Kas Atsitiktų Žemėje, Jei Saulė Būtų Toliau?

Saulė yra gyvybiškai svarbi mūsų planetai, nes ji palaiko temperatūrą ir energijos tiekimą. Tačiau kas nutiktų, jei Saulė staiga pradingtų arba atsidurtų toliau nuo Žemės? Šiame straipsnyje aptarsime įvairius scenarijus ir jų galimas pasekmes mūsų planetai.

Saulės Dingimas: Pirmosios Akimirkos

Tą akimirką, kai pradingtų Saulė, apie jos dingimą nieko nežinotume - ją ir toliau regėtume danguje. Tiesa, nebeilgai. Dar 8 minutes ir 20 sekundžių. Nejau dingimo tą pačią akimirką nepajustume kaip nors kitaip? Pavyzdžiui, nejau neįvyktų momentinių gravitacijos pasikeitimų? Pasirodo, ne. Saulės trauka, kaip ir spinduliai, Žemę veiktų taip pat dar apie 8 minutes. Tad tą pačią akimirką, kai pamatytume, kad Saulės staiga nebeliko, prapultų ir Saulės gravitacija.

Ogi atsitiktų labai neįprastas dalykas: Žemė pradėtų skrieti nebe apskrita orbita, o tiese. Kol Žemės gyventojų sąmonėmis ristųsi išgąsčio ir panikos bangos dėl dingusios Saulės, pakėlę akis į dangų tebematytume kitas Saulės sistemos planetas, skriejančias taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Pavyzdžiui, žvelgiant iš Žemės, atrodytų, kad Jupiteris ir toliau skrieja kaip skriejęs, ir atspindi Saulės šviesą kaip atspindėjęs. Priklausomai nuo to, kuriame savo orbitos taške Saulės dingimo akimirką buvo Jupiteris, jo šviesą regėtume dar apie gerą pusvalandį ar valandą.

Šviesa ir Energija po Saulės Dingimo

Be Saulės ir Mėnulio šviesos, vienintelis šviesos šaltinis Žemėje būtų iš visatos atskriejanti šviesa. 2004 m. astromatematikas Abdulas Ahadas apskaičiavo ir savo straipsnyje paskelbė, kad Paukščių Tako juosta skleidžia maždaug tiek pat šviesos, kiek ir 1/300 Mėnulio pilnaties dalis. Nereikėtų pamiršti, kad elektrą ir degalus kurį laiką dar būtų galima naudoti. Tad miestus galėtų apšviesti žmogaus sukurtų įrengimų šviesa. Kaip eilinę naktį.

Augalijos ir Gyvybės Likimas

Fotosintezės Žemėje, galima sakyti, neliktų visiškai (išskyrus kambarinius augalus, bet lyginant su viso pasaulio augmenija jie sudaro niekinę dalį). Pasirodo, 99,9 proc. produktyvumo Žemėje atlieka fotosintezė. Visam tam reikia Saulės. Visi žmonės (o mūsų planetoje yra jau daugiau nei 7 mlrd.) per metus iškvėpuoja 6 trilijonus kilogramų deguonies. Atmosferoje deguonies yra maždaug kvintilijonas (arba milijonas trilijonų) kilogramų deguonies.

Kur kas liūdnesnė lemtis ištiktų augaliją. Be Saulės daugelis augalų išmirtų labai greitai - per keletą dienų ar savaičių. Išskyrus didžiuosius augalus (aukštuosius medžius): jie savyje turėtų sukaupę pakankamai cukrų, kad galėtų egzistuoti dar ne vienerius metus. Tačiau tai nenutiktų dėl kitos priežasties - dėl šalčio.

Temperatūros Pokyčiai

Dabar, kai turime Saulę, vidutinė oro temperatūra Žemės paviršiuje (sudėjus karščiausias ir šalčiausias planetos vietas) yra apie +14°C. Baigiantis pirmai savaitei be Saulės, vidutinė oro temperatūra Žemės paviršiuje būtų jau tik 0°C. Pirmas savaites, regis, lyg ir galėtume ištverti. Tačiau baigiantis pirmiesiems metams be Saulės, vidutinė oro temperatūra siektų jau -73°C.

Gyvybė Žemės Gelmėse

Taigi galima teigti, kad visą gyvybę Žemėje (įskaitant ir mus, žmones) palaiko nežemiška energija. Tos nežemiškos energijos šaltinis yra Saulė. Bet kažkiek šilumos generuoja ir Žemės gelmės. Penktadalis šios šilumos atsiranda dėl milžiniško slėgio, kuris išlydo uolienas. Likusius 80 proc. šios šilumos generuoja Žemės gelmėse yrantys radioaktyvūs elementai. Apibendrinant, Žemės branduolyje tvyro neįsivaizduojamas 5000°C karščio pragaras.

Tad turint galimybę įsikurti prie kurio nors iš tų geoterminės energijos taškų (arba galbūt gyvenvietes įkūrus po žeme, aprūpinant jas branduolinių jėgainių energija), išgyventi teoriškai įmanoma. O po Saulės dingimo praėjus 10-20 metų Žemėje taptų... šlapia.

Užšąlantys Vandenynai

Praėjus metams ar trejiems po Saulės dingimo užšaltų Žemės vandenynai. Tačiau ledo tankis yra mažesnis už skysto vandens tankį. Tai reiškia, kad ledas plūduriuoja. Be to, ledas yra gana nebloga termoizoliacinė medžiaga. Tad Žemėje skysto vandens (po ledu) galėtų likti milijardus metų po Saulės išnykimo.

Užšalusių vandenynų gelmėse ir toliau turėtų gyventi ekstemofilai - su Saule ar be jos. Jie energiją gaminasi ne fotosintezės, o chemosintezės būdu, konvertuodami dugne esančią geoterminės kilmės šilumą, sierą ir metaną į energiją, kurios jiems reikia. Tokios ekosistemos ir jas sudarantys gyviai galėtų gyvuoti ir nelikus Saulės. Jie gyventų kaip gyvenę net ir niekada nesužinoję, kad Saulės nebėra ir net nežinodami, kad Saulė kažkada egzistavo.

Neįtikėtina, tačiau lediniu kosmosu skriejančioje Žemėje - be Saulės šviesos ir šilumos - gyvybė galėtų toliau gyvuoti. Žemė nevirstų sušalusiu negyvu akmeniu ar nuobodžia gyvybės sėkla.

Žemės Kelionė Kosmose

Jei Saulė pradingtų, erdvėlaivis Žemė į kosmoso platybes tiesia trajektorija iškeliautų 108 tūkst. km/val. (apie 30 km/s) greičiu. Po milijardo metų toks erdvėlaivis būtų įveikęs 900 kvadrilijonų kilometrų arba 100 tūkst. šviesmečių. Tiek užtektų perskristi skersai mūsų galaktiką, praskrieti šalia tūkstančių žvaigždžių. Toks erdvėlaivis gali pakliūti ir į kurios nors žvaigždės gravitacinį lauką bei pradėtų skrieti aplink ją orbita. O erdvėlaivio triumuose - gyvi ekstremofilai. Kurie galbūt būtų naujos gyvybės epochos Žemėje pradžia.

Žemės Sukimosi Sustojimas

Tikriausiai daug kam yra kilusi mintis - kas gi atsitiktų, jei Žemė nustotų suktis. Toks scenarijus nėra futuristinis arba mokslinė fantastika, o šiuolaikiniai geologinių reiškinių modeliavimo įrankiai leidžia atsakyti į tokį artimiausiu metu itin mažai tikėtiną, tačiau smalsumą žadinantį klausimą.

Paprastai žemėlapiuose daugiausia dėmesio skiriama žemynų riboms apibrėžti, tuo tarpu vandenynai ir jūros yra tarsi pamirštami. Skiriamoji vandens ir žemynų riba žymi vadinamąjį nulinį arba jūros lygį. Kas kontroliuoja jūros lygį? Kiek stabilios yra jį apibrėžiančios jėgos? Mokslininko žodžiais, jūros lygis yra pusiausvyroje su planetos gravitacija, kuri traukia vandenį link Žemės masės centro, ir su į išorę nukreipta išcentrine jėga, atsirandančia planetai sukantis apie savo ašį.

Po kelių milijardų metų sukimosi planeta įgijo elipsoido formą, kurią galima įsivaizduoti kaip šiek tiek suplotą sferą. Todėl atstumas iki planetos masės centro yra didžiausias ties ekvatoriumi ir trumpiausias ties poliais.

Staigus Sustojimas: Katastrofiškas Scenarijus

Jei tai įvyktų staiga, būtų gana didelė katastrofa tiems, kas gyvena Žemėje, ir visai aplinkai. Žemės paviršius sukasi dideliu greičiu. Tarkime, Lietuva sukasi maždaug 960 km/val. aplink Žemės ašį. Ties pusiauju tas greitis yra dar didesnis - siekia 1600 km/val. Toks greitis viršija tarpkontinentinio lėktuvo greitį. Įsivaizduokite, kas nutiktų su keleiviais, jei lėktuvas staiga sustotų? Viskas, kas yra viduje, išlėktų į priekį. Tas pats atsitiktų ir su Žeme, jei ją kažkas staigiai sustabdytų - prie paviršiaus nepritvirtinti objektai pradėtų lėkti Žemės sukimosi kryptimi - iš vakarų į rytus.

Žmonės, automobiliai, ko gero, neišlaikytų ir pastatai, nors jų pagrindas ir yra pritvirtintas prie Žemės paviršiaus (viršus imtų linkti į sukimosi kryptį ir pastatai sugriūtų). Žemės paviršiuje taip pat yra daug vandens - pasaulio vandenynas pajustų tą patį, kaip visi daiktai Žemės paviršiuje, savo judėjimą ratu tęsdamas iš inercijos. Taigi, vanduo išsilietų iš savo telkinių, nuplautų pakrantes, atsivertų daug sausumos plotų. Atmosfera taip pat sukasi kartu su Žeme, jai sustojus atmosfera vis vien judėtų toliau, sukeldama labai didelį vėją. Tai, kas nebūtų išrauta su šaknimis nuo Žemės paviršiaus, būtų tiesiog nupūsta.

Staigus sustojimas gali sujudinti tektonines plokštes, jos judėdamos ir atsitrenkdamos viena į kitą sukeltų daugybinius ir labai stiprius žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus.

Naujas Žemynas ir Pasikeitusi Paros Trukmė

Po tam tikro laiko nusistovėjus pusiausvyrai Žemė nebebūtų tokia pati kaip anksčiau. Dėl dabartinio Žemės sukimosi, išcentrinės jėgos, ties pusiauju vandens lygis yra pakilęs 8 km lyginant su tuo vandens lygis, kuris būtų, jei Žemė nesisuktų. Šis vanduo nuo pusiaujo nutekėtų atgal į poliarines sritis, jei Žemė nesisuktų. Ties pusiauju giliausia vandenyno vieta nesiekia 6 km, tai reiškia, kad aplink pusiaują susidarytų žiedynis žemynas, kuris apjuostų visą Žemę. Ją būtų galima apvažiuoti automobiliu.

Kadangi vanduo nuo pusiaujo nutekės link polių, sausumos, kurios yra arčiau polių, bus užlietos vandeniu.

Jei Žemė nustotų suktis, taip pat pasikeistų paros trukmė. Para truktų lygiai metus - 365 dienas. Pusė iš šio laiko būtų labai ilga diena, o pusė liktų nakčiai. Per dieną Žemė įkaistų iki deginančio, gyvybei nedraugiško karščio. Žiemos būtų labai šaltos, taip pat nepalankios gyviems organizmams.

Pasikeistų ir mėnulio bei saulės judėjimas danguje. Dabar šie kosminiai kūnai juda daugiausia dėl to, kad Žemė sukasi aplink savo ašį. Jai sustojusi, ji skrietų tik aplink saulę - saulė ir mėnulis tekėtų iš vakarų ir leistusi rytuose. Mėnulis danguje būtų matomas dvi savaites. Pasikeistų ir žvaigždžių judėjimas danguje - mes visada matytume tas pačias žvaigždes tose pačiose vietose.

Palaipsniui Lėtėjantis Sukimasis

Ką atsitiktų, jei Žemės sukimasis sulėtėtų ir per kelis dešimtmečius ji galiausiai visiškai nustotų suktis? Specialūs geologinių ir geografinių informacinių sistemų (GIS) modeliai ir modeliavimo programos leidžia tirti tokio reiškinio pasekmes. Išnykusi išcentrinė jėga sukeltų katastrofinį klimato pokytį ir globalius geologinius nestabilumus, kurie pasireikštų viską niokojančiais žemės drebėjimais.

Išnykus išcentrinei jėgai, Žemės gravitacija taptų vienintele reikšminga jėga, kuri lemtų vandenynų ir jūrų vandens padėtį planetoje. Dabar didelį vandens kiekį ties ekvatoriumi išlaiko maždaug 1667km/val greičiu besisukdama planeta. Lėtėjant planetos sukimuisi, vandenynai palaipsniui migruotų link poliarinių sričių; tuo pat metu ties ekvatoriumi iš vandens pradėtų atsidengti naujos sausumos sritys.

Šiandien visi pasauliniai vandenynai siejasi vienas su kitu, sudarydami vieną globalų vandenyną, su vienu bendru ir iš esmės vienodu vandens lygiu. Planetai nustojus suktis, vanduo palyginti plačiai pasklistų aplink Šiaurės ir Pietų ašigalius; globalusis vandenynas išliktų vientisas, kol sukimasis sulėtėtų tiek, kad vandenynai atsiskirtų vienas nuo kito.

Beje, mūsų planetos sukimasis išties lėtėja - jį mokslininkams jau pavyko ir išmatuoti, ir apskaičiuoti, ir paaiškinti teoriškai. Atsižvelgiant į šį reiškinį, mokslininkams tenka reguliuoti atominių laikrodžių parodymus, kad jie atitiktų laiką Saulės atžvilgiu. Dauguma mokslininkų sutinka, kad Saulės diena (susijusi su Žemės sukimosi greičiu) po truputį vis ilgėja. Šis minimalus dienos trukmės didėjimas atsiranda daugiausia dėl vandenynų potvynių ir atoslūgių kaitos.

Žemės Kritimas Į Saulę

Jei kokios nors nežinomos ar žinomos jėgos imtų ir sustabdytų ratu aplink Saulę besisukančią Žemę, būtų... Nebūtų nieko gero. Mūsų lauktų paskutinės 64 gyvenimo dienos, per kurias mūsų erdvėlaivis Žemė nugarmėtų į Saulę.

Vis dėlto, jei Žemė šio sunkiai suvokiamo greičio netektų? Viskas labai paprasta ir dėsninga - ji imtų kristi tiesiai į Saulę. Ar ilgai? Matematinius skaičiavimus praleisime ir pateiksime atsakymą: Žemė į Saulę kristų 64,5 paros. Tiesa, nei žmogus, nei joks kitas gyvas padaras iki paskutinės kritimo dienos neištvertų.

Kristi Žemė pradėtų labai lėtai, tačiau kuo toliau, tuo labiau kritimo greitis didėtų. Po 6 dienų oro temperatūra Žemės paviršiuje pakiltų maždaug 0,8°C. Pasaulinė temperatūra dabar pakilusi jau 10 laipsnių ir vidutinė temperatūra siekia +35°C. Planetą apėmusi ypač intensyvi karščio banga, kurią galima būtų palyginti su 2003 m. Europą nualinusiais karščiais.

Žemė į Saulę krenta jau daugiau kaip mėnesį. Tačiau mes per tiek laiko įveikėm vos 20 proc. kelio į Saulę. Vis dėlto Saulė danguje jau dabar neištveriamai karšta ir pastebimai didesnė. Vidutinė oro temperatūra pasaulyje jau siekia +58°C. Beje, tai yra daugiau už oficialų karščio rekordą. Daugeliui žmonių Žemėje likti gyviems tokiomis sąlygomis be oro kondicionierių yra beveik neįmanoma. Tačiau jau griūva ir elektros energijos tiekimo infrastruktūra. Pasaulyje vis labiau įsišėlsta milžiniški gaisrai.

35-ą kritimo į Saulę parą Žemėje taip karšta, kad neištveria ir karščiui vienas atspariausių sausumos gyvūnų - sidabrinė Sacharos skruzdėlė (Cataglyphis bombycina). Jos sugeba gyventi +53,6°C temperatūroje. Tačiau dykuminės Sacharos skruzdėlės (Cataglyphis bicolor) dar gyvos - jos sugeba ištverti iki +70°C karštį.

41 dieną kertame Veneros orbitą. Oro temperatūra šioje paskutinės Žemės kelionės stadijoje siekia jau +76°C. Taigi, per karšta jau ir dykuminėms Sacharos skruzdėms. Tačiau pompėjinės kirmėlės (Alvinella pompejana) dar laikosi. Šie gajūs sutvėrimai užauga iki 13 cm ir garsėja savo sugebėjimais išgyventi +80°C.

47 dieną Žemė išskriejo iš gyvybės zona vadinamos Auksaplaukės juostos aplink Saulę. Joje teoriškai nei per karšta, nei per šalta skystam vandeniui, taigi ir gyvybei. Temperatūra Žemėje siekia jau +103°C. Taigi, viršija vandens virimo temperatūrą. Ramusis, Atlanto, Indijos, Arkties vandenynai, upės ir ežerai verda. Kunkuliuoja. Skysto vandens Žemėje nelieka - planetą apgaubia tirštas karštų garų šydas. Gyvybė Žemėje jau beveik išmirusi (pompėjinės kirmėlės irgi) - liko tik hipertermofilai (daugiausiai - vienaląsčiai). Ir tai tik didžiausiose vandenynų gelmėse, kur vanduo užvirti negali dėl kolosalaus slėgio. Nepaisant to, sausumoje dar gyvi ugniai atsparūs augalai. O ilgiausiai išlikusios gyvūnų rūšies prizas atitenka jau minėtiems lėtūnams.

54 dieną Sudie, lėtūnai! Jūs ištvėrėt ilgiau už visus. Nors jūs sugebat ištverti beprotiškas temperatūras (nuo beveik -273°C iki +151°C), atmosferos temperatūra Žemėje dabar šoktelėjo jau iki +160°C. Per karšta net ir jums.

57 dieną Kirtome Merkurijaus orbitą. Ir tapome arčiausiai Saulės esančia planeta. Šiuo statusu mūsų planeta galės džiaugtis dar apie savaitę.

Paskutinė Žemės diena. Mūsų planeta taip įsibėgėjo, kad paskutinius septynis savo kelionės procentus įveiks per 13 val. Saulės gravitacija šioje Saulės sistemos srityje tokia milžiniška, kad priekinę Žemės dalį ištempia labiau nei galinę - Žemė išsitempia į regbio kamuolį.

Paskutinį Žemės rytą temperatūra siekia +800°C, o Saulė danguje - net 14 kartų didesnė nei įprastai. Vidudienį temperatūra Žemėje viršija jau ir +2000°C. Per karšta net ir uolienoms.

Pusvalandis po vidudienio. Beveik atvažiavom. Saulė taip arti, kad dengia beveik visą dangų. Žemė kerta įsivaizduojamą liniją, vadinamą Rošė riba. Tai - paskutinės Žemės kelionės kulminacija.

Saulės Audros Poveikis

Saulės audra - trumpas reiškinys, bet didesnės audros sutrikdytam žmonių gyvenimui atkurti prireiktų net dešimties metų, LRT RADIJUI sako astronomas Mindaugas Macijauskas. Šiuo metu, pasak jo, Saulė gana rami ir, nors audrų gali pasitaikyti visada, žymesnių neturėtų kilti bent iki 2020-2023 m.

• Sutriktų palydovinė navigacija, nuo kurios ypač priklausomi lėktuvai, tektų atšaukti, atidėti skrydžius.
• Sutriktų ir radijo komunikacija.
• Būtų galimi elektros tinklų sutrikimai, tektų keisti transformatorines ir pan.
• Didžiausias pavojus grėstų šiauriniams ir pietiniams Žemės regionams.

Mokslininkai sako, kad yra maždaug 12 proc. tikimybė, kad per 10 metų įvyks Saulės audra. Tai tiesiog elektringų dalelių banga, nuo Saulės paviršiaus atitrūkstantis srautas, sklindantis tam tikra kryptimi. Tai plečiasi kaip banga ir tolsta nuo Saulės, tačiau šansai, kad tai pasieks Žemę nėra dideli. Todėl 12 proc. tikimybė man atrodo šiek tiek per didelė, greičiausiai ji mažesnė.

Juodosios Skylės Poveikis

Juodosios skylės yra labai masyvūs ir labai tankūs objektai, kurie sugeria medžiagą. Jų gravitacija yra tokia stipri, kad net šviesos dalelės negali išeiti iš juodosios skylės. Bet kas tiksliai nutiktų Žemei ir Saulės sistemai, jei čia atsirastų juodoji skylė?

Iš tikrųjų juodosios skylės savaime nėra destruktyvūs objektai. Nors tai labai tanki masė, ji vis tiek yra masė. Svarbiausios pasekmės Saulės sistemai, jei kada nors į ją prasiskverbs juodoji skylė, bus susijusios su juodosios skylės gravitacine įtaka.

Visų žinomų juodųjų skylių masė yra didesnė už Saulės masę. Jei tokia juodoji skylė praskirestų per labiausiai nutolusį Saulės sistemos regioną, t. y. Oorto debesį, ji destabilizuotų vietinių kometų ir asteroidų orbitas. Jei juodoji skylė pasirodytų arčiau, pavyzdžiui, 100 astronominių vienetų atstumu nuo Saulės arba šiek tiek toliau nuo Plutono orbitos, tai gali pakeisti ir šios nykštukinės planetos, ir Urano ir Neptūno orbitą.

Mūsų planetai pavojingiau jei juodoji skylė pasirodytų tarp Plutono ir Urano orbitų. Tokiu atveju išorines planetas gali pritraukti juodoji skylė, o Žemės orbita pasikeis. Tokiu atveju mūsų planetoje gali keistis metų laikai ir arba įvyks visuotinis ledynmetis, arba temperatūra Žemėje smarkiai pakils.

Dar blogesnės pasekmės Žemės lauktų, jei juodoji skylė bus dar arčiau, šalia Saturno. Jei juodoji skylė atsidurtų tarp Marso ir Žemės, mūsų planeta tikrai užvirtų, visi vandenynai išgaruotų, o paviršiuje išsiverštų raudonai įkaitusi magma, kaip ir pačioje planetos istorijos pradžioje.

Tačiau visa tai - tik hipotetiniai scenarijai, kurių tikimybė yra labai maža, teigia mokslininkai. Kosmose yra daug mažiau juodųjų skylių nei tie patys asteroidai, kurie turi didesnę galimybę padaryti didelę žalą Žemei.

tags: #kas #atsitiktu #zemeje #jeigu #saule #butu