Tobulėjant technikai ir išrandant vis naujas traukos ir susisiekimo priemones, gyvulių panaudojimas tam tikslui XIX a. buvo išstumtas į antrą vietą. Vienok ryšių srity žmogus turėjo pasitikėti patarnavimu paukščių, kurių protingumas ir ištvermingumas turėjo pirmumą prieš visas XIX a.
Tada dar niekas nesugebėjo pastatyti tokios skraidančios ir valdomos mašinos, todėl ryšiams buvo naudojami karveliai, o toji priemonė buvo vadinama oro paštu. Paukščių panaudojimas žinių perdavimui nebuvo naujiena.
Karvelių Pašto Istorija
Jau gilioje senovėje buvo patirta, kad paukščiai turi tendenciją grįžti į tą pačią vietą. Romėnų kronikininkas Pilnius jau primena, kad egiptiečių ir graikų jūrininkai į išplaukiančius laivus visada pasiimdavo karvelių, kuriuos, atlikę savo uždavinį ir laivui grįžtant atgal, paleisdavo.
Subyrėjus Romos imperijai, kaip daugelis genialių išradimų, taip ir karvelių paštas, buvo nustojęs veikti Europoje. Karveliai laikė ryšį tarp Britų dalinių Afrikos dykumose II Pas.
Lietuvos kariuomenė ir tradicijos
Lapkričio 23 d. šventė yra virtusi mūsų tautine tradicija jau nuo pat 1919 metų. Žinoma, fronto kariai 1919-1920 m. dar negalėjo švęsti tos dienos, nes apie tą laiką ėjo žūtbūtinės kovos už Lietuvos nepriklausomybę.
Po kovų jau visoje kariuomenėje pradėta švęsti, o vėliau toji šventė persimetė ir į nekarinę visuomenės dalį. Tai darbas savanorių kūrėjų, šaulių, skautų ir kt. Jie kariuomenės šventę permetė ir į civilinę visuomenę.
Iš lėto, bet stipriai Lapkričio 23 d. šventė prigijo mūsų tautoje, įėjo į jos tautines tradicijas. Kada atsidūrėme tremtyje ir gyvenome Vokietijos stovyklose, toji tradicija atgijo, nes ji nebuvo mirusi. Ją nešėmės ir toliau vykdami nuo Lietuvos. Matyt, lietuvio būdui ji nėra svetima.
Nebėra kariuomenės, bet lietuvio širdyje teberusena kovos dvasia ir jai gaivinti įieško būdų kokiose nors tradicijose, atsiminimuose. Iki Nepriklausomybės laikų neturėjome tokių tradicijų, kurios mumyse gaivintų karinę dvasią kovoti dėl Lietuvos.
Bet tuomet mes turėjome tuos garbinguosius bemokslius senelius, kurie savo pasakomis ir padavimais apie senąją Lietuvą kėlė vaikuose Tėvynės nepriklausomybės mintį, karinę dvasią.
Ir kai atėjo laikas ginti Tėvynę, savanorių atsirado apie 10,000. Kokią reikšmę turi karinės dvasios kėlimas, savo kailiu esu patyręs. Mažas būdamas mėgdavau klausyti senukų pasakų apie senosios Lietuvos kunigaikščius ir karius, kokie jie buvo stiprūs ir narsūs, kaip jie kovojo už Lietuvą.
Seilė varvėdavo besiklausant ir, imdavau svajoti, kada Lietuva vėl atgis, turės savo kariuomenę, ir aš norėjau būti Lietuvos kariu. Augau su ta mintimi, kol atėjo laikas.
Švedijos karai su Lietuva
Švedija, kuri XVI, XVII ir XVIII a. pradžioje buvo viena iš galingiausių Europos valstybių, savo didybes laikais kariavo su daugeliu savo artimesnių ir tolimesnių kaimynų. Neišvengė susikirtimo su Švedija ir Lietuvos-Lenkijos valstybė, su kuria švedai vedė septynetą karų, trukusių 66 metus (švedų oficialūs daviniai).
Kare, žinoma, visko būna, ir didelių laimėjimų ir katastrofiškų pralaimėjimų. Visos tos vėliavos buvo laikomos Stockholmo riddarkyrkoje (riterių bažnyčia, švedų panteonas), suverstos į krūvą bažnyčios choruose.
Per įvairias bažnytines iškilmes, dažniausiai vanikuojant ar laidojant karalių, tos vėliavos būdavo kilnojamos iš vietos į vietą. Bažnyčios sargai ypatingai atsargiai su jom nesielgdavo ir taip visa eilė vėliavų liko sunaikinta. Laikas irgi tęsė savo negailestingą naikinimo darbą - ir daug vėliavų žuvo galutinai.
Tik XIX a. pradžioje švedai susigriebė ir paskyrė komisiją, kuri visas dar likusias vėliavas turėjo nupiešti ir aprašyti. Tik 1905 m. buvo sudaryta tikra moksliška komisija, kuriai pirmininkavo Petrelli. Komisija nupiešė spalvomis ir aprašė visas dar užsilikusias vėliavas, mat, jų dalis XIX a. bėgyje irgi žuvo.
Šitos komisijos darbas sudarė 30 tomų veikalą, kuriame lietuvių-lenkų vėliavos aprašytos 28, 29 ir 30-tame tomuose. Mus, žinoma, daugiausia domina lietuviškosios vėliavos, tačiau jų studija yra surišta su visa eile sunkumų: pirmiausia, švedai neskiria lietuviškų vė-liavif nuo lenkiškųjų; visos vėliavos užrašytos “lenkų vėliavų” vardu, ir visuose aprašymuose ir archyvų dokumentuose lietuviškos vėliavos sutalpintos kartu su lenkų ir kaip lenkų vėliavos.
- Tas, žinoma, jų tyrinėjimą labai apsunkina;
- Antra vertus, esu pabėgėlis, dargi be pilietybės, o tokiam archyvai sunkiau prieinami ir, galų gale, esu priverstas dėl duonos kąsnio gan sunkiai dirbti, todėl šitai studijai neturėjau galimybės pašvęsti tiek laiko ir darbo, kiek iš tikrųjų būtų verta.
Pradžioje, laikau reikalinga pasakyti, jog negalima šito mano darbo laikyti išsamia apžvalga, duodu tik fragmentą, apimantį tik dalį su vėliavomis surištų klausimų. Jau minėtame Petrelli rinkinyje pirmoji vėliavų grupė sudaro 28-tą ir 29-tą tomus: 28 tome aprašytos 83 vėliavos, o 29 tome 78 dragūnų ir kavalerijos standartės.