Kaip rašoma būtų sakytų: Žvilgsnis į vaiko teisių apsaugą ir knygyno gyvenimą

Visuomenė jautriai sureagavo žiniasklaidoje nuskambėjus istorijai, kaip iš jokūbaviškių šeimos buvo paimti ir laikinai globai perduoti du mažamečiai sūnūs, įtariant, kad vyresnėlis galėjo patirti smurtą artimoje aplinkoje.

„Paimti vaiką iš šeimos nelengvas sprendimas vaiko teisių apsaugos specialistams, tačiau jie turi taip elgtis, kaip nurodyta teisės aktuose“, - „Pajūrio naujienoms“ pridūrė V. Domarkas.

Jis neslėpė, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai po sprendimų paimti vaikus iš šeimų neretai sulaukia didelio visuomenės dėmesio ir spaudimo.

„Įsivaizduokime situaciją, jei Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai, gavę pranešimą apie galimą smurtą, nusižengtų įstatymams ir paliktų vaikus šeimoje, o tada joje įvyktų tragedija, - kalbėjo J. Mažeika ir tęsė: - Kokia tada visuomenės reakcija būtų?

„Jeigu vaikas būtų paliktas šeimoje, o tada joje įvyktų tragedija. Kokia tada visuomenės reakcija būtų?

„Kai žiūri TV laidą, skauda širdį dėl to šeimos, bet kai pasiklausai Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistų, supranti, kad viskas nėra taip paprasta, jie turėjo rimtų motyvų sprendimui vaikus paimti iš šeimos.

Jam buvo pateikti ir faktai, kurie kelia nerimą, jog jokūbaviškių šeimoje prieš vyresnėlį galėjo būti vartotas smurtas.

„Atsakiau, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai veikė būtent taip, kaip nurodo teisės aktai, ir, atvirai pasakius, šiek tiek keisti tie klausimai, nes gi būtent tuos teisės aktus, kuriais vadovaujantis paimti vaikai iš šeimos, ir sukūrė Seimas bei Vyriausybė, o ne Savivaldybė.

Tad Seimo nariai ir gali išanalizuoti ir pasakyti, ar tikrai tie teisės aktai yra geri, ar jų nereiktų tobulinti“, - „Pajūrio naujienoms“ teigė J. V. Domarko atsakymas Seimo nariui R. J. Dagiui taip pat buvęs panašus.

Jis teigė dar praėjusią savaitę susikvietęs Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistus, norėdamas išsiaiškinti, kodėl du broliai buvo atimti iš tėvų.

„Praėjusį pirmadienį iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos Violetos Lukoševičienės gavau prašymą išeiti iš darbo. Ji nebedirbs nuo kovo 12 dienos“, - kad dėl įtampos darbe Vaiko teisių apsaugos skyrius praranda specialistus, neslėpė V. Susisiekti su V.

Kita vertus, įsitikinę V. Domarkas ir J. Mažeika, kyla klausimas ir dėl to, ar teisės aktai, kurie po vadinamosios Matuko tragedijos, buvo kone aklai nukopijuoti nuo Norvegijos, iš tiesų nėra tobulintini.

„Daug metų dirbau mokytoju ir manau, kad vaiko paėmimas iš šeimos yra griežtai kraštutinė priemonė. Gal priimant tokį sprendimą pirmiausia reiktų apklausti šeimą, kaimynus, pedagogus.

Tačiau pagal dabartinius teisės aktus yra antraip - pirmiausiai paimamas vaikas iš šeimos, o tada tiriama situacija, ar buvo smurtauta.

Gal tai tinka Norvegijai, bet nežinia, ar tai tinka ir mums, Lietuvai, kur visgi mentalitetas, kultūra, tradicijos yra kitokios.

Galbūt dabar ir būtų proga išanalizuoti teisinę situaciją, atrasti, kur jos spragos“, - svarstė J.

Vaiko teisių apsaugos skyriaus akiratin jokūbaviškių šeima pateko lapkričio pradžioje, kai Jokūbavo Aleksandro Stulginskio mokyklos-daugiafunkcio centro ikimokyklinio ugdymo pedagogė ant vyresnėlio kūno pastebėjo sužalojimų.

Ikiteisminį tyrimą kontroliuojanti prokurorė Irena Gedžiuvienė paaiškino, kad šio tyrimo trukmę lemia tai, jog laukiama, kol vaikui bus atlikta psichologinė ekspertizė, kuri patvirtins arba paneigs surinktus duomenis, juos papildys, po ko bus galima priimti procesinį sprendimą byloje.

Prokuroras neturi galimybių paspartinti psichologinės ekspertizės atlikimo dėl psichologų ekspertų užimtumo.

Knygyno gyvenimo užkulisiai

Keičiantis pamainai bukinistė Rugilė, įgriuvusi į knygyną sulig pirmu sniegu, tiksliau, šlapdriba, papasakojo vakarykštį atsitikimą. Sako, net apsiverkusi iš juoko. Prieš uždarymą buvo beeinanti pasakyti vienam vyrui, jog darbo laikas jau baigiasi, bet pamačiusi, kad jis - atsispaudimus darąs, apsisuko ir nieko netarusi grįžo.

Su sniegu pirmas atėjo Vidas Morkūnas. Jam sakau, būtų geras šuns vardas - Sniegas. Visi sakytų - su Sniegu atėjai. Rugilei sakau, kad nesitikėjau tokios pabaigos. Jei būtų ką nešvankaus daręs, būtų buvę galima tikėtis, bet atsispaudimai… Čia - originalu.

Perskaitęs trumpą vieno knygyno istoriją tariau Mariui Burokui, jog ir man reiks vieną dieną panašią parašyti. Taip sutapo, kad dabar kaip tik skaitau ką tik pasirodžiusius Kajoko dienoraščius.

Dienoraščiai mane visada domino. Užrašai, tiksliau. Istorikas manyje pyksta, kad Kajoko dienoraščiuose nėra vardų rodyklės, bet ar aš pats ją daryčiau, susimąstau.

Ar galiu pasakyti tai, ką galvoju dabar? Žinodamas, jog šie dienoraščio eskizai bus išspausdinti po kelių savaičių? Ar aš labiau diskretiškas ar korektiškas turėčiau būti?

Ar knygyno dienoraščiai galimi be knygyno viduje vykstančio veiksmo aprašymo?.. Jei nebūnu knygyne nuo ryto iki vakaro, o, pavyzdžiui, kaip šiandien, važiuoju prekių jo gyvavimui užtikrinti?..

Taigi, automobiliu vykdamas prekių galvojau ir apie tai, ar aš tam tikra prasme pats nesu knygynas… Gal užrašai apie mane ir yra knygyno užrašai?.. Kažkur girdėjau frazę, jog nereiktų tapatintis su savo verslu. Manau, teisinga mintis.

Dažnai verslas prasideda ir baigiasi greitai. Net ir veikla, su kuria susieji savo gyvenimą, neapibrėžia tavęs. Po karantino manau, jog niekas neturi tęstis amžinai. Todėl aš ir nesu „Mint Vinetu“. Aš esu Jonas, knygyno savininkas, esu Jonas, studijuojantis istorijos magistrantūroje, esu Jonas, turintis šunį Skaską.

Deividas šiemet išleido antrą eksperimentinį „Gegutės“ žurnalą. Šįkart siūlo pirkti, o nebe nemokamai prašo knygyne dalinti. Klausiu - už kiek? Tas pradeda mykti kažką visiškai nerišlaus apie „simboliškai“, „aukai“ ir pan. Labai sunku kalbėti su žmogumi, kuris nežino, ko nori, o dar labiau su žmogumi, kuris perša, bet nesugeba aiškiai pasiūlyti. Bet tada, naudodamas atvirkštinės psichologijos principus, klausia, kad gal „Mint Vinetu“ greičiausiai neturės pinigų (100 eurų) „Gegutės“ pristatyme grosiančiam muzikantui.

Šiandien į knygyną atvežė daug knygų. Gerų. Aštuonias dėžes. Problema ta, kad kai kurios iš knygų dedikuotos vienam iš trijų garsiausių Lietuvos teatro režisierių. Tokių knygų negalima paprasčiausiai į lentyną įdėti ir pardavinėti.

Pervertęs visas dėžes, nors bukinistas Tomašas jau buvo daugumą peržiūrėjęs, surinkau visas su dedikacijomis. Atlikęs trumpą detektyvinį tyrimą supratau, kieno tai knygos ir kas jas pristatė. Jų neparduosiu, o vienos iš jų dedikacija dalinuosi - Rimui Tuminui, Dėkingas už „Vyšnių“ ir visus kitus scenos sodus, Algirdas Landsbergis Freeport, NY 1995 (kn.

Dar viena nematoma knygyno pusė yra važiavimas knygų. Vykstu jų du, tris kartus per savaitę. Ne Vilniuje (Vilniuje jau prašau atvežti, važiuoju tik išskirtiniais atvejais, kai knygų daugiau nei vienas kambarys), o į kitus miestus. Šiandien 11 valandą ryto buvau Panevėžyje. Sustoju Danutės gatvės pabaigoje prie laiptelių, ant kurių pirmą kartą laižiausi. Ten totaliai niekas nepasikeitę. Laikas tokį gerą antausį vožė. Keista, kodėl atvykęs į Vilnių važiuodavau kiekvieną savaitgalį namo?..

Skaitytų knygų knygyną aprūpinant knygomis galioja tam tikros taisyklės, kurių tenka laikytis, nes šis darbas nesusijęs su vienu tiekėju. Nėra prekybinės bazės, į kurią galima nuvykti ir nusipirkti toną skaitytų knygų. Knygos į knygyną patenka iš skirtingų asmenų. Jų identitetas yra saugomas. Nemažai komunistų man teko iškraustyti, kartą prisipažinau savo bakalauro darbo vadovui prof. dr. Nerijui Šepečiui.

Kitas sustojimas Kupiškyje. Jei važiuosite 122-uoju keliu, būtinai neskubėkite. Važiuokite rudenį, kai medžiai be lapų būna. Kairėje atsivers Lėvens slėnis. Pažiūrėkite, koks Stirniškių piliakalnis - nuo jo nuostabios nuotraukos būtų. Užsukite į Palėvenės dvarą - į arkas pažiūrėkit, pastovėkit tarp jų. Sustokit Palėvenės dominikonų vienuolyne ir pažiūrėkite per vienuolyno mūrinę tvorą į Noriūnų, kitoj Lėvens upės pusėj esančios gyvenvietės, daugiabučių langus. Motina tyli. Nežino, ką atsakyti į visus klausimus.

Buvome su Emilija balete. Tas parketo kvapas pakilus uždangai… Pagalvojau apie Zelčiūtės eilėraštį naujausiuose „Metuose“. Į Panevėžį atvyko brolis.

Ly, nors be nuotaikos, įkalbinau (ji rašo būsimos Knygų mugės spaudos pranešimus) vykti į „Litexpo“. Šimto dienų iki Knygų mugės proga ten surengtas šimtadienis su mugės organizatoriais. Grojo Remis su „Schwings“. Keista būti „Litexpo“, kai ne Knygų mugė.

Vakaro vedėjas Razauskas (Domantas) pakviestos ant scenos Lolitos buvo pavadintas dainiumi. Domantas, pagalvojęs, jog Lolita supainiojo vardus (su jo tėvo - Dainiaus), taisė ją, sakydamas savo vardą. Lolita tuo tarpu nesuabejojusi pasakė, kad tokia ir buvo jos intencija - pavadinti Domantą dainiumi. Iš „Litexpo“ grįžome namo vežami lietuvio taksi vairuotojo.

Knygyno patalpų nuomos sutartį suderėjau pratęsti dar dešimčiai metų. Žiūrint į ateities knygyno viziją laukia nemažai darbų, susijusių su naujais renginiais knygyne ir knygyno šviečiamąja veikla už jo sienų. Tikiuosi, kad jei ne kitąmet, tai 2026 m. pavyks įgyvendinti knygynų projektą, kurį šlifuoju LKT paraiškoje.

Manau, kad kuo toliau, tuo daugiau knygyno vaidmuo, įsisukus ratui, palaikančiam knygyno vidinį mechanizmą, turi stiprėti edukacinėje srityje apie knygą ir skaitymą. Nebeišsitenku kameriniuose knygyno renginiuose. Apskritai per penkiolika knygyno gyvavimo metų renginių formatai, poreikis bei publika smarkiai pasikeitė.

Atsirado naujų renginius koncentruojančių vietų, kurios skatina keistis. Adaptacija ir nuolatinis keitimasis - jis gali būti ir labai mažas, vien minties - yra tokių vietų kaip knygynas ilgaamžiškumo paslaptis.

Štai jau savaitė Eglei žadėto dienoraščio. Pagalvojau, kad dienoraščio rašymas ir tai, ką jame pavyksta užfiksuoti, yra kaip greitojo maisto valgymas. Nežinau, ar įmanoma knygyno dienoraštį parašyti be natūralių į rašančiojo gyvenimą įsibraunančių žemiškų dalykų. Ar galima, reikia nuo jų atsiriboti?..

Nemanau, kad pavyktų be perstojo atpasakoti knygyno gyvenimą, nors ir labai margą. Galbūt tą dienoraštį galėtų rašyti skirtingi asmenys?.. Net ir tokiu atveju, tikiu, tektų bent vieną dieną kaip ir, pavyzdžiui, aštuoniolikto amžiaus Vilniaus jėzuitų kolegijos dienyne vienuoliui parašyti - Nihil Speciale (lot.

Gyvenimas kartojasi, o jo cikliškumas gal ir yra žaviausias dėmuo. Visgi svarbiausia, galvoju, jog nepavyksta nuasmeninti knygyno ir pasakoti bei kalbėti vien apie mūro sienas. Banaliai pasakysiu - knygyno dienoraštis būtų apie žmonių tarpusavio santykius ir tai, kas jiems atsitinka ne tik tarp tų sienų.

Tokiu būdu knygyno samprata išsiplečia. Gal net ir aš, rašantysis, tampu knygyno pratęsimu?..

Interviu su Marco Balzano

„Rašymas man siejasi su laisve, šiuo sunkiu metu man sunku susikaupti, negaliu rašyti“, - atvirai prisipažįsta rašytojas savo knygos vertėjai Rasai Klioštoraitytei.

Italų rašytojas Marco Balzano gimė Milane 1978 metais, iki šiol čia gyvena ir dirba mokytoju. Išleido poezijos rinkinių, esė ir keletą romanų: „Sūnaus sūnus“ (Figlio del figlio, Avagliano, 2010; Sellerio, 2016), „Pasirengę išvykti bet kur“ (Pronti a tutte le partenze, Sallerio, 2013), „Atvykęs paskiausiai“ (L`ultimo arrivato, Sallerio, 2014) ir „Lieku čia“ (Resto qui, Einaudi, 2018).

Marco Balzano sako, kad parašyti romaną „Lieku čia“ jį įkvėpė tikra Pietų Tirolio miestelio Kurono istorija. Po karo pastačius užtvanką, miestelis buvo užtvindytas, ir šiandien tik bažnyčios varpinė, kyšanti iš dirbtinio ežero, mena jame gyvenusių žmonių praeitį. Autorius pateikia ne tik mažos bendruomenės istoriją didžiųjų kataklizmų epochoje. Jis meistriškai piešia paprastos moters, pasiryžusios priešintis pasaulio likimą lemiančioms jėgoms, drąsą ir tvirtybę.

Prasidėjus karui arba potvyniui, žmonės dažniausiai palieka gimtuosius namus ir bėga, kur akys mato. Gimusi ir užaugusi Italijai priklausančiose vokiškose Pietų Tirolio žemėse ji atlaikė skaudžius diktatoriaus Benito Mussolinio fašistinio režimo kirčius, nesitaikstė su vokiečių nacionalistais, nepabūgo ir italų valdininkų, siekiančių paversti jos mylimą miestelį dirbtiniu ežeru.

Kaip kovos priemonę Trina renkasi pasakojimą, kuriame telpa ne tik skausmingi vietos gyventojų išgyvenimai, bet ir jos asmeninės dramos. Gyvenimo negandų užgrūdinta moteris skiria savo atsiminimus dar prieš karą dingusiai dukteriai. Tikėdama, kad vieną dieną ši sugrįš namo, Trina stengiasi perteikti gimtinės istoriją, įprasminti jaunystės idealus ir išsaugoti brangiausių žmonių atminimą.

- Mielas Marco, dėkoju, kad sutikai duoti interviu tokiu sunkiu metu. Džiaugiuosi, kad tu, tavo šeima ir artimieji esate sveiki.

- Mus ši situacija smarkiai paveikė, ypač čia, Milane. Miestas buvo sukrėstas ne tik dėl staigiai plintančios epidemijos, bet ir dėl to, kad ji nebuvo kaip reikiant įvertinta ir politikai padarė klaidų. Prasidėjus pandemijai, buvo dvejojama, jai nebuvo pasiruošta, todėl situacija tapo iš tiesų grėsminga.

Baiminuosi, kad ir vėl gali kilti pavojus, jeigu grįžtant į įprastą ritmą viskas nebus protingai, apdariai išstudijuota, suplanuota. Mūsų nežinomybę sustiprino ir tai, kad daugelis Europos šalių elgiasi gana egoistiškai. Nebuvo įvertinta, kad svarbiausias praėjusio amžiaus projektas žlugs, jei Europa tokiose sunkiose ir kebliose situacijose nebus vieninga ir nesugebės ištiesti pagalbos rankos silpniausiems.

Tikiuosi, pamažu suprasime, jog vieni neišsigelbėsime, tą galime padaryti tik kartu su kitais. Buvau suplanavęs daug kelionių, turėjau pristatyti romaną „Lieku čia“ tose šalyse, kuriose jis buvo išverstas, bet, savaime suprantama, viskas sustojo. Būnu namie su šeima, mažai rašau ir daug skaitau. Mokau savo vaikus skaityti ir rašyti. Nerimauju dėl jų, juk vaikai staiga neteko galimybės pamatyti savo draugų, senelių, mokytojų ir eiti į mokyklą.

- Minėjai, kad šiuo laiku sunkiai sekasi susikaupti - rašyti, dirbti?

- Daugiau skaitau, nei rašau. Tiesą sakant, ir skaityti nelengva. Mintys ir rūpesčiai dažnai užgožia tai, ką skaitau. Aptemdo protą. Šiuo metu tikras mano išsigelbėjimas - studijuoti. Man labiausiai patinka Platonas ir Dantė, turime būti dėkingi jiems už tai, ką mums geriausiai pavyko pasiekti politikoje ir poezijoje.

Kiekvieną kartą paėmęs jų knygas į rankas iš naujo viską apsvarstau. Turiu omenyje, kad iš tiesų studijuoju taip, kaip kadaise universitete ar mokykloje: skaitau eilutę po eilutės, lygindamas įvairius leidimus ir kritikų komentarus, prisirašau ne vieną puslapį minčių, kurios gimsta skaitant jų žodžius. Labiausiai prasiblaškau studijuodamas. Ne, rašyti neįstengiu. Tik dabar iš tikrųjų suvokiu, kokie tvirti buvo tie, kurie rašė sunkiomis sąlygomis.

- Kas atvedė ar pastūmėjo į rašytojo kelią?

- Nuo pat vaikystės norėjau būti rašytoju ir mokytoju. Visai neilgai norėjau būti muzikantu - mokiausi groti mušamaisiais, o dar trumpiau svajojau būti pediatru. Galėčiau pasakyti, kad kitoms profesijoms simpatizavau, o rašymą mėgau visuomet. Prirašydavau senas telefonų knygeles, dar ir dabar mano knygos gimsta iš daugybės sukauptos medžiagos. Kaip sakė Virginia Woolf, rašytojas - toks žmogus, kuris gyvena nuolat ką nors užsirašinėdamas.

Rašyti mane paskatino pradinių klasių mokytojas. Jis tapo ir mano Italijoje žinomiausio romano „Atvykęs paskiausiai“ personažu. Mokytojas išmokė mėgti poeziją - daugumą eilėraščių, kuriuos moku atmintinai, išmokau būdamas mažas. Mokytojas gyveno bute priešais, drauge eidavome į mokyklą, kartais pašaukdavau jį iš balkono, nes norėdavau nunešti jam kokį laišką ar savo parašytą istorijėlę. Mokytojas Vinčencas ją perskaitydavo ir patardavo. Rašymas - man labiau ne amatas, o būdas gyventi šiame pasaulyje.

- Rašytojui, manau, rūpi ne tiek temos, kiek tų temų metaforos. Esu nemažai rašęs apie emigraciją, esu tikras, emigracija yra ne tik viena svarbiausių mūsų laikų problemų, bet ir metafora, atkleidžianti geresnio gyvenimo, didesnės laimės paieškas. To siekia ir kregždės, ir žmonės, - nesvarbu, ką sakytų valdantys suvereniteto šalininkai, norintys pastatyti sienas ir palikti likimo valiai žmones guminėse valtyse jūroje, - visi turime teisę veržtis geresnio gyvenimo link.

- Turbūt - „Atvykęs paskiausiai“. Ne dėl to, kad knyga 2015 metais laimėjo Campiello premiją, bet dėl to, kad istoriją papasakojau po Antrojo pasaulinio karo Sicilijos gatvėse augusio vaiko emigranto lūpomis. Mėgavausi rašydamas šią knygą, nors esu gimęs Milane ir mano gyvenimas visiškai kitoks nei to vaiko.

- Esu be galo laiminga, kad man nusišypsojo laimė išversti tavo nuostabų romaną „Lieku čia“. Knygos veiksmas vyksta kitokiais nei mūsų epocha laikais.

- Romane „Lieku čia“ pasakojama pasipriešinimo istorija. Beprasmis progresas sunaikina visą bendruomenę: viena tarptautinė įmonė nusprendžia sunaikinti slėnį - pastatyti užtvanką, kuri vėliau bus visai nereikalinga. Diktatūra pamina šio nedidelio miestelio teises, klestinčioje pasienio vietovėje kyla sienos ir nutaikomi ginklai: vienos pusėje - Mussolinis, kitoje - Hitleris. Norėjau atskleisti, kaip svarbu ginti teises ir kraštovaizdį. Nes jeigu sumindoma tai, niekas nebebus kaip anksčiau.

- Jau seniai norėjau, kad moteris būtų pasakotoja. Kartą viena pagyvenusi ponia, mačiusi, kaip buvo sunaikintas Kurono miestelis, man parodė senos aštuoniasdešimt šešerių metų valstietės nuotrauką. Kai miestelis jau buvo sugriautas ir užtvindytas, senolė pasislėpė savo namuose ir nepasidavė, klūpėjo virtuvėje ant stalo, jos kojos jau buvo sušlapusios. Toji valstietė mano knygoje tapo pradinių klasių mokytoja, - Mussolinis Pietų Tirolyje vokiečiakalbiams mokytojams uždraudė mokyti. Tačiau merginos, mokiusios vaikus vokiečių kalba, ėmė mokytojauti slaptose mokyklose, rizikavo gyvybe, kad tik vaikus išmokytų.

- Knygoje pasakoji ir apie sudėtingus tėvų ir vaikų santykius.

- Visuomet rašiau apie kartų konfliktus. Savo pirmajame romane „Sūnaus sūnus“ pasakoju savo senelio, savo tėvo ir savo paties istoriją. Šeima yra toji terpė, kurioje meilė yra savaime suprantamas dalykas, nes grindžiama kraujo ir neišdildomo priklausymo jai ryšiu. Taigi galime pagalvoti, kad gėris yra savaime suprantamas dalykas, ir neieškoti tinkamesnių žodžių, kai norime atskleisti savo mintis, nusakyti savo jausmus. Manau, kad tėvų ir vaikų santykiai visuomet bus sudėtingi. Bet sykiu tai ir tikras iššūkis, kurį galime laimėti: galime rasti tinkamesnių žodžių, galime skirti vienas kitam laiko, galime žiūrėti vienas kitam į akis.

- Mane labai paveikė Trinos ir jos vyro Ericho santykiai. Jie daug laiko būna kartu, bet, regis, vienas kito iki galo nepažįsta.

- Grožinėje literatūroje rašoma apie tai, ko nepažįstame, apie tai, kas neaišku, apie krizes, o ne apie įprastus santykius, savaime suprantamus dalykus, apie laimingus, savo gyvenimu patenkintus žmones. Todėl man rūpi sutelkti dėmesį į tą nepažįstamą plotmę, visuomet išliekančią tarp dviejų žmonių, net ir tada, kai du žmonės vienas kitą myli, net ir tada, kai juos užklumpa negandos.

- Perskaitęs romaną visai kitu žvilgsniu žvelgi į Kurono istoriją.

- Grožinė literatūra suteikia teisę egzistuoti tam, ką istorija beveik visada išstumia į paraštes. Istorija nepasakoja apie visus žmones, veikiau tik apie tuos, kurie turi galią. O grožinėje literatūroje rašoma apie mus, taigi ji turi daugiau galimybių mus prisivilioti.

- Žiemą minėjai, kad rašai naują romaną. Ar galima pasmalsauti - apie ką?

- Pagrindinė naujo romano veikėja - taip pat moteris, moteris iš Rytų Europos, atvykusi dirbti į Italiją.

- Visų pirma norėčiau pats sau palinkėti, kad kuo greičiau susitikčiau su Lietuvos skaitytojais. Kiekvieną kartą, kai mano knyga išverčiama į kitą kalbą, būnu labai laimingas, nes žodis - tarsi tiltas, toli nukeliauja, atveria duris. Juk gali susitikti su žmonėmis, su kuriais niekada nebūtum susipažinęs, nukeliauti į vietas, kurių niekada nebūtum aplankęs. Lietuvos skaitytojams linkiu suprasti, jog žodį, kalbą reikia puoselėti, kad politika, žiniasklaida, reklama neimtų ja manipuliuoti.

Marco Balzano kūrybos apžvalga

tags: #kaip #rasoma #butu #sakitu