Nuo mažens esame mokomi rašyti rašinius, o tai ypač svarbu ruošiantis lietuvių kalbos VBE, kur būtina pateikti struktūruotą tekstą. Norint gerai rašyti rašinius, svarbu pasisemti daug žinių ir išmokti jas tinkamai pritaikyti. Rašinys vertinamas pagal tai, kaip gerai sugebate atskleisti temos esmę, remdamiesi programoje esančiais arba klasikos kūriniais. Dėl to reikia skaityti knygas arba bent jau ištraukas ir susipažinti su svarbiausiais kontekstiniais elementais. Rašinys turi turėti įžangą, dėstymą ir pabaigą - apibendrinimą.
Kai kurie mokiniai mėgsta pradėti nuo dėstymo, tada parašo pabaigą ir tik tada kuria įžangą. Kiti mokiniai mėgsta turėti juodraštinį lapelį, į kurį papunkčiui susižymi idėjas, kas po ko turi eiti ir tada tai formuoja į gražius sakinius bei perkelia į galutinį variantą. Išmėginkite kelis variantus ir išmokite rašyti tuo būdu, kuris atrodys patogiausias. Nors tai yra, rodos, savaime suprantama, bet galvojant, kaip išmokti rašyti rašinius, būtina duoti mokiniui laiko viskam įsisavinti. Jeigu stringate ties žodžių kiekiu, galbūt reikėtų galvoti apie tai, kaip susikurti pirminį turinio planą? Galbūt padarote aplaidžias gramatines klaidas, kur praleidžiama raidė? Darant namų darbą galite rašyti ne vienu prisėdimu.
Mokėjimas rašyti rašinius - beveik tas pats, kas mokėti kurti skanius patiekalus virtuvėje. Tai - technologijų išmanymas, įgūdžių turėjimas ir vadovavimasis tam tikru receptu.
Svarbu atsiminti:
- Nenaudokite citatų, jeigu jų neatsimenate idealiai mintinai.
- Nevenkite į problemą ar klausimą pasižiūrėti iš kelių pusių.
Kartojimas ir žinių gavimas iš kompetentingų mokytojų ar korepetitorių gali padėti patobulėti rašymo srityje.
Tačiau, kas gali būti gražiau už gamtą? Augalų prigimties supratimas padeda žmogui siekti santarvės su savimi ir gamta. Geriausia vieta šiai dermei pajusti - parkai, kurie yra neatsiejama dvarų kultūros ir miestų istorijos dalis. Parkų želdinius sudaro įvairūs augalai ir jų kompozicijos. Todėl panagrinėkime, kuo ypatingi parkai ir kaip jie susiję su gamtos grožiu.
Užutrakio dvaro parkas - vienas gražiausių Lietuvoje.
Parkai - gamtos ir žmogaus harmonija
Didžioji dalis parkų augalų - vietiniai, tačiau pasitaiko ir svetimžemių. Juose sukurti įvairūs gamtai nebūdingi augalų deriniai mums palieka įspūdį ir formuoja išskirtinę tik parkams būdingą biologinę įvairovę. O kuo didesnė biologinė įvairovė, tuo mūsų aplinka sveikesnė. Tai labai aktualu miestams. Jų vystytojai turėtų nepamiršti, kokia didelę reikšmę gyventojų dvasinei ir fizinei gerovei turi seni medžiai.
Europoje miestų želdiniai tęsė parkų kultūrą. Ir Lietuvoje turime miestą, prasidėjusį nuo parko - tai grafo Vladislovo Tiškevičiaus XX a. pradžioje įkurtas Lentvaris. Grafas pasikvietė kraštovaizdžio architektą Eduardą Fransua Andrė (Édouard François André), kuris dvaro sodyboje įveisė vieną puikiausių Europos parkų. E. F. Andrė sukūrė peizažinio stiliaus parkus ir Tiškevičių dvarams Trakų Vokėje, Užutrakyje, Palangoje.
Parko paskirtis - parodyti tai, kas gamtoje geriausia ir gražiausia. Užutrakio dvaro sodybos parke kasdien stebimas E. F. Andrė palikimas ir gerbiamas šis kūrėjas už dėmesį vietos augalijai, natūralumo siekį, spalvotų žydinčių pievų puoselėjimą.
Augalai turi savo kalbą. Kuo geriau ją suprantame, tuo gražesnę aplinką aplink save galime susikurti. Augalus galime suprasti ir neturėdami ypatingų botaninių žinių, tiesiog stebėdami, įsižiūrėdami, uosdami. Tačiau tie, kas kuria arba puoselėja parkus, miesto želdynus, privalo suprasti daugiau... Kokia ta augalų kalba? Toji kalba yra prigimtinės augalo savybės. Svarbiausia suprasti, kad augalai yra tokie pat gyvi padarai, kaip ir mes. Jie gyvena, vystosi, auga, sensta, miršta...
Vingio parkas Vilniuje - puiki vieta gamtos ir miesto dermei.
Žmogaus požiūris į gamtą
Žmonės labai dažnai apie augalus galvoja kaip apie plytas. Jiems atrodo, kad pasodins augalą ir jis visą laiką bus toks pat. Sodindami medį nesusimąsto, kad jis bus per arti gatvės, per arti namo, užstos šviesą. Kitaip sakant, žmonės pamiršta, kad medis išauga, o kai išauga, kažkodėl tampa problema... Dar liūdniau, kai tą problemą paveldi palikuonys. Tarkim, medis auga ne vietoj, užstoja šviesą, bet jį pasodino mums brangus žmogus...
Žiūrint į senąsias lietuvių sodybas, kurios dažnai apaugusios dideliais medžiais, atrodo, kad medžiai mums yra labai svarbūs, kad jie yra neatsiejama mūsų namų sampratos dalis. Šiandien, deja, dideli medžiai dažnai nebėra vertybė. Jie gali būti naikinami dėl absurdiškų priežasčių, kaip antai: medžiai meta lapus, kuriuos reikia grėbti... Bijau, kad tradicija sodinti medžius išnyks, o vaikaičiai nebeturės mūsų sodintų medžių, nes gražiausiu „augalu“ lietuviams tapo akmuo.
Apželdinant pastatus dominuoja akmenys. Dar baisiau kaime, kur prie tradicinių namų atsiranda kapinių apželdinimo elementų - akmenų krūvoj paliekama skylutė kokiam nors spygliuočiui, o visi tarpeliai priberiami skaldos, kad, neduok dieve, kokia žolė neišlįstų. Liūdna, kad tarp tokių „želdinių“ auga vaikai. Akmuo juk neauga, nežydi, nevysta, nemeta lapų. Kai tokioje aplinkoje užaugęs vaikas atsiduria po dideliu medžiu, natūralu, kad jam lapų grėbimas atrodo beprasmis užsiėmimas. Ir medyje gyvenantys paukščiai ne džiugina, o kelia triukšmą.
Išties mūsų miestuose ir miesteliuose sodinama gana daug jaunų medelių, tačiau senieji medžiai nelabai vertinami, teigiama, kad miestas - ne miškas, o seni medžiai jau atgyveno savo amžių. Medžiai yra miesto istorijos dalis, kaip ir seni pastatai. Mes vertiname kelių šimtų metų pastatą kaip paveldą, jį restauruojame ir saugome, tačiau į dviejų šimtų metų medį kažkodėl žiūrime kaip į grėsmę. Tai nesąžininga, nenuoseklu ir neprotinga.
Medis turi itin didelę vertę. Jis ne tik mums, bet ir dešimtims kitų gyvių teikia prieglobstį. Žmonės galvoja, kad, pavyzdžiui, drevė medyje yra jo ligos požymis. O tai - normalus medžio vystymosi etapas. Mes patys esame ir dėmėti, ir skylėti, bet nepaisant to, vieni kitiems gražūs. Taip ir medis su dreve gali gyvuoti šimtą metų, o drevėje gyventi dar kas nors... Kuo senesnis medis, tuo jis vertingesnis biologinei įvairovei.
Kas nutiks, jei mieste iškirsite visus medžius? - Stefanas Alas
Bioįvairovė ir intensyvus gyvenimas mieste
Kuo didesnė biologinė įvairovė, tuo mūsų aplinka sveikesnė. Medelynuose suformuotuose jaunuose gražiuose medeliuose nėra vietos paukščiams perėti, juose nėra ertmių kitai gyvybei rastis. Senas medis - didelis, didžiulė jo lapų masė švarina orą, o šakos ir lapija yra tinkama aplinka įvairiems gyventojams. Yra posakis, kad gamta nemėgsta tuštumos. Jei kažką iš savo aplinkos išvejame, būtinai kuriasi kitos gyvybės formos, kurios nebūtinai mums palankios, pavyzdžiui, grybai ar mikrobai.
Kuo didesnis miestas, tuo daugiau jam reikia želdynų, nes jie kompensuoja mūsų sukuriamą taršą. Triukšmas, kvapai, kietosios dalelės, rūgštūs lietūs - medis sugeba sugerti beveik viską, išvaduodamas mus nuo šių blogybių. Ar gali būti geriau?! To negali užtikrinti jokie filtrai. Kartais pastebime, kad miestuose medžiai būna pajuodę, jų lapai padengti juodom apnašom. Jei jos nenusėstų ant lapų, mes jomis kvėpuotume, jos nusėstų ant mūsų odos, mūsų namuose.
Pasaulyje jau sukurtos metodikos, kaip paskaičiuoti medžio teikiamą naudą, net finansinę jo vertę - kiek jis išskiria deguonies, kiek sugeria toksinų. Kuo daugiau medžių auga, tuo brangesni tame rajone esantys butai, o kuo brangesnis butas, tuo daugiau jo savininkas sumoka mokesčių į miesto biudžetą. Tad želdiniai daro tiesioginę įtaką ir miesto biudžeto pajamoms...
Protingai suplanuoti želdynai nereikalautų ypatingos priežiūros. Senas medis pats savaime yra tarsi atskiras pasaulis. Parko paskirtis - parodyti ir supažindinti su tuo, kas geriausia ir gražiausia gamtoje. Europoje parkų kultūra kėlėsi į miestus, o miestų želdiniai vystėsi pagal parkų kultūrą.
Norisi tikėti, kad dabar esame protingesni ir suprantame, kad parkui turi atsirasti vietos ir mieste. Manau, kad svarbiausiame mieste parkais turėtų tapti ežerų pakrantės. Čia pati gamta sukūrė viską, ko reikia, lieka tik prižiūrėti. Galima, aišku, patobulinti, bet svarbu nepersistengti, nes sugadinti lengva, o pataisyti - labai sunku.
Svečiose šalyse istorinius želdynus, parkus matome kiekviename žingsnyje, nes tai visais laikais buvo suvokiama kaip vertybė, ypatinga miesto puošmena. Lietuvoje net turime miestą, prasidėjusį nuo parko. Taip grafas Vladislovas Tiškevičius XX a. pradžioje kūrė Lentvarį. Jame išlikę maumedžiai ir juodosios pušys - Tiškevičių laikų parko likučiai.
Ko miesto želdintojai galėtų pasimokyti iš parkų?
Parkų želdinius sudaro įvairūs augalai ir jų kompozicijos. Didžioji dalis parkų augalų - vietiniai, bet esama ir mūsų kraštams nebūdingų medžių, krūmų, gėlių - jais tenka rūpintis daugiau... Greta pasodinus totorinį ir vietinį sausmedį, sukuriamas ypatingas grožis, nes mūsiškis žydi baltai ir geltonai, o totorinis - rausvai. Toks derinys gamtai nėra būdingas, todėl palieka mums įspūdį. Be to jis pritraukia daugybę vabzdžių, o juos kažkas lesa... Formuojasi mitybos grandinė, kartu ir biologinė įvairovė. Ji ne tik turi teisę čia būti, bet ir sukuria parkui pridėtinę vertę. Juk tūkstančiai žmonių važiuoja stebėti paukščių, grožėtis pražydusiais augalais.
Yra ir tokių, kurie keliauja po pasaulį, stebėdami šikšnosparnius. Kodėl senuose parkuose gyvena šikšnosparniai, o kitur jie nyksta? Todėl, kad parkuose yra ne tik drevėtų medžių, bet ir senų pastatų su rūsiais ar palėpėmis, kuriuose šie gyvūnai mėgsta įsikurti, o želdiniuose yra atvirų erdvių, tinkamų medžioti vabzdžius.
Nemažai paukščių peri ne medžiuose, o krūmuose ir žolėje, jiems taip pat reikalingos parko erdvės, pakrūmės. Štai Trakuose žmonės labai nori atsisakyti pakrančių krūmų, nes į juos metamos šiukšlės. Bet jei mes atsisakome krūmų ir dilgėlynų, kurie mums neestetiški, tai atsisakome ir lakštingalų, kurios Trakų pakrantėse visada perėjo, nes tų dilgėlynėlių buvo. Juose ne tik lakštingalos peri, ten veisiasi mums gražūs drugiai - dilgėlynukai ir spungės.
Trakų istorinis nacionalinis parkas - gamtos ir istorijos derinys.
Apskritai yra daugybė paukščių, kurie peri žolėje arba prie pat žemės, įvairiuose krūmuose, kuriuos mes vadiname šabakštynais. Kai išgenime ir išretiname tuos krūmus, išstumiame ir paukščius. Kai žmogus kokį medį pavadina menkaverčiu, dažniausiai klausiu, o ar jis pats yra vertingas? Dažniausiai įsižeidžiama. Tada paaiškinu, kad kitame pasaulio krašte gyvenančiam žmogui mes esame beverčiai, nes jie nieko apie mus nežino. O tiems, su kuriais gyvename, esame brangiausi pasaulyje. Taip ir su krūmu: mums jis gali būti menkavertis, bet kažkam - namai...
Dažniausiai mums viskas, kas kitoniška, iš užjūrio, atrodo vertinga. Kaip ir užsieniečio nuomonė dažnai atrodo vertesnė dėmesio... Jei vietos gyventojai sako, kad natūrali ežero pakrantė yra gražu, jų niekas nepaiso, o jei užsienietis - tai jau argumentas. Reikia žinoti, kad jei augalas nebūdingas mūsų kraštui, jam reikės daugiau priežiūros. Štai pušis auga pati, o introdukuotu augalu reikės rūpintis. Kita vertus, atsiranda vadinamųjų invazinių atvežtinių augalų, kurie pradeda labai intensyviai plisti, tad tenka su jais kovoti.
Naikintini augalai nurodyti Aplinkos ministro įsakyme, bet sunku juos vertinti vienareikšmiškai. Štai į naikintinų augalų sąrašą pateko Sosnovskio barštis ir gausialapis lubinas. Jie išties yra agresyvūs, nors ir gražūs. Jei pievoje pradeda augti lubinai, po penkerių metų ten liks tik jie. Bus prarastos kitos toje pievoje augusios augalų rūšys.
Nenorime tenkintis liepomis, trokštame matyti aplink save įvairius augalus. Kita vertus, toks augalas sukuria pietietišką koloritą ir visais atžvilgiais tinka. Parkų kūrėjai, matyt, buvo gerai apgalvoję augalų plėtimosi tendencijas ir atvežtinius augalus veisė atsakingai? Parkams svarbi augalų įvairovė. Tam jie ir buvo veisiami. Eduardas Fransua Andrė kūrė taip, kad didžiąją parko dalį sudarytų vietiniai augalai, o introdukuoti turėjo juos papildyti. Kiti parkų kūrėjai sodino daugiau atvežtinių, kartais - vien svetimžemius.
Galime į gėlių darželį atsinešti pievų gėlių, jas prižiūrėti ir taip sukultūrinti (dabar tai gana madinga), tačiau vis tiek norime kažko ryškesnio, neįprasto. Peizažinio parko principai įpareigoja augalus komponuoti taip, kad kompozicijos atrodytų natūraliai. Bet tarp mūsų žalialapių medžių įterpus tokį, kuris trumpam nusidažo raudonai, sukuriamas netikėtas įspūdis.
Kaip į namus atnešta gėlių puokštė. Močiučių sodybose esame pratę matyti senas alyvas ar jazminus. Miške mes jų nerasime, nebent prie kolektyvinių sodų, kur dabar net bambukai peržiemoja. Alyvos ir jazminai taip pat yra atvežtiniai augalai, bet jie tapo savais, prigijo. Be to, jie neplinta į gamtą - auga ten, kur pasodino žmogus. Tai tobulas senas pasirinkimas. Rožes auginti sunkiau. Tai lepūnė, pietų augalas, jai pas mus per šalta, per drėgna, per mažai saulės. Taigi, prieš sodindami turime pasverti, ar šio augalo grožis vertas įdėto darbo.
Ar norime daugiau laiko praleisti parke dirbdami, ar džiaugdamiesi juo? Parkas, skirtas ramiam poilsiui, dažnai tampa nuolatinio triūso reikalaujančia vieta ir nuolat birbiančių mechanizmų sala. Dalgiu šienauti nebemokame, nieko rankomis dirbti nebenorime, todėl parko tvarkymas dažniausiai siejamas su technika. O tai jau neteisinga.
Verta susimąstyti, gal auginame per daug introdukuotų augalų, reikalaujančių karpymo, purenimo, tręšimo, ravėjimo, nuolatinio purškimo nuo kenkėjų. Nepamirškime, kad, pavyzdžiui, nupurškus augalus nuo vieno lapus graužiančio kenkėjo, jie tampa nuodingi visiems vabzdžiams. Tai bėda. Civilizuotuose kraštuose visuomeniniuose želdynuose jau draudžiama naudoti agresyvias chemines medžiagas, nes jos žalingos viskam, kas gyva. Prieš šimtą ar daugiau metų apie chemikalus nebuvo kalbos, o parkai klestėjo. Nes buvo protingi kiekiai augalų, geriau mokėta augalų kalba, suprasta, kam kiek reikės priežiūros, o kam ji bus visiškai nereikalinga, kas ir po šimto metų bus toks pat gražus.
Ankstesniais laikais viskas buvo daroma rankomis (dvaras turėdavo daug gyventojų, net ir vaikai galėjo ravėti parko takelius), ir visi darbai turėjo būti pabaigti anksti ryte, kad atsibudus šeimininkams parke nebebūtų pašalinių. Dabar paryčiais nebesikeliame, o kai dirbame kiaurą dieną, tuo metu, kai parke yra lankytojų, - tai blaško, parkas nebeatlieka savo paskirties. Grožis, poilsis ir harmonija. Žmogus parke turėtų rasti vietą pabūti su savimi. Parkai dažnai yra arčiau mūsų nei kita gamta ir puikiai mums ją pakeistų. Bet jei toje aplinkoje ūžiama, purškiama, jaučiamas degalų kvapas, apie kokią harmoniją galime kalbėti?
Pavyzdžiui, krūminiu kiškiagrikiu, kurį turime Užutrakyje. Jis auga kartu su mūsų dobilais, baltagalvėm, dirvuolėm, miglėm ir smilgom. Jei nori turėti žydinčią pievą, užtenka ją šienauti vieną kartą, daugiausiai - du kartus. Intensyviai pjaunant, per dvejus metus natūralią pievą galima sunaikinti. O jei nori turėti žalią veją, pjauti žolę reikia nuolat. Pavyzdžiui, žaliai vejai daug palankesnis Anglijos klimatas, ji ten lengviau prižiūrima, nes žiema yra trumpesnė, ne tokia ryški temperatūrų kaita, nesiveisia pelėsiniai grybai. Beje, ir ten ji nėra tokia žalia, kaip įsivaizduojame - joje ir saulutės, ir dobiliukai žydi.
E. F. Andrė kurtuose parkuose žalia veja tebūdavo prie rūmų. Baltagalvės (vadinamas ramunėmis, „myli-nemyli“), įvairių rūšių dobilai - balti, raudoni, rausvi, mėlynos veronikos, rausvai baltos saulutės, geltoni vėdrynai, mėlynos liucernos ir katilėliai... Daug tų augalų - nuo visiems įprastų iki įrašytųjų į Raudonąją knygą. Svarbios ir varpinės žolės („smilgos“). Pavyzdžiui, miškinės šunažolės. Mums geriau pažįstamos paprastosios šunažolės. Nuo nemylimų kolūkio laikų jos buvo sėjamos viso...
Gamtos vertę ir svarbą žmogui pervertinti išties sunku. Tačiau kodėl, net ir tai suprasdami, mieliau norime ja pasinaudoti, palenkti savo interesams ir įgeidžiams, o ne patys darniai prisitaikyti, įsiklausyti į jos poreikius. Norime tapti tais, kurie diktuoja taisykles, bet visai nenorime patys jų laikytis.