Šiame straipsnyje nagrinėjama frazės "kas bijo turto tarnų, nevertas" reikšmė, atsižvelgiant į kunigo Petro gyvenimo istoriją, jo atgailą ir visuotinę šios frazės reikšmę. Kunigas Petras - tai kun. Leono Šapokos, buv. Luokės ir Upynos parapijų klebono, slapyvardis.
Šioje knygoje spausdinami pokalbiai yra kun. Šapokos gyvenimo patirties atspindžiai: įsivėlimo į saugumo voratinklį ir iš jo išsipainiojimo istorija, kurios tik vardai ir vietos yra maskuojami dėl suprantamų priežasčių. Šie kun. Šapokos autobiografiniai dialogai buvo paskelbti pogrindžio žurnale "Dievas ir Tėvynė" kurio vienu iš leidėjų, ir tikriausiai redaktorių, buvo ir šios knygos autorius. Pokalbiai pasirodė "Dievas ir Tėvynė" žurnalo keturiose dalyse: Nr. 9 (1979), Nr. 12 (1979), Nr. 14 (1980). Epilogas paimtas iš Nr. 17 (1980 lapkritis). Čia šios dalys yra perspausdinamos su atskirais pavadinimais, kuriuos parinko knygos leidėjas. Kalba ir stilius netaisyti. Knygos epilogas - tai "Dievas ir Tėvynė" redakcijos laiškas Lietuvos Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui, kuriame atskleidžiama kun. Šapokos paslaptis ir nužudymo aplinkybės.
Iš šio ilgo laiško aiškėja, kad kun. Šapoka buvo represuotas Stalino laikais už tariamą dalyvavimą nacionalistiniame judėjime. Iškalėjęs daugiau kaip dešimt metų , grįžo Lietuvon apie 1957 m. Atrodo, kad apie tą laiką buvo įtrauktas į KGB informatorių tinklą. Kiek ilgai ir ką kun. Šapoka informavo, ir kokią žalą jis galėjo padaryti, laiške nepaaiškinama. Tačiau, tikriausiai 1970-jų dešimtmetyje, atsisakė su KGB toliau bendradarbiauti, įsijungė į pogrindį ir siekė atitaisyti savo klaidas. Kun. Šapoka buvo žiauriai kankintas ir nužudytas 1980 m. spalio 10 d.
Į pogrindžio ir užsienio kaltinimus sovietinis režimas atsiliepė "Tiesoje" 1981 m. lapkričio 16 d. nr. Straipsnyje rašoma, kad policijos investigacija sugavo ne tik kun. Šapokos, bet ir kito nužudyto kunigo Mažeikos, žudikus ir kad kun. Šapokos pagrindinis žudikas - Jonas Sabaliauskas - nuteistas mirties bausme. Deja, ši trijų žmonių grupė turėjo tik vieną tikslą - bet kokiu būdu prisigrobti pinigų, o po to ūžti, lengvai gyventi. Noras per vieną naktį pralobti, besaikis gobšumas vedė juos į nusikaltimą... Jie padarė žiaurų nusikaltimą, kurio negali nepasmerkti nė vienas doras žmogus. Tačiau atsirado ir tokių, kurie iš skaudaus įvykio pabandė susikrauti sau politinio kapitalo. Atsirado šmeižikų, kurie Luokėje įvykusį nusikaltimą siekė pavaizduoti kaip kažkokią planingą akciją prieš kulto tarnus...
Šalia "Dievo ir Tėvynės" redakcijos ir policijos versijų apie žmogžudystę gali būti ir trečioji. Pastebėti dažni kunigų ir bažnyčių užpuolimai bei apiplėšimai gali būti valstybės suradytos antireliginės ir antiklerikalinės nuotaikos pasekmė. Plėšikaujantys gali susidaryti nuomonę, kad policija jų darbų per daug nesistengs išaiškinti, todėl mažiau rizikinga apiplėšti kunigus ir bažnyčias. Kun. Galbūt niekad tikrai nesužinosime, ar kun. Šapokos mirtis turėjo ką bendro su jo praeitimi ir šios knygos pokalbiais.
Tai gal ir nėra taip svarbu. Kun. Šapoka savo darbu pogrindyje lyg ir siekia atsilyginti tautai ir bažnyčiai už padarytas skriaudas. Ir šie pasakojimai yra to paties atsiteisimo dalis. Kun. Šapoka yra žmogaus, tapusio nužmogintos prievartinės sistemos įrankiu, prisikėlimo, atgimimo pavyzdys. Tačiau šie kun. Šapokos pokalbiai skaitytini ir dėl jų visuotinės reikšmės.
Norint geriau suprasti kunigo Petro istoriją, verta pažvelgti į vieną jo pokalbių su mokytoja Birute fragmentą. Šis pokalbis atskleidžia sudėtingą situaciją, kurioje atsidūrė kunigas, spaudžiamas tiek valdžios, tiek parapijiečių.
Didžiausia Lietuvos policijos gėda – kunigo Ricardo Mikutavičiaus nužudymas ir Vladas Beleckas!
Pokalbis su mokytoja Birute
Ilgesnis durų skambutis pažadino iš negilaus popietinio miego. Šeimininkė, matyti, pakvietė viešnią į kambarį, nes girdėjau, kaip ją paprašė sėstis ir palaukti. Supratau, kad viešnia ne eilinė kaimo moterėlė, nes tokiais atvejais šeimininkė, jei aš užimtas, paprašo užeiti vėliau. Įėjęs į svečių kambarį, pamačiau importiniu kostiumu ir balta palaidine vilkinčią mėlynakę moterį, vidutinio amžiaus. dažytais šviesiais plaukais. Ji sėdėjo ir skaitė ar tik apsimetė skaitanti savo pačios knygą.
- Esu lietuvių ir literatūros mokytoja. Auklėju vienuoliktą klasę. Norėčiau pakalbėti dėl savo mokinių.
- Bet kada. Jei jums patogu, galima tuoj pat.
- Ačiū.
Mokytoja atsisėdo ir gana atvirai žiūrėjo tiesiai į akis. Ėmiau svarstyti, kodėl ji tyli, taip atkakliai žiūri. Toks atviras nepažįstamos moters mano išorės tyrinėjimas nebuvo man malonus.
- Nesistebėkite dėl mano elgesio. Pirmą kartą kalbuosi su kunigu. Nežinau, kaip išdėstyti prašymą, nors jis nedidelis. - Esu komunistė, mano vyras taip pat; dirba partijos komitete. Pasakysiu tiesiai: keletas mano mokinių lanko jūsų bažnyčią. Kadangi žinau, jog jūs su jais nebendraujate, ryžausi prašyti pagalbos. Tie mokiniai žlugdo savo ateitį. Sakau, gal pagailėkite jų. Mokytoja, lyg išsigandusi savo žodžių, nutilo. Vėl įbedė savo žvilgsnį į mane.
- Pasigailėkite prašau mergaitės, jos ateities.
- Jau padariau. Kitus įtikinau, pažadėjo jūsų bažnyčios nebelankyti bent iki išleistuvių. Atrodo pažadą tęsi. Tik Marytės Sabutytės negaliu įtikinti. Įžūliai pasakė,kad dėl universiteto - mat, ji gabi, labai gerai mokosi - Dievo neišsižadės. Buvo galima laukti iki vienuoliktos klasės, bet abiturientai jau privalo turėti tvirtą materialistinę pasaulėžiūrą. Jei ir neįstos į komjaunimą, ką padarysi, ir daugiau yra nekomjaunuolių. Bet jei abiturientė viešai lanko Bažnyčią, net jos chorą, mokyklai didelė negarbė, ir auklėtojos niekas nepateisins. Supraskite mane. Jau nebežinau nė kaip aiškintis susirinkimuose, posėdžiuose, ataskaitose. Viską bandžiau. Man neoficialiai patarė paprašyti jūsų pagalbos. Mes labai džiaugiamės jūsų santūrumu. .. Tegul Sabutytė neina tik į mūsų bažnyčią. Niekas nematys, jei ji kur nors Vilniuje ar kitur eis. Gal jūsų ji paklausytų. Jai pačiai būtų naudinga: gautų geresnę charakteristiką. Ir man jūs padėtumėte, nes į mane žiūri kiti auklėtojai. Taip ir šnabždasi : "Jei partijos sekretoriaus žmona nesusitvarko, tai ko mums plėšytis ?" Juk dėl vieno choristo choras neiširs. Be to, ji jūsų chorui nelabai tinka, nes kiti choristai pagyvenę. Būsiu dėkinga ir aš, ir mano vyras. Jei jums ko reikės, visada prašome kreiptis.
- O jei nepadėsiu?
- Ką jūs? Tik ateisiu dar kartą prašyti.
Supratau, kad neateis. Tik partijos komitetas bus mano priešas. Ką aš laimėsiu? Nieko. Persekios net visokie finansų darbuotojai. Aš jau žinojau, ką reiškia nesugyventi su rajono valdžia. Bet sugalvok tu man tokį prašymą. Tačiau lengvai daryti nuolaidą net ir partijos komitetui nenorėjau.
- Žinote, aš čia dar neseniai. Neprisimenu, kaip ta jūsų auklėtinė atrodo, nepažįstu jos, nežinau, ar ji paklausytų manęs. Be to, aš negaliu jai įsakyti neiti į bažnyčią. Tai neįmanoma. Juk ji man nepažadės niekam nepasakoti.
- Ji gali nepaklausyti ir jūsų. Kiek aš jos prašiau, įrodinėjau! Gyvena ji sunkiai. Tėvai taip pat tamsūs, religingi, nedaug teuždirba. Bandžiau materialinę pagalbą pasiūlyti. Atstūmė. Niekas nepadeda. Manoma, kad ji buvo jūsų pirmtako įtakoje.
- Matote, chorui vadovauja vargonininkas. Negaliu juk aš jam duoti tokius patvarkymus.
- Jūs pats juk galite su ja susipažinti. Pasiūlykite jai kokį kitą užsiėmimą. Gal ką nors sugalvosite.
- Ką gi, pabandyti galiu. Tik dėl jūsų. . . Už rezultatus negaliu garantuoti.
- Būsiu jums ypač dėkinga. Neabejoju, pavyks, rasite būdą. Man būtų įdomūs ir jūsų samprotavimai apie mergaitę. Aš jai tik gero linkiu. Jei leisite, po kokio mėnesio užsuksiu pas jus. Tik vėliau vakare, nes nenoriu, kad kas pamatytų.
- Dėl to prašau nesirūpinti.
Porą dienų svarsčiau, ką daryti. Iš pokalbio buvo aišku, kad mokytoja atsilankė su vyro žinia, neblogai jo informuota ir gerai suprato, kad ji padėties šeimininkė. Galima manyti, pateikė ultimatumą. Ką gi, susidariusia proga reikia pasinaudoti. Žinoma, didelių nuolaidų nėra ko tikėtis. Bet bažn;yčią suremontuoti nebebus sunku. Visa parapija bus patenkinta, vietoje vienos choristės dešimt ateis. Vis tiek anksčiau ar vėliau Saugumas pareikalaus, kad mokiniai choro nelankytų. Pasikviečiau Marytę Sabutytę. Sėdėjo išsitempusi, į mane visai nežiūrėjo. Kalbėjo tyliai, atsakinėjo trumpai. Nieko nei patrauklaus, nei atstumiamčio. Atrodė, kad ji tik ir laukia, kada leisiu jai išeiti. Aš neskubėjau, stengiausi pasirodyti jai jautrus. Domėjausi viskuo.
- Istorija?
- Mokytis ne universitete? Ak taip, privačiai. Bet diplomo neturėsi. Reikės daug laiko, stiprios valios. Žinoma, galima.
- Džiaugiuosi. Aš galėsiu padėti. Mano bibliotekoje yra šiek tiek knygų ir iš istorijos. Be to, turiu draugų.
- Ką padažysi? Visi dabar turime nemalonumų. Aš taip pat. Kartais nežinau, nė ką daryti. Labai norėčiau, kad visa bažnyčia aktyviau giedotų, bendrai melstųsi. Ilgai galvojau, kaip čia padarius. Reikia vedančiųjų. Jau kalbinau kelis. Gal kartais ir tu sutiktum padėti? Turi gražų balsą. Jei giedotum tarp žmonių, savo pavyzdžiu greit visus patrauktum. O tada ir chorą sustiprintume.
Aš tuojau nusukau kalbą. Pasiūliau jai pažiūrėti biblioteką. Jos klusnumas, "Gerai, klebone" nuaidėjo kaip priekaištas. Jaučiau, kad ji manimi nepatikėjo. Bet bažnyčia suremontuoti juk reikia? Skylės net grindyse, sienos nusilupusios, stogas - lopas ant lopo. O melstis ar ne vis tiek kur: ant vargonų ar prie altoriaus. Be to, ji tikrai padės žmonėms giedoti.
- Aš jums labai dėkinga. Nepaprastai sunkus tas auklėjamasis darbas. Marytei jūs tikrai padėjote. Pasistengsiu parašyti jai tokią charakteristiką, kad universitetan priimtų. Jei jau sulaužėm jos užsispyrimą, gal pavyks įtikinti, kad bent į vietinę bažnyčią neitų. Visai būtų gerai. Vis tiek universitete, kai daugiau paragaus mokslo, susipras. Neabejoju, kad stojamuosius išlaikys penketais. Retų gabumų mergaitė. Ir man padarėte didelę paslaugą. Pasisakysiu, partiniame susirinkime jau atžymėjo mano darbo gerus rezultatus. Mokytojos lūpos ir mėlynos akys šypsojosi.
- Vakar vyras grįžo iš Maskvos. Atvežė neblogo prancūziško konjako. Norėčiau pavaišinti jus ir jūsų draugus. Leiskite palikti porą buteliukų. Mokytoja ėmė žvalgytis, kur padėti butelius. Nesitikėjau tokios atomazgos. Ūgtelėjau visu aršinu: sekretorius vaišina mane konjaku. Ne aš jį, o jis. Reiškia, tikrai nenori, kad visuomenė sužinotų, kokiais metodais pasiekiami auklėjimo rezultatai. Ką gi, gerai.
- Aš nieko ypatingo nepadariau ir tokių vaišių nesu vertas. Man pačiam malonu buvo patarnauti.
- Geriau nereikia... Tačiau aš butelį atkimšau. Šeimininkė paruošė vakarienę. Mokytoja pasiūlė ją vadinti vardu, Birute.
- Norėjau jums pasiūlyti savo paslaugas prekyboje, juk parduotuvės tuščios... Pasirodo, nereikia. Gėrė mokytoja Birutė mažiau, negu kalbėjo. Savo ruožtu aš gyriau jos konjaką, klausinėjau apie mokyklą, ją pačią. Pasisakė, kad tėvas mirė dar jaunystėje, motina iki šiol retkarčiais nueinanti į bažnyčią, vaikystėje ji pati ją lankiusi. Studijuodama susipažino su partinės mokyklos klausytoju Alfonsu, ištekėjo. Vyras visą laiką dirbo partijos komitetuose, išaugo iki sekretoriaus. Turinti sūnų Alfonsą, kuris pradėjęs studijuoti matematiką. Mokytojauti jai patinka, bet mokyklos direktore dirbti nenorinti; didelė atsakomybė, nes jaunimas nepasiduodąs auklėjimui. Anot jos, žmonių sąmoningumo- augimas atsilieka nuo materialinių sąlygų augimo. Į kiekvieną klausimą ištraukdavo iš marksistinės filosofijos vadovėlių standartinį atsakymą.
- Jus visai malonus, - pagyrė mane mokytoja Birutė. - tik beviltiška mano padėtis privertė mane surizikuoti ir kreiptis pagalbos į jus. Jei mokytojai ar partinė organizacija sužinotų, aš žuvusi. Ir pačiai buvo nejauku kreiptis į priešingų pažiūrų žmogų. Ir vyras iš pradžių neleido, tik paskui sutiko, kaip jis sakė, nusileido moteriškam kaprizui. Iš tikrųjų tai vyro idėja, nes mintis kreiptis į jus man kilo po to, kai išgirdau tokį vyro posakį: nenugalimą priešą galima nugalėti paties priešo jėgomis. Jau visai buvau praradusi viltį. Tris metus auklėju šią klasę, pažįstu kiekvieną. Kruopščiai ruošiau auklėjimo valandėles, lankiau tėvus, kalbėjau individualiai, visose pamokose yra ideologinio auklėjimo elementai - atrodo, seniai demaskuotas reakcingas religijos vaidmuo. Visi mokiniai nuolat cituoja Markso, Engelso, Lenino pasisakymus. Ne kartą auklėtinių pažiūros, auklėjimo spragos ištirtos įvairių ankečių pagalba, patys ruošia referatus, kviečiamės žymiausius ateistus, įkurti ateistiniai būreliai ir pan. Dauguma mokinių nebetiki, jie pritvirtinti prie atsilikusių, tikinčiųjų. Net tie, kurie tiki, pažadėjo bent viešai nelankyti bažnyčios. Tik su Maryte nerandu bendros kalbos. O mergaitė gabi.
- Patinka man jūsų Marytė.
-Taip, gerai. Aš gerbiu ir priešingų įsitikinimų žmones. Kitaip nebūčiau atėjusi. Bet jei žmonės klysta? Ar nereikia jiems padėti? Juk visame pasaulyje komunistinės idėjos suranda vis platesnį atgarsį. Tiesa, pas mus kol kas yra ir neigiamų bruožų. Reikia juos išgyvendinti, kovoti. Tačiau ateitis mūsų. Prašau neįsižeisti, bet, man atrodo, kad ateis diena ir jūs atsisakysite atgyvenusios pasaulėžiūros.
- Nepasakyčiau. Aš manau, kad mokslas kaip tik įrodo priešingai. Dievas yra.
- Nemandagu būtų iš mano pusės įsibrauti pas kunigą, kuris padarė man gero, ir versti jį atsisakyti savo religinių įsitikinimų. Todėl susilaikysiu nuo atsakymo, necituosiu nei mokslininkų, nei gyvenimo. Manau, kad mūsų pasaulėžiūros nebus mums kliūtis likti draugais.
- Žinoma.
Atėjo žiema. Palyginti lengvai susipirkau statybines medžiagas bažnyčios remontui, gavau leidimą. Kartą vykdomojo komiteto laukiamajame sutikau partijos komiteto sekretorių. Sustojo, nusišypsojo, paklausė, kaip sekasi, pasiūlė: "Jei kas, prašau užeiti". Naujųjų Metų proga pasveikinau mokytoją Birutę, nusiunčiau jai siuntinuką. Kurį laiką laukiau jos atsakomojo atviruko. Paskui pamiršau ją. Nebeužėjo pas mane nė jos auklėtinė Marytė, nebesimatė jos bažnyčioje. Kodėl?
- Vyras išvykęs. Turiu daug laisvo laiko, - pradėjo ji pokalbį.
- Ačiū. Labai malonu, džiaugiuosi, seniai laukiau jūsų. Aš jums labai dėkingas. Pats ruošiausi ateiti padėkoti. Jau įpusėjome remontą. Visai kitokia bus bažnyčia..
- Bažnyčia?
- nutraukė mane mokytoja Birutė. -Bažnyčia? Argi jums rūpi bažnyčia? Aš net atsistojau, išgirdęs tokį jos norą. Mokytoja nė nesujudėjo. Atrodė, kad ji net pati negirdėjo, ką pasakė. Pamačiau visai kitą mokytoją. Nė šešėlio jos laisvumo, linksmumo. Žiūrėjo ji ne į mane, o į didelį, iš kedro medžio meniškai padarytą (aš pats juo didžiavausi) kryžių, prie kurio vinimis prikaltas dramblio kaulo Nukryžiuotasis.
- Kodėl jūs namuose laikote tokį gražų kryžių?
- išgirdau kitą, dar daugiau mane apstulbinusį klausimą.
-Aš turiu puikų, taip pat menišką ir dabar labai madingą Lenino bareljefą. Galėčiau jums perleisti. Ne, jums geriau tinka Markso portretas. Atsiųsti kartu su jūsų puikiais skilandžiais, kurių vis tiek negaliu valgyti? Nugalėjo tik smalsumas. Joks mandagumas nebūtų padėjęs susivaldyti.
- Neimsite dovanos?
- tęsė mokytoja, vis dar nenuleisdama akių nuo kryžiaus.
- Juk jūs netikite, jūs tik šarlatanas, apgaudinėjantis žmones. Prisipažinkite! Mūsų žvilgsniai susitiko. Jos klaikios akys žiūrėjo į mane, bet manęs nematė. . .
- Kas atsitiko? Nusiraminkite. Sėskitės. Sėskitės, prašau!
- Kas atsitiko? Visiškai nieko. Visi sveiki, gyvi, gyvenu gerai, esu soti, visomis materialinėmis gėrybėmis aprūpinta. Ir vis dėlto esu ......................... Baltasis judas .............................
Šis pokalbis atspindi kunigo Petro dilemą: ar eiti į kompromisą su valdžia, siekiant materialinės naudos bažnyčiai, ar likti ištikimam savo įsitikinimams ir ginti silpnesniuosius. Ši dilema yra aktuali ir šiandien, kai susiduriame su įvairiomis pagundomis ir spaudimais.
Kun. Šapoka yra žmogaus, tapusio nužmogintos prievartinės sistemos įrankiu, prisikėlimo, atgimimo pavyzdys. Ir šie pasakojimai yra to paties atsiteisimo dalis. Tačiau šie kun. Šapokos pokalbiai skaitytini ir dėl jų visuotinės reikšmės.
Štai keletas svarbių momentų iš kunigo Petro gyvenimo:
- Represuotas Stalino laikais už tariamą dalyvavimą nacionalistiniame judėjime.
- Įtrauktas į KGB informatorių tinklą.
- Atsisakė bendradarbiauti su KGB ir įsijungė į pogrindį.
- Žiauriai kankintas ir nužudytas 1980 m.
Kun. Šapoka savo darbu pogrindyje lyg ir siekia atsilyginti tautai ir bažnyčiai už padarytas skriaudas. Kun. Šapoka yra žmogaus, tapusio nužmogintos prievartinės sistemos įrankiu, prisikėlimo, atgimimo pavyzdys.
Tačiau šie kun. Šapokos pokalbiai skaitytini ir dėl jų visuotinės reikšmės. Kunigo Petro istorija primena mums apie būtinybę būti ištikimiems savo įsitikinimams ir negailėti savęs, ginant tiesą ir teisingumą.
Frazė "kas bijo turto tarnų, nevertas" įgauna ypatingą reikšmę kunigo Petro gyvenimo kontekste. Jis nebijojo valdžios, nors tai jam kainavo gyvybę. Jo pavyzdys įkvepia mus būti drąsiems ir nesileisti į kompromisus su sąžine.
