Staigaus Kraujo Šlapime Priežastys: Išsamus Gidas

Kraujas šlapime, mediciniškai vadinamas hematurija, yra būklė, kai šlapime aptinkama raudonųjų kraujo kūnelių. Tai gali būti matomas kraujas (makrohematurija), kai šlapimas tampa rausvas arba rusvas, arba nematomas plika akimi (mikrohematurija), kai kraujas nustatomas tik laboratoriniais tyrimais. Kraujas šlapime nėra liga, o simptomas, kuris gali rodyti įvairias sveikatos problemas, pradedant nuo nedidelių infekcijų iki rimtų inkstų ar šlapimo sistemos sutrikimų.

Šlapimas su krauju, dar vadinamas hematurija, gali būti įvairių sveikatos sutrikimų požymis. Jis gali pasireikšti tiek matomai, tiek mikroskopiškai, kai kraujo dalelės yra aptinkamos šlapime, bet nematomos plika akimi.

Galimos Priežastys

Kraujas šlapime gali atsirasti dėl įvairių priežasčių:

• Šlapimo takų infekcija (ŠTI) - bakterijos, patekusios į šlapimo takus, sukelia uždegimą ir gali pažeisti šlapimo takų gleivinę, dėl to šlapime gali atsirasti kraujo.
• Inkstų infekcija (pielonefritas) - infekcija, plintanti į inkstus, gali sukelti skausmą ir uždegimą, dėl kurio šlapime gali pasirodyti kraujo.
• Inkstų akmenys - akmenys šlapimo takuose gali sukelti stiprų skausmą ir gleivinės pažeidimus, todėl šlapime gali atsirasti kraujo. Labai stiprus skausmas šone/šonuose ar kirkšnyje/kirkšnyse. Skausmas pasireiškia priepuoliais. Žmogus negali ramiai būti vienoje vietoje, blaškosi, jaučia pykinimą.
• Šlapimo pūslės arba inkstų navikai - kai kurių tipų vėžys, ypač šlapimo pūslės, inkstų ar šlapimtakių, gali sukelti kraujavimą į šlapimą. Būdingiausiais šlapimo pūslės vėžio simptomas - kraujas šlapime. Tai vadinama hematurija. Šis simptomas paprastai atsiranda staiga ir dažniausiai skausmo nesukelia. Pasirodžius kraujui šlapime, kitą dieną jo gali ir nebebūti, bet po kurio laiko jis vis pasirodo. Kai kraujavimas stipresnis, šlapimo pūslėje gali susidaryti kraujo krešulių, kurie sukelia skausmingus šlapimo pūslės sienelės lygiųjų raumenų spazmus.
• Šlapimo pūslės traumos - dėl fizinių sužalojimų arba stiprių smūgių pilvo srityje gali atsirasti kraujas šlapime.
• Gerybinė prostatos hiperplazija (GPH) - vyrams prostatos padidėjimas gali spausti šlapimo takus ir sukelti hematuriją. Virš 50 metų vyrams gali tapti sunkiau šlapintis. Užeina staigus ir/ar padažnėjęs noras šlapintis.
• Tam tikri vaistai - vaistai, tokie kaip antikoaguliantai (pvz., varfarinas), gali padidinti kraujavimo riziką ir lemti kraujo atsiradimą šlapime.
• Inkstų ligos - glomerulonefritas ar kitos inkstų ligos gali sukelti kraujo atsiradimą šlapime.
• Intensyvus fizinis krūvis - kartais per intensyvus fizinis krūvis gali sukelti laikiną hematuriją.

Simptomai, Lydintys Kraują Šlapime

Priklausomai nuo priežasties, kraujas šlapime gali būti lydimas ir kitų simptomų:

• Skausmas ar deginimas šlapinantis - dažnai pasireiškia esant šlapimo takų infekcijai. Deginimas šlapinantis, dažnas noras šlapintis, pakitusio kvapo drumstas šlapimas, aukšta kūno temperatūra, šonų ar apatinės nugaros dalies skausmas.
• Pilvo arba nugaros skausmas - inkstų infekcijos, akmenys ar kitos inkstų problemos gali sukelti skausmą pilvo arba nugaros srityje.
• Dažnas arba skubus noras šlapintis - tai taip pat gali rodyti infekciją ar prostatos padidėjimą vyrams.
• Karščiavimas ir šaltkrėtis - inkstų ar šlapimo takų infekcijos atveju.
• Drumstas arba nemalonaus kvapo šlapimas - dažnas šlapimo takų infekcijų požymis.

Kaip Elgtis, Jei Pastebite Kraują Šlapime?

Jei pastebite kraują šlapime, imkitės šių veiksmų:

• Venkite fizinio krūvio - jei neseniai patyrėte intensyvų fizinį krūvį, leiskite kūnui pailsėti ir stebėkite, ar simptomai išnyks.
• Gerkite pakankamai vandens - geras skysčių vartojimas gali padėti nuplauti bakterijas ir sumažinti šlapimo takų dirginimą.
• Nenaudokite aspirino ar kitų kraujo skiediklių be gydytojo patarimo - kai kurie vaistai gali skatinti kraujavimą, todėl jų vartojimą būtina aptarti su gydytoju.

Kada Kreiptis Į Gydytoją?

Svarbu nedelsiant kreiptis į gydytoją, jei:

• Kraujas šlapime nepraeina po kelių šlapinimosi kartų arba pasikartoja.
• Kraują lydi stiprus skausmas pilvo, nugaros ar šonų srityje.
• Pastebite papildomus simptomus, tokius kaip karščiavimas, šaltkrėtis ar skausmas šlapinantis.
• Turite šeimos narių, kurie sirgo inkstų ar šlapimo pūslės ligomis, ypač vėžiu.

Gydytojas gali atlikti įvairius tyrimus, tokius kaip šlapimo tyrimas, kraujo tyrimas, ultragarsas, kompiuterinė tomografija (KT) arba cistoskopija (šlapimo pūslės tyrimas), kad nustatytų hematurijos priežastį.

Kraujas šlapime (hematurija) dažniausiai randamas atsitiktinai profilaktinio patikrinimo metu, kai atliekamas bendras šlapimo tyrimas. Pamačius kraują šlapime nereikia išsigąsti - tai ne visada rodo rimtą sveikatos sutrikimą, tačiau tokiu atveju būtina apsilankyti konsultacijai ir atlikti ištyrimą, nes tai gali būti vėžio (šlapimo pūslės, prostatos, inkstų ar inkstų ertminės sistemos) ar akmenligės požymis.

Būtina kreiptis konsultacijai, jei pastebėjote kraują šlapime pirmą kartą gyvenime ir nejaučiate jokių kitų simptomų, kraujo nėra daug arba Jūs nesate tikras, jog tai kraujas.

Kraujo šlapime diagnostika pradedama įvertinant simptomus ir atliekant fizinį ištyrimą.

Staiga raudonai nusidažęs šlapimas - simptomas, kuris ne juokais išgąsdina net visko mačiusius. Kartais tai gali būti ir visai nekaltas priminimas, jog suvalgėte raudonai dažančių maisto produktų, pavyzdžiui, burokėlių ar šalutinis kai kurių medikamentų poveikis.

Pasak „Hila“ Medicinos ir diagnostikos centro gydytojos urologės Jonės Verikaitės: „Nors hematurija - tai tik simptomas, o ne diagnozė, jos priežastis turi būti tiksliai nustatyta.

Gydytoja pasakoja, kad hematurija yra skiriama į du tipus: makrohematuriją, kai kraujas šlapime yra matomas plika akimi, ir mikrohematuriją - nustatomą jau tik mikroskopiškai, atliekant šlapimo tyrimą.

Anot gydytojos urologės J. Verikaitės, hematurija gali atsirasti dėl įvairių veiksnių. Pavyzdžiui, ją gali sukelti šlapimo takų infekcija, inkstų akmenligė, gerybinė prostatos hiperplazija, prostatos ar šlapimo pūslės uždegimas. Taip pat liga gali atsirasti dėl ilgalaikio nesteroidinių vaistų nuo uždegimo vartojimo ar net po intensyvaus fizinio krūvio.

„Labai svarbu atkreipti dėmesį, ar hematurija atsirado be skausmo. Būtent neskausmingas kraujas šlapime, ypač vyresniame amžiuje, gali būti pirmasis onkologinės ligos signalas. Šie atvejai dažnai nustatomi vėlyvose stadijose, nes kraujavimas gali būti pirmasis jau pažengusios ligos požymis“, - teigia gydytoja urologė J.

Nors infekcijos ar akmenligė dažnai pasireiškia kartu su skausmu, karščiavimu ar deginimu šlapinantis, pavojingiausia yra besimptomė hematurija.

Anot gydytojos, makrohematurija be skausmo visada vertinama kaip onkologinį susirgimą galimai rodantis simptomas.

„Ne mažiau svarbus ir paveldimumas - tam tikros formos inkstų vėžys paveldimas iki 5 proc. atvejų.

Įprastai pirmiausia pradedama nuo bendrojo šlapimo tyrimo su mikroskopija, o vėliau atliekama ir šlapimo takų echoskopija - saugus ir neskausmingas ultragarsinis tyrimas, leidžiantis gydytojui tiksliai įvertinti šlapimo sistemos audinių struktūrą ir galimus jos pokyčius.

Gydytoja pabrėžia, kad tikslinės diagnostikos tyrimai atliekami ne tam, jog išgąsdintų pacientą, bet tikslingai siekiant atmesti pavojingiausias ligas. Net ir tais atvejais, kai atlikus tyrimus struktūrinių pakitimų nerandama, mikroheramturija ir toliau stebima.

Gydytojas urologas vertina ne tik simptomus, bet ir bendrą klinikinį kontekstą.

„Mūsų tikslas - suteikti žmogui žinojimą ir ramybę, - sako J.

Kraujas šlapime gali būti nekaltas epizodas, bet gali būti ir rimtas signalas. Tad jeigu pastebėjote kraują šlapime, neignoruokite to.

Bendras šlapimo tyrimas yra viena dažniausiai atliekamų diagnostinių procedūrų, kurią gydytojai skiria tiek profilaktinių patikrinimų metu, tiek įtariant įvairius sveikatos sutrikimus. Nors šis tyrimas atrodo paprastas, jis suteikia itin daug informacijos apie bendrą organizmo būklę, inkstų veiklą ir medžiagų apykaitą. Vienas svarbiausių rodiklių, į kurį visada atkreipiamas dėmesys analizuojant rezultatus, yra leukocitai.

Baltųjų kraujo kūnelių buvimas šlapime gali būti visiškai normalus reiškinys arba rimto uždegiminio proceso signalas, todėl gebėjimas teisingai interpretuoti šiuos duomenis yra labai svarbus.

Leukocitai, arba baltieji kraujo kūneliai, yra pagrindinė žmogaus imuninės sistemos dalis. Jų pagrindinė užduotis - kovoti su infekcijomis, virusais, bakterijomis ir kitais svetimkūniais, kurie patenka į organizmą. Sveiko žmogaus šlapime leukocitų kiekis turėtų būti minimalus. Inkstai filtruoja kraują ir pašalina atliekas, tačiau kraujo ląstelės, įskaitant leukocitus, paprastai lieka kraujotakoje. Jei leukocitų kiekis šlapime žymiai padidėja, tai dažniausiai rodo, kad šlapimo takų sistemoje (inkstuose, šlapimtakiuose, šlapimo pūslėje ar šlaplėje) vyksta kova su infekcija arba audinių pažeidimu.

Vertinant šlapimo tyrimo rezultatus, svarbu žinoti, kad „norma” nėra absoliutus nulis. Nedidelis leukocitų kiekis gali patekti į šlapimą natūraliai. Laboratorijos rezultatus dažniausiai pateikia nurodydamos ląstelių skaičių „regėjimo lauke” (matomą pro mikroskopą). Jeigu tyrimų lapelyje matote užrašą „pavieniai” arba skaičių, patenkantį į minėtus rėžius, dažniausiai nerimauti neverta.

Padidėjęs leukocitų kiekis (leukociturija) dažniausiai asocijuojamas su šlapimo takų infekcijomis (ŠTI), tačiau tai nėra vienintelė priežastis. Tai pati dažniausia priežastis. Bakterijos (dažniausiai E. coli) patenka į šlaplę ir kyla aukštyn.

Šlapimo takų infekcija (ŠTI) yra bakterijų ar, rečiau, kitų mikroorganizmų sukeliama infekcija, paveikianti šlapimo takus, įskaitant šlaplę, šlapimo pūslę, šlapimtakius ar inkstus. Dažniausia ŠTI forma yra cistitas (šlapimo pūslės uždegimas), tačiau sunkesniais atvejais infekcija gali plisti į inkstus, sukeldama pielonefritą. Dažniausias sukėlėjas yra bakterija Escherichia coli (E. coli).

Šlapimo takų infekcija yra labai paplitusi, ypač tarp moterų dėl jų anatominės struktūros (trumpesnės šlaplės). Manoma, kad Lietuvoje kasmet šlapimo takų infekcija diagnozuojama šimtams tūkstančių žmonių, dažniau moterims, vaikams, pagyvenusiems ar tiems, kuriems yra šlapimo takų anomalijų. Negydoma infekcija gali sukelti komplikacijas, pvz., inkstų pažeidimą ar sepsį. Šlapimo takų infekcija išsivysto, kai bakterijos patenka į šlapimo takus ir pradeda daugintis.

Šlapimo takų infekcija gali smarkiai sutrikdyti kasdienę veiklą dėl diskomforto, dažno šlapinimosi ar skausmo, ypač esant pasikartojančioms infekcijoms. Moterys dažnai patiria nerimą dėl infekcijų atsinaujinimo, o sunkios infekcijos gali apriboti darbingumą ar socialinį gyvenimą. Norint prisitaikyti prie būklės, svarbu bendradarbiauti su gydytoju ar urologu, laikytis higienos taisyklių ir ieškoti mitybos specialistų patarimų.

Šlapimo takų infekcija yra dažna, bet gydoma būklė, dažniausiai sukelta bakterijų, tokių kaip *E. coli*. Pagrindiniai simptomai - degimas šlapinantis, dažnas šlapinimasis ir diskomfortas, o negydoma infekcija gali sukelti inkstų pažeidimą ar kitas komplikacijas. Ankstyva diagnozė, tinkamas antibiotikų vartojimas ir gyvenimo būdo pokyčiai leidžia efektyviai valdyti ligą. Prevencija, įskaitant gausų skysčių vartojimą, higieną ir reguliarų šlapinimąsi, yra esminė mažinant riziką.

Jei įtariate šlapimo takų infekciją ar pastebite simptomus, tokius kaip degimas šlapinantis, dažnas šlapinimasis ar karščiavimas, būtina konsultuotis su gydytoju ar urologu, kad būtų atlikti tyrimai ir nustatyta diagnozė. Venkite savarankiškai vartoti antibiotikus, maisto papildus ar liaudiškas priemones be specialisto rekomendacijos, nes tai gali maskuoti simptomus ar sukelti atsparumą vaistams. Jei svarstote prevencines priemones, tokius kaip gausus skysčių vartojimas, higienos gerinimas ar spanguolių produktų vartojimas, aptarkite šias priemones su gydytoju, kad jos būtų saugios ir tinkamos jūsų būklei. Taip pat galite apsvarstyti reguliarius šlapimo tyrimus ar mitybos pokyčius, tačiau šių priemonių taikymą būtina suderinti su specialistu.

Kartais tyrimai rodo daug leukocitų, bet bakterijų nerandama (šlapimo pasėlis neigiamas). Pats leukocitų padidėjimas yra tik laboratorinis rodiklis, tačiau jis retai būna „nebylus”. Dažniausiai pacientai jaučia tam tikrus simptomus, kurie priklauso nuo pagrindinės ligos.

Šlapimo pokyčiai: šlapimas tampa drumstas, tamsesnis, gali įgauti nemalonų, aštrų kvapą.

Ne visada padidėjęs leukocitų skaičius reiškia ligą. Labai dažnai „blogas” tyrimas yra tiesiog netinkamo mėginio surinkimo pasekmė. Tai ypač aktualu moterims. Tyrimui naudojamas tik vidurinis šlapimas.

Nėštumo metu moters organizme vyksta didžiuliai pokyčiai. Dėl hormonų poveikio sumažėja šlapimtakių tonusas, o auganti gimda spaudžia šlapimo pūslę, todėl sutrinka normalus šlapimo nutekėjimas. Tai sukuria palankią terpę bakterijoms.

Vaikams leukociturija dažnai gali būti vienintelis šlapimo takų infekcijos požymis, ypač kūdikiams, kurie negali pasiskųsti skausmu.

Tiesiogiai maistas (pavyzdžiui, burokėliai ar uogos) gali pakeisti šlapimo spalvą, tačiau leukocitų skaičiaus jie nepadidina. Tai gali būti besimptomė bakteriurija arba „sterili piurija”. Būtina kreiptis į gydytoją pakartotiniam tyrimui ir šlapimo pasėliui.

Jei tai lengvas cistitas, kartais užtenka fitoterapijos ir skysčių, tačiau sprendimą turi priimti gydytojas.

Sveika šlapimo sistema reikalauja nuolatinio dėmesio, net jei šiuo metu neturite jokių nusiskundimų. Geriausias būdas išvengti leukocitų kiekio padidėjimo ir su tuo susijusių ligų yra pakankamas skysčių vartojimas. Vanduo yra natūralus „ploviklis”, kuris padeda išplauti bakterijas iš šlapimo takų, neleisdamas joms prisitvirtinti prie sienelių ir sukelti uždegimo. Taip pat labai svarbu nelaikyti šlapimo. Ilgas delsimas šlapintis leidžia bakterijoms daugintis šlapimo pūslėje. Moterims itin svarbi taisyklinga higiena (šluostytis iš priekio atgal) ir pasišlapinimas po lytinių santykių - tai paprasta, bet viena efektyviausių priemonių cistito profilaktikai. Spanguolių preparatai arba natūralios sultys taip pat gali būti naudingi, nes jose esančios medžiagos trukdo bakterijoms prikibti prie gleivinės.

Iš visų kraujavimo iš virškinamojo kanalo atvejų apie 80-90 % yra kraujavimas iš viršutinio trakto, ir tik apie 10-20 % - kraujavimas iš apatinio virškinimo kanalo dalies.

Dažniausios priežastys galinčios sukelti kraujavimą iš viršutinio virškinamojo trakto dalies yra skrandžio ir dvylikapirštės žarnos erozijos, dvylikapirštės žarnos opa, varikoziniai stemplės ar skrandžio dugno mazgai, skrandžio opa. Kraujuojančios skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos ir erozijos dažniausiai sąlygojamos Helicobacter pylori infekcijos ir nesteroidinių vaistų nuo uždegimo vartojimo.

Dažniausios kraujavimo priežastys iš apatinio virškinimo kanalo dalies yra divertikuliozė, angiodisplazija, uždegiminės žarnų ligos (Krono liga, opinis kolitas), žarnyno onkologiniai susirgimai ir išangės bei tiesiosios žarnos pažeidimai (išangės įplėšos, hemorojus).

Kraujavimo iš virškinomojo trakto požymius ir simptomus lemia trys pagrindiniai faktoriai: kraujavimo greitis, prarasto kraujo kiekis ir gretutinės ligos. Simptomatika gali pasireikšti ūminiu ar lėtiniu mažakraujystės sindromu.

Požymiai, kuriuos patys galime pastebėti kraujuojant iš viršutinio virškinimo trakto dalies yra vėmimas šviesiu ar tamsiu ,,kavos tirščių” krauju, kuris atsiranda dėl kraujo hemoglobino sąveikos su druskos rūgštimi, taip pat gali būti stebimos juodos, nemalonaus kvapo, lipnios išmatos. Esant kraujavimui iš apatinio virškinimo trakto dalies gali būti stebimos šviesaus ar tamsesnio kraujo padengtos išmatos ar su išmatomis susimaišęs kraujas, krešuliai ir kt. Dažnai esant negausiam kraujavimui iš žarnyno požymių gali ir nebūti.

Labai svarbu išmokti ir laiku atpažinti geležies stokos ir besivystančios, ar jau esančios geležies stokos mažakraujystės požymius, kuri labai būdinga esant užsitęsusiam lėtiniam ,,slaptam” kraujavimui iš žarnyno.

Reikia atminti, kad geležies stokos, vien iš bendro kraujo tyrimo, ypač pradinėse stadijose, tiksliai įvertinti negalima - reikia remtis tikslesniais tyrimais: feritinu, serumo geležies koncentracija, transferinu, transferino saturacija ir kt., kuriuos aptarsime kitoje dalyje. Jeigu jaučiate geležies stokai ar geležies stokos mažakraujystei būdingus požymius, tokius kaip: plonėjanti, sausa oda ir gleivinės, įtrūkimai odoje ar gleivinėje, slenkantys, lūžinėjantys plaukai, skonio ar kvapo jutimo pakitimai, emocinis nestabilumas, sunkumas susikaupti, nuovargis, o didėjant geležies stokai ir besivystant mažakraujystei gali atsirasti ir bendras silpnumas, širdies plakimas, oro trūkumas, alpimai ir kt.

Kraujavimo iš virškinamojo trakto rizikai, diagnozei, komplikacijoms bei dėl jų atsirandančioms gretutinėms būklėms nustatyti būtina įvertinti klinikinius simptomus ir požymius, atlikti laboratorinius ir instrumentinius (endoskopinius) tyrimus.

Vienas iš reikšmingiausių ir svarbiausių rizikos veiksnių, sukeliančių skrandžio ir dvylikapirštės žarnos erozijas bei opaligę, ir dėl to atsiradusį kraujavimą, yra Helicobacter pylori infekcija.

Ar asmuo buvo užsikrėtęs H. pylori infekcija ir/ar šiuo metu yra užsikrėtęs, parodo serologinis kraujo tyrimas - Helicobacter pylori IgG antikūnai. Jeigu pacientui buvo taikytas gydymas antibiotikais, siekiant išnaikinti šią bakteriją, gydymo (eradikacijos) efektyvumui ne anksčiau kaip 4 savaitės po gydymo gali būti atliktas Helicobacter pylori antigeno išmatose tyrimas.

Siekiant įvertinti kitas galimas kraujavimo priežastis rekomenduojama atlikti kraujo krešėjimo tyrimus, skrandžio (72-4), kasos (Ca 19-9), karcinoembriogeninį antigeną (CEA) ir kitus vėžio žymenis.

Slapto kraujavimo tyrimas išmatose (IFOBT testas) padeda įvertinti galimas mažakraujystės priežastis ir nustatyti kraujavimą iš apatinės ar viršutinės virškinimo kanalo dalies.

Kai kraujavimas stipresnis, šlapimo pūslėje gali susidaryti kraujo krešulių, kurie sukelia skausmingus šlapimo pūslės sienelės lygiųjų raumenų spazmus. Kraujavimo stiprumas paprastai nerodo, koks vėžinio proceso išplitimo šlapimo pūslėje laipsnis.

Kartais sergantiesiems šlapimo pūslės vėžiu padažnėja šlapinimasis, šlapinantis jaučiamas deginimas. Tačiau šie simptomai būdingi ir esant šlapimo pūslės uždegimui, kuris pasitaiko daug dažniau nei vėžys. Jei simptomai nepranyksta ir vartojant gydytojo paskirtus antibiotikus, būtina atlikti tyrimus ir įsitikinti, ar nėra vėžio.

Pastebėjus kraują šlapime, nieko nelaukiant būtina kreiptis į gydytoją. Tačiau reikia žinoti, kad šis simptomas ne visuomet reiškia šlapimo pūslės vėžį.

Svarbu nedelsiant kreiptis į gydytoją pajutus simptomus ir reguliariai tikrintis, ypač turint rizikos veiksnių.

Šiame puslapyje skelbiama informacija skirta tik švietimo tiklais.

Simptomai ir Galimos Priežastys

Taip pat galite apsvarstyti reguliarius šlapimo tyrimus ar mitybos pokyčius, tačiau šių priemonių taikymą būtina suderinti su specialistu.

tags: #kas #gali #buti #staiga #pradejus #slapintis