Lietuvos gyvenviečių struktūroje sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu. Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis. Turtingų valstiečių sodyboje būdavo iki 20 pastatų, neturtingų - tik 1 arba 2. Gyvenamąją ir ūkinę erdvę formavo aplink vieną, du, kartais net tris kiemus (gerąjį, ūkinį ir kluonieną) išdėstyti pastatai (gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, klojimas, pirtis), želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir smulkiosios architektūros statiniai (kryžiai, koplytstulpiai, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kita).
Iki Valakų reformos sodybos plėtojosi laisvai, pastatų išdėstymo tvarka nebuvo reglamentuota įstatymų. Gyventa didelėmis neišsidalijusiomis šeimomis, 40-50 žmonių vienoje sodyboje. Bendras didysis numas su atviru ugniakuru ir troba, atskiros klėtelės (vedusiųjų poroms miegoti) ir kiti įvairios paskirties ūkiniai ir gamybiniai pastatėliai sudarė į nedidelį kaimelį panašią sodybą.
Valakų reforma sunormino sodybos užstatymą. Taisyklingos formos sodybos rikiuotos viena prie kitos, trobesiai statyti abiejose gatvės pusėse: gyvenamieji namai ir svirnai - vienoje, ūkiniai pastatai - kitoje. Mažažemių sodybos turėjo 1-3, dideli ūkiai - 8-10 trobesių. Gatvinių kaimų sodybų planavimas priklausė nuo rėžio pločio. Platesniuose nesudalytų ūkių rėžiuose gyvenamieji namai statyti šonu (ilguoju fasadu), siauruose - galu į gatvę. Visi sodybos pastatai buvo grupuojami aplink 1 arba 2 kiemus.
Gerajame kieme statyta namas, svirnas ir viralinė arba virtuvė. Prie tvarto būdavo formuojamas ūkinis kiemas gyvuliams - diendaržis, prie klojimo - kluoniena; kiemai būdavo atitveriami. Saugantis gaisrų kluonai su jaujomis ir pirtys statyti atokiau, sodybinio sklypo gale. Į gatvę atsuktą namo fasadą puošė gėlių darželiai, kryžius arba koplytstulpis. Už namo arba kitapus kaimo gatvės auginta vaismedžiai, sodinta daržai. Netoli gyvenamojo namo (gerajame kieme) buvo kasamas šulinys, už tvartų - kūdros gyvuliams girdyti ir linams mirkyti. Dažnai kluoną ties galulauke jungė ūkinis pravažiavimas, vedantis į laukus.
Padrikojo plano kaimo sodybos formavosi iš vienos arba kelių sodybų, dažniausiai įsikūrusių kalvotose vietovėse, miškuose, prie upelių. Dalijantis šeimoms ir dėl gamtinių kliūčių nesant galimybės plėstis, tankintas užstatymas pačioje sodyboje.
Vienkiemiai skirstomi į senąsias (žemaičių, užnemuniečių) ir po 20 a. žemės reformų susikūrusias sodybas. Senąsias žemaičių sodybas (iki Valakų reformos) sudarė laisvai aplink 2 arba 3 erdvius kiemus išdėstyti pastatai, keli tvenkiniai, gausūs želdynai. Suvalkijos vienkiemiai susidarė 19 a. išskirsčius gatvinius kaimus ir perėmus Mažosios Lietuvos sodybos planavimo tradiciją trobesius statyti aplink vieną keturkampį kiemą: pietų arba vakarų pusėje statyta stuba, šalia, jai statmenai - svirnas, toliau kluonas ir tvartai. Stačiakampis kiemas būdavo pertvertas į švarųjį ir ūkinį.
20 a. 3-4 dešimtmetyje statyti vienkiemiai yra itin aiškios struktūros. Pastatai, kaip ir Užnemunėje, dažniausiai statyti apie vieną keturkampį kiemą. Namus stengtasi sustatyti patogiai, sausoje vietoje, su geru privažiavimu. Sudarant sodybų planus buvo laikomasi gaisrų saugos taisyklių, reikalauta, kad pastatai būtų komponuojami taip, kad jie būtų gerai matomi iš gyvenamojo namo. Atstumas tarp pastatų turėjo būti nuo 6 iki 50 metrų. Sodybas leista kurti ne arčiau kaip 50 m nuo vieškelio ir 25 m nuo gretimos žemės ribos. Tokio tipo sodybų išliko visoje Lietuvoje.
Seniausi gyvenamieji namai Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, buvo panašūs, statyti iš moliu drėbto sunertų šakų karkaso. Gyvenamojo namo viduryje buvo atviras židinys, prie jo gaminta valgis, dirbta darbai; žiemą name laikyti ir gyvuliai. 16-17 a. tokie namai (numai) neteko gyvenamosios paskirties; Žemaitijoje jie naudoti kaip vasaros virtuvė, sandėlis, daržinė arba tvartas.
Kintant ūkininkavimo būdui, irstant didžiosioms šeimoms paplito naujo tipo gyvenamasis namas su šoniniu įėjimu ir plūkto molio krosnimi gyvenamojoje patalpoje (10-11 a. pradėta statyti kupolines molio krosnis valgiui gaminti ir patalpai apšildyti). Gyvenamąjį namą sudarė 1-3 nedidelės patalpos.
Lietuvos etnografiniai regionai
Skirtinguose etniniuose regionuose statyta įvairios architektūros gyvenamieji namai: troba (Vakarų ir Pietų Lietuvoje), gryčia (Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje), pirkia (Lietuvos pietryčių dalyje), stuba (Lietuvos pietvakarinėje dalyje). Jie skyrėsi planu, konstrukcijomis, šildymo sistemomis, patalpų funkcine paskirtimi. Nesudėtingo plano viengaliai arba dvigaliai gyvenamieji namai statyti aukštaičių ir dzūkų sodybose. Žemaitiška troba, lietuvininkų ir suvalkiečių stuba skaidyta į mažesnes patalpas, plėsta. Žemaitijoje vyravo 4-12 patalpų trobos, Suvalkijoje, Mažojoje Lietuvoje - 4-8 patalpų stubos, Aukštaitijoje, Dzūkijoje - 3-6 patalpų pirkios ir gryčios.
Žemaitijos valstiečio namas
Arčiau naujovių Žemaitiją nuo Aukštaitijos ar Dzūkijos etnografinių regionų pirmiausia skiria senoji vienkiemių sodybų tradicija. Be to, ir sodybos čia gerokai didesnės nei kituose kraštuose - stambesnio ir vidutinio ūkininko sodybose buvo priskaičiuojama iki dvidešimties pastatų. Tų, kurie vertėsi amatais, ūkiuose pastatų buvo daugiausia: čia buvo galima pamatyti ir vandens ar vėjo malūną, kalvę, aliejaus spaudyklą ir pan. Pagrindiniai žemaičių sodybos pastatai, kaip ir Aukštaitijoje - troba ir lygiagrečiai su ja esantis svirnas (klėtis).
Sodyboje taip pat buvo statomas tvartas, jauja, žardinė, pirtis, taip pat tik Žemaitijai būdinga ubladė - nedidelis pastatas su duonkepe krosnimi. Turtingo ūkininko sodybos pastatų gausa liudija, kad Žemaitijoje sodybos buvo laisvesnio plano nei Aukštaitijoje ar Suvalkijoje, o pastatai - įvairesnės paskirties. Žemaitijoje jie buvo statomi platesnėmis pastogėmis, kad apsaugotų sienas nuo lietaus ir smarkių šoninių pajūrio vėjų. Plačios pastogės darė pastatą tarsi prispaustą arčiau žemės ir nepaliko daug ploto jo puošybai. Žemaitiškos sodybos neretai statytos prie vandens: ežero, upės, kūdros, o nesant jų sodyboje būdavo du šuliniai - gyvuliams ir žmonių reikmėms. Prie gerojo - žmonių šulinio - stovėdavo svirnas, gyvenamasis namas. Taip pastatai sudarydavo tarsi gerąjį kiemą. Arčiau tvartų būdavo kitas šulinys. Toliausiai nuo visų pastatų sodyboje buvo statomi tie statiniai, kuriuose būdavo kuriama ugnis, t. y. pirtis, jauja.
Arčiau jūros, taigi ir arčiau prekybos kelių gyvenę žemaičiai buvo ne tik pasiturintys ūkininkai. Juos sparčiau pasiekdavo naujovės iš Vakarų Europos. Net pastatų šildymas žemaičių sodybose buvo kitoks nei įprastas kituose Lietuvos regionuose. Aukštaičių krosnių dūmai iš dūmtraukio išeidavo įkaitę ir beveik neatidavę šilumos, o žemaičių troboje sumūrytas didysis kaminas atvėsindavo dūmus, ir šie per šiaudinį stogą išeidavo beveik visai atvėsę.
Numo centre - ugniavietė
Tradicinė žemaičio troba pirmiausia išsiskyrė centrinę jos dalį užimančiu kaminu. Tai atskira patalpa, kurios centre - ugniavietė su virš jos ant kablio pakabintu katilu maistui gaminti. Kaminas trobą dalijo į dvi dalis - gerąją ir blogąją. Tokia troba Žemaitijoje vyravo XIX amžiaus viduryje ir pabaigoje. Tik istoriniuose šaltiniuose užfiksuotas pirminis žemaičių būstas - nedidelis, žemas pastatas, suręstas iš horizontalių rąstų nenaudojant pjūklo - numas (nums, noms, nams), kuriame valstiečiai laikė ir gyvulius.
Vienas Etninės kultūros globos tarybos rūpinimusi išleistos knygos „Žemaitijos tradicinė kaimo architektūra“ autorių architektas Jurgis Bomblauskas mano, kad skirtingi senojo žemaičių būsto pavadinimai susiję su patarmių skirtumais. Numai neturėjo pamatų arba tik lauko akmenų pamatą, eile sudėtą po sienojais. Pagrindinėje numo patalpoje esančioje duobėje buvo įrengta atvira ugniavietė. Virš jos pakabinta pinta ir moliu apdrėbta keturkampė pakriautė, skirta stogui nuo žiežirbų apsaugoti. Dūmai išeidavo pro stogo pakraigėje esančią angą - čiukurą. Manoma, kad XIX amžiuje (kai kurie tyrinėtojai mano, jog dar XVII amžiuje) numo paskirtis pasikeitė: jis tapo karvių, arklių laikymo ar virtuvės vieta.
Statyboms vadovavo profesionalai
Ir trobas, ir ūkinius pastatus statė dailidės. Trobesius paprastai statydavo pavasarį ir vasarą. Lentas ir sienojus išpjaudavo lentų pjovėjai - dročiai. Rąstus tašydavo specialiu plačių ašmenų kirviu - skliutu. Lentas pjaudavo dviese išilginiu pjūklu, pasidėję ant ožių. Kai pradėjo rastis daugiau lentpjūvių ir lentpjovių, dročiai tapo nebereikalingi. Statant talkindavo kaimynai, samdyti neturtingesni valstiečiai. Pagrindinis žmogus statybose buvo meistras. Jis paskirstydavo darbus, nurodydavo, ką ir kaip reikia daryti, nustatydavo trobesių pamatus, matuodavo konstrukcijas. Iškėlus gegnes būdavo kviečiamas meistras luboms, grindims sudėti, durims, langams sustatyti, langinėms padaryti ir papuošti.
Tradiciniams žemaičių sodybos pastatams būdingas daugiausia masyvus, proporcingas tūris, neaukštos tašytų arba pjautų sienojų, dažnai iš lauko lentomis vertikaliai apkaltos sienos. Masyvus pusvalminės ar keturšlaitės formos stogas dengtas šiaudais, vėliau - skiedromis, prie vandens telkinių esančių sodybų stogai dengti nendrėmis, vėliau, iš Anglijos pradėjus vežti skardas, atsirado skardinių stogų. Stogą (šiaudų ar skiedrų) dengdavo stogdengys, o jų būdavo kiekviename kaime. Stogdengiui padėdavo vienas iš namiškių vyrų, paduodamas šiaudus ar skiedras. Šiaudais stogai būdavo dengiami iki XX amžiaus pradžios. Po Pirmojo pasaulinio karo paplito skiedrų stogai.
Žemaičių trobos santūrios, tvarkingos. Saikingai puošti langų apvadai, viršlangiai, frontonų apačios, sijų ir gegnių galai. Stogų kraštų viršus puoštas žirgeliais. XIX amžiaus pabaigoje pradėta dažyti langų rėmus, apylangius, langines, visa kita palikta natūraliai senėti. Žemaičiai sodybas statė kelioms kartoms. Viename trobos gale buvo įrengta patalpa - priešininkė, skirta nusenusiems tėvams, kurie, perdavę vaikams ūkį, likdavo kartu gyventi. Kadangi žemaičiai vertėsi daržininkyste, gyvulininkyste, aplink sodybas ir tarp pastatų buvo apstu tvorų.
Žemaitiška troba
Suvalkijos valstiečio namas
Suvalkiečių gyvenamojo namo (stubos), kitų pastatų architektūra - tarsi tarpinė tarp aukštaičių ir žemaičių architektūros, pasižymėjo moderniu išplanavimu. Lygumose buvo galima formuoti taisyklingo stačiakampio plano sodybą su erdviu kiemu, želdiniais ir vandens telkiniais. Šie du veiksniai, taip pat ir stogų dengimas čerpėmis, saugojo nuo gaisrų.
Teritoriškai Suvalkijoje išskiriamos kapsų ir zanavykų sodybos. Obelinės sodyba - tipiška kapsų. Gyvenamasis namas atkeltas iš Obelinės kaimo, Šunskų sen., Marijampolės r. Statytas XX a. pr., perkeltas į muziejų ir pastatytas 1973 m. Ilgis - 19,9 m, plotis - 7,5 m. Pamatai - lauko akmenys, paprastai sutvirtinti kalkių skiediniu. Suręsta iš tašytų rąstų, kampuose sukirstų į lygias kertes. Stogas gegninis, su statramsčiais, dvišlaitis, dengtas čerpėmis.
Gyvenamasis namas atkeltas iš Viliūšių k. Jankų sen., Šakių r., muziejuje pastatytas 1974 m. Ilgis - 6,7 m, plotis - 3,7 m. Tai neturtingo miško darbininko - sakuotnugario stuba. Sakuotnugariai pragyvendavo iš miško darbų. Vyras kirs...
Aukštaitijos valstiečio namas
Nesudėtingo plano viengaliai arba dvigaliai gyvenamieji namai statyti aukštaičių ir dzūkų sodybose.
Kiti sodybos statiniai
Svirnas - antras pagal svarbą pastatas sodyboje (daugelyje regionų vadintas klėtimi); tai nešildomas pastatas, skirtas grūdams, miltams, kitoms žemės ūkio gėrybėms, įvairiems daiktams laikyti. Svirne miegodavo jaunesni šeimos nariai, jaunavedžiai, kartais samdiniai arba svečiai.
Tvartai (dar vadinami staldais, kūtėmis, gurbais, abarėmis, namais) plito plėtojantis žemdirbystei ir gyvulininkystei. Jų būta stačiakampių, su vienu arba dviem linkiais (L, U formos), o dydis ir kiekis sodyboje priklausė nuo ūkio pajėgumo.
Kluonas (dar vadinamas klojimu, jauja, rėja) - didžiausias sodybos pastatas, skirtas javams sukrauti ir kulti. Iki 19 a. pabaigos kluone dažnai būdavo speciali patalpa javams džiovinti, jauja su krosnimi.
Pirtis statė ir naudojo vienas arba keli ūkininkai. Tai nedidelis (3-4×5-7 m) stačiakampis pastatėlis, kurį sudarė dvi patalpos be grindų: priepirtis ir patalpa su akmenų krosnimi (senesnės pirtys buvo vienos patalpos).
Tvoros, vartai ir kiti elementai
Vienas svarbiausių sodybos elementų ‒ tvoros. Jomis buvo skiriami kiemai, tveriami gėlių darželiai, kluoniena, daržai, sodas, pievos, ganyklos, takai gyvuliams išginti.
Gerojo kiemo, darželio ir sodo tvoros būdavo tankios, dažniausiai žiogrių (vertikaliai arba horizontaliai išpintų žabų, šakų, plonų kartelių, 1,2-1,6 m aukščio) arba statinių (tankiai prikaltų prie horizontalaus skersinio arba tiesiog sukastų į žemę vertikalių rąstelių, karčių, pusrąsčių, lentų, 1,2-1,3 m aukščio), skirtos smulkiems naminiams gyvūnams sulaikyti.
Vartai ir varteliai būdavo įrengiami tarp atskirų kiemų, ties įvažiavimais į sodybą, kluonieną, daržus. Paprasti vienvėriai vartai dažnai gaminti iš horizontalių karčių arba lentų. Gerojo kiemo vartai ir varteliai daryti iš tašytos medienos, puošti raižiniais, dekoratyviai sukaltais elementais. Senesnėse sodybose būta vartų su antvartėmis (aukštesniais stulpais šonuose ir skersiniu viršuje).
Kiti smulkiosios architektūros elementai - aviliai, balandinės (karvelidė), inkilai, lesyklos, lauko baldai - teikė sodybai jaukumo, jungė visus pastatus, kartu su jais sudarė vientisą sodybos ansamblį. Kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės - vieni unikaliausių etninės kultūros ir architektūros statinių. Jie statyti sodybose (švariajame kieme), pakelėse, kapinėse.
Statybinės medžiagos ir konstrukcijos
Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės). Apatiniai sienojai, polangiai ir šulai gaminti iš ąžuolo. Iš medžio ręstos sienos, stogai, gaminti langai, durys, klotos grindys ir lubos, daryta pastato apdaila. Pamatams naudoti akmenys, stogo dangai - šiaudai, nendrės, meldai arba įvairūs medžio gaminiai (skiedros, lentutės, malksnos), vidaus įrangai, aslai, krosnims, kaminams - molis.
Senųjų gyvenamųjų namų ir svirnų sienojai buvo tašomi kirviu arba skliutu. Luboms, durims naudotos skaldytos ir obliuotos lentos. Ėmus naudoti skerspjūklį palengvėjo statyba, aslas pakeitė medinės grindys, priemenėse imta dėti lubas, sienas ir skliautus apkalti lentomis.
19 a. pabaigoje atpigus metalo ir molio gaminiams, jie gausiau naudoti buityje. Senkant medienos ištekliams 19 a. pabaigoje pradėta mūro statyba. Molingose Šiaurės Lietuvos vietovėse plito molinių gyvenamųjų namų ir tvartų statyba. Pastatai buvo krečiami iš molio arba statomi iš nedegtų molio plytų. Kluonų arba tvartų sienoms dažnai naudota mišri technika - molio stulpai su rąstų intarpais. Po I pasaulinio karo vėl statyti mediniai gyvenamieji namai, o moliniai tvartai, daržinės apkalinėtos karkasinėmis lentomis.
Moliniams pastatams sutvirtinti (iš pradžių sienoms ir kertėms, langų ir durų angoms) pradėta naudoti betoną ir plytas. Daugėjo plytinių namų, pastatus pradėta statyti ant betono ir akmenų pamato, stogus dengti lentelėmis, skarda, čerpėmis.
Sodybos pastatų statybos tradicijoje skiriami trys sienų konstrukcijų tipai: stulpinė (seniausia; išliko Rytų Lietuvos kluonų ir daržinių statyboje), karkasinė ir rentininė. Karkasinėms konstrukcijoms naudota mažiau medienos, užpildui - įvarios medžiagos: medis, molis, plytos, šiaudai. Sienos ręstos dvejopai: Rytų Lietuvoje sienojai jungti sąlaidomis (naudoti trys kerčių nėrimo variantai), Vakarų Lietuvoje - lygiomis kertėmis. Sienojų kampų nėrimo ir rentinių jungimo būdai lėmė trobesių dydžius.
Vyravo trys stogų konstrukcijų tipai: pėdinė (seniausia; išliko statinių Rytų Lietuvoje), sijinė (išliko archajiškų formų svirnų architektūroje Rytų Lietuvoje), gegninė (taikyta gyvenamųjų namų ir tvartų statyboje, būdinga Vakarų Lietuvos trobesių stogams). Rytų Aukštaitijos ir Žemaitijos trobesiams būdinga pusskliaučiai arba keturšlaičiai, Vidurio Lietuvos ir Suvalkijos - dvišlaičiai, Mažosios Lietuvos - laužtiniai stogai. Tradiciškai gegnių ilgis sudarydavo 2/3 pastato pločio, todėl stogų nuolydis būdavo 42-49° (Vakarų Lietuvoje stogai statesni, Rytų Lietuvoje - lėkštesni).
tags: #kaip #valstiecio #gyvenamasis #namas #vadintas #aukstaitijoje