Žemė yra savitas aplinkos elementas, laikomas vienu svarbiausių išteklių, o kartu ir nacionalinis turtas. Žemė svarbi ne tik jos kiekybe, bet ir derlinguoju sluoksniu, kuris naudojamas kaip pagrindinė gamybos priemonė. Bet kokia žmogaus veikla yra susijusi su žeme ir jos naudojimu.
Teisine prasme, žemė pirmiausia suprantama kaip suverenios valstybės teritorija, taip pat kaip nuosavybės ir naudojimo teisių objektas. Teisės normose žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, kurios socialinė funkcija - tarnauti visos tautos interesams. Valstybė, teisės normomis tvarkydama žemės santykius, siekia detaliai apibrėžti žemės, kaip pagrindinio nacionalinio turto, teisinį režimą, reguliuoti disponavimo žeme tvarką, garantuoti racionalų žemės naudojimą ir apsaugą.
Žemės santykius Lietuvoje įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos Civiliame kodekse ir kituose įstatymuose. Vienas svarbiausių - Lietuvos Respublikos Žemės įstatymas, reglamentuojantis žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikoje.
Įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo politiką, žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą saugant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises.
Kiti svarbūs teisės aktai: įstatymas "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų", Žemės reformos įstatymas ir kiti teisės aktai.
Nuosavybės teisė yra viena svarbiausių daiktinių teisių, kurios reglamentavimui skirta Civilinio kodekso 4 knyga. Nuosavybės teisės reglamentavimas yra aktualus tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims. CK 1.2 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu - teismas, jeigu toks apribojimas būtinas viešajai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, asmenų turtui, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti.
Kas Gali Būti Žemės Savininku?
Pagal įstatymus, žemės savininkais Lietuvoje gali būti:
- Lietuvos piliečiai
- Juridiniai asmenys, įregistruoti Lietuvoje
- Savivaldybės
- Užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus (Konstitucijos 47 str.)
- Užsienio valstybių diplomatinės ir konsulinės atstovybės
Privati žemės nuosavybės teisė įgyjama administraciniu aktu, sandoriu arba teismo sprendimu.
Žemės nuosavybės teisės atkūrimą reguliuoja eilė įstatymų: 1991 m. įstatymas "Dėl žemės reformos", Vyriausybės nutarimai, 1997 m. liepos 1 d. įstatymas "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo įstatymas", 1997 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo pakeitimo įstatymas, Žemės įstatymas.
Asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisės perėmėjai testamentu paliko turtą, būtina kreiptis į teismą dėl šio fakto nustatymo.
Žemės sklypo savininko teisės ir jų apimtis reglamentuota Civilinio kodekso 4.40 - 4.46 straipsniuose. Vienas iš Civilinio kodekso naujovių nuosavybės teisinių santykių srityje yra nuosavybės atsiradimo momento reglamentavimas.
Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 149 str. jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda nuo įregistravimo momento. Pagal 1964 m. Civilinį kodekso 255 str. nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje.
Šiame Civiliniame kodekse sutarties neįregistravimas nesukelia tokių sunkių pasekmių kaip sutarties pripažinimas negaliojančia. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad 2001 m. Civilinis kodeksas neskatina neregistruoti nuosavybės teisės.
Jeigu sandoris neįregistruotas, šalys teisme negalės įrodinėti savo nuosavybės teisių remiantis tokiu sandoriu, be to, asmuo tokios nuosavybės negalės parduoti, padovanoti ar kitaip perleisti ir atlikti kitų veiksmų. Iš to darytina išvada, kad iš esmės Civilinis kodeksas numato neigiamas pasekmes asmenims, kurie neregistruoja nuosavybės teisės perėmimo fakto.
Nuosavybės teisė į žemę gali būti įgyjama pirkimo-pardavimo, dovanojimo, paveldėjimo ar kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Žemės nuosavybės teisei įgyti taikomi analogiški pagrindai.
Žemės savininkui valdymo teisė suteikia galimybę turėti žemę savo žinioje ir daryti jai fizinį bei ūkinį poveikį. Šios teisės pagrindu asmuo gali žemę arti, melioruoti ir kt. Naudojimo teisė savininkui leidžia žemės naudingąsias savybes pritaikyti savo poreikiams tenkinti ir taip gauti iš žemės naudą. Savininko naudojimo teisė apima teisę gauti derlius, vaisius ir žemės duodamas pajamas. Disponuodamas žeme savininkas įgyja teisę keisti žemės teisinę padėtį, tai yra sudaryti žemės pirkimo - pardavimo, nuomos, dovanojimo, mainų ir kitus sandorius.
Atsiradus galimybei įsigyti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, agrarininkai nesnaudžia - per sausį pateikta daugiau nei pusantro tūkstančio prašymų. Tikėtina, kad jų bus dar daugiau, nes žemdirbiai pagaliau galės įsigyti įsiterpusius ar šalia esančius valstybinės žemės gabalėlius, kurie keldavo visokių nepatogumų ir nerimo, kad kas nors ten gali įkelti koją.
Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) paskelbė, kad per pirmąjį šių metų mėnesį jau gavo 1 559 prašymus įsigyti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę. Tokia galimybė atsirado nuo sausio 1 d. įsigaliojus Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo pataisoms.
NŽT duomenimis, šiuo metu išnuomotos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės bendras plotas - 203 461 ha, iš kurio maždaug pusė (101 317 ha) sudaro plotai, siekiantys iki 3 ha, tai yra maksimalus leistinas įsigyti sklypo dydis. Taigi, valstybė nori parduoti apie pusę valstybinės žemės ūkio paskirties žemės ploto, kartu tikisi nemažų įplaukų į biudžetą - iki 1 mlrd. Eur. Politinė valia tokia, kad didžioji už parduotą valstybinę žemę gautos sumos dalis - 80 proc. - teks Valstybės gynybos fondui, o kur kas menkesnę dalį - 20 proc.
Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) pirmininko pavaduotojas Matas Skamarakas teigė, kad iš valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimų gauti beveik 1 mlrd. Eur - optimistinė prognozė. Kiek realiai bus įplaukų į biudžetą, suprantama, parodys laikas. Visa valstybinė žemės ūkio paskirties žemė tikrai nebus parduodama, tik mažesni sklypai, siekiantys iki 3 ha. Kai kur tokie sklypai galbūt neišnaudojami, tad ūkininkui įsigijus, žemė bus dirbama, mokami mokesčiai.
M. Skamarakas akcentavo, kad žemės sklypų vertė nustatoma pagal masinį vertinimą, kurį atlieka VĮ Registrų centras, arba pagal individualų vertinimą, jei pirkėjas to pageidauja. Tokiu atveju už vertinimą turi sumokėti pats žemės pirkėjas. Valstybinė žemės ūkio paskirties žemė parduodama už rinkos vertę, pridedant 25 proc.
Rokiškio r. ūkininkas Egidijus Medekša vienas pirmųjų pateikė prašymą pirkti valstybinę žemę. Jis ilgai nesvarstė, nes nori pagaliau sutvarkyti savo ūkį ir išvengti nepatogumų dėl dviejų nedidelių valstybinės žemės sklypelių, įsiterpusių tarp jo valdomos žemės. Šie žemės gabalėliai nedideli, ten, kur dirbu 33 ha savo žemės, yra 42 a, o kitoje vietoje, kur turiu per 7 ha, įsiterpęs arti 70 a sklypelis. Tie liaudiškai vadinami klyneliai atsirado dėl netikslių matavimų.
Rokiškėno nuomone, politikai pasielgė protingai, leidę žmonėms pirkti nedidelius valstybinės žemės sklypus. Tai tikrai teigiamas dalykas, kad galima tuos įsiterpėlius įsigyti, ir pagaliau išspręsti problemą. Manau, daug kas tuo pasinaudos, kad nebūtų vargo dėl mažų sklypelių. Aišku, kad ten, kur yra dideli žemės masyvai, prie kelių ar saugomų teritorijų, valstybinės žemės parduoti nereikia.
Kiek už nedidelius valstybinės žemės sklypelius teks sumokėti, ūkininkas prisipažino dar nežinantis. Išsiunčiau reikiamus dokumentus, vėliau dar reikėjo pristatyti pažymą, kad neviršiju 500 ha nuosavybes teise turimos žemės ūkio paskirties žemės ribos. Dabar laukiu verdikto, ar parduos ir kiek tai kainuos. Mūsų krašte 1 ha kaina rinkoje siekia 4-5 tūkst. eurų.
Vilkaviškio krašto ūkininkų sąjungos (VKŪS) pirmininkas Arvydas Šlivinskas pripažino, kad žmonės domisi valstybinės žemės įsigijimu, tačiau didelio anšlago nesijaučia. Jeigu dirbamos žemės viduryje yra įsiterpusių sklypų, vadinamųjų vočių, kurios žemdirbiams kelia problemų, ar kur šalia dirbamų laukų yra valstybinės žemės sklypelis, ūkininkai svarsto galimybę juos pirkti. Tik, aišku, reikia skaičiuoti, nes žemės vertė yra pakilusi, be to, parduodamos valstybinės žemės kaina yra didesnė nei rinkos.
Jis ir pats turi apie ką pagalvoti, nes dirbamuose laukuose turi įsiterpusių valstybinės žemės gabalėlių. Tikrai domiuosi tokia galimybe, bet kartu ir skaičiuoju. Kai kuriais atvejais gali neapsimokėti pirkti ir tvarkyti dokumentus, nes sklypeliai maži, o biurokratijos pakanka. Kai ką galbūt gąsdina 25 proc. didesnė nei rinkos kaina, žmonės turi susiskaičiuoti ekonominę naudą.
LŪS pirmininkas Raimundas Juknevičius svarstė, kad žmonių, pateikusių prašymus pirkti valstybinę žemę, skaičius galbūt atrodo įspūdingai, bet tai nėra tiek daug, kaip galėtų būti. LŪS vadovas akcentavo, kad valstybinės žemės pardavimas pirmiausia yra naudingas pačiai valstybei, nes planuojama surinkti nemažai lėšų, ir tai būtų rimta injekcija į šalies saugumą.
Kitas dalykas - valstybei priklausanti žemė dažnu atveju buvo valdoma neefektyviai. Valstybė neturėjo lėšų net tam, kad žemė būtų apskaityta, suformuota ir įregistruota. Be to, valstybinė žemė gali būti prastesnė dėl nepriežiūros, dirvonavimo, ji gali būti apaugusi menkaverčiais krūmais, su sugadinta melioracija ir t. t. Ją įsigiję, ūkininkai žemę atgaivins, augins produkciją ir mokės mokesčius.
Visgi žemdirbiai nepuola stačia galva pirkti valstybinės žemės, nes jos kaina nėra tokia patraukli - ji bus 25 proc. brangesnė nei kita parduodama rinkoje. Kiek girdžiu, ūkininkai kalba, kad už valstybinę žemę bus permokama, nes ji nėra tokios didelės vertės. Gal dėl to kai kas ir neskuba teikti prašymų. Rinkoje sklypai, kurie yra kažkur įsiterpę, neturi privažiavimo, neturi ir kainos.
Parlamentaras M. Skamarakas atkreipė dėmesį, kad iš parduotos valstybinės žemės naudą turėtų pajusti ir žemės ūkis bei kaimas, nes 20 proc. numatyta skirti žemės ūkio sektoriui - infrastruktūros projektams, modernizavimui, melioracijai. Labai norėtųsi, kad tos lėšos sugrįžtų į kaimą, kuris yra gerokai pamirštas - tiek keliai, tiek ir kita infrastruktūra. Jei pinigai tikrai būtų nukreipti kaimo gerovei didinti, tuomet ramia širdimi būtų galima ir daugiau mokėti už perkamą valstybinę žemę.
E. Medekša svarstė, kad valstybė sprendžia, kam bus skiriami už valstybinę žemę gauti pinigai, bet čia kertinis dalykas - atsakingas požiūris. Tos proporcijos, kiek kam teks, nėra tokios svarbios, esmė - ar gautas lėšas atsakingai naudosime. Tarkime, kai ūkininkas gauna išmokas, jis padengia skolas, o jeigu lieka, tada svarsto, ar reikia investuoti į techniką, žemę ir pan., ar pasidėti juodai dienai. Rūpestingas žmogus nešvaisto pinigų į kairę ar dešinę, bet elgiasi gaspadoriškai. To tikimės ir iš valstybės - pirmiausia atsakomybės, bet to dabar labiausiai ir pasigendame.
LŪS pirmininkas R. Juknevičius pastebėjo, kad žemės ūkyje yra daug prioritetinių sričių, kurioms galima būtų skirti apie 200 mln. Eur, jeigu tiek ir būtų gauta. Aplinkos ministerijos (AM) Strateginės komunikacijos skyriaus patarėja Aistė Semėnė aiškino, kaip numatyta panaudoti 20 proc. iš valstybinės žemės pardavimo gautų lėšų. Ši dalis bus paskirstoma taip: po 10 proc. bus pervedama NŽT ir Žemės ūkio duomenų centrui (ŽŪDC).
NŽT lėšos bus naudojamos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypams formuoti apleistuose valstybinės žemės plotuose, žemės sklypų servitutams nustatyti, žemės ūkio paskirties žemėje teisėtai pastatytiems statiniams ir įrenginiams išpirkti. Ji atkreipė dėmesį, kad pagal įsigaliojusias Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo pataisas, valstybinės žemės ūkio paskirties žemės nebus galima įsigyti išsimokėtinai - ji turės būti perkama iš karto.
Savininkas naudoja žemę remdamasis žemės nuosavybę patvirtinančiu dokumentu, kiti žemės naudotojai - žemės (privačios ar valstybinės) nuomos arba panaudos sutartimi, administraciniu aktu, teismo sprendimu ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu. Turi teisę su savininku sutartomis sąlygomis naudoti žemę savo poreikiams, gauti iš jos derlių ir pajamas, be savininko sutikimo negali keisti žemės teisinio statuso, jos parduoti, dovanoti, subnuomoti ir kita.
Žemės naudotojas privalo naudoti žemę tik pagal jos naudojimo pagrindinę paskirtį ir pobūdį, laikytis žemės sklypui nustatytų naudojimo specialių sąlygų, įgyvendinti nustatytas žemės apsaugos priemones, nepažeisti gretimų žemės naudotojų ir gyventojų teisių bei interesų.
Seimas antradienį po pateikimo pritarė konservatoriaus Kazio Starkevičiaus siūlymui, kad Vyriausybė artimiausiu metu apsvarstytų galimybę atnaujinti derybas su Europos Sąjungos (ES) institucijomis dėl žemės pardavimo ES piliečiams pereinamojo laikotarpio pratęsimo, kol bus suvienodintos tiesioginės išmokos visų ES valstybių narių žemdirbiams. Anot buvusio žemės ūkio ministro, galimybių derėtis tikrai yra, nes būtent Stojimo į ES sutartyje buvo aiškiai pasakyta, jog įstojus į ES bus užtikrintos lygios galimybės visiems ES nariams dirbti žemės ūkyje vienodomis sąlygomis.
Todėl kaip vieną iš galimų argumentų derybose jis pateikia tai, kad Europos Parlamentas, siekdamas reformuoti bendrąją žemės ūkio politiką, neplanuoja suvienodinti tiesioginių ES išmokų visoms ES valstybėms narėms ir dėl to Lietuvos žemdirbiai turės blogesnes konkurencines sąlygas, palyginti su kitomis ES valstybėmis narėmis.
Jis taip pat priminė, kad Lietuvos žemdirbiai kovo 22 dieną vykusiame visuotiniame žemdirbių suvažiavime išreiškė kategorišką nuomonę pratęsti draudimą užsieniečiams įsigyti žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje. K.Starkevičiaus poziciją palaiko „darbiečių“ deleguotas dabartinis žemės ūkio ministras Vigilijus Jukna. Portalui balsas.lt jis patvirtino, kad Lietuva ieško galimybės dar kartą pratęsti draudimą parduoti žemę užsieniečiams.
Tačiau, ministro teigimu, reikia pasiruošti ir kitai situacijai, jei derybos su ES nepavyks ir termino dar kartą pratęsti negalėsime. Siūlau įstatymuose numatyti kuo daugiau saugiklių, kurie apsaugotų nuo žemės išpardavimo užsieniečiams. Aiškūs, konkretūs saugikliai turi suteikti pirmumą įsigyti žemę Lietuvos ūkininkams, kurie tikrai dirba, o ne spekuliuoja didžiausiu mūsų turtu - žeme.
Premjero Algirdo Butkevičiaus teigimu, ministrų kabinetas šį klausimą svarstys tik po to, kai parlamentarai nuspręs, kad Vyriausybė turi ieškoti galimybių atnaujinti derybas su ES dėl galimybės pratęsti žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams draudimą. Tačiau jis prasitarė manantis, kad mūsų šalis turėtų to siekti. Mano asmenine nuomone, reikėtų siekti, kad būtų leista pereinamąjį laikotarpį dar pratęsti.
Liberalų sąjūdžio (LS) atstovai teigė siekiams dar kartą atidėti galimybę užsieniečiams įsigyti Lietuvoje žemės nepritariantys. Anot Eugenijaus Gentvilo ir Remigijaus Šimašiaus, už siekio pratęsti draudimą parduoti žemę užsieniečiams kyšo stambių žemvaldžių ausys. Pasak E. Gentvilo, dėl dešimtmetį, nuo pat Lietuvos stojimo į ES, trunkančio draudimo parduoti žemę užsieniečiams šioje rinkoje nebuvo sveikos konkurencijos, todėl žemės ūkio paskirties žemę tūkstančiais hektarų pigiai supirko didžiosios šalies žemės ūkio bendrovės, o ją pardavusieji dažnai liko prie suskilusios geldos.
Anot liberalų, žemės supirkėjai siekia dar kartą pratęsti apribojimų galiojimą, kad galėtų nusipirkti dar daugiau, o paskui brangiai parduoti. Šiuo atveju svarbu netgi ne Lietuvai gresiančios ES sankcijos, netgi ne tas užsienietis, kuris galėtų įsigyti žemės Lietuvoje. Svarbu Lietuvos žmogus, žemės savininkas, kuris jau daug kartų buvo apgautas apsukruolių, dirbtinėmis užkardomis apribojus mūsų žemės pardavimo rinką. Dabar norima tėkšti dar vieną antausį Lietuvos žemės savininkams, taip pasitarnaujant stambiųjų žemvaldžių interesams. Dalis žemės nupirkta kaip nekilnojamasis turtas ir bus parduota, kai bus galima perparduoti žemę gerokai brangiau.
Kadangi dirbtinai sumažinama žemės kaina, apribojimai, anot LS atstovų, nenaudingi ketinantiems ją parduoti, o bene labiausiai apgauti tie žmonės, kurie susigrąžino sovietmečiu nacionalizuotą žemę ir tapo susiklosčiusios situacijos įkaitais.
Pasak liberalų, dėl to nukenčia ir ūkininkai, kurie norėtų iš atgavusiųjų žemę pirkti jų sklypus. Todėl esą ir reikia panaikinti dirbtinius barjerus, kad žemės savininkai galėtų parduoti ją už realią kainą. Kita vertus, teigia liberalai, nepaisant draudimo, jau dabar dalis žemės faktiškai priklauso užsieniečiams, nes niekas jiems netrukdo įsigyti susipirkusių žemę akcinių bendrovių akcijų.
Ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas sakė: jei mes dabar leisime pirkti žemę užsieniečiams, Lietuvos ūkininkai pateks į nelygią finansinę kovą, nes senosiose ES šalyse sukauptas kapitalas yra didesnis.
Jis pridūrė manantis, jog reikėtų priimti specialius teisės aktus, kad negalėtų piktnaudžiauti tie, kurie superka žemę užsieniečiams jų pinigais. Talmantas ir taip pat pritarė teigiantiesiems, kad nemažai užsieniečių jau dabar yra įsigiję Lietuvoje žemės, nes saugiklių iki šiol buvo nepakankamai.
Paklaustas, kaip būtų galima to išvengti, J. Talmantas sakė: „Ir juridinis, ir fizinis asmuo, kuris nori pirkti žemę, turėtų privalomai pateikti turto deklaraciją. Ir iš karto būtų matyti, ar jo pinigai švarūs, ar ne.“
Talmantas paneigė liberalų teiginį, kad dėl to, jog vieni nenori parduoti žemės pigiai, kiti priversti nuomoti, o nuomojama ji pusvelčiui. Nuomojama ne pusvelčiui. 5-6 šimtai litų už hektarą - tai ne pusvelčiui. Ir Europoje beveik tokios kainos.
Dar vienas argumentas, dėl ko reikėtų pratęsti draudimą užsieniečiams pirkti Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemę, pasak J. Talmanto, būtų tai, kad mūsų žemdirbiai gauna vis dar gerokai mažesnes išmokas negu senųjų ES šalių. Tačiau jis nelinkęs manyti, kad leidus pirkti žemę užsieniečiams, jos kaina pakils. Niekas nepakils, tik lengviau nusipirkti bus. Jie žino mūsų rinkos kainas ir sako, kad vis tiek nemokės daugiau.
Lietuvos žemės savininkų sąjungos (LŽSS) pirmininko pavaduotojas Kęstutis Mozeris ketinimus siekti dar kartą pratęsti draudimo pirkti žemę užsieniečiams galiojimą vadina politiniais žaidimais.„Dabar vyksta lenktynės, kas didesnis patriotas. Tai politiniai žaidimai. Žemės jau dabar bet kuris užsienietis gali nusipirkti. Steigia arba perka įmonę, ir įmonė gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Jis sako, kad nesvarbu, jog užsienietis negali įsigyti pačios žemės ūkio bendrovės - jis gali įsigyti bendrovės akcijų.
Anot jo, yra ir kita problema - niekas nekontroliuoja ir kito dalyko. Laikiname žemės įsigijimo įstatyme yra numatyta riba - 500 hektarų asmeniui, bet niekas netrukdo tam pačiam žmogui steigti keletą įmonių. Kaip jie veikia - turi žemės vystymo įmonę 1, žemės vystymo įmonę 2, 3,5,8. Ir kiekviena turi po 500 hektarų, o akcininkas gali būti ir vienas žmogus.
K. Mozeris taip pat stebėjosi, kad k. Starkevičius „agituoja nesilaikyti stojimo į ES sutarties ir aiškina, kad sieti tiesiogines išmokas žemdirbiams su žemės pardavimo ribojimu negalima. Tačiau tiesioginės išmokos neturi nieko bendro su žemės įsigijimu. Graikija, Ispanija - seniai ES šalys, ir jų ūkininkai gauna mažesnes išmokas už kai kurių kitų šalių“, - aiškino vienas LŽSS vadovų.
Paklaustas, ar iš esmės įmanoma išsiderėti, kad draudimo pirkti žemę užsieniečiams - ES piliečiams terminas būtų pratęstas, K. Mozeris sakė tuo abejojantis. Jis taip pat priminė, kad apribojimų, dėl kurių dabar kryžiuojamos ietys, panaikinimas nereiškia, kad žemę Lietuvoje pirks kas tik panorėję, nes leidimas galios tik ES šalių piliečiams.
Statistikos departamento duomenys rodo, kad ūkininkai žemę perka aktyviai. 2011 metais parduota 136 tūkst. hektarų. Bet daugiausia pirko mūsų ūkininkai ir tik 15 tūkst. hektarų pirko juridiniai asmenys - potencialiai galintys būti užsieniečiais. Vadinasi, susidomėjimo nėra.
Todėl, anot jo, labai abejotina, kad panaikinus apribojimus žemės kaina labai išaugs. Pagrindinė priežastis - mūsų ūkiai labai maži. Užsieniečiai domėtųsi gerokai didesniais, konsoliduotais plotais po 500-1000 ha - vienoje vietoje. Tokių nėra daug, o trihektarių vaikytis joks užsienietis čia neatvažiuos. Visas šitas triukšmas reikalingas dėl kelių priežasčių. Yra grupuotės, kurios superka - ūkininkai ir spekuliantai. Pastarųjų interesas - kuo pigiau supirkti kuo daugiau žemės. Tam, kad žmonės, kurie gal būt tikėjosi gauti iš užsieniečių keliais litais daugiau ir laukė, pultų į neviltį ir pigiai jiems atiduotų žemę, daroma viskas - didinami mokesčiai, gąsdinama, kad niekada neleis užsieniečiams parduoti ir panašiai. Beveik garantuoju, kad šitie patriotai, supirkę pigiai žemę iš savininkų, kurie atgavo nuosavybę, pirmieji parduos gerai pasiūliusiems užsieniečiams. Kaip sakė vienas politikas - viskas daroma tam, kad nustumtų varguolį nuo žemės.
Žemiau pateikiama lentelė, kurioje apibendrinami pagrindiniai žemės nuosavybės aspektai Lietuvoje:
