Rinkos ekonomikos sąlygomis sutartinė ašalis ir tikslus pareigų vykdymas yra būtina sąlyga verslo vystymui. Siekiant apsaugoti kreditoriaus interesus, Lietuvos teisės sistema numato įvairius būdus, kurie užtikrina, kad skolininkas įvykdys subjektinę pareigą prievolėje. Vienas iš kreditoriaus interesus užtikrinančių būdų yra hipoteka. Hipotekos sistema nuo savo veiklos pradžios buvo nuolat peržiūrima ir tobulinama.
Hipotekos lakštai yra vertybiniai popieriai, dokumentai, patvirtinantys privačią asmens teisę ir kito subjekto turtinį įsipareigojimą. Vertybiniai popieriai perkami ir parduodami. Jų emisija yra viena svarbiausių ir pelningiausių, bet ir rizikingiausių finansinio kapitalo operacijų. Svarbiausios vertybinių popierių rūšys - akcijos, obligacijos, hipotekos lakštai ir kita, kuriuos leidžia akcinė bendrovės, valstybė, hipotekos bankai ar kitos specialios kredito institucijos. Obligacijos, hipotekos lakštai duoda jų laikytojams metines pajamas nustatytu procentu. Vertybiniai popieriai turi kainą, vadinamą vertybinių popierių kursu. Vertybiniais popieriais prekiaujama fondų biržoje.
Hipotekos Istorija
Išsamiai išanalizuoti įkeitimo teisės istorijos nesiekiama, o norima lyginamuoju - istoriniu metodu aptarti įkeitimo formas ir pagrindus, turėjusius didelę įtaką ašių dienos hipotekos susiformavimui. Seniausios įkeitimo formos buvo žinomos jau Senovės Egipte, įkeitimo teisė buvo plėtojama pažangiausioje antikos teisėje Romos teisėje. Ašius metus įkeitimo aprašykos buvo pradėtos fiksuoti teisiniuose dokumentuose.
Žinoma, skolinimasis bei įkeitimas nebuvo labai dažnas reiškinys senovės civilizacijose, bet tai nebuvo ir išimtiniai atvejai. Babilono valdovo Hammurabio, viešpatavusio 1792 1750 m. pr.m.e., teisynas nustatė: "Jei kas padaro skolos ir dėl js parduoda arba atiduoda užstatan savo žmoną, skųs ar dukterį, tai ašie pas js pirkėją ar užstato laikytoją tarnauja trejus metus".
Sutarties įvykdymui užtikrinti dažniausiai buvo taikytas savęs įkeitimas. Skolinės vergovės panaikinimas siejamas su archonto Solono (iašrinktas 594 m. pr. Kr.) reforma, po kurios apie įkeitimą galime kalbėti kaip apie daiktinės atsakomybės formą. Žemės įkeitimo (hipotekos) atveju, skolininkas prie kelio statydavo stulpą, į kurį įrašydavo kreditoriaus vardą, pavardę ir metus. Tai buvo ženklas draudžiantis skolininkui pasisavinti tai, kas "įvesta, įvežta, įnešta".
Taigi skolininkas galėjo naudotis įkeista žeme, bet jis netekdavo teisės ja disponuoti, kol neatsiteisdavo su kreditoriumi. Senovės Romoje buvo skiriamos trys įkeitimo formos: fiducia, pignus ir hypotheca. Pirminės įkeitimo formos fiducia esmė buvo ta, kad skolininkas (fiduciantas) kreditui garantuoti mancipacijos arba in iure cessio būdu perduodavo kreditoriaus (fiduciarijaus) nuosavybėn kokį nors daiktą su sąlyga (pactum fiduciae) įvykdžius įsipareigojimą grąžinti jį savininkui.
Hipotekos Formos
- Fiducia: Skolininkas perduoda nuosavybę kreditoriui su sąlyga ją atgauti įvykdžius įsipareigojimus.
- Pignus: Kreditorius gauna daikto valdymą iki skolos sumokėjimo.
- Hypotheca: Skolininkas pasilieka daikto savininku ir valdytoju.
Pradžioje toks įsipareigojimas turėjo tik moralinę reikšmę (lot. fides pasitikėjimas, sąžiningumas) ir priklausė nuo kreditoriaus valios ir sąžiningumo. Kreditorius galėjo spręsti, ar reikalauti pagrindinės prievolės įvykdymo, ar įkeitimo objektą paimti nuosavybėn. Ši kreditoriaus teisė buvo nepalanki skolininkui, ypatingai tuo atveju, kai įkeitimo objekto vertė buvo didesnė už skolos dydį. Vėliau pretorius įsipareigojimą įvykdžiusiam skolininkui suteikė asmeninio ieškinio - actio fiduciae - pateikimo galimybę. Išius asmenis, skolininkui nebuvo grąžinamas įkeistas daiktas, o tik atlyginami nuostoliai.
Siekiant plėtoti kreditinius santykius, ne vėliau kaip III a. iki Kr. atsirado kita įkeitimo forma pignus, neretai vadinama "rankiniu įkeitimu". Pagal ašių formą, kreditorius įgydavo daikto valdymą ir įkeistą daiktą galėjo iašlaikyti savo rankose iki skolos sumokėjimo. Įkeisto daikto nuosavybės teisė likdavo skolininkui, o kreditoriui praradus daiktą, ne visada pavykdavo jį susigrąžinti. Išius fiducia ir pignus trūkumus.
Viss pirma, to reikalavo nekilnojamojo turto įkeitimas, kurio tikslas dažniausiai ir buvo ašio turto tobulinimas, gerinimas. Šioji įkeitimo forma hypotheca skolininkui suteikė teisę neperleisti įkeitimo objekto, pasiliekant ašio daikto savininku ir valdytoju. Teisės literatūroje pagrindiniu hypothecos ir pignus skirtumu dažniausiai nurodomas valdymo požymis: jeigu daiktas būdavo perduodamas kreditoriui tai pignus, o, jei daiktas likdavo skolininkui hypotheca.
Justignano kodifikacijoje Corpus Juris Civilis galime rasti Marciano tezę, jog pignus ir hypothecos vienintelis skirtumas js pavadinimas (Inter pignus et hypothecam tantum nominis sonus differt (D. 20. 1. 5. 1)). Todėl pritariame E. Baranausko nuomonei, kad valdymas yra pagrindinis, bet ne iaimtinis požymis pignus ir hypotheca formoms atskirti. Romėns teisė iašskyrė tris įkaito atsiradimo būdus sutartį, įstatymą ir teismo sprendimą.
P. F. Girardas įs įkeitimo ašaltiniu pripažįsta ir testamentą, kuomet "garantijos davėjas turi būti savininkas ir turi galėti daiktą nusavinti". Pradžioje įkeitimui nebuvo reikalaujama rašytinės sutarties. Įiamam daiktui jau bus nustatyta hipoteka. Įkeitimo objektu romėns teisėje galėjo būti daiktai (tiek kilnojami, tiek nekilnojami) ir daiktinės teisės, įkeisti buvo galima ir bendrosios nuosavybės dalį. Įkeistas turtas galėjo būti parduotas iaš varžytynis arba įprastai, pasibaigus prievolės įvykdymo terminui ir apie daikto pardavimą įspėjus skolininką. Kai sutartis numatė draudimą kreditoriui parduoti įkaitą, daiktas galėjo būti parduodamas, skolininką įspėjus tris kartus.
Kreditorius pardavimą privalėjo vykdyti ne tik sau, bet ir įkaito davėjui geriausiomis sąlygomis. Suma, likusi patenkinus skolą (hyperocha), turėjo būti grąžinta įkeisto daikto savininkui. Teisiniuose ašaltiniuose pateikiami skirtingi romėns įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindai. Išius vieningai sutariama, jog hipotekos pabaiga laikomas: skolos sumokėjimas; hipotekos objekto sunaikinimas, pardavimas; įkaito turėtojo ir daikto savininko sutapimas; įkeitimo teisės atsisakymas. P. F. Girardas ir V. M. Chvostovas greta ašis įkeitimo teisės pasibaigimo pagrinds iašskiria ir senatį, kuri kartu naikino actio hypothecaria skundo pateikimo galimybę. Nors romėns įkeitimo teisė buvo paini ir turėjo nemažai trūkumų, neabejotinai ji padarė didelę įtaką ašiuolaikinės civilinės teisės vystymuisi.
Įis teisės sistemas. Įkeitimo teisė Romoje susiformavo kaip daiktinė teisė parduoti svetimą daiktą ir iaš esmės liko tokia pat iki mkss diens. Išius nelengva pasakyti, kokią įtaką romėns teisė turėjo įkeitimo formavimuisi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikaštystėje (toliau LDK). Išius jos elementai iaš Bizantijos per Rusijos teisę pateko į Lietuvos Statutus. Pirmasis Lietuvos Statutas kilnojamojo ir nekilnojamojo daikto įkeitimą reglamentavo X skyriuje "Apie dvarus, kurie yra įskolinti, ir apie užstatus". Statutas įtvirtino daikto pakartotinio įkeitimo, skolininko teisis gynybos, įkaito trukmės, įkaito grąžinimo, jo iašpirkimo ir kitas normas.
Išius iašskirtinis Pirmojo Lietuvos Statuto įkaito bruožas buvo jo "amžinumas" - laiku neiašpirktas nekilnojamasis turtas netapdavo kreditoriaus nuosavybe. XIX a. XX a. pradžioje įkeitimo santykis teisinio reguliavimo įvairovė Lietuvoje lėmė jos žemes valdžiusis valstybis teisės įtaka. Didžiąją LDK teritorijos dalį, deašiniąją Nemuno pusę, užgrobė Rusija, o Suvalkija, kairioji Nemuno pusė, vadinamoji Užnemunė, tapo Prkėsijos grobiu. Rusijos valdomoje teritorijoje Lietuvos Statutai buvo taikomi iki 1840 m., o Užnemunėje jau 1796 m. 9 d. Prkėsijos karaliaus manifestu buvo nustatyta, kad ašioje teritorijoje yra privalomas 1794 m. Prkėsų Žemės teisynas įkeitimą reguliavo neilgai ir iki 1818 m. Ipotekos įstats iašleidimo hipotekos tvarką Užnemunėje nustatė Napaleono kodekso III knygos 8 titulas. Napaleono kodeksas nešinojo nekilnojamojo turto įkeitimo be perdavimo jo kreditoriui.
Įiant nekilnojamąjį turtą, įrašytą į ipotekos knygas, perdavimas buvo nebūtinas. Kilnojamojo turto įkeitimas (užstatymas) buvo daromas atiduodant turtą saugoti, nekilnojamojo perduodant jį naudotis. 1818 m. Ipotekos įstatai bei juos papildantis 1825 m. Išius, kaip pastebi A. Išius turtais, nelietė smulkiosios nuosavybės. Suvalkijos civilinius įstatymus vertinęs I. Butkys atskleidžia js vientisumo stoką, nepagrįstą hipotekinis veiksmų gausą bei pernelyg didelį straipsnis lakoniškumą.
Išius, mkss nuomone, Užnemunėje įtvirtinta hipotekos sistema buvo pakankamai aiaški, nuosekli ir iašsamiai reglamentuota, nes ji ne tik nustatė įkeitimo teisės pagrindus, bet ir 1935 m. Deašiniajame Nemuno krante galiojęs 1864 m. Rusijos imperijos civilinis įstatymų sąvadas (toliau Sąvadas) įkeitimo santykius reguliavo X tomo I dalies normomis. Kaip ir Napaleono Kodeksas, Sąvadas iašskyrė nekilnojamojo ir kilnojamojo turto įkeitimą, pastarąjį taip pat įvardinant užstatu. Šiame įstatyme buvo apibrėžti įkeitimo subjektui ir objektui keliami reikalavimai, įkeitimo akto sudarymo ir jo notarinio patvirtinimo tvarka, įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindai.
Visgi Sąvade nustatyta įkeitimo procedūra buvo labai sudėtinga, ilga ir brangi. Išios nekilnojamąjį turtą, įrašytą į ipotekos knygas) prasme, nereglamentavo ipotekos knygs vedimo tvarkos. Todėl galime teigti, jog 1938 m. įsigaliojęs 1936 m. 30 d. 1936 m. Išius galiojęs įstatyms trūkumus ir naujai sureguliavo įkeitimo santykius. 1936 m. Ipotekos įstatymas įvedė privalomąjį hipotekos įrašymą į Ipotekos knygą. Įrašymas konstatavo hipotekos teisės atsiradimą ir suteikė hipotekai viešumo. Įstatymas nustatė hipotekos rūšis: sutartinė hipoteka, įstatyminė hipoteka ir įsakymo pagrindu įrašoma hipoteka. Ašiojo asmens naudai. Ipotekos įstatymu suteiktos įkeitimo teisės taip pat buvo g... dokumentai, patvirtinantys privačią asmens teisę ir kito subjekto turtinį įsipareigojimą.
Atrakintas kapitalas: kas yra sekuritizacija ir kaip ji veikia?
Hipotekos Lakštai Klaipėdoje
Vertybiniais popieriais buvo prekiaujama Karaliaučiaus, Klaipėdos biržose, Pramonės ir prekybos rūmuose. Klaipėdos biržoje prekiauta Klaipėdos krašto akcinių bendrovių ir vokiečių bankų akcijomis. Žemės banko (1924-1940) Klaipėdos skyrius atlikdavo operacijas su hipotekos lakštais. Tarpukariu Klaipėdos miestas turėjo vertybinių popierių emisijos teisę. 1927, siekdama pritraukti lėšų investiciniams projektams, kurių didžiausias buvo naujų magistrato pastatų statyba, miesto taryba išleido 40 tūkst.
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1924-1940 | Žemės banko Klaipėdos skyrius atlieka operacijas su hipotekos lakštais. |
| 1927 | Klaipėdos miesto taryba išleidžia 40 tūkst. vertybinių popierių investiciniams projektams. |