Būtis - viena pagrindinių filosofijos sąvokų, apibrėžianti tikrovę ir egzistavimą, priešingą nebūčiai. Pagal tai, kaip traktuojama būtis ir kuri jos forma laikoma svarbiausia, filosofija skirstoma į įvairias kryptis: idealistinę, materialistinę, objektyvistinę, subjektyvistinę, socialinę ir personalistinę.
Quidditas: Būties Esmė
Būties esmė arba quidditas (lot. „quidditas“, reiškia „kas tai yra“) yra filosofinis terminas, vartojamas apibūdinti tai, kas sudaro objekto prigimtį arba esmę, tai yra, kas daro tą daiktą būtent tuo, kuo jis yra. Quidditas yra labai svarbi sąvoka scholastinėje filosofijoje, ypač Tomistinės teologijos kontekste, kurioje Tomas Akvinietis ją naudojo skiriant tarp esmės (quidditas) ir egzistencijos (esse).
Pvz., arklio quidditas - tai savybių rinkinys, dėl kurio gyvūnas yra būtent arklys, o ne, pavyzdžiui, žmogus ar medis. Daikto quidditas nurodo jo prigimtį ir esmę, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad jis egzistuoja tikrovėje. Pavyzdžiui, mitologinė būtybė turi savo quidditą (tai, kas ją daro tuo, kuo ji yra), bet realybėje ji egzistuoti neprivalo. Quidditas yra tai, kas iš esmės apibūdina objektą, o atsitiktinės savybės yra tos, kurios nėra būtinos daikto prigimčiai.
Quidditas Filosofijoje
- Ontologija: Quidditas leidžia nagrinėti ir apibrėžti, kas yra būtent egzistuojantys objektai ir kaip jie skiriasi nuo vienas kito.
- Epistemologija: Quidditas svarbus ir žinioms apie objektus.
Daikto quidditas nurodo jo prigimtį ir esmę, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad jis egzistuoja tikrovėje.
Žmogaus Būtis
Kas yra žmogus? Fiziologija jį tiria kaip kūną, psichologija - kaip sielą, sociologija - kaip visuomeninę būtybę. Tyrinėdami žmogų, sukaupėme įvairiausių žinių, tačiau žmogaus kaip visumos nepažinome. Realiai žmogus gali suvokti save dvejopai: kaip tyrimo objektą ir kaip jokiam tyrimui neprieinamą laisvą egzistenciją.
Vienu atveju žmogų tariame esant objektą, kitu - neobjektinę realybę, kurioje žmogus įsišaknija autentiškai save suvokdamas. Žmogus iš principo yra kažkas daugiau, negu jis gali apie save žinoti. Pakartosiu: kaip būtis pasaulyje, žmogus yra pažinus objektas. Pavyzdžiui, rasių teorijos jį suskirsto į atskirus rasinius tipus, psichoanalizė jį aiškina remdamasi jo pasąmone ir jos poveikiais, marksistiniu požiūriu jis yra dirbanti būtybė, kuri gamybos procese įvaldo gamtą bei užtikrina socialinę pažangą ir kuri abiem šiais požiūriais gali pasiekti tobulumo.
Tačiau nors visi tokie pažinimo būdai ir atskleidžia žmoguje kai ką, kas realiai jau būdinga, bet neapima žmogaus kaip visumos. Kai tokios teorijos kelia absoliutistines pretenzijas pažinti žmogų kaip visumą - o tokias pretenzijas kėlė jos visos, - jos pameta iš akių tikrąjį žmogaus vaizdą ir ištrina iš jomis tikinčio žmogaus sąmonės paskutinius žmogaus ir žmogiškumo supratimo pėdsakus.
Labai svarbu pažinti žmogų, ir verta tai daryti remiantis moksline kritika. Jeigu tai daroma metodiškai, sužinoma, kokios yra pažinimo ribos, kaip neteisinga ignoruoti žmogaus galimybių visumą ir kad toks pažinimas neapima tikrosios žmogaus būties. Tik taip galima išvengti iliuzijų bei pavojų, tykančių tariamo žmogaus pažinimo.
Juk akivaizdu, kad žmogus gyvena ne taip, kaip gyvuliai, iš kartos į kartą tik pakartojantys tai, kas nulemta gamtos dėsnių; žmogaus laisvė jam atveria ne tik jo būties netikrumą, bet ir galimybę tapti tuo, kas jis yra autentiškai. Remiantis laisve žmogui lemta savo empirinį buvimą tvarkyti kaip kokią medžiagą. Kaip tik todėl jis turi istoriją, t.y. jo gyvenimą lemia ne tik biologinis paveldėjimas, bet ir tradicija. Žmogaus gyvenimas nėra tik natūralus procesas.
Mes nekalbėsime apie tai, kad vadovavimas pakeičiamas žmogaus prievarta kitam žmogui. Mes klausiame apie galutinius žmogaus tikslus. Filosofinio tikėjimo tezė yra tokia: žmogus gali vadovautis Dievu. Atsiverdami besąlygiškumui, mes tikime jaučią Dievo vadovavimą. Tačiau kaip tai įmanoma, jeigu Dievas nesireiškia kūniškai ir vienareikšmiškai, kaip jis pats yra?
Vadovavimasis transcendencija yra kitoks negu vadovavimasis kuo nors pasaulyje, nes jis duoda vienintelį vadovą - Dievą. Jis veda laisvės keliu. Žmogus vadovaujasi [Dievo balsu] remdamasis savo sprendimu apie savo veiksmus. Šis sprendimas skatina arba suturi, pataiso arba patvirtina.
Dievo balsas kaip sprendimas apie žmogaus veiksmus šiame pasaulyje reiškiasi būtent kaip toks žmogaus sprendimas apie savo jausmus, motyvus ir elgseną. Todėl žmogus iš anksto klysta, jeigu savo sprendimus nedvejodamas laiko Dievo balsu ir jais absoliučiai pasitiki.
Visuotiniai doroviniai imperatyvai įtikina intuityviai. Pradedant dešimtimi įsakymų, jie yra Dievo reiškimosi forma. Šie imperatyvai gali būti pripažįstami ir jų gali būti laikomasi net be tikėjimo Dievu, asketiškai apsiribojant tik tuo, kas yra paties žmogaus rankose.
Tačiau veiksmas konkrečioje situacijoje negali būti vienareikšmiškai reguliuojamas visuotinio įsakymo ar draudimo. Priešingai, gyvojo veiksmo situacijoje vadovaujamasi tiesioginiais impulsais veikti tik taip, o ne kitaip. Ką tokioje situacijoje žmogus tiki esant privaloma, nėra visiškai akivaizdu.
Toks įsiklausymas į Dievo balsą susijęs su rizika suklysti, todėl būtinas atsargumas, kuris neleidžia aklai pasitikėti savimi, draudžia savo veiklos principus apibendrinti ir primesti kitiems ir apsaugo nuo fanatizmo. Juk vėliau gali paaiškėti, kad viskas yra kitaip. Šviesa neapsaugo nuo klystkelių. Net esant tikram dėl savo sprendimo, nedera užmiršti, kad esi pasaulyje, reikia išsaugoti neapibrėžtumą. Didžiuotis absoliučiu tikrumu šiame pasaulyje - vadinasi, statyti į pavojų pačią tiesą. Tik būdami atsargūs galime gyventi nuostabioje nesuvokiamo vadovavimo akivaizdoje.
Pasitikėjimas būtimi gali reikštis nesavanaudišku dėkingumu ir tikėjimo Dievu ramybe. Tikintis daugelį dievų draugų ir priešų ieško tarp stabų ir demonų. Tuo tarpu Dievo, nuo kurio autentiškoji savastis suvokia save esant radikaliai priklausomą, parama - tai vienatinio parama.
Žmogui, aiškiai reginčiam pasaulį, visos galimybės, neišskiriant nė beviltiškiausių situacijų, yra duotos Dievo. Tokiu atveju kiekviena situacija yra užduotis žmogaus laisvei, kurioje esama, atgimstama ir pralaimima.
Atsakykime jiems taip: filosofuojantis žmogus - jeigu jo ryžtas yra gilus - tiki, kad jis paklūsta Dievui, nors nuolat rizikuodamas ir neturėdamas jokių objektyvių garantijų, jog žino, ko nori Dievas. Galų gale paklusnumo objektyvioms pasaulio instancijoms ir paklusnumo autentiškai patiriamai Dievo valiai sutapimas nėra neįmanomas.
Martino Heideggerio "Būtis ir Laikas"
Straipsnio tikslas yra aptarti Martino Heideggerio veikale „Būtis ir laikas“ (Sein und Zeit, 1927) nagrinėtas pagrindines idėjas. Savo didįjį veikalą „Būtis ir laikas“ M. Heideggeris iš pradžių ketino pateikti kaip dviejų dalių knygą. Kiekvieną dalį turėjo sudaryti trys skyriai. Kadangi filosofas paruošti veikalą buvo skubinamas, pasirodė tik pirmoji iš dviejų planuotų knygos dalių. Ji susideda iš dviejų skyrių ištęsto įvado bei dviejų skirsnių, kurių kiekvienas turi po šešis skyrius.
Filosofas analizuoja žmogaus buvimo pasaulyje struktūras, taip tikėdamasis įveikti tai, ką vadina „būties užmarštimi“ (Seinsvergessenheit). Prisimenant Platoną, pažymima, kad klausti apie būtį ir jos prasmę reiškia mėginimą galynėtis su titanais, tačiau šis klausimas, nepaisant savo fundamentalumo, visuomet domino žmones ir yra, ko gero, toks pat senas kaip pati filosofija.
M. Heideggeris atkreipia dėmesį, kad visą Vakarų filosofijos istoriją tam tikra prasme galima vadinti „būties užmaršties“ istorija, nes žmogus, dažniausiai to nesuvokdamas, būtį mąsto kaip tam tikrą buvinį - pirminę idėją ar substanciją, dieviškąją esenciją ar absoliutinę sąvoką. Šitaip mąstant apie būtį, nepastebima, kad ji apmąstoma taip, tarsi būtų susiduriama su tam tikra esencine duotybe. Bet būtis nėra esencinė duotybė.
Pagrindinis tradicinės filosofijos klausimas buvo ne kas yra būtis, o kas yra tikroji būtis, todėl jis buvo keliamas ne existentia, o essentia plotmėje. M. Heideggerio manymu, beprasmiška klausti, kokia ar kas yra tikroji būtis, jeigu nežinome, kas yra būtis kaip būtis, kokia yra tikroji „yra“ prasmė. Taip klausiant, siekiama suprasti, kas ji yra iki jos esmės konstatavimo ir pažinimo.
Siekiant į šį klausimą atsakyti, jį pirmiausia reikia tinkamai iškelti. O tam būtina atrasti tokią mūsų pačių - klausiančiųjų - poziciją, iš kurios jis tik ir gali būti tinkamai paklaustas. Ši pozicija siejama su kasdieniu žmogaus buvimu - ankstesne už bet kokį teorizavimą „vidutiniška kasdienybe“ (durchschnittliche Alltäglichkeit).
Siekiama suprasti pačią būtį, kuri būtų atskirta nuo bet kokių rūšinių būtybių ar buvinių. Kitaip sakant, būtis yra atskiriama nuo buvinių ir visa ko, kas sudaro fizinę pasaulio visumą. Būtis esti ne taip, kaip koks nors buvinys. Ji yra tai, kas nulemia ar apibrėžia buvinius kaip tokius ir tokiomis sąvokomis, kuriomis buviniai jau yra suprantami.
Tokį buvinį M. Heideggeris vadina Dasein, vokiečių kalbos sąvoka, kuri išreiškia gyvenimą, esamybę arba pažodžiui - čiabūtį, pabrėžiant čia ir dabar esantį išgyvenamą konkretumą. Metodas, toliau plėtojamas „Būtyje ir laike“, neatsiejamas nuo pastangos apibrėžti ir nustatyti savybes ar charakteristikas ir taip per čiabūties laikiškumo interpretaciją kartu artėti prie pačios būties prasmės atskleidimo.
Veikale plėtojamos egzistencialiosios analitikos objektas - žmogaus kasdienės egzistencijos apriorinės struktūros, o šių struktūrų aprašymas ir turi atsakyti į klausimą, kas yra arba kokia yra žmogaus būtis. Egzistencialiąja analitika siekiama nagrinėti ne vadinamąsias ontines, t. y. empirines žmogaus gyvenimo ir veiklos apraiškas, bet atskleisti patį ontologinį žmogaus būties branduolį, kuris ir įvardijamas sąvoka Dasein.
Šį sugebėjimą suvokti pasaulio ir savo paties buvimą, būti atsakingu už savo buvimo pasaulyje būdą, M. Heideggeris nusako egzistencijos (Existenz) terminu. „Čiabūties ‘esmė’, - rašo vokiečių filosofas, - glūdi jos egzistencijoje“ (das „Wesen“ des Daseins liegt in seiner Existenz) (1927: 42; 2014: 35). Tokią žmogaus būties, arba jo egzistencijos, struktūros aiškinimą jis ir vadina čiabūties egzistencialiąja analitika (Die existenziale Analytik des Daseins) (1927: 13; 2014: 11).
Savo filosofinę žiūrą M. Heideggeris pristato kaip fenomenologinę ontologiją, pradėdamas analizuoti Dasein buvimo pasaulyje pobūdį. Tai yra sąvoka, kurią vokiečių filosofas naudoja įvardinti buviniui, suvokiančiam savo paties būtį. Čiabūtis kitų buvinių buvimo atžvilgiu turi tiek ontinę egzistencinę, tiek ontologinę egzistencialią pirmenybę, nes yra tokia būtybė, kuri gali suvokti ne tik savo, bet ir kitų buvinių buvimą.
Dasein faktiškumo (Faktizität) struktūrą sudaro projektuojamos savasties galimybė ir tuo skiriasi nuo objektyviai esančios esamybės faktiškumo. Dasein gali būti autentiškas arba neautentiškas priklausomai nuo to, ar jo projektuojama buvimo galimybė priklauso ar nepriklauso savasčiai. Autentiškumas ir neautentiškumas yra fundamentaliosios Dasein buvimo galimybės.
Dasein visada yra buvimas-pasaulyje (In-der-Welt-sein). Buvimas pasaulyje yra tokių dualumą išreiškiančių M. Heideggerio sąvokų kaip subjektas ir objektas, sąmonė ir pasaulis pakeitimas. Taip suponuojama mintis, kad daiktų skirstymas į subjektus bei objektus, kurį aptinkame Vakarų tradicijoje ir savo kalboje, turi būti peržengtas, kaip reikalavo fenomenologinėje tradicijoje išplėtota intencionalumo samprata.
Įprastai kasdieniškai sąmonei pasaulis yra ne transcendentinė, o imanentinė tikrovė. Veikale pateikiamas pasaulio, kaip transcendentinės imanencijos, vaizdinys, kuris nesutampa tik su jusliška duotimi. Pasaulis yra sudėtinė Dasein dalis, struktūrinis buvimo pasaulyje komponentas. Kaip buvimas pasaulyje, Dasein turi laikiškumą ir erdviškumą.
Žmogus yra pasaulyje ne taip, kaip vanduo stiklinėje ar suolas auditorijoje. Pats buvimas yra nuolatinis santykis, neatskiriamas susietumas su savo gyvenamąja aplinka. Vanduo gali tiek būti, tiek nebūti stiklinėje, o žmogus, kaip čiabūtis, visuomet yra „į-būtis“ (In-Sein), kuri nuolatos realizuojasi pasaulyje. Dasein visada yra pasaulyje ir pasauliškai.
Iš tolimesnės veikale plėtojamos analizės atsiskleidžia, kad buvimas-pasaulyje (In-der-Welt-sein) yra visų daiktų ir įvykių atsivėrimas aktualiai mūsų patirčiai.