Žmogaus savivertė - tai sudėtingas ir daugialypis konstruktas, lemiantis jo santykį su savimi ir pasauliu. Dažnai pasitaikantis jausmas, jog "kas bijo turto nevertas", gali turėti gilių pasekmių asmeniniam augimui ir santykiams su kitais. Šiame straipsnyje panagrinėsime šio jausmo ištakas, jo pasireiškimą ir galimus būdus jam įveikti.
Dainius Razauskas teigia: „Prastumas“ - tai vertinimas, pagimdytas jausmo, galbūt labai stipraus jausmo, kuriam iškilus į sąmonę, nebeįmanoma nusigręžti, užsimiršti, pasislėpti. Žmogus iš visos širdies pasibodi savimi, pajunta sau nepakeliamą pasidygėjimą, ir toliau taip lyg niekur nieko gyventi pasidaro nebeįmanoma.
Toliau lieka dvi galimybės, du keliai:
- Pirmasis - pripažinti sau, ką jauti, visa širdimi atsiverti šitam jausmui.
- Antrasis - Pasibodėjęs savimi, pajutęs sau nepakeliamą pasidygėjimą žmogus gali neištverti skausmo ir save atstumti.
Savęs Pripažinimas Ar Atstūmimas
Pirmasis kelias yra skausmingas, bet veda į tikrąjį dvasinį gyvenimą. Išdrįsęs šiuo keliu pasukti apsipils ašaromis, bijos pažvelgti kitiems į akis, pradės vengti žmonių ir ieškos vienatvės, o nepavykus, bus priverstas nusižeminti, ligi visiško dugno, veidu į purvą. Nes jis visa širdimi žino, kad yra prastas, nevertas, tuščia vieta.
Paaiškėja, kad žmogus kaip tik todėl ir pasijuto prastas, kad jo širdyje pakirdo kilmingasis. Bet pradžioje gali pasirodyti, kad yra dar kitas kelias, kita galimybė.Atsisakęs pripažinti esąs prastas, tasai „aš“ vis dėlto nesiliauja savo prastumo jautęs, o kadangi dabar privalo jį nuo savęs slėpti, tai pašėlusiai jo bijo ir nuožmiai nekenčia.
Užtat nuolat atpažįsta kituose. Nebegalėdamas prisipažinti esąs prastas ir privalėdamas tą savo prastumą kuo giliau nuo savęs ir kitų nuslėpti, toks žmogus jį dangsto visokiais kilniais vardais, laipsniais ir titulais, kuriems pasidaro nepaprastai jautrus. Jis būtinai privalo nuolat sau ir kitiems įrodyti, nuolat pabrėžti, kad nėra prastas, visais įmanomais būdais.
Jis būtinai užsikals turto, įsiropš į kokią aukštą kėdę, pasidarys viršininkas ar kitaip „įtakingas“ žmogus, bet kuriuo atveju - „elitas“. Nors jautresniam vis dėlto liks aišku, kad „aukšta socialinė padėtis“ - per prasta. Turtas ir valdžia padeda kitus nutildyti, bet nuo prastumo jausmo neapgina.
Nevisavertiškumas Kaip Problema
Nevisavertiškumas yra šerdinė, branduolinė Lietuvos bėda. Ir ne tik Lietuvos. Lietuva ir Rusija serga ta pačia liga, tik dangsto ją skirtingai: rusai vis „įrodinėja save“ smurtu, nieko daugiau taip ir nesugalvodami, o lietuviai iš paskutiniųjų apsimetinėja lenkais. Nes lenkai nuo seno elgiasi taip, tarsi jau būtų „aukštesni“.
Atsisakęs pripažinti esąs prastas, tasai „aš“ vis dėlto nesiliauja savo prastumo jautęs, o kadangi dabar privalo jį nuo savęs slėpti, tai pašėlusiai jo bijo ir nuožmiai nekenčia. Užtat nuolat atpažįsta kituose.
Tik tada žeminami ne kiti ir kitokie, kaip rusų ir lenkų, o savi, tokie pat kaip aš. Tai ir yra „patyčių kultūra“ visu gražumu. Nuo jos nėra kito vaisto, tik veidu į srutas. Į savo paties mėšlą. Kad širdis, jei dar gyva, turėtų geros trąšos augti.
Visa viltis į tave, mano paprastas broli. Nebijok! Nes iš tikrųjų kilnus yra tas, kuris, patyręs esąs prastas, neišsigando, bet sudygo iš savo prastumo kaip Lelija iš dumblo, priėmęs jį, suėmęs savin, išgėręs ligi dugno ir pavertęs Žiedu.
Pasirodyti prastas kaip velnias žaibo bijo kaip tik tas, kuris dumblo išsigynė ir taip užgniaužė savo pumpurą, neleidęs jam išsprogti, todėl iš tikrųjų yra prastas. Jis tyčiosis iš tavęs kaip įmanydamas, išduos vos pasitaikius progai, tik užsimirši - durs tau, kur skaudžiausia.
Bet tai tik reiškia, kad jame dar tebegyvas „runkelis“. Todėl kova nelygi: jis tave taikosi pribaigti, o tau tenka ir pačiam apsiginti, ir jį saugoti. O mes po šarvais nesislapstome, kaunamės nuogi - laukiame, kada iš skausmo užkaukę virsim vilkais.
Kaip Įveikti Žemą Savivertę?
Štai keletas praktinių patarimų, kurie gali padėti įveikti žemą savivertę:
- Sąmoningumas: Pripažinkite ir įvardinkite savo jausmus.
- Savęs priėmimas: Mokykitės mylėti save tokius, kokie esate.
- Pozityvus mąstymas: Keiskite negatyvias mintis į pozityvias.
- Siekite tikslų: Nustatykite realius tikslus ir siekite jų įgyvendinimo.
- Sveiki santykiai: Kurkite santykius su žmonėmis, kurie jus palaiko ir vertina.
Martynas kreipėsi patarimo sakydamas: "Turėjau draugę ir buvau skaudžiai jos išduotas su kitu… Atrodo, praėjo jau daugiau nei metai ir maniau, kad visos žaizdos užgijo. Kol neatsirado kita, ta vienintelė, kuri pažadino meilę manyje ir vėl. Kai atrodė, viskas klostosi puikiai, kai pradėjau džiaugtis nauja draugyste, koją pradėjo kišti mano nesveikas PAVYDAS. Daugybę barnių turėjom ir turim iki šiol dėl mano pavydo. Ji tiesiog man pasakė: „Jei mes ir išsiskirsime, tai tikrai ne dėl kito vyro.“ Nes mūsų santykiuose didžiausias priešas yra mano pavydas. Tikrai myliu ją ir nenoriu jos prarasti, todėl nusprendžiau susipažinti su savo priešu - PAVYDU. Daug domiuosi, daug skaitau ir pas psichologą žadame nueiti kartu, nes ji nori man padėti. Pagalvojau, kad galiu parašyti ir jums. Gal galite kažką patarti? Tiesiog man dar reikia informacijos apie tai. Ačiū."
Atsakymas į Martyno laišką: Labai gerai, kad pradėjai domėtis šia tema, ieškai atsakymų ir trokšti sužinoti kuo daugiau. O svarbiausia - nori dirbti su savimi. Atskaitos taškas visada turi būti pats žmogus, juk visų problemų, sunkumų šaltinis yra tik jis pats. Jei kažkas neramina, erzina kitame žmoguje, vadinasi ir tavyje tai yra. Svarbu ieškoti priežasties, bėdos, kaltės ne kitame, bet savyje.
Pavydas yra dažnas meilės palydovas, suteikiantis jai tikrai nemažai skausmo. Mylintis žmogus visada slapčia daugiau ar mažiau bijo prarasti mylimąją/-į. Sveikas pavydas patvirtina meilę partneriui, net pakursto ją, ir rodo, jog kitas yra labai brangus, o ir tam, kurio pavydi, paglosto savimeilę. Tai reiškia, kad juo domimasi, jis yra labai svarbus.
Tuomet jis yra griaunantis ir kelia rimtą pavojų artumui/meilei. Kai pavydas pavirsta persekiojimu, įtarinėjimais, obsesija, tai yra jau nebe meilė, o agresija, smurtas kito atžvilgiu. Pagal psichoanalitinę asmenybės teoriją, pavydūs charakterio bruožai formuojasi dar ankstyvoje vaikystėje, o ypač edipinėje raidos stadijoje, kai berniukas pavyduliauja mamos, jaučiasi nuo jos atskirtas.
Suaugusiame amžiuje toks vaikinas/vyras gali būti labai įtarus, nes bijo prarasti merginą (moterį) - „mamą“, ir jaučia didžiulį pavojų iš kitų vyrų/varžovų, simboliškai jam atstovaujančių tėvą. Tu rašai, jog tiesiog paniškai bijai būti išduotas. Žinai, mes visi bijome išdavystės: vieni labiau, kiti - mažiau.
Kuo žmogus labiau pasitiki ir remiasi savimi, realizuoja save kaip individas/žmogus/vyras/moteris/profesionalas - asmenybė, kuo jis yra didesnėje darnoje, taikoje su savimi, tuo mažiau jį kankina pavydas. Jis žino, kas jis yra, ko nori, ką jis gali, o ir moteris paprastai visada nori būti šalia tokio vyro, jai nebereikia flirtuoti, erzinti jo, sukelti jam pavydo, nes ji jaučiasi su juo saugiai.
Ta mergina ar moteris, kuri flirtuoja su kitais vyras ir sąmoningai ar nesąmoningai skaudina savo partnerį, sukeldama jam pavydą, paprastai yra emociškai nebrandi ir turi savivertės problemų, jai vis reikia pasitikrinti savo moteriškumą, t.y. Visgi, kaip ir esu rašiusi ankstesniuose savo komentaruose, panašus traukia panašų - poroje abu žmonės paprastai būna to paties emocinio/dvasinio išsivystymo lygmens, panašaus sąmoningumo lygio, tad jei tu būsi tvirtas, pasitikintis, tai ir tavo mergina taipogi bus pasitikinti savimi kaip moteris, taigi, jai nereikės provokuoti, „šaudyti“ kitų vyrų tam, kad ji pasijustų geriau, saugiau.
Taigi, mylintis žmogus, žinodamas, jog yra mylimas, yra tvirtas ir saugus, o nepasitikintis savimi žmogus, nors ir mylėdamas ir mylimas jaučiasi lengvai pažeidžiamas, nes giliai viduje jaučiasi nevertas meilės, netiki, kad iš tikrųjų gali būti mylimas, abejoja savo kaip asmenybės, verte.
Pavyduliauti linkęs žmogus ne taip retai ir pats būna linkęs flirtuoti su kitomis/kitais, arba net pats būna neištikimas. Neištikimybė yra projektuojama į partnerį/-ę: žmogus bijo, kad kitas padarys tai, ko slapčia trokšta pats, arba baiminasi, kad jam(-ai) atkeršys, t.y bus atsilyginta tuo pačiu. Kartais pavydas - tai noras būti kito žmogaus erdvėje ir nežinojimas, ką daryti su savo gyvenimu, su savo pasauliu.
Jei vyras/moteris nežino, kas jis/ji yra, tuomet tampa priklausomi nuo partnerio dėmesio. Žmogui gali atrodyti, kad jei mylimasis (-oji) išeis, dings, tai jį visiškai sužlugdytų, tiesiog imtų ir prarastų savastį. Kartais pavyduliautojai yra žmonės, kurie nemoka brėžti ribų, nuolat persistengia, aukojasi dėl kitų, visiems užleidžia kelią, erdvę, aukoja savo laiką kitiems, tuo tarpu patys ima jausti apmaudą, kartėlį, ir pavydą tiems „šauniesiems“, kuriuos praleido į priekį, kuriems daug geriau sekasi.
Martynai, tau verta nukreipti visą savo energiją ne į draugės stebėjimą, neištikimybės ženklų fiksavimą, o pasitikėjimo ir meilės sau kūrimą: rask ir vystyk veiklą, kuri tau patiktų, būtų miela, ir kurioje galėtum save realizuoti, kažką pasiekti. Nuoširdžiai dirbk savo darbą (jei tai studijos - mokykis, stenkis), pagirk save už gerus rezultatus, pripažink savo talentus ir gebėjimus. Iš pradžių įvertinimas, pripažinimas gali būti ir išorinis (jis gali ateiti iš aplinkos) - toks išorinis pripažinimas taip pat padeda kurti pasitikėjimą, nors žinoma, vien jo nepakanka.
Svarbiausia yra vidinis jausmas, kad aš esu vertas, geras toks, koks esu, kad esu pakankamai geras, ir man nereikia būti tobulu. Manau, augant savigarbos jausmui, tavo pavydas tikrai ims nykti.
Linkiu tau nepavydėti kitiems ir, kaip neseniai gražiai pasakė atlikėja Giedrė, „kurti savąjį neeilinį gyvenimą“, kuriame būtų daug erdvės džiaugsmui ir meilei.
Išvada. Jausmas "kas bijo turto nevertas" yra giliai įsišaknijęs ir gali turėti neigiamų pasekmių žmogaus gyvenime. Svarbu atpažinti šį jausmą, priimti save ir dirbti su savimi, kad sukurtume tvirtą savivertę ir pasitikėjimą savimi. Tai ilgas ir sunkus kelias, tačiau jis veda į pilnavertį ir laimingą gyvenimą.
Žmogus, jaučiantis žemą savivertę, gali pasijusti tarsi įkalintas nuolatinės baimės ir nepasitenkinimo rate. Tačiau svarbu prisiminti, kad kiekvienas turi galimybę išsilaisvinti iš šio rato ir atrasti tikrąjį savo vertę.
Jeigu žmogaus prigimtis užtemdys išauklėtumą, susidursime su laukiniu, o jeigu išauklėtumas užgoš prigimtį, gausime rašto žinovą. Patark tiktai tam, kuris ieško mokslo pajutęs savo nemokšiškumą. Padėk tiktai tam, kuris nemoka aiškiai pasakyti savo puoselėjamų minčių. Net ir būdamas su dviem žmonėmis aš tikrai rasiu ko nors iš jų pasimokyti. Pagarbumas be pareigos suvokimo pavirsta savęs kankinimu. Atsargumas be pareigos suvokimo virsta bailumu. Drąsa be pareigos suvokimo virsta beprotybe. Įveikti save ir grįžti prie paties savęs - štai kas yra tikrasis žmogiškumas.
Mokinys paklausė Czi Lu, kaip pagerbti dvasias. Mokytojas tarė: „Tu dar nemoki tarnauti žmonėms, tai kaipgi tu galėsi tarnauti dvasioms?“ Tada mokinys paklausė, kas yra mirtis. Senovėje žmonės mokėsi, kad tobulėtų patys. Kažkas paklausė: „Ar teisingai sakoma, kad už bloga reikia atsilyginti geru?“ Mokytojas atsakė: „O kuo tuomet mokėti už gera? Kilnus žmogus ištvermingai atlaiko nelaimes.
Būkite griežti sau ir švelnūs kitiems. Rafinuoti žodžiai žudo dorybę. Kilnaus žmogaus siela visada rami. Šaudymas iš lanko moko mus, kaip reikia ieškoti teisybės. Žmonės nori turto ir garbės; jeigu ir vieno, ir kito negalima garbingai įsigyti, jų reikia vengti. Nepažinus likimo, negalima tapti kilniu žmogumi. Neatlikus pareigos, negalima įgyti atramos gyvenime. Kiekvienas gali tapti kilniu žmogumi.
Mokytojas tarė: „Aš nesuprantu, kaip galima turėti reikalų su žmogumi, kuriuo negalima pasitikėti? Šalyje, kur yra tvarka, veik ir kalbėk drąsiai. TŪKSTANTIS LI. Senovės kinų išmintis - Meralas.