Tikriausiai daug kam yra kilusi mintis - kas gi atsitiktų, jei Žemė nustotų suktis. Toks scenarijus nėra futuristinis arba mokslinė fantastika, o šiuolaikiniai geologinių reiškinių modeliavimo įrankiai leidžia atsakyti į tokį artimiausiu metu itin mažai tikėtiną, tačiau smalsumą žadinantį klausimą.
Žemės vaizdas iš kosmoso
Paprastai žemėlapiuose daugiausia dėmesio skiriama žemynų riboms apibrėžti, tuo tarpu vandenynai ir jūros yra tarsi pamirštami. Skiriamoji vandens ir žemynų riba žymi vadinamąjį nulinį arba jūros lygį. Kas kontroliuoja jūros lygį? Kiek stabilios yra jį apibrėžiančios jėgos? Mokslininko žodžiais, jūros lygis yra pusiausvyroje su planetos gravitacija, kuri traukia vandenį link Žemės masės centro, ir su į išorę nukreipta išcentrine jėga, atsirandančia planetai sukantis apie savo ašį.
Po kelių milijardų metų sukimosi planeta įgijo elipsoido formą, kurią galima įsivaizduoti kaip šiek tiek suplotą sferą. Todėl atstumas iki planetos masės centro yra didžiausias ties ekvatoriumi ir trumpiausias ties poliais.
Katastrofiškas scenarijus
Jei tai įvyktų staiga, būtų gana didelė katastrofa tiems, kas gyvena Žemėje, ir visai aplinkai. Žemės paviršius sukasi dideliu greičiu. Tarkime, Lietuva sukasi maždaug 960 km/val. aplink Žemės ašį. Ties pusiauju tas greitis yra dar didesnis - siekia 1600 km/val. Toks greitis viršija tarpkontinentinio lėktuvo greitį.
Įsivaizduokite, kas nutiktų su keleiviais, jei lėktuvas staiga sustotų? Viskas, kas yra viduje, išlėktų į priekį. Tas pats atsitiktų ir su Žeme, jei ją kažkas staigiai sustabdytų - prie paviršiaus nepritvirtinti objektai pradėtų lėkti Žemės sukimosi kryptimi - iš vakarų į rytus. Žmonės, automobiliai, ko gero, neišlaikytų ir pastatai, nors jų pagrindas ir yra pritvirtintas prie Žemės paviršiaus (viršus imtų linkti į sukimosi kryptį ir pastatai sugriūtų).
Žemės paviršiuje taip pat yra daug vandens - pasaulio vandenynas pajustų tą patį, kaip visi daiktai Žemės paviršiuje, savo judėjimą ratu tęsdamas iš inercijos. Taigi, vanduo išsilietų iš savo telkinių, nuplautų pakrantes, atsivertų daug sausumos plotų. Atmosfera taip pat sukasi kartu su Žeme, jai sustojus atmosfera vis vien judėtų toliau, sukeldama labai didelį vėją. Tai, kas nebūtų išrauta su šaknimis nuo Žemės paviršiaus, būtų tiesiog nupūsta.
Staigus sustojimas gali sujudinti tektonines plokštes, jos judėdamos ir atsitrenkdamos viena į kitą sukeltų daugybinius ir labai stiprius žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus.
Žemės drebėjimo pasekmės
Naujas žemynas ir pasikeitusi paros trukmė
Po tam tikro laiko nusistovėjus pusiausvyrai Žemė nebebūtų tokia pati kaip anksčiau. Dėl dabartinio Žemės sukimosi, išcentrinės jėgos, ties pusiauju vandens lygis yra pakilęs 8 km lyginant su tuo vandens lygis, kuris būtų, jei Žemė nesisuktų. Šis vanduo nuo pusiaujo nutekėtų atgal į poliarines sritis, jei Žemė nesisuktų. Ties pusiauju giliausia vandenyno vieta nesiekia 6 km, tai reiškia, kad aplink pusiaują susidarytų žiedynis žemynas, kuris apjuostų visą Žemę. Ją būtų galima apvažiuoti automobiliu.
Kadangi vanduo nuo pusiaujo nutekės link polių, sausumos, kurios yra arčiau polių, bus užlietos vandeniu.
Jei Žemė nustotų suktis, taip pat pasikeistų paros trukmė. Para truktų lygiai metus - 365 dienas. Pusė iš šio laiko būtų labai ilga diena, o pusė liktų nakčiai. Per dieną Žemė įkaistų iki deginančio, gyvybei nedraugiško karščio. Žiemos būtų labai šaltos, taip pat nepalankios gyviems organizmams.
Pasikeistų ir mėnulio bei saulės judėjimas danguje. Dabar šie kosminiai kūnai juda daugiausia dėl to, kad Žemė sukasi aplink savo ašį. Jai sustojusi, ji skrietų tik aplink saulę - saulė ir mėnulis tekėtų iš vakarų ir leistusi rytuose. Mėnulis danguje būtų matomas dvi savaites. Pasikeistų ir žvaigždžių judėjimas danguje - mes visada matytume tas pačias žvaigždes tose pačiose vietose.
Palaipsniui lėtėjantis sukimasis
Ką atsitiktų, jei Žemės sukimasis sulėtėtų ir per kelis dešimtmečius ji galiausiai visiškai nustotų suktis? Specialūs geologinių ir geografinių informacinių sistemų (GIS) modeliai ir modeliavimo programos leidžia tirti tokio reiškinio pasekmes. Išnykusi išcentrinė jėga sukeltų katastrofinį klimato pokytį ir globalius geologinius nestabilumus, kurie pasireikštų viską niokojančiais žemės drebėjimais.
Išnykus išcentrinei jėgai, Žemės gravitacija taptų vienintele reikšminga jėga, kuri lemtų vandenynų ir jūrų vandens padėtį planetoje. Dabar didelį vandens kiekį ties ekvatoriumi išlaiko maždaug 1667km/val greičiu besisukdama planeta. Lėtėjant planetos sukimuisi, vandenynai palaipsniui migruotų link poliarinių sričių; tuo pat metu ties ekvatoriumi iš vandens pradėtų atsidengti naujos sausumos sritys.
Žemės sukimosi lėtėjimas
Šiandien visi pasauliniai vandenynai siejasi vienas su kitu, sudarydami vieną globalų vandenyną, su vienu bendru ir iš esmės vienodu vandens lygiu. Planetai nustojus suktis, vanduo palyginti plačiai pasklistų aplink Šiaurės ir Pietų ašigalius; globalusis vandenynas išliktų vientisas, kol sukimasis sulėtėtų tiek, kad vandenynai atsiskirtų vienas nuo kito.
Beje, mūsų planetos sukimasis išties lėtėja - jį mokslininkams jau pavyko ir išmatuoti, ir apskaičiuoti, ir paaiškinti teoriškai. Atsižvelgiant į šį reiškinį, mokslininkams tenka reguliuoti atominių laikrodžių parodymus, kad jie atitiktų laiką Saulės atžvilgiu. Dauguma mokslininkų sutinka, kad Saulės diena (susijusi su Žemės sukimosi greičiu) po truputį vis ilgėja. Šis minimalus dienos trukmės didėjimas atsiranda daugiausia dėl vandenynų potvynių ir atoslūgių kaitos.
Žemės kritimas į saulę
Jei kokios nors nežinomos ar žinomos jėgos imtų ir sustabdytų ratu aplink Saulę besisukančią Žemę, būtų... Nebūtų nieko gero. Mūsų lauktų paskutinės 64 gyvenimo dienos, per kurias mūsų erdvėlaivis Žemė nugarmėtų į Saulę.
Vis dėlto, jei Žemė šio sunkiai suvokiamo greičio netektų? Viskas labai paprasta ir dėsninga - ji imtų kristi tiesiai į Saulę. Ar ilgai? Matematinius skaičiavimus praleisime ir pateiksime atsakymą: Žemė į Saulę kristų 64,5 paros. Tiesa, nei žmogus, nei joks kitas gyvas padaras iki paskutinės kritimo dienos neištvertų.
Kristi Žemė pradėtų labai lėtai, tačiau kuo toliau, tuo labiau kritimo greitis didėtų. Po 6 dienų oro temperatūra Žemės paviršiuje pakiltų maždaug 0,8°C. Pasaulinė temperatūra dabar pakilusi jau 10 laipsnių ir vidutinė temperatūra siekia +35°C. Planetą apėmusi ypač intensyvi karščio banga, kurią galima būtų palyginti su 2003 m. Europą nualinusiais karščiais.
Žemė į Saulę krenta jau daugiau kaip mėnesį. Tačiau mes per tiek laiko įveikėm vos 20 proc. kelio į Saulę. Vis dėlto Saulė danguje jau dabar neištveriamai karšta ir pastebimai didesnė. Vidutinė oro temperatūra pasaulyje jau siekia +58°C. Beje, tai yra daugiau už oficialų karščio rekordą. Daugeliui žmonių Žemėje likti gyviems tokiomis sąlygomis be oro kondicionierių yra beveik neįmanoma. Tačiau jau griūva ir elektros energijos tiekimo infrastruktūra. Pasaulyje vis labiau įsišėlsta milžiniški gaisrai.
35-ą kritimo į Saulę parą Žemėje taip karšta, kad neištveria ir karščiui vienas atspariausių sausumos gyvūnų - sidabrinė Sacharos skruzdėlė (Cataglyphis bombycina). Jos sugeba gyventi +53,6°C temperatūroje. Tačiau dykuminės Sacharos skruzdėlės (Cataglyphis bicolor) dar gyvos - jos sugeba ištverti iki +70°C karštį.
41 dieną kertame Veneros orbitą. Oro temperatūra šioje paskutinės Žemės kelionės stadijoje siekia jau +76°C. Taigi, per karšta jau ir dykuminėms Sacharos skruzdėlėms. Tačiau pompėjinės kirmėlės (Alvinella pompejana) dar laikosi. Šie gajūs sutvėrimai užauga iki 13 cm ir garsėja savo sugebėjimais išgyventi +80°C.
47 dieną Žemė išskriejo iš gyvybės zona vadinamos Auksaplaukės juostos aplink Saulę. Joje teoriškai nei per karšta, nei per šalta skystam vandeniui, taigi ir gyvybei. Temperatūra Žemėje siekia jau +103°C. Taigi, viršija vandens virimo temperatūrą. Ramusis, Atlanto, Indijos, Arkties vandenynai, upės ir ežerai verda. Kunkuliuoja. Skysto vandens Žemėje nelieka - planetą apgaubia tirštas karštų garų šydas. Gyvybė Žemėje jau beveik išmirusi (pompėjinės kirmėlės irgi) - liko tik hipertermofilai (daugiausiai - vienaląsčiai). Ir tai tik didžiausiose vandenynų gelmėse, kur vanduo užvirti negali dėl kolosalaus slėgio. Nepaisant to, sausumoje dar gyvi ugniai atsparūs augalai. O ilgiausiai išlikusios gyvūnų rūšies prizas atitenka jau minėtiems lėtūnams.
54 dieną Sudie, lėtūnai! Jūs ištvėrėt ilgiau už visus. Nors jūs sugebat ištverti beprotiškas temperatūras (nuo beveik -273°C iki +151°C), atmosferos temperatūra Žemėje dabar šoktelėjo jau iki +160°C. Per karšta net ir jums.
57 dieną Kirtome Merkurijaus orbitą. Ir tapome arčiausiai Saulės esančia planeta. Šiuo statusu mūsų planeta galės džiaugtis dar apie savaitę.
Paskutinė Žemės diena. Mūsų planeta taip įsibėgėjo, kad paskutinius septynis savo kelionės procentus įveiks per 13 val. Saulės gravitacija šioje Saulės sistemos srityje tokia milžiniška, kad priekinę Žemės dalį ištempia labiau nei galinę - Žemė išsitempia į regbio kamuolį.
Paskutinį Žemės rytą temperatūra siekia +800°C, o Saulė danguje - net 14 kartų didesnė nei įprastai. Vidudienį temperatūra Žemėje viršija jau ir +2000°C. Per karšta net ir uolienoms.
Pusvalandis po vidudienio. Beveik atvažiavom. Saulė taip arti, kad dengia beveik visą dangų. Žemė kerta įsivaizduojamą liniją, vadinamą Rošė riba.
Sukimosi sustojimo pasekmės
| Scenarijus | Pasekmės |
|---|---|
| Staigus sustojimas | Katastrofiški žemės drebėjimai, cunamiai, atmosferos pokyčiai, gyvybės sunaikinimas. |
| Lėtėjantis sukimasis | Palaipsniui vandenynų persiskirstymas, naujų žemynų susidarymas, klimato pokyčiai. |
| Žemės kritimas į Saulę | Temperatūros kilimas, vandenynų išgaravimas, gyvybės išnykimas, galutinis sunaikinimas Saulėje. |
Jei jau taip atsitiktų, kad visiškai žemės sukimasis apie ašį sustotų, mėnulio sukeliami potvyniai ir atoslūgiai po truputį suktų žemę, aišku labai lėtai. Po keleto ar keliasdešimt milijonų metų žemės apsisukimo periodas taptų panašus į mėnulio apsisukimo aplink žemę periodui.
Jei Žemė būtų visą laiką atsisukusi į saulę viena puse, kaip mėnulis į žemę, viena pusė žemės pradėtų degt, kita sušaltų, o pusiaukelėje tarp šalto ir karšto būtų mūsų rojus kur gyventų visi kas gyvena.
Na, jeigu sustotų sukimasis aplink savo ašį, tai nebūtų visąlaiką vienoj pusėj saulė, kuri viską išdegintų, o kitoje tamsa ir ledynas, nes žemė dar sukasi aplink saulę, todėl diena truktų metus.
Gyvybės prisitaikymas
Jei dar būtų likę žmonių, jie urbanizuotų tiek plotų, kiek reikia - juk turėtų laiko tam pasirengti, ir taip būtų paprasčiau nei pvz. kraustytis į Marsą. Tikriausiai įkurtų dirbtinius parkus išlaikydami esamas ekosistemas. Galbūt netgi vėl "įsuktų" Žemę arba neleistų jai sustoti. Bet kuriuo atveju, gyvybė spėtų prisitaikyti, galbūt net sudėtingi daugialąsčiai. Liktų bakterijos uolienuose ir po ledynais.
Žemei nustojus suktis, išsijungtų ir Žemės magnetinis laukas. Nuogą planetą netruktų nutvilkyti mirtini jonizuotų dalelių srautai iš tos pačios Saulės. Ir iš atokesnių kosmoso kampelių.
Taigi, kas nutiktų, jei Žemė staiga nustotų suktis, klausia „Live Science“. „Tai tik teorinis eksperimentas, - sako Vašingtone įsikūrusio Smithsonian nacionalinio oro ir kosmoso muziejaus vyr. geologas emeritas Jamesas Zimbelmanas. - Nėra natūralios jėgos, kuri galėtų sustabdyti Žemės sukimąsi.
Anot J. Zimbelmano, nuo Žemės paviršiaus atitrūkę įvairių objektų gabalai ir skeveldros imtų palengva suktis, Žemei ir jos likučiams toliau skriejant orbita aplink Saulę. Anot J. Zimbelmano, nuolatinis šių fragmentų ir skeveldrų bombardavimas suskaldytų Žemės plutą, paversdamas ją „uolienų vandenynu“.
J. Zimbelmano teigimu, dėl šių procesų išgaruotų praktiškai visas Žemės paviršiuje esantis vanduo. Nors didžioji dalis šio išgarinto vandens būtų prarasta, dalis jo galbūt pakliūtų į naujai besiformuojančius mineralus, pavyzdžiui, oliviną.
Tiesą sakant, ne visi išsibarstę fragmentai būtų reabsorbuoti akrecijos būdu.
Dėl Žemės sukimosi kasdien dangaus skliaute panašia trajektorija judanti Saulė lėmė tai, kad pirmasis laiką skaičiuojantis prietaisas buvo Saulės laikrodis. Jis fiksavo ryškiausios dangaus žvaigždės judėjimą.
Ar jums kartais atrodo, kad laikas slenka lėčiau arba diena tiesiog užsitęsė per ilgai? Nepatikėsite, tačiau mokslininkai net ir tam turi logišką paaiškinimą. Pasirodo, kad visa tai susiję su gerokai didesniais dalykais, pavyzdžiui, mūsų planeta.
Anot astronomų, saulėgrįža yra didžiausias Saulės nukrypimas į šiaurę arba pietus, atitinkantis ilgiausią dieną arba ilgiausią naktį.
Per pastaruosius 2500 metų Žemės sukimasis sulėtėjo. Dėl to kaltas kylantis vandenynų vandens lygis. Šią teoriją dar 2002 metais iškėlė Walteris Munkas, o naujausi tyrimai, kaip rašo tvn24.pl, ją patvirtina.
Šiuo metu mes skriejame maždaug 465 metrų per sekundę greičiu, o esantys prie šiaurinio ar pietinio poliaus - šiek tiek lėčiau.