės ir interesų reiškimo forumas. Per išrinktus tautos atstovus gyventojai gali dalyvauti politiniame procese ir siekti, kad būtų atsižvelgta į jų rūpesčius ir siekius. Be to, bent teoriškai, įstatymų leidžiamoji valdžia veikia kaip atsvara vykdomajai valdžiai, užtikrindama, kad valdžia nebūtų sutelkta tik vienoje institucijoje.
Demokratinėse valstybėse išimtinė įstatymų leidybos teisė dažniausiai suteikiama atstovaujamosios valdžios institucijoms - parlamentui ir prezidentui. Lietuvoje įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi Seimo nariai, prezidentas, kuris gali siūlyti Seimui, kokius įstatymus reikia priimti ar pakeisti, Vyriausybė, kuri rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus ir tauta.
Įstatymų Svarstymas Seime
Įstatymai Lietuvos Seime svarstomi stadijomis ir etapais: pateikimas, svarstymas pagrindiniame komitete, svarstymas posėdyje, priėmimas. Jeigu kurioje nors svarstymo stadijoje projektą Seimas atmeta, jis vėl gali būti siūlomas tik po 6 mėnesių.
Pateikimo metu, įstatymo iniciatoriai pristato projektą Seimo posėdyje. Jeigu jam pritariama, nustatoma preliminari svarstymo Seimo posėdyje data, taip pat yra priskiriamas pagrindinis komitetas, prireikus papildomas komitetas.
Seimas įstatymams rengti ir jiems nagrinėti iš savo narių sudaro komitetus. Iš viso jų yra penkiolika: Aplinkos apsaugos, Audito, Biudžeto ir finansų, Ekonomikos, Europos reikalų, Kaimo reikalų, Kultūros, Nacionalinio saugumo ir gynybos, Socialinių reikalų ir darbo, Sveikatos reikalų, Švietimo ir mokslo, Teisės ir teisėtvarkos, Užsienio reikalų, Valstybės valdymo ir savivaldybių, Žmogaus teisių. Išskyrus Seimo Pirmininką, kiekvienas parlamentaras turi priklausyti kuriam nors komitetui. Būtent komitete vyksta pagrindinis darbas: Seimo nariai įstatymų projektus išnagrinėja, rengia įstatymų ir kitų priimamų teisės aktų projektus, analizuoja pasiūlymus dėl naujų įstatymų ir jų pataisų.
Vyksta svarstymas komitete, pagrindinis komitetas svarsto gautus piliečių ir kitų įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių asmenų pasiūlymus, prireikus rengia klausymus. Šiuose komiteto klausymuose dalyvauja ekspertai, suinteresuotų institucijų ir visuomenės grupių atstovai, įstatymų iniciatyvos teisę turintys asmenys. Jų metu aptariamos pataisos ir pasiūlymai dėl svarstomo teisės akto projekto. Vėliau vyksiančiame Seimo posėdyje pristatomos komitetų išvados, vyksta pagrindinė diskusija, apsisprendžiama dėl Seimo narių ir kitų komitetų pasiūlymų, kuriems pagrindinis komitetas nepritarė.
Prezidento, Seimo Pirmininko arba Seimo Pirmininką pavaduojančio Seimo Pirmininko pavaduotojo, arba Vyriausybės motyvuotu teikimu įstatymų ir Seimo nutarimų projektai gali būti svarstomi ypatingos skubos tvarka. Svarstant įstatymo projektą skubos tvarka trumpinamas laikas tarp projekto svarstymo stadijų ir kiti su įstatymų leidyba susiję procedūriniai terminai.
Įstatymo priėmimui reikia gausaus Seimo narių palaikymo. Įstatymo priėmimo metu Seime balsuojama tik dėl tų papildomų įstatymo pataisų ir projektų, kuriuos paremia ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių. Įstatymai priimami posėdyje dalyvaujant bent 71 Seimo nariui ir daugiau kaip pusei balsavus „už“.
Priimtas ir pasirašytas įstatymas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo Teisės aktų registre, jeigu nenurodyta kita data. Priimtą įstatymą pasirašius Seimo Pirmininkui, jis perduodamas Respublikos Prezidentui, kuris įstatymą per 10 dienų pasirašo arba pasinaudoja veto teise ir grąžina Seimui pakartotinai svarstyti.
Respublikos Prezidento grąžinimas įstatymo Seimui pakartotinai svarstyti. Pasinaudodamas veto teise prezidentas atitinkamame dekrete gali nurodyti įvairius motyvus - ne tik teisinius, bet ir ekonominius, politinius, moralinius, tikslingumo, susijusius su Lietuvos valstybės tarptautiniais įsipareigojimais.
Referendumai ir Peticijos
Kiti Lietuvos piliečiams aktualūs klausimai tautos išrinktiesiems pateikti gali būti referendumo būdu. Įstatymo nustatytais atvejais referendumą skelbia Seimas arba kai to reikalauja ne mažiau kaip 300 000 rinkimų teisę turinčių Lietuvos piliečių.
Iniciatyva paskelbti referendumą tuo pačiu klausimu gali būti reiškiama ne anksčiau kaip po vienerių metų. Be to, pagal Konstituciją, 50 tūkst. piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui savo įstatymo projektą. Jį Seimas privalo svarstyti, o to parengiamiesiems veiksmams turi būti sudaroma iniciatyvinė grupė iš ne mažiau kaip 10 rinkimų teisę turinčių asmenų, kurie ir pateikia prašymą. Šiame prašyme nurodoma, kokį įstatymą siūloma priimti, pakeisti ar papildyti.
Prie įstatymų leidybos Lietuvos piliečiai gali prisidėti ir pasinaudoję peticijos galimybėmis. Juk Lietuvos Konstitucijoje piliečiams įtvirtinta peticijos teisė. Vis dėlto, svarbu pažymėti, kad peticijos esmę sudaro ne teisės akto projekto teikimas, bet prašymas ar siūlymas priimti ar pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios norminį teisės aktą.
Šiuo atveju pareiškėju gali būti ne jaunesnis kaip 16 metų Lietuvos Respublikos pilietis ar nuolat mūsų šalyje gyvenantis užsienietis arba jų grupė.
Seimui adresuotus gyventojų kreipimusis nagrinėja iš Seimo narių sudaryta Peticijų komisija, kuri sprendžia kreipimosi pripažinimo peticija bei peticijų priėmimo nagrinėti klausimus, jas nagrinėja ir pateikia išvadas dėl peticijoje išdėstytų prašymų ar siūlymų tenkinimo.
Seimo Nario Galimybės
Seimo narys ir savanoriškai gali prisidėti prie įstatymų leidybos arba įstatymų pokyčių. Pavyzdžiui, esant reikalui, Seimo narys turi teisę iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų gauti slaptą informaciją, reikalingą jam vykdant tautos atstovo įgaliojimus.
Be to, Seimo narys, gavęs skundą, pareiškimą ar kitokį pranešimą apie galimą įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimą, pats nors ir neatlieka jo kompetencijai nepriklausančio tyrimo ir net negali pavesti tokį tyrimą atlikti savo padėjėjams-sekretoriams, tačiau turi teisę perduoti jį ištirti valstybės ar savivaldybių institucijai, kuriai pagal įstatymus ar kitus teisės aktus priskirti įgaliojimai prižiūrėti, kaip laikomasi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų.
Seimo narys, siekdamas išgirsti tautos balsą, skirtingose savivaldybėse taip pat gali rengti diskusijas su piliečiais. Seimo nario prašymu, savivaldybės administracija turi neatlygintinai suteikti Seimo nariui tinkamas patalpas susitikti su gyventojais. Įstatymų kūrimas - ir piliečių reikalas.
Piliečių Dalyvavimas Įstatymų Leidyboje
Nors visi esame įpratę, kad įstatymų leidybos iniciatyvos teise naudojasi Seimo nariai, Vyriausybė ar Prezidentas, vis dėlto ši teisė yra suteikta ir Lietuvos piliečiams. Galimybę šalies gyventojams prisidėti prie įstatymo kūrimo laiduoja mūsų Konstitucija ir įstatymai.
Pagal Teisėkūros pagrindų įstatymą, teisėkūros iniciatyva apibrėžiama, kaip pasiūlymas nustatyti naują ar keisti esamą teisinį reguliavimą nurodant šio nustatymo ar keitimo tikslus ir pagrindines teisinio reguliavimo nuostatas.
Pagal Konstituciją, 50 tūkst. piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti. Sumanymą keisti ar papildyti Konstituciją turi teisę pateikti Seimui ne mažiau kaip 300 tūkst. rinkėjų. Konstitucijoje piliečiams laiduojama peticijos teisė.
Seimui sutikus ir pradėjus svarstyti įstatymo projektą, pagal Seimo statutą, pagrindinis komitetas privalo Seimo interneto svetainėje paskelbti informaciją, iki kada komitete dėl jo yra laukiama pasiūlymų ir pastabų iš suinteresuotų asmenų. Ši informacija skelbiama ir nuolat atnaujinama Seimo svetainės rubrikoje „Svarstoma komitetuose“, čia pat galima susipažinti su svarstomais projektais ir išsiųsti savo pasiūlymus.
Bet kuriuo metu pastabas ir pasiūlymus dėl Teisės aktų informacinėje sistemoje užregistruotų dokumentų (tiek dėl teisės aktų projektų, tiek dėl priimtų teisės aktų) piliečiai gali pateikti naudodamiesi e. teisėkūros iniciatyva.
Pastabų ir pasiūlymų teikimo per Seimo interneto svetainę būdai:
- pastabas galima teikti pasirinkus rubriką E. paslaugos (e. peticija) ir joje esančias rubrikas E. teisėkūros iniciatyva ar E. laiškas Seimui;
- Seimo interneto portalo informacinėje sistemoje (SIPIS) užsiregistravusieji asmenys ir per SIPIS prisijungę prie Teisės aktų informacinės sistemos pastabas ir pasiūlymus gali teikti tiesiogiai prie konkretaus teisės akto projekto (paspaudus ant virš pavadinimo esančio voko ženklelio).