Tikriausiai daug kam yra kilusi mintis - kas gi atsitiktų, jei Žemė nustotų suktis. Toks scenarijus nėra futuristinis arba mokslinė fantastika, o šiuolaikiniai geologinių reiškinių modeliavimo įrankiai leidžia atsakyti į tokį artimiausiu metu itin mažai tikėtiną, tačiau smalsumą žadinantį klausimą.
Žemė visą laiką sukasi kaip vilkelis, net jei mes to negalime pamatyti, paliesti, išgirsti ar pajausti. Žemė visiškai apsisuka aplink savo ašį kas 23 valandas, 56 minutes ir 4,09053 sekundės. Anot J. Zimbelmano, tai reiškia, kad ties pusiauju ji juda maždaug 1770 km / h greičiu, o artėjant link ašigalių jos sukimosi greitis artėja link nulio.
Taigi, kas nutiktų, jei Žemė staiga nustotų suktis, klausia „Live Science“. „Tai tik teorinis eksperimentas, - sako Vašingtone įsikūrusio Smithsonian nacionalinio oro ir kosmoso muziejaus vyr. geologas emeritas Jamesas Zimbelmanas. - Nėra natūralios jėgos, kuri galėtų sustabdyti Žemės sukimąsi.
Staigus sustojimas - katastrofa
Jei tai įvyktų staiga, būtų gana didelė katastrofa tiems, kas gyvena Žemėje, ir visai aplinkai. Žemės paviršius sukasi dideliu greičiu. Tarkime, Lietuva sukasi maždaug 960 km/val. aplink Žemės ašį. Ties pusiauju tas greitis yra dar didesnis - siekia 1600 km/val. Toks greitis viršija tarpkontinentinio lėktuvo greitį. Įsivaizduokite, kas nutiktų su keleiviais, jei lėktuvas staiga sustotų? Viskas, kas yra viduje, išlėktų į priekį.
Tas pats atsitiktų ir su Žeme, jei ją kažkas staigiai sustabdytų - prie paviršiaus nepritvirtinti objektai pradėtų lėkti Žemės sukimosi kryptimi - iš vakarų į rytus. Žmonės, automobiliai, ko gero, neišlaikytų ir pastatai, nors jų pagrindas ir yra pritvirtintas prie Žemės paviršiaus (viršus imtų linkti į sukimosi kryptį ir pastatai sugriūtų).
Inercijos jėga ir vėjai
Ties pusiauju žemės paviršius ir visa kas ant jo sukasi 465 m/s greičiu. Tačiau, pakilus į orą, žemė po mumis stovi vietoje. Nes mes iš inercijos irgi sukamės su Žeme. Tad akimirksniu sustabdžius visus Žemės sukimosi aplink savo ašį procesus, įvyktų katastrofa. Žemei nustojus suktis, tai, kas nebuvo kaip reikiant pritvirtinta prie planetos paviršiaus (įskaitant ir mus visus), iš inercijos skrietų sau toliau. Maždaug po 0,5 km per sekundę arba po 1 600 km/val. Rusijos link, t.y., rytų kryptimi.
Įsivaizduokite, kad tame puskilometryje pasitaikys koks medis ar pastato siena... Na, ko gero nepasitaikys, nes inercija iš žemės be vargo išraus ir juos. Bet jei skrydžio trajektorijoje pasimaišys kokia uolinė siena... Grįžkime prie akimirksniu įgyto kolosalaus greičio. 1 600 km/val. išskrieti į kosmosą nepakaktų, tam reiktų įsibėgėti iki maždaug 40 000 km/val. Vis dėlto mūsų kūnai tokioje situacijoje skrietų... 9,5 kalibro kulkos greičiu.
Daugiau šansų išgyventi turėtų lėktuvais skrendantys keleiviai, dar daugiau šansų - Tarptautinės kosminės stoties darbuotojai. Tiesa, tokiu atveju, vargu ar jų kas nors lauktų ten, apačioje... Nusileidimo takai būtų virtę kolosaliais nuolaužų kapinynais. Jų autorė - nebesisukanti Žemė.
Atrodytų, visai neblogus išgyvenimo šansus turėtų turėti visai palei pat Žemės ašigalius atsidūrę žmonės. Bet netrukus visą Žemės rutulį (taip pat ir ašigalius) nusiaubtų beprecedentės galios vėjo gūsiai, švilpiantys atominės bombos sprogimo bangos greičiu. Savaime suprantama, planetoje prasidėtų neregėtos galios pasaulinė superaudra. Šių oro gūsių trinties į sustojusios Žemės paviršių pakaktų kilti globaliems gaisrams.
Vandenynai ir žemynai
Žemės paviršiuje taip pat yra daug vandens - pasaulio vandenynas pajustų tą patį, kaip visi daiktai Žemės paviršiuje, savo judėjimą ratu tęsdamas iš inercijos. Taigi, vanduo išsilietų iš savo telkinių, nuplautų pakrantes, atsivertų daug sausumos plotų.
Ramusis vandenynas visu baisumu mestųsi ant Andų grandinės ir, ko gero, be vargo ją perliptų, paskandindamas ir futbolu šiomis dienomis gyvenančią Pietų Ameriką, ir Šiaurės Ameriką. Panašias cunamio vandens procedūras Europai ir Afrikai, tikėtina, surengtų ir sūrusis Atlantas. Beje, cunamio bangos po kurio laiko panašiu intensyvumu atslūgtų. Kitaip tariant, jų kelyje atsidūrę sausumos plotai būtų nuvelėti abiem kryptimis.
Tačiau cunamio bangų vanduo galiausiai pradėtų srūti ašigalių link, kur gravitacija dabar būtų stipresnė. Ir ten kuriam laikui pasiliktų. Tačiau prieš jam sugrįžtant į dalį ankstesnių pozicijų, ties pusiauju būtų sausa. Beje, pati Žemė, kuri dabar yra šiek tiek suplota ir išsipūtusi ties pusiauju, virstu beveik idealios sferos formos rutuliu.
Dėl dabartinio Žemės sukimosi, išcentrinės jėgos, ties pusiauju vandens lygis yra pakilęs 8 km lyginant su tuo vandens lygis, kuris būtų, jei Žemė nesisuktų. Šis vanduo nuo pusiaujo nutekėtų atgal į poliarines sritis, jei Žemė nesisuktų. Ties pusiauju giliausia vandenyno vieta nesiekia 6 km, tai reiškia, kad aplink pusiaują susidarytų žiedynis žemynas, kuris apjuostų visą Žemę. Ją būtų galima apvažiuoti automobiliu.
Kadangi vanduo nuo pusiaujo nutekės link polių, sausumos, kurios yra arčiau polių, bus užlietos vandeniu.
Klimato pokyčiai
Žemei nustojus suktis, išsijungtų ir Žemės magnetinis laukas. Nuogą planetą netruktų nutvilkyti mirtini jonizuotų dalelių srautai iš tos pačios Saulės. Ir iš atokesnių kosmoso kampelių.
Atmosfera taip pat sukasi kartu su Žeme, jai sustojus atmosfera vis vien judėtų toliau, sukeldama labai didelį vėją. Tai, kas nebūtų išrauta su šaknimis nuo Žemės paviršiaus, būtų tiesiog nupūsta.
Staigus sustojimas gali sujudinti tektonines plokštes, jos judėdamos ir atsitrenkdamos viena į kitą sukeltų daugybinius ir labai stiprius žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus.
Jei Žemė nustotų suktis, taip pat pasikeistų paros trukmė. Para truktų lygiai metus - 365 dienas. Pusė iš šio laiko būtų labai ilga diena, o pusė liktų nakčiai. Per dieną Žemė įkaistų iki deginančio, gyvybei nedraugiško karščio. Žiemos būtų labai šaltos, taip pat nepalankios gyviems organizmams.
Saulė sustotų viename dangaus taške. Ir para tada truktų ne 24 val., o 365 dienas.
Pasikeistų ir mėnulio bei saulės judėjimas danguje. Dabar šie kosminiai kūnai juda daugiausia dėl to, kad Žemė sukasi aplink savo ašį. Jai sustojusi, ji skrietų tik aplink saulę - saulė ir mėnulis tekėtų iš vakarų ir leistusi rytuose. Mėnulis danguje būtų matomas dvi savaites. Pasikeistų ir žvaigždžių judėjimas danguje - mes visada matytume tas pačias žvaigždes tose pačiose vietose.
Žemės sukimosi lėtėjimas
Visa tai nutiktų, jei Žemė nustotų suktis. Taip neatsitiks, bet... mūsų planetos sukimasis aplink savo ašį lėtėja.
Mokslininkai jau pavyko ir išmatuoti, ir apskaičiuoti, ir paaiškinti teoriškai, kad mūsų planetos sukimasis išties lėtėja. Tobulėjant matavimo įrangai, skirtingų šaltinių pateikiami lėtėjimo duomenys gali skirtis. Atsižvelgiant į šį reiškinį, mokslininkams tenka reguliuoti atominių laikrodžių parodymus, kad jie atitiktų laiką Saulės atžvilgiu.
Dauguma mokslininkų sutinka, kad Saulės diena (susijusi su Žemės sukimosi greičiu) po truputį vis ilgėja. Šis minimalus dienos trukmės didėjimas atsiranda daugiausia dėl vandenynų potvynių ir atoslūgių kaitos.
Šios teorijos pagrindu, geologinio Devono periodo metu (prieš 400 milijonų metų) Žemė per vieną apskriejimą aplink Saulę apie savo ašį apsisukdavo apie 40 kartų daugiau nei dabar. Todėl tuo metu ir žemynų išvaizda buvo gerokai kitokia, nei dabar.
Taigi galima daryti išvadą, jog fizinis Žemės reljefas yra tik antraeilis veiksnys, lemiantis vandenynų kontūrų formą. Pirmaeilis veiksnys yra planetos sukimosi greitis; jo lėtėjimas truks apie 4 milijardus metų. Žemės forma taip pat keisis, palaipsniui artėdama prie beveik idealios sferos formos.
| Padėtis | Greitis |
|---|---|
| Pusiaujas | 1600 km/val. |
| Lietuva | 960 km/val. |