Turbūt daugelis skaitė ar girdėjo alegorinę istoriją apie dvi varlytes, kurios buvo puode su vandeniu. Puodą pamažu ėmė kaitinti. Vienai varlei ta šiluma atrodė maloni, o kita ėmė įtarinėti, kad kažkas čia ne taip ir nutarė iššokti, kol dar laikas. Ta varlė, kuri nematė nieko blogo, prisitaikė prie vandens temperatūros, liko viduje ir toliau ramiai taikėsi prie temperatūros kilimo.
Vandeniui pasiekus virimo tašką varlytė jau norėjo iššokti iš puodo, bet nebegalėjo, nes buvo per silpna ir pavargusi nuo pastangų, kurias dėjo prisitaikyti prie temperatūros. Kai kas sakys, kad verdantis vanduo nužudė varytę... Tačiau iš tikrųjų ją nužudė nesugebėjimas nuspręsti, KAD iššokti. Taigi nustokite „prisitaikyti“ prie netinkamų situacijų, smurtinių santykių, parazitinių draugų ir daugelio kitų dalykų, kurie jums nėra malonūs.
Jei ir toliau prisitaikysite, rizikuojate prarasti save ir mirti kaip asmenybė. Tolerancija, visko ir visų priėmimas yra tarsi plūduriavimas vis labiau kaistančiame vandens puode.
Kodėl Varlė Žūtų Sūriame Vandenyje?
Panagrinėkime, kodėl varlė žūtų sūriame jūros vandenyje ir kam varlėms reikalingas gėlas vanduo.
Druskingumas varlių kraujyje ir ląstelėse nėra toks tankus, kaip druskingame vandenyje. Jei varlė gyventų sūriame vandenyje, vanduo greitai pasklistų jose ir varlė nebeprakvėpuotų. Taigi varlėms reikalingas gėlas vanduo, kad galėtų kvėpuoti.
Drėgna ir gleivėta varlės oda yra nepaprastai svarbus kvėpavimo ir vandens apykaitos organas; joje išsišakojusios didelės kraujagyslės.
Pagrindinės Priežastys, Kodėl Varlėms Būtinas Gėlas Vanduo:
- Druskingumas varlių kraujyje ir ląstelėse mažesnis nei jūros vandenyje.
- Sūriame vandenyje varlė greitai netektų vandens ir dehidratuotų.
- Varlė negalėtų tinkamai kvėpuoti sūriame vandenyje.
Taigi, nors varlės ir yra varliagyviai, prisitaikę gyventi tiek vandenyje, tiek sausumoje, jų fiziologija nėra pritaikyta gyventi sūriame jūros vandenyje. Joms būtinas gėlas vanduo, kad galėtų tinkamai funkcionuoti ir išgyventi.
Kas yra osmozė? | Dr. Binocs laida | Geriausi mokomieji vaizdo įrašai vaikams | Peekaboo Kidz
Adaptacijos ir Rūšys
Žaliosios varlės nuo vandens telkinių dažniausiai toli nenuklysta ir kilus pavojui slepiasi vandenyje, rudosios - daugiau sausamėgės, veisiasi vandenyje, bet gyvena sausumoje.
Raudonpilvė kūmutė paprastai neužauga didesnė nei 4 cm ilgio. Ji puikiai prisitaikiusi slėptis gamtoje - nugaros oda šviesiai ar tamsiai ruda, kartais žalia, dažnai su tamsesnėmis dėmelėmis. Pilvinė pusė išmarginta juodais ornamentais su baltomis dėmelėmis, tarp kurių įsiterpia ryškios raudonos arba oranžinės dėmės.
Gąsdindama plėšrūnus kūmutė stengiasi parodyti savo ryškiaspalvį pilvą. Išsiriesdama lanku kūmutė užkelia priekines bei užpakalines letenėles ant nugaros parodydama jų vidinę ryškią pusę.
Kūmučių patinų kūmavimas - tai specifinis garsas, primenantis gegutės kukavimą „uu uu uu“. Už tai kūmutės kartais vadinamos balų gegutėmis. Šitas garsas skirtas privilioti patelėms ir pažymėti teritoriją. Patelės sugeba atskirti kūmučių patinus nuo kitos rūšies patinų pagal balsą.
Nendrinės rupūžės gyvena smėlingų dirvožemių buveinėse ten, kur yra seklių, saulės įšildomų, augmenija neapaugusių vandens telkinių. Todėl dažniausiai aptinkamos pajūryje, nors gyvena ir kitose Lietuvos dalyse.
Šios rupūžės nugara išmarginta marmurinėmis žaliomis dėmėmis. Ji užauga 6 - 10 cm ilgio, didžiąją jos mitybos dalį sudaro vabzdžiai. Veisiasi sekliuose vandens telkiniuose. Patelės deda 1000 - 30000 kiaušinių.
Šios varlės - mažioji ir didžioji kūdrinės bei ežerinė varlės - didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia vandenyje. Mažoji kūdrinė varlė, kaip ir sako pavadinimas, iš „žaliųjų“ varlių yra mažiausia, bet pastebėjus kūdroje nuo kitų dviejų rūšių atskirti ją sunku.
Skiauterėtojo tritono patelės padeda apie 200 - 300 kiaušinių. Kiekvienas kiaušinis atskirai suvyniojamas į augalų lapus ir prilipdomas prie vandens augalų. Lervos išsirita maždaug po trijų savaičių. Tik išsiritusios jos būna 10 - 12 mm ilgio.
Ši rūšis nuo paprastųjų tritonų skiriasi tuo, kad jiems reikia natūralios žmogaus mažai pakeistos aplinkos.
Lietuvoje gyvenantiems skiauterėtiesiems tritonams ypač reikšmingas šalia kūdrų augantis brandus lapuočių miškas. Tai ir svarbus maisto šaltinis, ir jame lengviau rasti tinkamą žiemavietę. Kuo miškas arčiau kūdros, tuo didesnė tikimybė, kad tritonai tokioje kūdroje apsigyvens.
Tačiau vandens telkinį iš visų pusių supantis miškas trukdo tritonams veistis. Nuo medžių krintantys šešėliai pernelyg užtemdo vandens telkinį.
Žalioji rupūžė pasižymi atsparumu sausrai, karščiui ir šalčiui, o dažniausiai randama urbanizuotose teritorijose: miesteliuose, kaimuose, parkuose, daržuose, soduose. Daug kur kultūriniame kraštovaizdyje ji dažnesnė, nei natūralioje gamtoje. 2007 m. žalioji rupūžė įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, taip pat yra Berno konvencijos ir Europos Sąjungos Buveinių direktyvos prieduose.
Naktį aktyvus gyvūnas pažįstamas ne visiems, tad apie rupūžes paprastai sužinoma tik vasaros gale ar rudenį, kai jos pradeda ieškoti slėptuvių ir patenka į pastatus, namų vidų. Svarbiausia - išnešti jas į kiemą ir vakare paleisti prie malkų, statybinių medžiagų ar komposto krūvos.
Baigiantis pavasariui ar vasaros pradžioje žaliosios rupūžės neršia negiliuose, gerai įšylančiuose vandens telkiniuose, patelės išneršia iki 2 - 10 tūkstančių ikrelių. Deja, žmogaus aplinkoje šiai rūšiai gyventi nelengva, todėl net toks aukštas produktyvumas negali apsaugoti populiacijos - daug jų žūsta keliuose po automobilių ratais, nuo didelės aplinkos taršos (ypač purškiamų pesticidų). Paskutiniųjų metų sausra sunaikino nemažai jų nerštaviečių.
Svarbiausia - išnešti jas į kiemą ir vakare paleisti prie malkų, statybinių medžiagų ar komposto krūvos - jos vertina tokią „netvarką“ ir suranda patikimas slėptuves. Taip pat būtina apžiūrėti visas atviras duobes, nes rupūžės (beje, ir kiti varliagyviai, driežai, ežiai) dažnai į jas įkrinta ir taip gali pražūti. Bet kokie varliagyviai, gyvenantys mūsų aplinkoje yra geros būklės rodikliai. Visos jų rūšys išgyvena ne pačius geriausius laikus, todėl padėti joms - mūsų visų pareiga.
Varlės verdančiame vandenyje sindromas
Kartais, jei per ilgai užsibūti komforto zonoje, viskas gali sugriūti. Tai vadinama varlės verdančiame vandenyje sindromu.
Yra plačiai paplitęs mitas apie varlę. Jeigu įmesti ją į puodą su karštu vandeniu, ji iš karto iššoks iš jo. Tačiau jei įmesti ją į šaltą vandenį ir palaipsniui šildyti ant ugnies, varlė nejaus didelio diskomforto. Ji palaipsniui prisitaikys prie pokyčių ir galiausiai išvirs.
Šiuolaikiniai mokslininkai paneigia šį mitą. Jų manymu, yra priešingai: jei varlė įmetama į verdantį vandenį, labai tikėtina, kad ji iš karto mirs. Jei vanduo, kuriame yra varlė, pamažu tampa karštas, ji iššoks.
Šis mitas dažnai naudojamas kaip metafora. Susidūrę su staigiais pokyčiais, žmonės į juos vienaip ar kitaip reaguoja - protestuoja, iššoka iš „puodo”, kuriame pasidarė nepatogu, kažką keičia savo gyvenime. Kita vertus, jei pokyčiai atsiranda palaipsniui, jie suvokiami kitaip. Žmonės tiesiog prisitaiko prie naujos realybės ir gali atsitokėti tik tada, kai viskas jau bus nepataisoma.
Pavyzdžiui, istorija apie varlę dažnai pasitelkiama, kai aptarinėjama klimato kaita. Aplinkosaugininkai teigia, kad vidutinė Žemės temperatūra kyla, tačiau tai vyksta taip lėtai, kad žmonės beveik nekreipia į tai dėmesio. Tačiau jei problema ir toliau bus ignoruojama, padėtis gali tapti negrįžtama. Tai reiškia tirpstančius ledynus, gėlo vandens trūkumą, potvynius ir taip toliau.
Kas yra varlės verdančiame vandenyje sindromas?
Varlės verdančiame vandenyje sindromas - tai būklė, kai žmogus gyvena akivaizdžiai nepalankiomis, nuolat blogėjančiomis sąlygomis, prisitaiko prie jų, bet nieko nedaro, kad jas pakeistų. Jis gali ignoruoti problemą arba sumenkinti jos rimtumą.
Jei būtų galima dviem žodžiais apibūdinti varlės verdančiame vandenyje sindromą, tai būtų žodžiai kantrybė ir viltis.
Paprastai žmonės moka prisitaikyti prie aplinkybių, tačiau tai dažnai jiems iškrečia žiaurų pokštą. Jie nori prisitaikyti ir nieko nekeisti, nes tai suteikia stabilumo iliuziją. Ironiška, nes transformacijų ignoravimas jų nepanaikina. Kuo ilgiau jas ignoruosite, tuo rimtesni bus padariniai.
Ką daryti, kad neatsidurti varlės vietoje?
- Išmokite įsiklausyti į save: Tai signalai, kurie mums praneša, kad kažkas negerai. Todėl svarbu atkurti ryšį su savimi, išmokti įsiklausyti į save. Prieš pradėdami viską kentėti, turite išsiaiškinti, kame yra problema, ir suprasti, kad vanduo šyla, kol dar nevėlu.
- Neignoruokite pokyčių: Mūsų psichika turi gynybinių mechanizmų, leidžiančių apsimesti, kad nieko nevyksta, net ir tada, kai susiduriame su sunkumais. Kitaip turėtume pripažinti, kad kažkas atsitiko ir kad gyvenimas kai kuriais aspektais niekada nebebus toks, koks buvo anksčiau. Tai liūdina, gąsdina ir skaudina.
- Nebijokite keisti nuomonės: Kartais tenka permąstyti viską, kuo iki šiol tikėjome. Tai nėra malonus procesas, nes vėliau paaiškėja, kad visą laiką klydome. Todėl kai kuriems žmonėms lengviau toliau klysti, nei pripažinti savo klaidas.
- Pažiūrėkite, kaip būna kitaip: Išanalizuokite savo gyvenimą. Juk gali būti, kad esate „verdančio” ciklo viduryje ir jau iš dalies pripratote prie situacijos, kuri nuodija jūsų gyvenimą.
- Prisiimkite atsakomybę už savo gyvenimą: Varlės verdančiame vandenyje sindromas, be kita ko, reiškia pasyvų požiūrį į tai, kas vyksta. Net jei pokyčiai visiškai nepriklauso nuo jūsų, o atsirado dėl stichinių nelaimių, vyriausybės arba reptiloidų - tai vis tiek nieko nereiškia. Tai suteikia jums aplinkybes.