Kaip internetas veikia ir kaip apsaugoti savo privatumą?

Suformuoti vaizdų ir suprantamą interneto apibrėžimą gali būti nemenkas iššūkis. Kompiuteriai, planšetės, išmanieji laikrodžiai ar telefonai - tai daiktai, kuriuos galima pačiupinėti, o štai interneto ryšys iki mūsų prietaisų nebūtinai atkeliauja plika akimi matomais kabeliais - jis gali atkeliauti mobiliuoju ar palydoviniu ryšiu.

Galima pabandyti internetą įsivaizduoti kaip didžiulį miestą, megapolį, turintį daugybę įvairios paskirties ir architektūros pastatų - sporto rūmų, koncertų salių, gyvenamųjų kvartalų, butų, sandėliukų ar apleistų užmiesčio namukų. Kiekvienas namas turi adresą, o visus juos į vieną tinklą jungia gatvės, metro ar troleibusų linijos, šaligatviai, takai ir takeliai.

Taip pat ir mūsų kompiuteriai, planšetės, telefonai, išmanieji laikrodžiai bei kiti prietaisai ryšiu susijungia į vieną tinklą. Interneto greitkelį (t. y. po visą pasaulį išvedžiotą kabelį) kompiuteris pasiekia jungdamasis įvairia tinklo įranga, dažniausiai tam naudojamas maršruto parinktuvas (angl. router), suteikiantis prieigą dėl interneto tiekėjo (angl. Internet Service Provider).

Kaip ir daugiafunkciai kompiuteriai, įvairūs daiktai - automobiliai, laikrodžiai, šaldytuvai ar net lygintuvai - yra prijungiami prie interneto, taip juos galime stebėti ar valdyti nuotoliniu būdu.

Miestuose esama gyvenamųjų namų ir žmonėms įvairiausias paslaugas teikti skirtų pastatų (bankų, darželių, prekybos centrų, ligoninių ir t. t.). Didžioji dalis kompiuterių ir kitų prietaisų daugiausia tik naudojasi internetu teikiamomis paslaugomis, o kita dalis kompiuterių paslaugas teikia. Pastarieji dar kitaip vadinami serveriais.

Jų paskirtis - aptarnauti kiekvieną kompiuterį ar išmanųjį prietaisą, pasibeldžiantį į serverio duris (pavyzdžiui, kai prašoma atidaryti dominantį internetinį puslapį), taip pat kaupti ir saugoti duomenis apie tokį kompiuterį, kaip paslaugos gavėją. Elektroniniai laiškai, kuriuos gauname į internetu pasiekiamas savo elektroninio pašto dėžutes, saugomi serveriuose, o ne mūsų kompiuteriuose (nors kartais būna retų išimčių, kad laiškų kopijas saugo ir mūsų įrenginiai).

Internetu paslaugas teikiančios įmonės ar organizacijos gali turėti nuosavą serverį, keletą serverių arba net visą serverinę ar duomenų centrą, kuriame į vieną tinklą sujungiami tūkstančiai serverių. Didieji duomenų centrai elektros gali sunaudoti tiek, kiek nedideli miesteliai. Amerikiečiai buvo suskaičiavę, kad visi kartu JAV esantys duomenų centrai išeikvojo 2 proc. šalyje per metus sunaudotos energijos. Veikiantys duomenų centrai gerokai įšyla, todėl jiems prireikia galingų aušintuvų. Ji turi net 14 didžiulių duomenų centrų visame pasaulyje - Šiaurės ir Pietų Amerikoje, JAV, Europoje, Azijoje.

Tiesa, reikia trumpai pristatyti ir interneto mieste vykstančius magiškus dalykus, kurie šiek tiek primena miestus iš knygų apie Harį Poterį - čia klesti baltoji ir juodoji magija. Esama namų vaiduoklių, kurie atsiranda ir išnyksta vien to panorėję, pastatų, kurie gali akimirksniu persikelti iš vienos vietos į kitą, pastatų, kurie be vargo keičia savo adresus. Tiesą pasakius, adresus, vadinamus IP (interneto protokolo) adresais, keičia kiekvienas elektroninis prietaisas tada, kai iš naujo jungiamasi prie interneto.

Ne vienas prie tinklo prisijungęs kompiuteris tuo pat metu gali svečiuotis duomenų centruose, esančiuose skirtinguose ir vienas nuo kito gerokai nutolusiuose pasaulio kampeliuose. Keliautojai miestų gatvėmis lengvai pastebi aplinkui iškilusius pastatus. Pastatuose esantys žmonės keliautojus taip pat gali stebėti pro langus ar prieangiuose įrengtas kameras. Keliautojams tinklu taip pat neįmanoma likti nepastebėtiems.

Jei kada savo prietaisu mėginote prie interneto prisijungti viešoje vietoje, turbūt pastebėjote, kiek daug esama skirtingų ryšio galimybių, bet prisijungti galite tik prie to interneto tiekėjo, kurio slaptažodį turite. Tad kompiuteriai vienas kitą pastebi. Tačiau į kiekvieno mūsų namus neįmanoma patekti tiesiog iš gatvės, jei prašalaitis neturi raktų, o durys užrakintos ir niekas jų neatidaro.

Visas stebuklingas kompiuterių ir kitų elektroninių prietaisų galias vartotojai gali panaudoti ir geriems, ir blogiems tikslams. Kadangi interneto infrastruktūra atrodo painoka, dažnai interneto miestų naujakuriai baiminasi grėsmių. Todėl įtikinamos atrodo teorijos apie neatitaisomą technologijų žalą, neišvengiamus pavojus, kai nėra galimybių apsisaugoti, trūkinėjančius ir paviršutiniškais virstančius socialinius santykius.

Be abejo, technologijos turi poveikį socialiniams santykiams, o naudotis tinklu rizikinga. Vis dėlto vargu ar daugelis norėtume grįžti į ikitechnologinius laikus, kai nebuvo interneto, galėjusio padėti greičiau tvarkyti reikalus ir bendrauti. Be to, internete, kaip ir dideliuose miestuose, verda kultūrinis, mokslo gyvenimas, vyksta prekyba ir mainai. Kita vertus, toli nenuves ir naivus entuziazmas. Internete, kaip ir bet kuriame didmiestyje, netrūksta keistų, pavojingų užkaborių. Po juos saugumo sumetimais geriau nelandžioti. Puikiai suprantame: tikrovėje taip pat ne visus praeivius ir ne visada verta įsileisti į namus.

Naršydami internete, pasivadinę išgalvotais vardais, kartais galime pamanyti esantys anonimai, o tapatybės niekam nežinomos. Tačiau yra ne visai taip. Arba - tiksliau - yra visiškai ne taip. Kompiuterių IP adresai ar rankinėje pūpsantis mobilusis telefonas gali gan tiksliai bet kam, turinčiam prietaiso IP adresą, parodyti, kur naudodamiesi internetu esame fiziškai. Tai galima padaryti be vargo prieinamomis priemonėmis internete.

Jei kas nors turi gudresnę programinę įrangą ar priėjimą prie duomenų bazių, saugančių interneto tiekėjų duomenis, prisikapstys ir prie tikslaus namų adreso. Kitas dalykas - serveriai beveik visais atvejais, kai norime pasinaudoti jų paslaugomis, o mūsų kompiuteriai beldžiasi jiems į duris, renka informaciją apie mus ir fiksuoja veiklą internete. Dažniausiai tai daroma dėl dviejų priežasčių - technologinių (kai siekiama pagreitinti interneto ryšį) ir komercinių (kuo pardavėjas daugiau žino apie pirkėją, tuo sėkmingesni pardavimai, nes laiku gali pasiūlyti trūkstamą produktą).

Vadinasi, kiekvienam interneto vartotojui kyla dvi problemos - saugumo ir privatumo. Apie pirmąją svarbu pasakyti, kad būti visiškai saugiam neįmanoma, tačiau yra nemažai būdų labiausiai sumažinti riziką. Šiuolaikinės technologijos rizikingos tiek pat, kiek rizikinga mūsų senai gerai nevirtualiai tvirtovei nukentėti nuo savo bičiulio. Kai XIX a. vyko industrializacija, žmonės masiškai iš kaimų kraustėsi į miestus, nusikaltimų juose netrūko - niekas gerai nežinojo, kaip užtikrinti saugumą pasikeitusioje aplinkoje. Bet ilgainiui mums pavyko išmokti valdyti ir gerokai sumažinti riziką - apšvietėme gatves, pradėjome rakinti būstų duris, mūsų saugumui užtikrinti pradėjo patruliuoti policija, išmokome esminių savisaugos principų.

Panašiai ir dėl privatumo. Kiekvienas žmogus turi teisę į privatų gyvenimą. Privatumas reikalingas, kai norime apsaugoti intymius gyvenimo aspektus: juk miegamajame užtraukiame užuolaidas, maudydamiesi užsirakiname vonios kambario duris, svečių savo namų svetainėje taip pat nepasitinkame nuogi ar vilkėdami vien apatiniais, o į uždarus vakarėlius kviečiame tik artimus žmones. Viskas atrodo savaime suprantama, tačiau interneto miestuose neįtikėtinai didelė žmonių dalis tuo, kas privatu ir intymu (todėl nesidalytina), dalijasi stebimi svetimų akių.

Svarbu susirūpinti privatumu ir dėl profesinės veiklos ir karjeros perspektyvų. Ieškodami darbo, keisdami jį, siekdami paaukštinimo norime būti matomi kaip patikimi ir lojalūs profesionalai, turintys nepriekaištingą darbo kultūrą, o ne atrodyti, pavyzdžiui, kaip vakarėlių liūtai (nebent reikėtų organizuoti vakarėlius ar būti liūtais).

Trečia, gyvename bendruomenėje, esame politiniai gyvūnai. Linkstame susidaryti nuomonę apie įvairius reikalus, o gavus daugiau informacijos galbūt teks ją keisti. Kasdien priimame įvairiausius sprendimus, formuluojame tikslus, jų siekiame, tobulėjame, šviečiame kitus, organizuojame ir ieškome geresnių bendrabūvio formų. Aktyviais dalyviais visuomenėje tapti sudėtinga ir daugelis mūsų turbūt nerizikuotų to daryti, jei būtume nuolat stebimi: apie organizuojamas veiklas galėtų lengvai išsiaiškinti ir mūsų veiksmus sabotuoti piktavaliai, konkurentai ar nedemokratiškos institucijos. Būtent dėl privatumo pažeidimų labai sunku dirbti aktyvistams nedemokratinėse pasaulio valstybėse - ne vieno veikla internete buvo stebėta, ne vienas dėl to, ką mąstė ir veikė, buvo apkaltintas, įkalintas ar net nužudytas, o jų artimieji iki šiol gyvena baimėje.

Tačiau gerai, kad visi interneto vartotojai yra savotiški raganiai - tokie kaip Haris Poteris ir jo draugai. Turime priemonių savo privatumo ir saugumo parametrams valdyti. Apie kiekvieną iš mūsų šiandien renkama ir saugoma begalė duomenų. Taip yra ne tik todėl, kad internetas labai palengvino asmeninių duomenų rinkimą - padarė jį pigesnį ir lengviau panaudojamą, bet ir todėl, kad mes patys, net nesusimąstydami, skaitmeninėje erdvėje paliekame vis daugiau duomenų.

Net jei nesinaudojame internetu, nuolat esame stebimi - kiekvienas mokėjimo pavedimas banke, kiekvienas mobilusis telefonas generuoja didelius srautus duomenų. Šiuos internete paliekamus duomenis galima įsivaizduoti kaip sniege paliekamus, įšalusius pėdsakus. Kol vėl nepasnigo arba jei nepasirūpinome savo privatumo apsauga (nepaslėpėme pėdsakų), jie matomi ir pasitarnauja kitiems įvairiausiais tikslais.

Dabar mažai kas rašo dienoraštį, užtat vis dažniau slapčiausias mintis, nuogąstavimus ir viltis patiki interneto paieškos programoms. O šios nėra nebylus popieriaus lapas. Paieškos programos - tai didžiulės duomenų rinkimo mašinos.

Terminas didieji duomenys (angl. big data) apibūdina didžiulius kiekius tiek struktūruotų, tiek nestruktūruotų duomenų, kuriuos daugybė žmonių palieka apie save naudodami modernias technologijas ir paslaugas - pradedant išmaniaisiais telefonais ir baigiant išmaniuoju šaldytuvu. Didieji duomenys dėl savo vertės pradėti vadinti naująja nafta, kuriai „kasti“ turtuoliai naudoja vis galingesnius kompiuterius.

Duomenys ne visiems prieinami, bet tie, kurie gauna prieigą juos „kasti“, t. y. nagrinėti, gali rasti daug vertingų įžvalgų ir jas dažniausiai panaudoja siekdami didesnio pelno ar galios. Šių duomenų analizė leidžia įžvelgti statistines tendencijas, elgesio modelius ir atpažinti koreliaciją tarp skirtingų charakteristikų, tai atlieka mokslo šaka vadinama duomenų kasimu (angl. data mining).

Remiantis gaunamomis įžvalgomis galima prognozuoti netgi ateitį - tokios prognozės naudingos įmonėms, organizacijoms ir valstybėms: leidžia anksti pastebėti pavojus, sumažinti riziką, taupyti laiką ir gauti pelno. Tačiau jos gali būti panaudotos žmonėms kontroliuoti ir duomenų valdytojų galiai įtvirtinti. Šiandien panaudojama dar labai maža dalis duomenų. Vis didėjant kaupiamų duomenų kiekiui, vis mažėja išanalizuotų ir struktūruotų duomenų kiekis. Pasiekėme skaitmeninės ekonomikos „Pramonė 4.0“ pradžią. Tad kas atsitiks, kai bus prisikasta prie likusių duomenų?

Žinome, kad naudojama nafta kartu su kitais industrializacijos aspektais sukėlė žmonijai pavojingą klimato kaitą, o ką ateityje sukels kasami duomenys? Tas, kuris žino apie mūsų viltis, baimes, taip pat amžių, pomėgius, gyvenimo būdą ir kitus asmenybės aspektus, turi daug galios. Anot virtualios realybės kūrėjo Jarono Laniero, didžiausią galią turi tie, kam priklauso didžiausi kompiuterių duomenų centrai su galingiausiais skaičiavimo pajėgumais.

Dideli duomenų kiekiai leidžia matematiniams algoritmams prognozuoti, ką greitai pirksime, kokios bus mūsų problemos, ką darysime ateityje. Remdamiesi šiomis prognozėmis algoritmai mums siūlo tam tikrą turinį ar reklamą.

Dažnai įvertinama ne tik informacija, kurią galima pasiekti internetu, bet ir kasdien atliekamų veiksmų informacija (jei tik ji prieinama), pavyzdžiui, kreditinių kortelių, klientų lojalumo programų arba „išmanių namų“ prietaisų ir išmanių sporto apyrankių ar kitų stebėjimo prietaisų (angl. Self-tracking devices) informacija. Remiantis surinktais duomenimis galima daryti prognozes apie mūsų poreikius ir elgesį, spręsti apie politinius ir religinius įsitikinimus, sveikatos būklę, seksualinę orientaciją, netgi apie jausmus ir nuotaiką. Tokia mūsų duomenų gausa įmonėms ir organizacijoms suteikia labai daug galimybių mumis manipuliuoti, diskriminuoti, taikyti socialinę kontrolę.

Norime pasidalinti savo patirtimi, kaip mums sekasi savo pamokose naudoti informacines technologijas, jas integruoti į pradinių klasių ugdymo turinį. Trumpai apžvelgsime programas ir jų funkcijas, leidžiančias mokymą daryti patrauklesnį, aiškesnį ir įtaigesnį. MS PowerPoint programa sukurtas pateiktis galima padaryti daug įdomesnes, pavertus jas interaktyviu testu. Taip pat galime išsiaiškinti, ką mokiniai jau žino, ir pagilinti žinias nauja medžiaga.

Pamokos pabaigoje, naudodamiesi planšetiniais kompiuteriais, mokiniai ne tik pasitikrina žinias, bet ir įsivertina. CamStudio programa mes kuriame vaizdinę ir garsinę medžiagą, ją apdorojame. Šia programa galima sukurti bei išsaugoti pamokų fragmentus. Mokinių pamėgta programa PurposeGame aktyvi ne tik stacionariuose bei planšetiniuose kompiuteriuose, bet ir išmaniuosiuose telefonuose.

Ši programa leidžia pačiam mokytojui pagal duotus šablonus kurti interaktyvias užduotis įvairioms pamokoms. Puikus internetinis įrankis Kahoot leidžia organizuoti apklausas bei viktorinas. Jis prieinamas naudojantis visomis interneto naršyklėmis, veikia įvairiuose įrenginiuose. Juo naudotis mokiniams smagu, nes jis skatinami varžytis. Po kiekvieno atsakymo pateikiamas asmeninis įvertinimas bei užimama vieta.

Internetinė klasės / grupės svetainė - šiuolaikiško mokytojo kasdieninis darbo įrankis. Svetainė neabejotinai naudinga pačiam internetinės svetainės administratoriui, nes tai akivaizdus jo nuolatinio tobulėjimo bei žinių kaupimo įrankis.

Classdojo yra klasės įrankis, kuris padeda gerinti mokinių elgesį ir greitai bei lengvai įvertinti mokinius. Įrankis fiksuoja, generuoja duomenis ir leidžia mokytojui vienu paspaudimu nusiųsti juos mokinių tėvams.

Story jumper - įdomūs intuityvių įrankių rinkiniai internete, leidžiantys sukurti vaikams žaismingas metodines priemones. Priemonių kūrimui galima panaudoti begalę programos paveikslėlių, mitologinių gyvūnų, veikėjų, scenų (fonui), simbolių bei kitų grafikos elementų.

Glogster edu - plakatų kūrimo įrankis, padedantis tobulinti IKT žinias ir įgūdžius bei įgyvendinti kūrybinius sumanymus. Tie, kurie žino Prezi, tikrai sutiks, kad tai yra viena iš geriausių interneto paslaugų, leidžiančių kurti vizualiai gražius pristatymus. Gauti rezultatai visuomet džiugina.

Ecilpse Crossword - programa skirta sudaryti kryžiažodžiams. Big Board Answers - tai žaisminga viktorina komandiniam mokinių darbui. Mokiniams patinka apsilankyti Crayola internetinėje piešimo studijoje.

Filmstreet - suteikia galimybę sukurti filmą. Programa leidžia pasirinkti norimą foną, veikėjus, atributiką, muziką. MS Photo Story - vaizdo įrašų kūrimo programa. Naudodamiesi šia programa mokiniai nuotraukas, paveikslėlius gali paversti video medžiaga. Taip pat yra galimybė savo vaizdo medžiagą įgarsinti (t. y. SMP Mano darbeliai - puiki kompiuterinė priemonė, skirta kūrybiškumui ugdyti, piešimo, rašymo, lyginimo veikloms.

SMP Užburtas miškas - tai tarsi žaidimų aikštelė su įvairiais peizažais, scenarijais, veikėjais, objektais ir garsais, kurie vilioja kurti žaidimus, istorijas. Lietutis.lt - tai puikus klaviatūros treniruoklis. Žaisdami mokiniai lavina naudojimosi klaviatūra įgūdžius. Wizzy Name - tai klasės mokinių vardų ratas, kuris naudojamas, norint suskirstyti mokinius grupiniam darbui. Skaityti bei kurti QR kodus moka net pirmokai.

Learningapps programa kuriame individualias bei komandines užduotis įvairiems pamokos tikslams bei uždaviniams įgyvendinti. Šias programėles naudojame ne tik pamokų, bet ir neformaliojo švietimo užsiėmimų metu.

Vesdamos būrelius „Kompiuterių pasaulyje“ ir „Skaitmeniniai išminčiai“, sukuriame galimybę mokiniams, besidomintiems kompiuteriais, informacinėmis technologijomis ir įvairiomis kompiuterinėmis programomis, dirbti ir mokytis kitaip: ieškant, tyrinėjant, atrandant, klystant, darant išvadas, plėtojant kūrybines galias, atskleidžiant ir ugdant savo talentus. Taip ugdome mokinių norą ir gebėjimą išreikšti save.

Taigi mums IT tiek pamokose, tiek užklasinėje veiklose tampa ne tik įprasta informacijos ieškojimo priemone. Mobilieji įrenginiai, įvaldytos kompiuterinės programos, atviro kodo ištekliai suteikia neribotas galimybes: mokytis įvairių dalykų, skaityti el. knygas, žymėtis idėjas bei pastabas, rinkti tekstą, dalintis informacija, fotografuoti, piešti, kurti ir… Taško čia nededame, nes informacinių technologijų galimybės yra beribės.

Kaip Powerpoint padaryti interneto nuorodą aktyvią

PowerPoint yra galinga priemonė, leidžianti kurti įdomias ir interaktyvias prezentacijas. Viena iš naudingų funkcijų yra galimybė įterpti interneto nuorodas, kurios gali būti naudojamos norint nukreipti auditoriją į papildomus šaltinius arba išorinius tinklalapius.

Štai kaip galite padaryti interneto nuorodą aktyvią PowerPoint skaidrėje:

1. Atidarykite savo PowerPoint prezentaciją.
2. Pasirinkite tekstą arba objektą, kurį norite paversti nuoroda.
3. Spustelėkite dešiniuoju pelės klavišu ir pasirinkite "Hipernuoroda" arba "Nuoroda".
4. Atsidariusiame lange įveskite norimą interneto adresą (URL) į lauką "Adresas".
5. Spustelėkite "Gerai" arba "Taikyti", kad išsaugotumėte nuorodą.

Dabar pasirinktas tekstas arba objektas taps aktyvia nuoroda, kurią spustelėjus, prezentacijos metu bus atidarytas nurodytas tinklalapis. Tai puikus būdas papildyti savo prezentaciją naudinga informacija ir padaryti ją dar interaktyvesnę.

Ši lentelė apibendrina pagrindinius veiksmus, kaip padaryti interneto nuorodą aktyvią PowerPoint skaidrėje:

tags: #kaip #padaryti #kad #per #powerpoint #interneto