Graikų kilmės žodis „filosofija“ apytikriai reiškia išminties meilę, tad filosofą galėtume vadinti išminties bičiuliu, kuriam būdingas visokeriopo žinojimo siekimas. Dabar mums irgi iškyla klausimas: kas yra filosofija? Į jį būtų nesunku atsakyti, jeigu filosofija būtų koks mūsų kasdieniame gyvenime randamas dalykas, kuriuo mes naudojamės ir kurį suvartojame. Tačiau taip nėra.
Filosofija nėra nei stalas, į kurį galima parodyti pirštu, nei miestas, kuriame gyvename, nei knyga, kurią mes skaitome. Nors filosofija kaip nors reiškiasi, visų pirma tam tikra kalba ir tekstais, bet ji pati nėra nei kalba, nei tekstas. Filosofijai tenka nemažas vaidmuo žmogaus gyvenime, būtent filosofija eina pareigą, esminiu būdu surištą su aukštesne jo prigimties puse. Nerimstanti žmogaus dvasia, žvelgdama į save ir pasaulį, nesiliauja kėlusi sau klausymus: kodėl, iš ko, kaip, kam ?
Filosofija, aiškindama būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi, formuoja tuo pačiu metu ir bendrą požiūrį į pasaulį ir žmogaus vietą jame. Filosofija, kuri iš pareigos tarnauja tiesai, padaro žmogų laisvesnį, ir tai vienas didžiausių jos nuopelnų žmogaus gyvenime.
Visi žmonės turi skirtingus pomėgius. Vieni renka pašto ženklus, kiti domisi sportu, o dar kiti užsiima rankdarbiais. Tačiau, jei aš domiuosi arkliais, tai negaliu reikalauti, kad visi domėtųsi tuo pačiu. Tačiau, ar yra kas nors, kas įdomu visiems? Kas rūpėtų visiems žmonėms - nesvarbu, kas jie tokie arba kur gyvena? Kas svarbiausia gyvenime? Jei paklaustume žmogų, kenčiantį badą, jis atsakytų “maistas”. Jei tą patį klausimą užduotume šąlančiam, atsakymas būtų “šiluma”. Tačiau, kai visi poreikiai patenkinti, ar dar yra kas nors, ko reikia visiems žmonėms?
Filosofai mano, kad taip. Jų nuomone, žmogus negali būti gyvas tik duona. Žinoma, visiems žmonėms reikia maisto, reikia meilės, globos. Bet yra dar kažkas, ko reikia visiems žmonėms. Mes norime rasti atsakymą į tai, kas esame ir dėl ko gyvename.
Manau, jog geriausias būdas priartėti prie filosofijos, tai užduoti keletą filosofinių klausimų. Kokia yra gyvenimo prasmė ? Ar yra pomirtinis gyvenimas ? Kaip turime gyventi ?? Manau, kad panašius klausimus žmonės kėlė visais laikais.
Filosofija ir mokslas
Filosofija yra mokslas, t.y. tam tikra speciali disciplina šalia kitų mokslinių disciplinų - fizikos, chemijos ar istorijos. Taip filosofija įsiejama į mokslo sritį kaip vienas šios srities padalinių. Filosofija ir mokslas ne tik siekia to paties tikslo, bet ir naudojasi tomis pačiomis priemonėmis - griežtai logikai ir tam tikroms tiriamos medžiagos tvarkymo taisyklėms pavaldžiu mąstymu, kurio padarinys yra tai, kas vadiname teorija.
Nors filosofija ir mokslas tapatinami, bet jie labai skiriasi. Filosofija nepajėgia įsiskverpti į grynojo santikio stichiją ir išreikšti pasaulį kiekybiškai. Kai tik filosofai bandydavo pažvelgti į pasaulį per matematikos akinius, jie išvysdavo karikatūras ir monstrus. Filosofija gali vartoti tik natūralią kalbą, kurios ėsmės nekeičia net terminai, maksimaliai tikslios, siauros ir apibrėžtos sąvokos. Jei tik filosofas pabando apmąstyti ir išreikšti grynojo santikio stichiją, jis iškreipia jos prigimtį, nes išreiškia ją tik metaforomis, iš esmės poetiškai, o ne moksliškai.
Atėnų mokykla, Rafaelio freska vaizduojanti žymius antikos filosofus
Taip atsitinka todėl, kad filosofija visada išauga iš tiesioginio juslinio ir daiktiško pasaulio patirties ir niekada negali nuo jos visiškai atitrūkti. Tikroji mokslo stichija yra formulė, tuo tarpu vienintelis filosofijos orientyras yra forma. Net formulių stichiją ji gali bandyti išreikšti tik ją įformindama. Mokslas, priešingai, sunaikina formų pasaulį, jį išreikšdamas formulėmis. Mokslas daiktus ištirpdo santykiuose, o filosofija, atvirkščiai, sudaiktina net santykius.
Nors filosofinis mąstymas ir mokslinis pažinimas yra skirtingi, tačiau juos skirianti riba nėra nei tvari, nei aiški. Juk neatsitiktinai ilgą laiką filosofija buvo faktiškai vienintelė pažinimo forma, ji buvo tiesiog tapatinama su mokslu ir net dabar neretai suprantama kaip atskira mokslo sritis. Filosofinis mąstymas nelaužo juslinio daikto formos, bet smelgdamas į fenomeno gęlmę neretai peržengia patį fenomeną ir įsibrauna į antjuslinę sritį, kur, megdžiodamas pažinimą, stengiasi įvaldyti pačią transcendenciją, nors šito padaryti ir neįstengia dėl savo prigimties.
Be to, nors filosofas ir negali pagauti grynųjų kiekybinių santykių, jam visiškai įmanoma įsimąstytį į kokybinius santykius tarp juslinio pasaulio esmių, pavyzdžiui, į žmonių tarpusavio santykius. Mokslas ir filosofija gali susitikti ir susilieti, bet negali visiškai sutapti. Savo ištakomis ir tikslais filosofija šiek tiek artimesnė religijai ir menui negu mokslui. Užtat religijos ir meno krizė, kurią mes matome šiandien, kai visą žmogaus pasaulį užvaldė technika ir technologija, susijusi su filosofijos krize. Ir jeigu vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche buvo teisus tvirtindamas, kad „ Dievas mirė“ , tada galima tarti, kad išseko šaltinis, maitinęs visus 3 didžiuosius žmogaus susitikimo su transcendencija būdus: religiją, meną ir filosofiją. Šitą šaltinį išsekino būtent modernusis mokslas. Nagrinėdami šį filosofijos ir mokslo santykį, suformulavome tezę, kad filosofija yra mokslo savimonė. Ji yra visos kultūros savimonė.
Pirmieji filosofai ir jų idėjos
Filosofija apmąsto ne tik mokslo, bet ir visos žmogiškosios kūrybos pagrindus, principus, būdus. Vienas filosofas nesidomi visais filosofiniais klausimais. Vienam filosofui gali rūpėti, kaip atsirado augalai ir gyvūnai. Kitam galbūt knieti sužinoti, ar yra dievas ir ar žmogus turi nemirtingą sielą. Pirmieji filosofai graikijoje vadinami “natūrfilosofais“, nes jiems labiausiai rūpėjo gamta ir gamtos reiškiniai.
Jau klausėme save, iš kur viskas atsirado. Daug žmonių šiandien linkę manyti, jog kažkas kadaise atsirado iš nieko. Tarp graikų ši mintis nebuvo tokia paplitusi. Kažkodėl jiems atrodė savaime suprantama, jog kažkas yra amžina. Taigi jie neklausė, kaip viskas galėjo atsirasti iš nieko. Užtat graikai stebėjosi, kaip vanduo gali virsti gyva žuvimi, o negyva žemė - aukštais medžiais ir margaspalvėmis gėlėmis. Filosofai savo akimis matė, kaip gamtoje vyksta nuolatinis kitimas. Tačiau kodėl toks kitimas įmanomas? Kaip kas nors gali nustoti būti materija ir tapti kuo nors kitu - pavyzdžiui, gyvybe?
Pirmiesiems filosofams bendra tai, kad jie įsivaizdavo esant tam tikrą pirminę medžiagą, dėl kurios viskas ir kinta. Kaip jie priėjo tokią išvadą, atsakyti nėra lengva. tūno kažkur pasislėpusi už visų gamtos pasikeitimų. Tai turėjo būti kažkas, iš ko viskas kyla ir į kur sugrįžta. Galime teigti, kad filosofai kėlė klausimus apie matomus kitimus gamtoje. Jie bandė surasti kai kuriuos amžinus gamtos dėsnius. Norėjo paaiškinti gamtos vyksmą, atmesdami tradicinius mitus. Pirmiausiai bandė suprasti gamtos reiškinius, tyrinėdami pačią gamtą. Tai ne tas pats, kaip aiškinti žaibą ar griausmą, žiemą ir pavasarį įvykiais dievų pasaulyje. Tokiu būdu filosofija išsivadavo nuo religijos. Galima sakyti, kad natūrfilosofai žengė pirmąjį žingsnį mokslinio mąstymo link. Jie davė postūmį vėlesniųjų laikų gamtos mokslams.
Mūsų nepasiekė didžioji dalis to, ką pirmieji filosofai kalbėjo ir rašė. Talis teigė, kad visa ko pagrindas yra vanduo. Ką būtent jis turėjo galvoje, mes nežinome. Galbūt jis manė, kad visa gyvybė atsiranda vandenyje - ir kad visa, kas gyva, vėl virsta vandeniu, kai suyra. vėl tapti vandeniu. Taip pat Talis pasakęs, jog “visur pilna dievų“. Galime tik spėti, kas norėta tuo pasakyti. Galbūt jis matė, kad iš juodos žemės atsiranda viskas, pradedant gėlėmis ir javais, baigiant bitėmis ir tarakonais. Tada jam ir kilo mintis, kad žemėje yra daugybė mažų nematomų “gyvybės daigelių”.
Kitas žymus filosofas yra Anaksimandras, taip pat gyvenęs Milete. Jis teigė, kad mūsų pasaulis tėra vienas iš daugelio pasaulių, kurie atsiranda ir išnyksta vadinamojoje “neapibrėžtybėje“. tačiau aišku, kad jis, skirtingai nuo Talio, neįsivaizdavo jokios mums pažįstamos materijos. Galbūt manė, jog tai, iš ko viskas sukurta, turi skirtis nuo to, kas sukurta. Tada ir pirminė medžiaga turėjo būti ne paprastas vanduo, o kažkas neapibrėžta.
Trečiasis filosofas iš mileto buvo Anaksimenas. Jo nuomone, visa ko pirminė medžiaga turėjo būti oras arba garai. Suprantama, Anaksimenas žinojo Talio mokymą apie vandenį. Tačiau iš kur atsirado vanduo? Anaksimeno supratimu, vanduo yra sutirštėjęs oras. Mes juk matome, kaip vanduo sunkiasi iš oro, lyjant lietui. Pasak Anaksimeno, dar labiau sutankėjęs oras virsta žeme. Tikriausiai matė, kaip ištirpus ledui lieka žemių ir smėlio. Be to, jis teigė, kad ugnis yra išretėjęs oras. Taigi, anot Anaksimeno, ir žemė, ir vanduo, ir ugnis atsirado iš oro. Kelias nuo žemės ir vandens prie augalų dirvoje nėra labai tolimas. Tikriausiai Anaksimenas manė, kad gyvybei atsirasti reikalinga ir žemė, ir oras, ir ugnis, ir vanduo. Tačiau pats išeities taškas buvo oras arba garai.
Jis taip pat pritarė Talio nuomonei, kad turi būti viena pradinė medžiaga, dėl kurios vyksta visi pokyčiai gamtoje. Visi trys Mileto filosofai įsivaizdavo, kad turi būti viena - ir tik viena - pirminė medžiaga, iš kurios atsiranda visa kita. Bet kaip medžiaga galėjo staiga pakisti ir virsti kažkuo kitu ? Tą problemą galime pavadinti kitimo problema.
| Filosofas | Pagrindinė idėja |
|---|---|
| Talis | Visa ko pagrindas yra vanduo |
| Anaksimandras | Pasaulis yra vienas iš daugelio, atsirandančių ir išnykstančių "neapibrėžtybėje" |
| Anaksimenas | Visa ko pirminė medžiaga yra oras arba garai |
Eleatų mokykla ir Herakleitas
Apie 500 m. pr. Kr. keletas filosofų gyveno kolonijoje Elėjoje Pietų Italijoje. Šie “elėjiečiai” suko galvas bandydami atsakyti į panašius klausimus. Garsiausias buvo Parmenidas. Parmenidas teigė, kad visa, kas egzistuoja yra amžina. Niekas Iš nieko neatsiranda, teigė Parmenidas. Ir tai, kas yra, negali pavirsti į nieką. Tačiau Parmenidas nuėjo toliau už daugumą kitų. Jis teigė, kad neįmanomas joks tikras kitimas. Niekas negali virsti kažkuo kitu. Mes dažnai sakome “nepatikėsiu, kol nepamatysiu savo akimis”. Tačiau Parmenidas netikėjo ir pamatęs. Jis manė, kad akys mums rodo iškreiptą pasaulio vaizdą, kuris prieštarauja žmogaus protui.
Kitas filosofas Herakleidas sakė: " Visa kaita gamtoje vyksta dėl to, kad šie keturi elementai susijungia ir vėl niekas nestovi vietoje”. Viskas juda ir nieko nėra amžina, todėl negalime “dukart įbristi į tą pačią upę“. Kai brendu į upę antrą kartą, ir aš, ir upė jau esame kiti. Taip pat Herakleitas atkreipė dėmesį į tai, kad pasaulis pilnas nuolatinių priešybių. Jei niekada nesirgtume, tai ir nesuprastume, ką reiškia būti sveikam. Jei niekada nejaustume alkio, tai ir nedžiugintų sotumo jausmas. Jei nebūtų karo, tai nevertintume ir taikos. Jei nebūtų žiemos, tai nematytume, kad jau pavasaris. Pasak Herakleito, ir gėris, ir blogis yra būtinos visumos dalys. Jei nebūtų nuolatinės priešybių kaitos, pasaulis nustotų egzistavęs. “Dievas yra diena ir naktis, žiema ir vasara, karas ir taika, alkis ir sotumas” - teigė jis. Čia jis vartoja žodį “Dieva“, bet akivaizdu, kad galvoje turi ne tuos dievus, apie kuriuos pasakoja mitai. Herakleitui Dievas - arba dieviškumas - yra kažkas, apimantis visą pasaulį. Taip, Dievas reiškiasi nuolat kintančioje ir priešybių pilnoje gamtoje.
Pasak Herakleito, vis tiek dauguma vadovaujasi savo protu. Ir šiaip jis nebuvo labai geros nuomonės apie kitus žmones. Jis sakė, kad daugumos žmonių pažiūras galima palyginti su vaikų žaidimais. Empedoklis priėjo išvadą, kad tereikia atmesti įsitikinimą, jog yra tik viena pirminė medžiaga. Nei vanduo, nei oras, atskirai paimti, negali virsti rožių krūmu arba peteliške. Vadinasi, neįmanoma, kad gamta teturėtų vieną “pagrindinį elementą”. Empedoklio nuomone, iš viso gamta turi keturis tokius elementus. Nes viskas susideda iš žemės, oro, ugnies ir vandens, tik skirtingais santykiais.
Empedoklis neatsitiktinai gamtos “šaknimis “ laikė būtent žemę, orą, ugnį ir vandenį. Jo pirmtakai bandė parodyti, kodėl pirminis elementas turėjo būti vanduo, oras arba ugnis. Kad vanduo ir oras yra svarbūs gamtos elementai, pabrėžė Talis ir Anaksimenas. Be to svarbiu elementu graikai laikė ugnį. Empedoklio supratimu, gamtoje veikia dvi skirtingos jėgos. Šias jėgas jis pavadino meile ir neapykanta. Tai, kas daiktus sujungia, ir yra meilė, o kas išskiria - neapykanta.
Empedoklis manė, kad mūsų akys, kaip ir visa kita gamtoje, susideda iš žemės, oro, ugnies ir vandens. Taigi žemė suvokiama tai, kas yra iš žemės. Oras - suvokiama tai, kas yra iš oro. Anaksagoras iškėlė mintį, kad gamta susideda iš daugybės mažyčių dalelių, kurios nematomos plika akimi. Viską galima padalinti į kažką mažesnį, tačiau net pačiose mažiausiomis dalelėse yra visko po truputį. Pasak Anaksagoro, jeigu oda ir plaukai negali susidaryti iš kažko kito, vadinasi, odos ir plaukų turi būti ir piene, kurį mes geriame, ir maiste, kurį valgome. Stebėtina, kad senieji graikų filosofai ieškojo tiesos vien protaudami, negalėdami atlikti jokių cheminių bandymų, kaip šių dienų mokslininkai.
Kalbėdami apie garsiuosius filosofus, negalime nepaminėti garsaus natūrfilosofo Demokrito. Demokritas pritarė savo pirmtakų nuomonei, kad pasikeitimai gamtoje negali vykti dėl to, kad kažkas iš tiesų kinta. Todėl jis iškėlė mintį, kad viskas turi susidėti iš mažų, nematomų plytelių, kuriuos yra amžinos ir nekintamos. Šias mažiausiais daleles Demokritas pavadino atomais. Žodis atomas reiškia “nedalus”. Demokritui buvo svarbu pabrėžti, jog ta, iš ko viskas sudaryta, negali būti daloma į dar mažesnes daleles. Kitaip jos negalėtų būti statybinė medžiaga. Taip, nes jei atomai nuolatos diltų ir dalintųsi į vis mažesnes daleles, gamta ilgainiui suskystėtų kaip skiedžiama sriuba.
Sokratas: žinojimo svarba ir teisingumas
Sokratas - galbūt paslaptingiausia asmenybė visoje filosofijos istorijoje. Dar gyvas būdamas Sokratas garsėjo kaip paslaptingas žmogus, o netrukus po mirties buvo pripažintas keleto skirtingų filosofijos krypčių pradininku. Sokrato veiklos esmė ta, kad jis nesistengė mokyti žmonių. Dėdamasis nežinančiu Sokratas kaip tik priversdavo sutiktus žmones protauti. Sokratas žinojo, kad nieko nežino apie gyvenimą ir pasaulį. Svarbiausia - jį kankino tai, kiek mažai jis žino. Pats Sokratas tvirtino žinąs tik vieną dalyką - kad nežino nieko.
Sokrato biustas Luvre
Sokratas manė, kad teisingas supratimas lemia poelgio teisingumą. Ir tik jis, kuris elgiasi teisingai, tampa teisingu žmogumi. Blogai elgiamės todėl, kad nežinome, kaip elgtis geriau. Todėl taip svarbu plėsti savo klaidas. Sokratas bandė surasti visiškai aiškius ir universalius apibrėžimus, kas tai teisinga ir kas klaidinga. Sokrato teigimu, neįmanoma pasiekti laimės veikiant prieš savo įsitikinimus. O tas, kuris žino, kaip taoti laimingu žmogumi, ir stengsis juo tapti. Todėl tas, kuris žino, kas yra teisinga, ir elgsis teisingai.
Platonas: amžinybės ir kaitos santykis
Kaip filosofą Platoną domino santykis tarp to, kas amžina ir nekintama, ir to, kas ‘juda’. Jis domisi ir tuo, kas amžina ir nekinta gamtoje, ir tuo, kas amžina ir nekintama moralės ir visuomenės gyvenimo srityje. Jis bando surasti nuosavą “tikrovę”, kuri yra amžina ir nekintama. Platonas teigė, kad viskas, ką gamtoje galime paliesti arba pajausti. Taigi nėra jokių pirminių medžiagų, kurios n...
J. V. “Viskas abejotina, tik neabejotinas pats abejojimas”; “Viskas ką patiria žmogus turi būti išnagrinėta ir priimta su didžiausia abejone “.