Ką svarbu žinoti apie tyrimo rezultatų pateikimą ir interpretavimą

Klinikinių laboratorinių tyrimų rezultatai yra labai svarbūs diagnozuojant, stebint ligas, skiriant gydymą ir vykdant ligų skriningą bei stebėseną. Apie 70-80% diagnostinių sprendimų yra pagrįsti laboratorinių tyrimų rezultatais, todėl vis daugiau ir daugiau laboratorinių tyrimų yra užsakoma.

Atsižvelgiant į didelį laboratorinių tyrimų kiekį, atrodo, kad tyrimų nauda tiek gydytojams, tiek ir pacientams yra akivaizdi. Pagrindinė laboratorijos užduotis yra teisingai ir laiku atlikti pacientui paskirtus tyrimus. O gydytojų užduotis yra parinkti tinkamus tyrimus ir, gavus jų rezultatus, tinkamai interpretuoti.

Laboratorinių tyrimų rezultatų interpretavimui būtina, kad rezultatas būtų susietas su atitinkama verte. Norint įvertinti tyrimo rezultatus, būtina turėti indikatorių vertes, su kuriomis paciento rodikliai bus lyginami.

Tai gali būti paties paciento ankstesni laboratorinių tyrimų rezultatai, jei tai įmanoma, arba tai gali būti padaryta lyginant su „normalios“ populiacijos duomenimis, kitaip vadinama „tyrimų normos“, kad atskirti „sveikatą“ ir „ligą“.

Termino „norma“ rekomenduojama nevartoti, o jį pakeisti terminu „referencinės ribos (vertės)“, nes paprastai referentinės ribos, tai yra intervalas, į kurį įeina 95 procentų rodiklio pamatinių verčių, gautų tiriant pamatinę populiaciją, mažiausiai 100 „sveikų“ asmenų.

Nusistatyti referentines vertes gali pati laboratorija, tačiau paprastai nurodomos reagentų gamintojo nurodytos referentinės ribos arba naudojami literatūros duomenys. Pamatinės ribos yra nustatomos atsižvelgiant į lytį, amžių ir kitus biologinius veiksnius kiekvienam tyrimo metodui.

Kaip buvo minėta, referentinės ribos paprastai apima intervalą, kuriame pateikiami 95% tirtų pacientų rezultatai. 5% sveikų pacientų normalios jų vertės gali būti už referencinio (normos) intervalo ribų: 2,5% - žemiau apatinės atskaitos ribos, 2,5% - virš viršutinės atskaitos ribos. Taigi pacientų tyrimų, peržengiančios atskaitos ribas, rezultatai ne visada atitinka patologijos buvimą, o yra norma.

Jei užsakomi du tyrimai, antrojo tyrimo tikimybė, kad bus normalioje populiacijoje 95%, tačiau tikimybė, kad abu tyrimai yra normalūs, yra 0,95 = 0,90. Vertinant laboratorinius parametrus, svarbu nustatyti klinikinio sprendimo slenkstį, tai yra vertę, pagal kurią gydytojas priima sprendimą.

Daugeliui tyrimų rodiklių ši vertė atitinka referentines ribas. Bet fermentams, atsižvelgiant į skirtingą pacientų didelę sklaidą, buvo nustatytas 50% atskaitos ribos (1,5 karto) klinikinio sprendimo lygis, o amilazės - 30%. Taip pat turinčius tam tikrų įpročių, referentinės ribos gali skirtis, pav.

Kelių rodiklių vertės nukrypimai iš karto yra patikimesni ir reikšmingesni nei tik vieno rodiklio nukrypimai ir labiau patvirtina ar paneigia diagnozę. Todėl gydytojai rekomenduoja arba skiria kelis susijusius tyrimus, kad nustatytų kuo tikslenę diagnozę.

O laboratorijos dažnai dar rekomenduoja atlikti taip vadinamus patvirtinamuosius tyrimus, kurie turi didesnį specifiškumą, kai atrankiniai tyrimai turi didesnį jautrumą. Tyrimo rezultatų vertinimas atliekamas pagal absoliučią medžiagos koncentraciją. Procentas naudojamas kaip tarpinis rodiklis.

Dėl įvairių faktorių įtakos gali atsirasti abipusis normalių ir patologinių verčių persidengimas, kuris sudaro vadinamą „pilką“ arba „įtarimo“ zoną. „Pilkoji“ zona yra verčių diapazonas, kuris gali būti ir sveikiems žmonėms ir pacientams, sergantiems tam tikra liga.

„Pilkoji“ zona būna praktiškai visiems tyrimams. Jei rezultatai patenka į „pilką“ zoną, jie negali būti laikomi nei norma, nei patologija. Neapibrėžtumo zonos atsiradimas sudaro situaciją, kai sveiko paciento tyrimo rezultatams viršijant viršutinės referentinės ribos intervalą bus įvertinti kaip klaidingai teigiami rezultatai, rodančių patologiją, kai tuo tarpu jos nėra, ir klaidingai neigiami rezultatai, kurie nerodo ligos, nors ji yra.

Klaidingai teigiami ir klaidingi neigiami rezultatai gali atsirasti dėl cheminių (tyrimų rezultatus įtakojančių) veiksnių, kurie paprastai nurodyti tyrimų metodikoje ar informacinėje literatūroje. arba normalūs. Visuomet iškilus abejonei reikia pasikonsultuoti su laboratorijos specialistais dėl įtakojančių faktorių, kaip biotinas, heterofiliniai antikūnai, kt.

Dinaminis stebėjimas naudojamas stebėti patologinio proceso raidą, gydymo efektyvumą. Dinaminiam tyrimo stebėjimui rekomenduojama atlikti tuo pačiu metodu, vertinama tais pačiais matavimo vienetais, geriausia toje pačioje laboratorijoje, kadangi skirtingose laboratorijose ar skirtingais metodais gauti rezultatai gali būti išsibarstę.

Dinaminiam stebėjimui naudinga palyginti paciento, kuris serga, tyrimo rezultatus su normaliais jo rodikliais, nustatytais sveikos būklės, pavyzdžiui, profilaktinių tyrimų metu. Gydytojas, vertindamas rezultatą, turi dar išmanyti biologinius pokyčius ir žinoti apie galimą klaidingo rezultato riziką.

Nors individas gali žymiai skirtis nuo įprastos (normalios) populiacijos, vis dėlto yra svarbu atsižvelgti ir į individualų aptariamo parametro kitimą. Daug laboratorinių tyrimų rezultatų priklauso nuo tam tikrų individualių faktorių, kaip pavyzdžiui kūno skysčių svyravimas.

Tai, be abejo, ypač svarbu, kai lyginame paciento tyrimo rezultatus su ankstesniais. Pavyzdžiui gliukozė matuojama tiek plazmoje, tiek ir viso kraujo gliukozė. Individualus gliukozės biologinis pokytis yra ~ 6%, tuo tarpu analitinis pokytis yra ~ 2% gliukozės koncentracijos plazmoje ir 3 - 4% viso kraujo.

Kiekvienos dienos paciento variacija pagal statistines formules bus 6,3% gliukozės koncentracijai plazmoje, o kritinis 18%. Laboratorijos apskaičiuota matavimo neapibrėžtis reikalinga vertinant laboratorinių tyrimų rezultatus, kad laboratorijoje gauti rezultatai būtų tikslesni ir patikimesni.

Tai objektyvi priemonė gydytojams interpretuojant laboratorinių tyrimų rezultatus. Matavimo neapibrėžtis - su matavimo rezultatu susijęs parametras, apibūdinantis sklaidą verčių, kurias pagrįstai galima būtų priskirti matuojamam dydžiui.

Jos pagalba svarbi lyginant tyrimo rezultatą su ankstesniais rezultatais, kai naudojama ta pati matavimo procedūra, ypač kai klinikinis sprendimas ar ribos nepriklauso nuo metodo, pav. Klinikinės biochemijos terminologijoje jautrus metodas paprastai reiškia, kad galima išmatuoti mažas analitės koncentracijas, o specifiškumas - metodo gebėjimas išmatuoti pačią analizuojamąją medžiagą, netrukdant kitoms tiriamojo mėginio medžiagoms.

Aiškinant laboratorinius tyrimus kalbame apie klinikinį ar diagnostinį jautrumą ir specifiškumą, atsižvelgiant į galimybę nustatyti ar pacientas serga, ar ne. Kai laboratorijos rezultatas parodo vertę, atitinkančią tam tikrą ligos būklę, yra dvi galimybės: liga gali būti arba ligos negali būti.

Pirmuoju atveju susidaro situacija - tikrai teigiamas (TP) rezultatas, o antruoju - klaidingai teigiamas (FP) ligos atvejis. Panašiai, jei rezultatas parodo, kad nėra ligos, asmuo gali nesirgti arba iš tikrųjų serga šia liga.

Nors tyrimo metodas yra labai specifiškas ir labai jautrus, jūs nebūtinai gausite teisingą atsakymą diagnozei nustatyti. Pavyzdžiui, labai reta liga ir laboratorinis šios ligos tyrimas, kurio jautrumas ir specifiškumas yra mažesnis nei 100%.

Laboratorinio tyrimo rezultatų aiškinimas prasideda tuo, kad gydytojas užsako tinkamą tyrimą pagal turimą klinikinę situaciją. Tikimasi, kad rezultatas suteiks informacijos, kuri padės priimti tinkamą sprendimą.

Kokių veiksmų imsis, priklauso nuo gydytojo laboratorinio tyrimo rezultato supratimo ir reakcijos į gautą informaciją.

Bendras kraujo tyrimas ir jo rodikliai

Automatinis bendras kraujo tyrimas (BKT) - tai pats pirminis profilaktinis kraujo sudėties tyrimas, kuris parodo kraujo forminių elementų (eritrocitų, trombocitų, leukocitų) ir kitų netipinių ląstelių kiekį, tūrį, formą, pasiskirstymą pagal rūšį.

Štai pagrindiniai bendro kraujo tyrimo rodikliai:

1. Leukocitai (WBC). Jie atlieka svarbų vaidmenį apsaugant organizmą nuo infekcijų ir ligų. Jie yra atsakingi už imuninės sistemos veikimą ir užkertant kelią kenksmingų mikroorganizmų įsiskverbimui. Leukocitų kiekio padidėjimas ar sumažėjimas gali rodyti tam tikras sveikatos problemas. Padidėjęs leukocitų skaičius (leukocitozė) dažnai gali rodyti infekciją, uždegiminį procesą, imuninės sistemos reakciją ar net vėžio buvimą.
2. Eritrocitai (RBC). Tai raudonosios kraujo ląstelės, kurios atlieka svarbų vaidmenį organizme, nešant deguonį į audinius ir atvedant anglies dioksidą iš audinių į plaučius. Eritrocitų kiekis gali suteikti informacijos apie organizmo sveikatą ir padėti diagnozuoti tam tikras problemas. Paprastai, bendras eritrocitų skaičius vertinamas kartu su kitais rodikliais, pvz., hemoglobino kiekiu, hematokrito (eritrocitų tūrio kraujyje) lygiu ir eritrocitų dydžiu.
3. Hemoglobinas (HBG). Tai baltymas, kuris yra atsakingas už deguonies pernešimą iš plaučių į audinius bei anglies dioksido pernešimą iš audinių į plaučius. Bendrame kraujo tyrime HBG (hemoglobino) kiekis matuojamas ir paprastai išreiškiamas gramais per decilitrą kraujo (g/dL). Normalus hemoglobino lygis skiriasi priklausomai nuo lyties ir amžiaus. Nuo šio lygio priklauso kraujo geba pernešti deguonį organizmui.
4. Hematokritas (HCT). Tai rodiklis, matuojantis eritrocitų tūrį kraujyje procentais. Tai reiškia, kad hematokritas parodo, kiek procentų iš viso kraujo tūrio užima eritrocitai. Bendrame kraujo tyrime hematokritas išreiškiamas procentais arba kaip skaičius, ir jis naudojamas kaip rodiklis organizmo kraujo sudėties vertinimui. Paprastai, kai rezultatai yra žemiau normalaus hematokrito lygio, tai gali rodyti anemiją, kurioje sumažėja eritrocitų skaičius arba jų tūris kraujyje.
5. Vidutinis eritrocito tūris (MCV). Tai rodiklis, matuojantis vidutinį eritrocito dydį kraujyje. Tai parodo, kiek dideli ar maži yra eritrocitai.
   • Mažas MCV: Mažas vidutinis eritrocito tūris gali rodyti mikrocitozę, kurioje eritrocitai yra mažesni nei įprasta.
   • Didelis MCV: Didelis vidutinis eritrocito tūris gali rodyti makrocitozę, kurioje eritrocitai yra didesni nei įprasta.
   • Normalus MCV: Normalus vidutinis eritrocito tūris gali rodyti normalų eritrocitų dydį.
6. Vidutinis eritrocitų hemoglobinas (MCH). Tai rodiklis, matuojantis vidutinį hemoglobino kiekį viename eritrocite. Tai parodo, kiek hemoglobino yra perduodama vienam eritrocitui.
   • Mažas MCH: Mažas vidutinis eritrocitų hemoglobinas gali rodyti hipochrominę anemiją, kurioje eritrocitai turi mažai hemoglobino.
   • Didelis MCH: Didelis vidutinis eritrocitų hemoglobinas gali rodyti hiperchrominę anemiją, kurioje eritrocitai turi daugiau hemoglobino nei įprasta.
   • Normalus MCH: Normalus vidutinis eritrocitų hemoglobinas gali rodyti normalų hemoglobino kiekį eritrocituose.
7. Vidutinė hemoglobino koncentracija eritrocite (MCHC). Tai rodiklis, matuojantis vidutinę hemoglobino koncentraciją eritrocituose. Tai parodo, kiek koncentruotas hemoglobinas yra eritrocituose.
   • Mažas MCHC: Maža vidutinė hemoglobino koncentracija eritrocituose gali rodyti hipochrominę anemiją, kurioje hemoglobino koncentracija yra mažesnė nei įprasta.
   • Didelis MCHC: Didelė vidutinė hemoglobino koncentracija eritrocituose gali būti retesnis reiškinys, kuris gali atsirasti dėl padidėjusio hemoglobino kiekio ar kitų kraujo sutrikimų.
   • Normalus MCHC: Normali vidutinė hemoglobino koncentracija eritrocituose rodo normalią hemoglobino koncentraciją.
8. Eritrocitų pasiskirstymas pagal dydį (RDW). Tai rodiklis, matuojantis eritrocitų dydžio variaciją kraujyje. Jis parodo, kaip eritrocitai išsidėsto pagal jų dydį.
   • Padidėjęs RDW: Padidėjęs eritrocitų pasiskirstymas pagal dydį gali rodyti, kad eritrocitų dydžio skirtumas yra didesnis nei įprasta.
   • Normalus RDW: Normalus eritrocitų pasiskirstymas pagal dydį rodo, kad eritrocitai turi panašų dydį ir jų pasiskirstymas yra harmoningas.
9. Trombocitai (PLT). Tai kraujo ląstelės, atsakingos už kraujo krešėjimą ir trombocitų funkcijos palaikymą.
10. Neutrofilai (NE). Tai viena iš baltojo kraujo kūnelių (leukocitų) kategorijų. Neutrofilai yra svarbi dalis imuninės sistemos ir atlieka svarbų vaidmenį organizmo gynyboje nuo infekcijų.
11. Limfocitai (LY). Tai viena iš baltojo kraujo kūnelių (leukocitų) kategorijų. Limfocitai yra svarbi dalis imuninės sistemos ir atlieka įvairias funkcijas, įskaitant imuninės atminties formavimą ir specifinės imuninės atsakos reguliavimą.
12. Monocitai (MO). Tai viena iš baltojo kraujo kūnelių (leukocitų) kategorijų. Monocitai yra didelės ląstelės, kurios vaidina svarbų vaidmenį organizmo imuninėje ir uždegiminėje reakcijoje.
13. Eozinofilai (EO). Tai viena iš baltojo kraujo kūnelių (leukocitų) kategorijų. Eozinofilai yra ląstelės, turinčios granulės, ir atlieka svarbų vaidmenį organizmo imuninėje reakcijoje, ypač alerginėse reakcijose ir parazitų infekcijose.
14. Bazofilai. Dalyvauja greito tipo alerginėse reakcijose, todėl jų skaičius esant medikamentinei, maisto ir buitinei alergijai ryškiai padidėja.
15. Kitos netipinės ląstelės (LUC). Tai bendras terminas, naudojamas norint apibūdinti kraujo tyrimo rezultatuose matomas ląsteles, kurios nėra standartinės kraujo ląstelės (pvz., eritrocitai, leukocitai, trombocitai) arba jų pavadinimas arba kategorija nėra aiškiai nustatyta.

Šie rodikliai, įvertinti kartu, suteikia išsamią informaciją apie paciento kraujo būklę ir gali padėti diagnozuoti įvairias ligas bei būkles.

Kraujo ląstelės

Pagrindiniai kraujo rodikliai ir jų normos

Žemiau esančioje lentelėje pateikiami pagrindiniai kraujo rodikliai ir jų normos.

tags: #kas #turi #buti #pateikta #tyrimo #rezultatuose