Visais laikais buvo vertinami žmonės ir jų poelgiai. Literatūroje ir filmuose labai dažnai yra teigiami ir neigiami veikėjai, vieni įkūnija dorybes, siekia didžių, kilnių tikslų, pavyzdingai elgiasi, dorai gyvena. Kiti herojai atspindi pasaulio blogį ir žmonių ydas, jie turi tik egoistiškus tikslus, gyvena dėl savęs, kenkia kitiems, stengiasi įgyvendinti didžiausias svajones pasirinkdami netinkamas, nedoras priemones.
Realiame gyvenime nėra taip paprasta. Žmonės yra skirtingi, jų veiksmai taip pat. Tikrame gyvenime geri arba blogi yra asmenų poelgiai, o ne patys žmonės. Kiekvienas šio pasaulio žmogus - tai individualybė. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus savo gyvenimą gyvena individualiai ir dažniausiai jo gyvenime vyraujantys pasirinkimai bei poelgiai taip pat yra individualus, niekeno dažniausiai neginčijamas, sprendimas.
Tačiau akivaizdu, jog kiekvienas žmogaus sprendimas visada yra įvertinamas. Šis poelgių įvertinimas pagal vyraujančius standartus, dažniausiai priklauso nuo visuomenės, sąžinės arba Dievo. Visuomenės vertinimas žmogaus poelgių vertinimo atveju, dažnai matomas tada, kai žmogus savo poelgių neslepia. Sąžinės vertinimas aktualus tada, kai žmogus arba slepia savo poelgius, arba ne, tačiau labiausiai veikia jo vidinis sąžinės faktorius. Na, o Dievo vertinimas žmogaus poelgių vertinimo atveju yra svarbus tikintiems, gana dievobaimingiems žmonėms.
Kadangi paminėti faktoriai sudaro nemažą dalį žmogaus poelgius vertinančių objektų, kyla klausimas - kas vis tik turėtų būti tikrasis žmogaus poelgių vertintojas - visuomenė, sąžinė ar Dievas?
Vertinti - reiškia turėti savo nuomonę kito žmogaus, daikto ar kokio nors reiškinio atžvilgiu. Vertinimas prilygsta žmogaus poelgių teismui, kuriame nesvarbu, padarei dorą ar nedorą darbą, tu visada susilauki teigiamo ar neigiamo aplinkinių įvertinimo. Jaunas žmogus labiau vertina visuomenės nuomonę, pavyzdžiui: tėvų, artimųjų, kai tampi suaugęs pradedi labiau klausyti savo sąžinės balso arba paties savęs, o kartais viską atiduodi Dievo teismui.
Visuomenė, sąžinė ir Dievas yra trys teisėjai, kuriems žmogus nejučia patiki įvertinti savo poelgius. Tai puikiai matome skaitydami skirtingo laikotarpio kūrinius: Kristijono Donelaičio poemoje “Metai” parodomas Dievo atvaizdas, kaip įvykių teisėjas, konkrečiose situacijose, taip pat Jono Biliūno novelėje “Vagis”, kurioje žmogų kankina sąžinės graužatis, bei Vinco Mykolaičio - Putino romanas “Altorių šešėly” parodo kaip visuomenė spaudžia žmogų, esant ribinėje situacijoje.
Krikščionybėje yra priimtina, kad Dievas - žmogaus poelgių teisėjas. Psalmyne galime rasti tokius žodžius: “Bet Dievas yra teisėjas; vieną jis pažemina, kitą išaukština.” Biblinius motyvus galime nesunkiai atsekti ir XVIII amžiaus lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio sukurtame pirmąjame meniniame tekste - didaktinėje, epinėje poemoje “Metai”.
Žmogus, būdamas santykyje su aplinka, yra priverstas laviruoti tarp savo asmeninio suvokimo ir tarp to, ką mato išorėje. Jei tas matomas vaizdas atitinka mūsų vidinį pasaulį - mes dažniausiai jį vertiname teigiamai, tačiau jei tai, kas matoma, yra skirtinga, mes esame linkę mus supančią aplinką (veiksmus, poelgius, vertybes ir pan.) vertinti neigiamai.
Poreikis stebėti ir vertinti kitus, sukuria iliuziją, kad mus taip pat stebi ir vertina aplinkiniai, todėl tampame akylūs ir pastabūs ne tik kitų, bet ir savo paties atžvilgiu.
Kaip susiformuoja poreikis vertinti
Mes esame labiau linkę vertinti žmones ar situacijas, kai turime pernelyg mažai žinojimo apie patį žmogų ar situaciją. Norėdami užpildyti šį „baltą“ lapą, mes sukuriame tariamą realybę, kurioje tampame išganytojais arba teisėjais. Tačiau vertindami mus supančią aplinką pamirštame, kad visa, kas mus supa, tėra matoma ledkalnio viršūnė, po kuria slepiasi ją suformavusi istorija, todėl pirminis vertinimas gali būti labai klaidingas.
Neretai būname pernelyg trumparegiški, kad pamatytume, jog bet koks vertinimas taip pat gimsta iš mūsų asmeninės suvokimo bazės, kurią suformuoja mūsų turėtos patirtys bei autoritetai. Vaikystės pasaulyje tai vyksta nuolat, nes tėvai mus formuoja pagal savo pačių paveikslą. Mes nesąmoningai perimame tėvų vertybes bei vadovaujamės jomis, net nesusivokdami, kad gali būti kitaip.
Ilgainiui, bręstant, pradedame atsirinkti, maištauti bei siekiame išsikovoti savo asmenybei vietą po saule. Tačiau ieškodami savo tapatybės, mes nepastebimai įsiliejame į visuomenę, kur tėvų vaidmenį perima mus supanti aplinka, „įdiegdama“ mums savas normas ir vertybes.
Tai ypatingai vyksta tada, kai mūsų pačių asmenybės ribos yra neaiškios. Todėl šiuos „rėmus“ susiformuojame iš aplinkos perimtų vertybių, normų bei elgesio standartų. Tokiu būdu mes suvaržome savo individualybę, prarandame galimybę praplėsti savo fiksuotas suvokimo ribas bei priimti esamą realybę tokią, kokia ji yra. Būtent tada, kai žmogaus poelgis ar situacija nesutelpa į mūsų „rėmus“, mums yra pernelyg sunku tai priimti, mes priešinamės tam, o iš to gimsta neigiamas aplinkos vertinimas.
Poreikis teisti kyla iš baimės, jog kažkas nuo mūsų skiriasi: daro, mąsto ne taip, kaip mes. Todėl norėdami pasitvirtinti savo individualybę bei pasirinkto kelio teisingumą, mes esame linkę teisti aplinką. Ir priešingai - kai jaučiamės su kuo nors susiję, mes nesijaučiame vieniši ir atskirti, tada mums nebekyla poreikis vertinti.
Evangelijoje rašoma: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?“ (Mt 7, 1-5). Šie Jėzaus žodžiai atskleidžia žmogaus psichikos fenomeną pamatyti kituose net ir smulkiausias detales, tačiau mūsų pačių ribotumai ir klaidos mums patiems yra mažiau pastebimi. Visa to priežastis yra ta, kad mūsų savastis mums užstoja mūsų pačių vaizdą, todėl mes negalime objektyviai žvelgti į save.
Neretai vertindami aplinką, jai priskiriame tas būdo savybes, kurios gyvena mumyse. Mes įprastai neturime gebėjimo atpažinti kitame tai, ko neturime patys savyje ir priešingai - mums kur kas geriau sekasi aplinkoje pastebėti tai, kas mums yra puikiai pažįstama, net jei ir neįsisąmoninta. Tai gali būti tam tikros mūsų nesuvoktos asmenybės dalys, kurias mes pastebime kitame žmoguje arba tam tikri praeities patyrimai, kuriuos mes priskiriame savo dabartinei aplinkai. Tai yra priežastis, kodėl skirtingi žmonės tas pačias situacijas vertina skirtingai. Dažniausiai tokie žmonės, kurie kritikuoja kitus, yra labai savikritiški, nes jie patys turi atitikti tam tikrus standartus, pagal kuriuos vertina ir aplinką.
Kuo geriau pažįstame save, tuo atsiranda didesnė pagarba kitiems. Ši pagarba kyla iš savosios kančios pažinimo. Teisti, vertinti ir kritikuoti nebetenka jokios prasmės, kuomet suprantame, kad kiekvienas žmogaus veiksmas kyla iš praeities patyrimų. Kuo sunkesnis žmogus, tuo sunkesnė to žmogaus istorija. Kai pasistengiame visa tai suvokti, galime pabandyti objektyviau žvelgti į mus supančią aplinką ir pamatyti ją tokią, kokia ji yra, o ne žvelgti į ją pro savo asmeninio suvokimo prizmę, kuri neretai iškreipia tikrovės vaizdą.
Mūsų reagavimas teisimo akivaizdoje Dažnai aplinka mus linkusi teisti, kai mes patys nesame tikri dėl savo atliekamų veiksmų. Aplinkiniai, pastebėdami šį mūsų netikrumą, pradeda mums minti ant skaudamo taško, teisdami mus ir kitaip vertindami. Teisti labiau linkę tie žmonės, kuriems patiems labai svarbi aplinkinių nuomonė. Tokie žmonės nepaprastai patys bijo tapti aukomis, todėl vertinimas yra puiki proga įgauti vienadienės galios pojūtį ir pasijusti vertingesniais.
Kartais tai pasireiškia per nuolatinį patarimų dalijimą aplinkai, o tai yra ne kas kita, kaip vertinimas, įvilktas į gražią formą. Kai tampame tikri dėl to, ką darome ir kaip esame, nebesuteiksime peno aplinkai mūsų teisti, nes tik pravira žaizda pritraukia kenkėjus, kai žaizda pradeda gyti, mes jiems daromės mažiau įdomūs.
Mes negalime kontroliuoti kitų žmonių vertinimo ir teisimo mūsų atžvilgiu, tačiau mes galime būti atsakingi už savo pačių reakciją į tai. Juk ne žodžiai mus įskaudina, bet mes įsiskaudiname dėl pasakytų žodžių. Kai esame teisiami, dažniausiai pirminė mūsų reakcija būna įrodyti savo teisumą. Tačiau tai panašu į bandymą audros akimirkoje sustabdyti vėją. Bandydami taip elgtis, mes tik veltui eikvosime energiją, nepasiekdami jokio esminio pokyčio.
Stengdamiesi reaguoti į kiekvieną mus teisiančią nuomonę, mes tik suteiksime “maisto” mus supančiai aplinkai, o tai ją tik dar labiau skatins mus teisti. Tad išmintingo žmogaus atsakas yra tyla ir susitelkimas. Juk jokia energija nėra linkusi gyvuoti pati savaime, jei negauna maitinimo šaltinio, “nes siaubas ir smalsumas - ir tie pavargsta” (F. Nietzsche “Štai taip Zaratustra kalbėjo”).
Tai paprasčiau padaryti tuomet, kai pabandome suprasti, jog kitų žmonių poreikis teisti turi savo istoriją. Juk vidinę ramybę jaučiančiam žmogui nekyla poreikis ieškoti kituose trūkumų, nes jis ir pats puikiai žino, kad nėra tobulas. Tačiau jis tai priima, nesistengdamas būti tuo, kuo nėra. Kai tuo tarpu, saves neatradęs žmogus, stebi ir teisia aplinką, įgaudamas apgaulingą vertės pojūtį.
Mūsų mąstymas yra mūsų pačių rezultatas, todėl smegenys yra linkusios tyrinėti ir vertinti aplinką pagal turimą „duonbazę“. Dažnai tai vyksta savaime, pasąmoniniame lygmenyje. Todėl jei atkreiptume dėmesį į savo mintis bei perkeltume tai į sąmoningumo lygmenį, pastebėtume, kaip dažnai mūsų protas linkęs vertinti aplinką (jos poelgius, vertybes, išvaizdą ir t.t.). Vertinimas dažnai yra neatsiejamas nuo teisimo. Tai tampa nekaltu įpročiu, tačiau ilgainiui nuolatinis aplinkos stebėjimas ir jos vertinimas pasėja mumyse „psichikos nuodus“, iš ko gimsta pykčio, nerimo ir neapykantos jausmai.
Tikroji žmogaus poelgių vertintoja gali būti sąžinė, visuomenė ir Dievas. Kiekvienas iš šių aspektų yra svarbus žmogui, nes nuo jų priklauso gyvenimas ir pasirinkimai. Sąžinė gali sukelti graužatį dėl pažeistos moralinės nuostatos arba blogo darbo. Ta graužatis gali žmogų lydėti visą gyvenimą. Visuomenė, o ypač šeima gali vertinti žmogų ir daryti spaudimą gyvenimo kelio pasirinkime. Dievas gali suteikti žmogui dvasinį tikėjimą ir palaimą. Kiekviena iš šių trijų jėgų sudaro didelį vaidmenį žmogaus gyvenime, vertindamos jo poelgius ir gyvenimo pasirinkimus.
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Joks žmogus nėra visažinis, tad niekada tiksliai nėra galimybės žinoti, kas yra gerai, o kas - blogai. Jei kažkas ir žino , tai nebent tik pats ponas Dievas. Žmogui ir nereikia šito žinoti, kitaip jis jau nebūtų žmogus. Jis tik gali turėti savo nuomonę.
Štai ką pasakoja vienas psichoterapeuto M. „Kai tik atsikračiau didybės manijos, iš karto pajutau didžiulį palengvėjimą. Akimirksniu išsivadavau iš daugybės rūpesčių. Kurti santykius su žmonėmis tapo kur kas lengviau, na, visai lengva. Tereikia nuspręsti koks žmogus yra skirtas man. Pavyzdžiui, kai kurių laikraščių bendradarbiai man yra geri. Jie publikuoja mano straipsnius. Kokie jie žmonės, tegul sprendžia Dievas. Tegul man apie juos kalba blogai, aš paprasčiausiai neklausysiu ir toliau su jais bendrausiu. ar atvirkščiai - jei žmogus man netinka, aš su juo nebendrausiu, kad ir kaip gerai apie jį kalbėtų. Bet aš nesakysiu, kad jis blogas. Tiesiog man netinka. Geras jis ar blogas, ne mano reikalas. Kai žmogus atsisveikina su didybės manija, jis turi tik vieną rūpestį - ugdytis asmenybę. Toks gyvenimas teikia daug džiaugsmo. Ir nesvarbu, kad kitas tuo metu įsigijo vasarnamį, nusipirko automobilį, susitiko su Anglijos karaliene. Didybės manijos atsikratęs žmogus tampa savimi.
Tokia yra reformistinė, kūrybinė žodžio laisvės paskirtis ir bendroji jos dorybė. Bet kas savyje slepia kuriančią jėgą, tas gali savyje slėpti ir tokią pat griaunančią. Žodžio laisvė, kaip ir kiekvienas reiškinys, vidiniai prieštaringa. Kad tai nepriešintų visuomenės, nesilpnintų jos iš vidaus, ši laisvė ribojama objektyvia jos riba - pareiga pripažinti artimą ir jo teise į orumą riboti savo teises. Tai teorija. Praktikoje šie aiškūs dalykai, paveikti žmonių interesų priešpriešos, darosi neaiškūs.
Žodžio laisvei slopinti kartais mėginama bet kurią kritiką, jei tik ji gali nepatikti kritikuojamajam skelbti, kaip neva „neapykantą visuomenėje kurstančią“ (A. Šie klausimai teisiniu požiūriu tapo padidinto aktualumo, išėjus iš spaudos M. Ivaškevičiaus knygai „Žali“ (2002, 2018), V. Petkevičiaus panašaus tipo knygai „Durnių laivas“ (2003), R. Vanagaitės „Mūsiškiai“ (2016), istorikų D. Barono ir D. Mačiulio „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“ (2010) ir kt., kuriuose „žodžio laisvės“ ar istorijos „demitologizavimo“ vardu bandoma sumenkinti ar pašalinti iš lietuvių tautos istorijos visa tai, kas joje gali būti didvyriška, sektina, lietuvių tautą iš vidaus stiprinančio, jos dvasią keliančio, kuo ateinančios kartos galėtų didžiuotis, turėti pavyzdžių ugdytis aktyviais savo krašto patriotais. Situaciją aštrina ir neaiški valstybės, ypač teisėsaugos, institucijų laikysena tokių rašinių atžvilgiu. Dėl M. Ivaškevičiaus ir V. Petkevičiaus knygų bylinėtasi Lietuvos teismuose. Buvusių politinių kalinių ir tremtinių organizacijos reikalavo atšaukti M.
Čia siekiama kiek detaliau apsistoti ties M. Ivaškevičiaus minėta knyga, nes tarp daugelio jos recenzijų šiuo aspektu ji viešai mažai aptarinėta, išskyrus A. Teise rašyti „visuomenei jautriomis temomis“ niekas neabejoja, abejojama, tik kur ši teisė baigiasi. Okupacijos teisinimas ir prieš ją kovojusių niekinimas. Knygos „Žali“ (2002 m.
1. „Eilinis žmogus, nekaltas, kad gimė rusas (…) Ir štai jis, tas rusas (…), bando vėl būti žmogumi. Jis laimėjo didžiausią pasaulyje karą, jis eina per savo miestą (…) Ir staiga jį pasiekia gandas, kad kažkur jo šalies pakrašty esama išsigimėlių, užsimaniusių dar pakariauti.“ Aš to ruso vietoje, (bet jeigu tik būčiau rusas,) apie nieką daugiau negalvodamas, susikraučiau kuprinę ir važiuočiau pribaigti išsigimėlių. Rusas taip ir padaro. Bet randa visai kitą karą. Vangų, lėtą ir sekinantį jo kantrybę, nes toks jau lietuvių charakteris.“ „Ir staiga šis nekaltas rusas, (buvęs patrankų mėsa), pajunta nepaprastą nuovargį. Šiame tekste „nėra“ Lietuvos okupacijos, jame nėra ir pačios Lietuvos, o tik - „ruso šalies pakraštys“. Tęsiant okupanto ideologijos tradiciją, lietuvių išsivadavimo kovas autorius vadina ne tarptautiniu konfliktu, o „pilietiniu karu“, arba tą pačią prasmę turinčiu naujadaru „vertikaliu karu“: „Tokį karą galėtume vadinti pilietiniu, nes jokia valstybė nekariavo su kita valstybe, viena valstybė kariavo pati su savimi, ir tai buvo tik jos asmeninis reikalas, kokius vaistus vartojant lauk išstumti soliterį“ (2002, p.
Neigiant okupaciją ir jai besipriešinančius, nelieka kitos išeities, kaip „vienai valstybei“ apsimesti beprote ir „pačiai su savimi kariauti“. Bet realybėje su „savimi kariauja“ tik imperijos, slopindamos pavergtų tautų išsivadavimo kovą arba totalitariniai režimai prieš sukilusią savo tautą. Todėl ir „rusas“ negali „būti žmogumi“, kol jis - imperijos kūrėjas ir gynėjas. Bet, pagal Ivaškevičių, „rusui“ „būti žmogumi“, kaip minėta, trukdo ne jo paties imperinė sąmonė, o tik „išsigimėliai su lietuvių charakteriu“.
Neigti Lietuvos okupaciją, vadinti laisvės kovas „pilietiniu ar vertikaliu karu“, tai tas pats, kaip Sausio 13 d. byloje sakyti: „savi šaudė į savus“. Už šią frazę vienas asmuo Sausio 13-osios byloje nuteistas pagal Lietuvos Baudžiamojo kodekso 1702 straipsnį. Tą pačią mintį skelbiantis knygos „Žali“ autorius, bet ją pervardinęs į „pilietinį karą“ ir įpakavęs į knygos „Žali“ „Įžangą“, teismų oficialiai pateisintas ir dar 2019 m.
„Nesant okupacijos“, žinoma, nebūtų ir dėl ko kariauti, bet jie kariauja, nes juos „užvaldė įkyri idėja turėti savo valstybę“ (2018, II, p. 5). Kadangi „įkyri idėja“ psichiatrų aiškinimu priskiriama prie psichikos sutrikimų, tai dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo pokario metu, pasak autoriaus, kovėsi tik žmonės su sutrikusia sąmone ir tamsūs „kaimo bernai, mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmogiškumą“ (2018, p. Apvertus vertybes aukštyn kojomis, nusilenkti nelaisvei - jau ne vergo, o „garbės ir žmogiškumo“ ženklas. Tie „išsigimėliai“, pasimetę ir vertybėse: aukoja gyvybes dėl mažaverčio dalyko - „spalvos“. „Spalva“ - čia autoriui irgi papildoma priemonė žeminti laisvės kovotojus, nes „Labiausiai jie kariavo prieš raudoną - tai priešų kraujo spalvą“ (2018, p.
Ivaškevičius, M. Žali, romanas, Vilnius: Tyto alba“, 2002, p. Alfonsas Vaišvila yra žymus Lietuvos teisės filosofijos ir teorijos tyrėjas, habilituotas daktaras, humanitarinių mokslų (teisės) profesorius. Ilgą laiką dėstė Mykolo Romerio universitete.
priskyrmo teòrija, atribùcijos teòrija, socialinės psichologijos kryptis, kuri aiškina nevienodą socialinį suvokimą. Priskyrimo teoriją išplėtojo austrų ir Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas F. Heideris, Jungtinių Amerikos Valstijų socialiniai psichologai H. Kelley, E. E. Jonesas, L. D. Rossas ir B. Weineris. Priskyrimo teorija nagrinėja, kaip žmonės aiškina savo ir kitų asmenų elgseną, kokias priežastis priskiria atitinkamiems įvykiams, reiškiniams, kokį poveikį šie suvokimo elementai turi veiklos organizavimui, kokie veiksniai lemia elgsenos priežasčių priskyrimą.
Skiriami priežasčių priskyrimo 2 tipai: išorinis (situacinis, kai priežastys priskiriamos išoriniams veiksniams, pavyzdžiui, orams) ir vidinis (polinkio, arba dispozicinis, kai priežastys priskiriamos asmenybės veiksniams, pavyzdžiui, asmens intelekto lygiui, vertybėms ar kitiems asmeniniams kriterijams, dėl kurių asmuo gali būti atsakingas už įvykį ar reiškinį). Vidinių priežasčių sukeltus poelgius žmogus gali pats kontroliuoti, o išorinių priežasčių sukeltus poelgius lemia tam tikros sąlygos, tai yra situacija privertė žmogų atitinkamai pasielgti.
Pavyzdžiui, žmogus pavėluoti į darbą gali dėl vidinių (jis pramiegojo) arba išorinių (pateko į eismo spūstį) priežasčių. Vadovo (stebėtojo) sprendimas apie elgesio priežastis priklauso nuo 3 veiksnių: išskirtinumo, suderinamumo ir pastovumo. Išskirtinumas parodo, ar žmogus įvairiomis aplinkybėmis elgiasi nevienodai. Jei į darbą pavėlavęs žmogus stengiasi dirbti sparčiau, stebėtojai linkę vėlavimą priskirti išorinėms priežastims, tai yra manyti, kad poelgis yra neįprastas, ir aiškinti jį išorinėmis priežastimis, o jei jis įprastas - vidinėmis priežastimis (pavyzdžiui, tingėjimu). Suderinamumas atspindi, kiek kitų žmonių poelgiai sutapo su pavienio asmens poelgiu. Jei ir kiti darbuotojai, važiavę tuo pačiu keliu, pavėlavo, suderinamumas yra didelis ir bus manoma, kad vėlavimą sukėlė išorinės priežastys.
Jei kiti darbuotojai atvyko laiku, suderinamumas yra mažas, todėl bus manoma, kad vėlavimą sukėlė vidinės priežastys. Dar vertinama, kaip dažnai toks elgesys kartojasi. Jei asmuo pavėlavo pirmą kartą per kelis mėnesius, bus manoma, kad tai įvyko dėl išorinių priežasčių, bet jei asmuo vėluoja kelis kartus per savaitę, priežastys, daugelio nuomone, bus vidinės. Tyrimai rodo, kad spręsdami apie kitų asmenų elgesį žmonės linkę sumenkinti išorinių veiksnių įtaką ir perdėtai vertinti vidinių veiksnių poveikį. Tai vadinama pagrindine priskyrimo klaida.
Žmonės linkę savo sėkmę priskirti vidiniams veiksniams (pastangos, sugebėjimai, žinios), o dėl nesėkmių kaltinti išorinius veiksnius (kažkas laiku kažko nepadarė, padarė nekokybiškai, nesuprato). Tai vadinama savanaudišku tendencingumu.